- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-03
- Bylos Nr.
- 2S-1546-640/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01402-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Pareiškėjas
- A. J.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. pareiškimą dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja A. J. (pareiškėjo V. J. teisių perėmėja) pateiktu pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. J. senelis I. J. (miręs apie 1930-1940 metus) iki nacionalizacijos Lietuvoje valdė 10 ha žemės (duomenys neskelbtini); atnaujinti terminą paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį V. J. senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus; atkūrus nuosavybės teises į išlikusį V. J. senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), atlyginti lygiaverčiu valstybės išperkamu žemės sklypu.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo J. Š. pateiktu atsiliepimu pareiškėjos A. J. pareiškimo reikalavimus palaikė.
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė civilinę bylą nutraukti. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo V. J. prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą, siekiant atkurti nuosavybės teises į senelio I. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę, atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 15 d. nutartimi 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Neatnaujinus minėto termino, asmuo nėra pretendentas, todėl kitų klausimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, nagrinėjimas nėra galimas, nes nesukels teisinių pasekmių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi nutraukė civilinė bylą pagal pareiškėjos A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo.
5. Nustatė, kad pareiškėjos pozicija dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo nagrinėjamoje byloje nėra aiški ir nuosekli. Viena vertus, pareiškėja prašė atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir tokiu būdu pripažįsta, jog terminas prašymui dėl I. J. nacionalizuotos žemės pateikti vis tik yra praleistas. Kita vertus, iš Nacionalinės žemės tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pateiktos informacijos matyti, kad V. J. pateikė (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą, kuriuo prašė grąžinti buvusios savininkės (motinos) M. J. (nurodytas tėvavardis – (duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos valdytos 16 ha žemės, pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą esančios (duomenys neskelbtini). Prašyme V. J. nurodė, kad M. J. žemę paveldėjo iš tėvų, tokiu būdu deklaruodamas, kad nacionalizuoto turto savininkas yra ne kas kitas, o M. J.. Iš prašymo turinio matyti, kad pateiktas prašymas nieko bendro su I. J. ir (duomenys neskelbtini) kaimu neturi, tą patvirtina ir V. J. 1991-10-29 pateiktame prašyme – anketoje nurodyti duomenys. Pažymėtina ir tai, kad I. J. yra V. J. senelis ne iš motinos M. J., o iš tėvo J. J. pusės (b. l. 6-8), todėl M. J. I. J. turto negalėjo paveldėti. Remiantis V. J. pateiktu prašymu, nuosavybės teisių atkūrimo procesas (duomenys neskelbtini) rajone vyko ir buvo užbaigtas būtent dėl buvusios savininkės M. J. nacionalizuoto turto grąžinimo. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas prašymas liudija, jog apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą V. J. buvo žinoma. Tačiau Nacionalinės žemės tarnybos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skyriaus duomenimis, prašymas atkurti nuosavybės teises į I. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyboms nebuvo pateiktas.
6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad po Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutarties priėmimo V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į senelio I. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą žemę atkūrimo pateikti, dėl ko nagrinėjama byla buvo sustabdyta. Pateikęs tokį prašymą, nuo analogiško reikalavimo, pareikšto nagrinėjamoje byloje, V. J. bei jo teisių perėmėja A. J. neatsisakė ar tokio reikalavimo neatsiėmė, priešingai, tokį prašymą teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė ir prašė jį tenkinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2143-331/2017 pareiškėjo V. J. prašymą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, pareiškėjos prašymas dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bendrosios kompetencijos teisme negali būti nagrinėjamas, nes pareiškėjos prašymas dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo jau yra išnagrinėtas administracinės kompetencijos teisme ir dėl jo priimtas galutinis teismo sprendimas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byla negali būti perduota pagal rūšinį teismingumą ir civilinė byla toje dalyje, kurioje prašoma atnaujinti terminą paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį I. J. Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus, tiro būti nutraukta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 ir 3 punktų pagrindu.
7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad civilinė byla dalyje dėl praleisto įstatymu nustatyto termino atnaujinimo yra nutrauktina. Taigi, nesant atnaujintam Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui, pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas dėl buvusio savininko I. J. žemės valdymo nuosavybės teise nesukeltų jai jokių teisinių pasekmių, tai yra nuo pareiškėjos prašomo fakto nustatymo nepriklausys jos asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas spendė, kad yra pagrindas civilinė byla toje dalyje, kurioje prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad I. J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) rajone valdė 10 ha žemės, bei atkūrus nuosavybės teises į išlikusį V. J. senelio iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), atlyginti lygiaverčiu valstybės išperkamu žemės sklypu, nutraukti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Apeliantė A. J. atskiruoju skundu prašė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti ir pareiškimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:
9.1. Pareiškėjos sutuoktinis pagal galimybes, tiek kiek leido sveikata, stengėsi pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau dėl ligos pobūdžio tai darė epizodiškai. Ir tai matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų: prašymo grąžinti žemę, 2009 m. rugsėjo 17 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto. Akivaizdu, kad jeigu pareiškėjas būtų nesirūpinęs nuosavybės teisių atkūrimu į savo protėvių žemę ir būtų nesikreipęs į atitinkamas institucijas, byloje nebūtų aukščiau minėtų įrodymų, t. y. prašymo grąžinti žemę, 2009 m. rugsėjo 17 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto bei kt.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas prašymą grąžini žemę pateikė (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kur skiltyje iš kurio savininko, kaip ir kada buvo įgyta žemė nurodyta „palikimas iš tėvu“. Teismas nevertino aplinkybės, jog prašymą reikėjo pateikti ne tik (duomenys neskelbtini) rajono agrarinės reformos tarnybai (žemėtvarkos skyriui), bet ir (duomenys neskelbtini) rajono agrarinės reformos tarnybai ar (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriui, ko nepadarė, nes analogišką prašymą buvo pateikęs (duomenys neskelbtini) rajono atsakingoms institucijoms. Taigi, pareiškėjas neįgyvendino savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą dėl valstybės tarnautojų nekompetencijos, dėl tos pačios tarnybos padalinių ir tarnybų nesusikalbėjimo, nes dalinai atkūrus nuosavybės teises apeliantui į dalį protėvių turėtos žemės (duomenys neskelbtini) raj., jam nebuvo paaiškinta kur kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemę ir kodėl valstybės tarnautojai apelianto prašymo nepersiuntė dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito rajono specialistams.
9.3. Teismas neįvertino to, kad pareiškėjas pateikė prašymą grąžinti žemę į beveik 24 ha žemės, iš kurios buvo grąžinta tik 14 ha, nepaaiškinant kodėl nebuvo grąžinta 10 ha, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, yra kitame rajone. Apeliantas nebuvo informuotas, kad jo prašymas paduotas netinkamai institucijai. Taip pat jam nebuvo nurodyta, kur jis turėtų kreiptis siekiant tinkamo savo teisių įgyvendinimo ir tuo buvo pažeistas viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis. Valstybinių institucijų ir jų tarnautojų netinkamas pareigų vykdymas yra laikoma objektyvia ir svarbia aplinkybe, sąlygojusią ne tik netinkamą savo teisių įgyvendinimą, bet ir termino praleidimą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti.
9.4. Šį kartą pirmosios instancijos teismas pažeidęs civilinio proceso normas dėl visų pareiškėjo reikalavimų išsprendimo, pagrįsto visapusišku ir pilnu visų bylos aplinkybių nustatymu bei įvertinimu, neatskleidęs bylos esmės. Byloje yra pateiktas tiek pareiškėjo prašymas grąžinti žemę pateiktas (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kur skiltyje iš kurio savininko, kaip ir kada buvo įgyta žemė nurodyta „palikimas iš tėvų“, kas patvirtina faktą, jog pareiškėjas, nebūdamas teisiškai išprusęs, teikdamas prašymą susigrąžinti protėvių žemę, nurodęs „palikimas iš tėvų“, ne tik iš motinos M. J..
Žemesnės instancijos teismas
9.5. Teismas neįvertino teismo posėdyje dalyvavusio pareiškėjo atstovo (A. J.) paaiškinimų, susijusių su kreipimusi (ar nesikreipimu) į (duomenys neskelbtini) rajono atitinkamas institucijas su prašymu grąžinti žemę, taip pat nevertino pareiškėjo atstovo teismo posėdyje nurodytos aplinkybės bei pateiktų rašytinių įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) kaimas pagal administracinį pasiskirstymą priklauso dviem rajonams ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kad dalis dokumentų buvo perduoti (duomenys neskelbtini) rajono atitinkamoms institucijoms (nurodė, jog agrarinei tarnybai), o pareiškėjui, kreipiantis į (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos institucijas, jis galimai nebuvo informuotas apie perduotus dokumentus kito rajono žemėtvarkos institucijoms bei nesprendė, kokią įtaką įstatyme numatytų terminų praleidimui turėjo minėtos aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
11. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos nutarties, kuria pareiškėjos pareiškimas dalyje dėl termino atnaujinimo paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį V. J. senelio, I. J., iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), buvo nutrauktas CPK 293 straipsnio 1 ir 3 dalių pagrindu, o dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje vadė 10 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone buvo nutrauktas CPK 293 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Dėl termino atnaujinimo paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises
12. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Šioje straipsnio dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas yra susijęs su tuo, ar asmuo apskritai turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą ir šio klausimo nagrinėjimas priskiriamas administracinių teismų kompetencijai.
13. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu atmetė V. J. (teisių perėmėja A. J.) prašymą dėl termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi minėtas sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog V. J. nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, bei laiku nesiėmė priemonių pateikti reikalingus dokumentus. Taip pat, teismas nurodė, kad šios išvados nepaneigia asmens nurodyti argumentai dėl žemėtvarkos atsakingų institucijų tarnautojų netinkamo savo pareigų atlikimu. Asmens elgesys ir apsisprendimas negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad toks reikalavimas nėra nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka ir dėl šio reikalavimo jau yra įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas, todėl teisėtai ir pagrįstai nutraukė toje dalyje bylą CPK 293 straipsnio 1 ir 3 dalies pagrindais.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
14. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010). Tais atvejais, kai teismas nustato, kad pareiškėjui jo prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių pasekmių, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jau iškeltą bylą privalo nutraukti (LR CPK 293 str. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013 ir kt.).
15. Specialioji teisėjų kolegija ne kartą yra pažymėjusi, kad Atkūrimo įstatyme 10 straipsnyje įtvirtintų terminų prigimtis nėra vienoda. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimas yra susijęs su tuo, ar asmuo apskritai turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Jeigu minėtas terminas neatnaujinamas, asmuo nėra pretendentu, t. y. kitų klausimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu (tarp jų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu) nėra galimas, nes nesukels teisinių pasekmių. Tik išsprendus klausimą (administracinės teisenos tvarka) dėl minėto termino atnaujinimo, ir atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie nuosavybės teises ir (arba) giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bei atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 14 d. nutartis, priimta byloje pagal G. D. v. Kauno apskrities viršininko administracija).
16. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neatnaujinus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikmę turintis faktas dėl buvusio savininko I. J. žemės valdymo nuosavybės teise nesukeltų jokių teisinių pasekmių, todėl civilinę bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje konstatavo, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitinkamoms institucijoms pateiktas nebuvo, todėl šiuo atveju atmestinos apeliantės nurodomos aplinkybės apie tai, jog jos sutuoktinis prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau buvo pateikęs anksčiau. Atsižvelgdamas į tai, kad prašymas nebuvo pateiktas ir tai, kad administraciniai teismai atsisakė atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra galimas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimas ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas konkrečiu atveju nesukeltų jokių teisinių pasekmių, todėl pagrįstai nutraukė bylą kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka.
17. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo normas numatytas CPK 293 straipsnyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu 338, 339 straipsniais, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.