Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Z. ieškinį atsakovui R. K. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovo R. K. priešieškinį ieškovei D. Z., trečiajam asmeniui G. J. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11.3. Teismas kompensaciją už baldus ir telefoną priteisė pagal jų įsigijimo kainas, nors daiktai buvo naudojami ir jų rinkos kainos dėl to mažėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimo nesusituokusiems asmenims vykdant jungtinę veiklą ir sandorio pripažinimo apsimestiniu.

14. CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai.

15. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.696 straipsnio 1 dalies normą, yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2019 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016).

17. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas nenustatė, jog tarp šalių būtų buvęs susitarimas ginčo automobilį, baldų komplektą ar telefoną įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, šalys buvo pora ir palaikė artimus asmeninius ryšius, tačiau niekada nesitarė įsigyti kokį nors daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

18. Kaip byloje nustatyta, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), ieškovė su atsakovu R. K. gyveno kartu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vedė bendrą ūkį, šias aplinkybes patvirtina tiek ieškovės, tiek ir atsakovo į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas SMS žinutėmis, šalys tarėsi įvairiais klausimais, įskaitant ir finansinius, pajamas naudojo bendrai, bendriems poreikiams, neskirstydamos pajamų į asmenines. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai B. B., I. B. patvirtino, kad šalys gyveno kaip šeima, gražiai sutarė, abu kartu atvažiuodavo ir jiems padėdavo. Liudytoja I. Z. parodė, kad R. K. laikė savo žentu, kartu sutikdavo šventes ir panašiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, remdamasis byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visetu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalys kryptingai kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendromis pastangomis, todėl yra pagrindas konstatuoti buvusį bylos šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) įsigyjant ginčo automobilį, baldų komplektą ir telefoną, patvirtintą žodiniais bei konkliudentiniais veiksmais, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

19. CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Tačiau, kaip minėta, pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl tokio susitarimo formos kasacinio teismo buvo atskirai pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių įrodinėjamas visais įstatymų leistinais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė susitarimą su atsakovu dėl jungtinės veiklos įrodinėjo ne rašytine jungtinės veiklos sutartimi, o kitais šios kategorijos byloms leistinais įrodymais, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju sutarties formos nesilaikymas šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos daro negaliojančiu.

20. Apeliantas tvirtina, kad jis iš savo asmeninių lėšų nupirko baldų komplektą ir telefono aparatą Samsung Note 8 N950, automobilis „VW Caddy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat yra asmeninė atsakovo nuosavybė, jis ginčo automobilį pats surado, jį nusipirko sau už savo pinigus, su juo išvyko į Olandiją, juo rūpinasi, prižiūri bei eksploatuoja savo asmeninėmis lėšomis, naudojasi šiuo automobiliu nuo pat jo įsigijimo iki šiol kaip savo turtu.

21. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016).

22. Priešingai nei tvirtina apeliantas, skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas dėl kiekvieno turto objekto, tai yra ginčo automobilio, odinio baldų komplekto ir telefono atskirai nustatė buvus bylos šalių susitarimą įsigyti šį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, išsamiai aptarė bylos šalių indėlį į šį turtą jį įsigyjant ir konstatavo kiekvienai iš šalių priklausančią konkrečią turto dalį.

23. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie šalių bendrą gyvenimą, bendro ūkio vedimą yra pagrindas pripažinti, kad automobilį „VW Caddy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šalys įsigijo bendrų jų poreikių tenkinimui. 2018-06-21 ieškovė ir atsakovas socialiniame tinkle privačiomis žinutėmis aptarė būsimo automobilio pirkimą, pardavėjo nurodyta kaina buvo 3600,00 Eur. Tą pačią dieną atsakovas padarė 3600, 00 Eur piniginį pervedimą ieškovei. Ieškovė 2018-06-25, 14.36 paėmė iš (duomenys neskelbtini) 1100,00 Eur kreditą. Ieškovė ir atsakovas socialinio tinklo žinutėmis aptarinėjo bendras išlaidas mokesčiams. Taigi, šalys kartu ieškojo automobilio, kartu važiavo jo apžiūrėti, kartu tarėsi su pardavėju dėl kainos, už automobilį mokėjo abiejų pinigais, nes kaip minėta, šalims neturint pakankamos sumos sumokėti už automobilį, prieš pasirašant sutartį 2017 m. birželio 25 d. 14.36 val. ieškovė D. Z. paėmė 1100,00 Eur kreditą. Teismo vertinimu, apelianto nurodoma aplinkybė, kad automobilį vairuoja ir prižiūri tik atsakovas, nėra pagrindas automobilį pripažinti jo asmenine nuosavybe. Šalių susirašinėjimas taip pat patvirtina apie kitų transporto priemonių pirkimą, atsakovas automobilius ketino pirkti perpardavimui. Ieškovė su atsakovu automobiliu „VW Caddy“ naudojosi, juo vyko į užsienį, todėl nurodomos automobilio „VW Caddy“ naudojimo aplinkybės leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad jis buvo pirktas ginčo šalių poreikiams tenkinti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė neprisidėjo prie ginčo automobilio įsigijimo. Atsakovo byloje pateikti lėšų pavedimai ieškovei, neįvardijant konkrečios mokėjimo paskirties, neleidžia teismui spręsti, kad atsakovas grąžino ieškovei jos paimtą kreditą automobiliui įsigyti. Apeliantas sąmoningai nutyli, kad kartu su ieškove gyveno ir dirbo užsienyje, automobiliu naudojosi drauge, jis buvo remontuojamas, todėl teisėjų kolegija sutinka su bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo automobilis šalims priklauso po 1/2 dalį.

24. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys, gyvendamos kartu ir vesdamos bendrą ūkį, ketino įsigyti, tarėsi dėl įsigijimo, susirado ir už 550 Eur įsigijo naudotą dirbtinės odos baldų komplektą. Juo naudojosi bendrai, šis baldų komplektas yra likęs pas ieškovę, kuri ir toliau juo naudojasi, todėl teismas pagrįstai atsakovui iš ieškovės priteisė pusę už baldų komplektą sumokėtos sumos.

25. Neteisus apeliantas tvirtindamas, kad būtent iš asmeninių lėšų jis ieškovei nupirko telefono aparatą Samsung Note 8 N950, IMEI (duomenys neskelbtini) už 1009 Eur. Šalims gyvenant kartu atsakovas ieškovei padovanojo telefoną, jis pirktas išsimokėtinai, atsakovas sumokėjo tik pradinę 257,00 Eur įmoką, o likusi suma už telefoną buvo išmokėta dalimis per du metus. Kadangi šalys tuo metu gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, o telefonu bendru jų sutarimu naudojosi ieškovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad telefonas buvo įsigytas iš bendrų lėšų ir jiems priklauso lygiomis dalimis.

26. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 straipsnis), nes sudarytas su ieškove, kaip su netikra šalimi. Apelianto teigimu sutartyje nurodyta pirkėja neturėjo ketinimų būti sutarties šalimi, ji pati nesurado šios parduodamos transporto priemonės, nesiderėjo su pardavėju dėl sandorio sąlygų, nevertino ir nieko nesprendė dėl parduodamo turto, nemokėjo sandorio kainos, nesinaudojo šiuo turtu, o bylos šalių tarpusavio santykiams iširus, neprieštaravo, kad atsakovas naudotųsi šiuo turtu. Todėl, apelianto įsitikinimu, tikrasis sutarties pirkėjas yra atsakovas.

27. Apeliacinės instancijos teismas pritaria bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas siekė parduoti, o ieškovė ir atsakovas drauge siekė įsigyti automobilį, šalys susitarė dėl kainos, atliko būtinus veiksmus, surašė pardavimo dokumentus, automobilis susitarus buvo įregistruotas ieškovės vardu, todėl pripažinti automobilio pirkimo-pardavimo sandorį apsimestiniu nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad pats apeliantas teikdamas paaiškinimus teismui yra pripažinęs, jog automobilį registravo ieškovės vardu tik todėl, kad nenorėjo savo vardu registruoti turto, į kurį kreditoriai būtų galėję nukreipti savo reikalavimus.

28. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliantas pareiškė reikalavimą sandorį (automobilio pirkimo–pardavimo sutartį) pripažinti apsimestiniu dėl subjekto. Sutartimis, kaip ir kitais sandoriais, siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Vis dėlto pažymėtina, kad šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų. Be to, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų, o teismas privalo ex officio patikrinti, ar sutartyje nėra sąlygų, prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o jei tokios sąlygos nustatomos, išspręsti sandorio negaliojimo klausimą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

29. Sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2011). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.

30. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228//2009; kt.).

31. Būtent šiuo pagrindu – dėl pirkėju sutartyje nurodyto asmens neatitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui – ginčijamas sandoris nagrinėjamoje byloje, nurodant, kad tikrasis automobilio pirkėjas buvo ne ieškovė, o atsakovas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-26/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“ administratorius UAB „Kononenko ir ko“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2009).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas teikdamas paaiškinimus teismui nurodė, kad sandorį kito asmens (ieškovės) vardu sudarė siekdamas išvengti būsimų kreditorių galimo išieškojimo nukreipimo į automobilį. Taigi byloje yra duomenų, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį, siekė neteisėtų tikslų – sutrukdyti galimą skolų išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka ir taip išvengti savo prievolių vykdymo. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje toks elgesys analogiškoje situacijoje laikytas neatitinkančiu į teismą besikreipiančio asmens elgesio standarto, įtvirtinto įstatyme ir būtino įgyvendinant civilines teises ir vykdant pareigas tam, kad teismas gintų tokio asmens pažeistas teises. Toks teismui nurodytas sandorį ginčijančio asmens siekis (išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo) vertintas kaip piktnaudžiavimas subjektine teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. U. K. ir UAB „Vikasida“, bylos Nr. 3K-3-558/2012). Tokiu atveju, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Taigi, neigiamų padarinių rizika, galinti atsirasti sudarant apsimestinį sandorį, tenka tokio sandorio nesąžiningoms šalis, šiuo atveju – pačiam apeliantui.

33. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, o dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti, nes jie iš esmės neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

34. Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu pateikė apmokėjimą patvirtinantį dokumentą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkintas, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 484,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.