- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-779-175-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-37-1-00287-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- A. V.
- Civilinis ieškovas
- R. B., G. L.
- Advokatai
- Rasa Kalkauskienė
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-779-175-2014;
Teisėjas Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00287-2013-5;
2014 m. gruodžio 1 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Raudeliūnienei, nuteistojo A. V. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Iš nuteistojo A. V. civilinei ieškovei R. B. priteista 700 Lt, civiliniam ieškovui G. L. – 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad jis 2013-12-16, apie 00.10 val., gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiajai patrulei R. B. ir(duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus (duomenys neskelbtini) būrio vyresniajam patruliui G. L. tarnybos metu apžiūrint patalpas, tikslu surasti galimai nusikalstamą veiką padariusį A. R., A. V. trukdė policijos pareigūnams vykdyti savo funkcijas, užstodamas kelią ir nepraleisdamas, nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų netrukdyti, o jį sulaikant, ranka smūgiavo pareigūnui G. L., kuris, nustumdamas ranką, smūgio išvengė. Be to, stūmė G. L. nuo savęs, sugriebė G. L. už kaklo, taip padarydamas kraujosruvą kakle, odos nubrozdinimą plaštakoje ir II piršte, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip pat, ne mažiau kaip tris kartus spyrė patrulei R. B. į kairę koją, sukeldamas jai fizinį skausmą ir padarydamas kraujosruvą kairio kelio srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti bylą ir paskirti mažesnę bausmę. Nurodo, kad teisėja rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais ir nekreipė dėmesio į tai, kad pats nuteistasis buvo nukentėjęs nuo tų pačių pareigūnų. Dėl sužalojimų kreipėsi į teismo medicinos ekspertą, nustatė sužalojimus, buvo išmuštas dantis. Tačiau teisėja į tai visiškai nekreipė dėmesio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog paminėtų reikalavimų teismas, pripažindamas A. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino, nuosprendyje pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas dėl A. V. kaltės, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus ir jai nesivadovauja. Esminių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.)
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais ir visiškai nevertino tos aplinkybės, kad jis pats nuo nukentėjusiųjų panaudoto smurto nukentėjo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino ne tik nukentėjusiųjų parodymus, bet ir kitus byloje esančius įrodymus: liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, kitus baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat ir paties nuteistojo parodymus ir pagrįstai nustatė, kad byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama išvadoms dėl A. V. kaltės padarius BK 286 str. numatytą nusikalstamą veiką pagrįsti. Teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad netikėti nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių teisingumu ir objektyvumu nėra pagrindo, kadangi jų parodymai nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat aptarė. Nors nuteistasis tvirtino, kad jis pats buvo sumuštas policijos pareigūnų, dėl pareigūnų smurto jam buvo išmuštas dantis, bėgo kraujas, tokią versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip A. V. pasirinktą gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. V. konstatuota viršutinio žandikaulio kairės pusės pažeisto ėduonies 2 danties vainiko dalinis lūžimas, odos nubrozdinimai kaklo ir kairės alkūnės srityse. Išvadoje apie tai, kad būtų nustatyti sužalojimai V. V. veide, lūpose, dantenų srityje, nenurodoma. Ši aplinkybė paneigia nuteistojo versiją, kad pareigūnas jam keliu trenkė į veidą ir dėl to nuskilo dantis. Nors liudytoja apklausta nuteistojo motina N. V. tvirtino, kad matė, kaip pareigūnas G. L. spyrė jos sūnui, šis susirietė, išsiėmė dantį iš burnos ir jį parodė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos parodymų nelaikė objektyviu ir patikimu įrodymų šaltiniu, paneigiančiu faktinę aplinkybę, kad A. V. pasipriešino savo funkcijas atliekantiems valstybės tarnautojams. Aplinkybė, kad A. V. atžvilgiu buvo panaudoti koviniai veiksmai, šiuo atveju yra nustatyta neginčijamai, šios aplinkybės neneigia ir byloje nukentėjusiaisiais pripažinti policijos pareigūnai G. L. ir R. B.. Jų parodymais nustatyta, kad A. V. aktyviais veiksmais trukdė pareigūnams atlikti savo pareigas, vartojo necenzūrinius žodžius, neleido apžiūrėti patalpų, griebė vienam iš pareigūnų už kaklo, apdraskė kaklą ir ranką, bandant uždėti antrankius, spyrė į pagalbą atėjusiai pareigūnei, kas sąlygojo atitinkamų kovinių veiksmų panaudojimą. Duomenų, kad pareigūnai, panaudodami prieš A. V. kovinius veiksmus, peržengė savo įgaliojimų ribas, byloje nėra. Pagal Policijos veiklos įstatymo 16 str. policijos pareigūnai, įgyvendindami jiems pavestus uždavinius, turi teisę reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. To paties įstatymo 18 str. nurodyta, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, Įstatymo 4 skirsnyje numatytais atvejais gali panaudoti šaunamuosius ginklus, fizinę bei kitokią prievartą (18 str. 1 d. 4 p.). Šiuo atveju byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad A. V. trukdė pareigūnams atlikti savo darbą, net po įspėjimo, kad bus panaudoti atitinkami veiksmai, savo teisei priešingų veiksmų nenutraukė, dėl to pareigūnai teisėtai pasinaudojo Įstatymo jiems suteikta teise naudoti fizinę prievartą esant tam tikroms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtos aplinkybės taip pat išsamiai aptartos ir įvertintos, aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nuosprendžio motyvų dar kartą nekartoja.
Nuteistasis skunde prašo švelninti jam paskirtą bausmę, tačiau tenkinti šį prašymą nėra pagrindo. Už BK 286 str. numatytą nusikalstamą veiką asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas A. V. už šią nusikalstamą veiką skyrė laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmės nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui.
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.
Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu pirmos instancijos teismas paminėtų reikalavimų laikėsi, bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina aiškiai per griežta.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. V. anksčiau teistas net septynis kartus, paskutinį kartą 2011-04-18, už pasipriešinimą valstybės tarnautojui teisiamas ne pirmą kartą, nusikalstama veika, dėl kurios padarymo A. V. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padaryta neišnykus teistumui už ankstesnius nusikaltimus, todėl A. V. laikytinas recidyvistu. Paminėtos aplinkybės rodo didesnį A. V. pavojingumą visuomenei, apibūdina jį kaip asmenį, sąmoningai ignoruojantį visuotinai priimtinas ir teisės aktais įtvirtintas bendro gyvenimo ir elgesio taisykles, taip pat kaip asmenį, linkusį pažeidinėti įstatymus ir sistemingai daryti nusikaltimus. Ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam paskirtos bausmės nebuvo efektyvios ir nebuvo pakankamos užtikrinti bausmės tikslus, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šiuo atveju parinko bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas gali užtikrinti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Atsižvelgiant į tai aukštesnysis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko A. V. su laisvės atėmimu susijusią bausmės rūšį.
Nustatydamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tai, kad A. V. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, baustas administracine tvarka, nedirba, registruotas darbo biržoje, charakterizuojamas neigiamai. Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas pagrįstai skyrė bausmę, artimą straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Dar labiau švelninti paskirtą bausmę, kaip to prašo nuteistasis savo apeliaciniame skunde, šiuo atveju nėra pagrindo, kadangi aukščiau paminėtų, nuteistąjį charakterizuojančių, aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus švelnesnę bausmę.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, kuriuo nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 str. nustatytų nuostatų, pareikšti civiliniai ieškiniai taip pat išspręsti teisingai. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes pagrindo nėra.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. V., išlaidas iki 2014-11-18 sudaro 80 Lt dydžio advokato užmokestis.
BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 80 Lt, iš nuteistojo A. V. nepriteisti.