Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-102-115/2012 pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „Atsipūsk“ ieškinį atsakovei J. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo statybos rangos santykiais ir atsiskaitymo už atliktus statybos rangos darbus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Skundžiamas sprendimas naikintinas ir bylą perduotina nagrinėti iš naujo, nes neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Be to, sprendimas iš esmės nemotyvuotas, apsiribota byloje surinktų įrodymų išvardijimu jų nevertinant, suteikiant prioritetą vienam įrodymui ir jį vertinant atsietai, tokiu būdu pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas, nesigilindamas į bylos esmę, paskubomis ieškovo naudai išsprendė bylą, kas verčia abejoti ne tik sprendimo teisėtumu, bet ir paties teisėjo nešališkumu ir objektyvumu. Nei vienas iš teismo išvardintų dokumentų neįrodo, kad tarp šalių buvo susiklostę rangos santykiai, kurių pagrindu atsakovė turėjo vykdyti ir, kaip teigia ieškovas, nevykdė prievolės atsiskaityti už darbus. 2007 m. balandžio 30 d. statybos darbų sutarties originalas teismui pateiktas nebuvo, o pateikta nepatvirtinta kopija nėra leistinas įrodymas, kadangi iš sutarties turinio matyti, kad joje remiamasi statybos leidimu Nr. 109/GN, kuris buvo išduotas tik 2007 m. spalio 24 d., tai reiškia, kad pateiktas suklastotas dokumentas. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. rugsėjo 28 d. pažymoje tėra konstatuota, kad namas statomas be esminių nukrypimų nuo projekto, turint statybos leidimą bei kad atlikti kadastriniai matavimai. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad toks namas egzistuoja; registrų centro išrašas tik nurodo pastato ir žemės sklypo priklausomybę.Teismas nevertino, kad tarp apeliantės ir ieškovo savininko faktiškai buvo susiklostę šeiminiai santykiai; tai įrodo aplinkybė, kad apeliantė laidavo už įmonės skolas, už tai šis apsiėmė pastatyti gyvenamąjį namą, kaip garantą, jei apeliantė kaip laiduotoja būtų patraukta atsakomybėn. Todėl natūralu, kad tarp šalių jokios rašytinės sutartys sudarytos nebuvo. Teismas, nustatydamas apeliantės prievolės dydį, išimtinai vadovavosi eksperto išvada, prieš tai konstatavęs, kad iš byloje pateiktų ieškovo įrodymų negalima nustatyti tikslių ieškovo patirtų sąnaudų statant atsakovei ginčo namą, dydžio, ar apskritai šalių sutartos darbų kainos dydžio. Apeliantė teikė argumentus dėl pateiktų dokumentų neteisėtumo, būtinumo apklausti liudytoja įmonės buhalterę, teismas apeliantės prašymų netenkino. Faktas, kad ant apeliantei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo stovi namas, registruotas jos vardu, savaime nesukuria pareigos įmonei sumokėti pastato rinkos kainą jo statymo metu, nesant statybos darbų atlikimo sutarties, aiškių ir tinkamai įformintų sąmatų, objekto priėmimo-perdavimo akto. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių medienos gavimą, nors mediena gauta iškertant apeliantės mišką; darbuotojai buvo priimti sudarant neterminuotas darbo sutartis, o ne konkretaus objekto statybai, todėl ir jų atlyginimų skaičiavimų, kaip rangos darbų atlikimo kaina nepagrįsta. Apeliantės įsitikinimu, nemaža dalis ieškovo pateiktų dokumentų buvo pritempti.

Kvalifikuodamas tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius, teismas rėmėsi statybos rangos sutartimi kaip vienu iš įrodymų, neišskirdamas jos iš įrodymų visumos. Pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, t. y. pastatė namą ir jį perdavė apeliantei. Įstatymas nenumato privalomos rašytinės statybos rangos sutarties sudarymo formos. Pati apeliantė skunde pripažįsta, kad namą jai statė BIĮ „Atsipūsk“ savininkas; bylos nagrinėjimo metu liudytoja apklausta buhalterė patvirtino ginčo šalių susitarimą. Byloje esantys įrodymai, įvertinti pagal kasacinio teismo praktikoje nusistovėjusius įrodymų vertinimo principus, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę statybos rangos teisiniai santykiai, teisėta ir pagrįsta.Pažymi, kad nors dėl BIĮ „Atsipūsk“ savininko mirties ((duomenys neskelbtini)), atlikto darbo rezultato perdavimas apeliantei nebuvo įformintas priėmimo-perdavimo aktu, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovo statytas rąstinis namas buvo perduotas apeliantei ir ši jį priėmė. Jokių įrodymų, kad namas buvo statytas kaip padėka už laidavimą, apeliantė nepateikė. Tuo tarpu ieškovui įvykdžius savo pareigą perduoti darbų rezultatą apeliantei ir šiai jį priėmus, atsirado pareiga sumokėti už atliktus darbus. Nesant galimybės nustatyti šalių sutartos darbų kainos, teismas pagrįstai vadovavosi atliktos ekspertizės aktu statybos rangos darbų kainai pagrįsti. Nei viena iš šalių ekspertizės išvadų neginčijo.Dėl apeliantės prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą, nereiškia įpareigojimo atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą. Sprendimas buvo priimtas argumentuotai atsakius į pagrindinius tarp šalių kilusio ginčo aspektus, atskleidus bylos esmę, išsamiai ištyrus ir įvertinus bylos aplinkybes bei joje esančius įrodymus, nuosekliai laikantis procesinių ir materialinių teisės normų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai. Todėl kaip nepagrįsti atmestini apeliantės argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus nustatė, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę statybos rangos teisiniai santykiai, kuriuos vykdant ieškovas pastatė 149,14 kv.m ploto gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigimu, nei vienas iš teismo išvardintų dokumentų neįrodo, kad tarp šalių buvo susiklostę rangos santykiai, kurių pagrindu atsakovė turėjo vykdyti ir, kaip teigia ieškovas, nevykdė prievolės atsiskaityti už darbus.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne; šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK nenumato specialių reikalavimų sudaromo rangos sandorio formai. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.).

Rangos sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Nesusitarus dėl sutarties dalyko, sutartis laikoma nesudaryta. Pagal CK 6.645 straipsnio 1 dalį rangos sutarties dalykas yra rangovo atlikto darbo rezultatas. Statybos rangos sutarties esmė yra ta, kad viena šalis (rangovas) įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį (atlikti kitus statybos darbus), o kita šalis (užsakovas) sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir jį apmokėti (CK 6.681 str. 1 d.). Byloje pateiktų ir teismo skundžiamame sprendime nurodytų bei įvertintų įrodymų visetas patvirtina rangos santykių tarp ginčo šalių egzistavimą. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad nuo 2009 m. gruodžio 1 d. įregistruota atsakovės nuosavybės teisė į 73 procentų baigtumo gyvenamąjį namą (t. 3, 17-19, b. l.), taigi, egzistuoja rangos sutarties dalyku esantis rangovo atlikto darbo rezultatas. Kiti byloje esantys įrodymai, patvirtina šią išvadą. Apeliantė neneigia, kad ieškovo savininkas G. K. buvo įsipareigojęs pastatyti jai namą. Statybos leidimą Nr. 109/GN ieškovei pagal įgaliojimą atsiėmė G. K.. Duomenų, kad ginčo objekto statybos darbus atliko kiti asmenys, apeliantė nepateikė. Nurodyti faktai leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šalis (ieškovą ir atsakovę) siejo statybos rangos teisiniai santykiai.

Ginčo dėl to, kad atsakovei faktiškai buvo perduotas rangos darbų rezultatas - 73 proc. baigtumo 149,14 kv. m. ploto rąstinis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), byloje nebuvo, ir darbų perdavimo apeliantė nekvestionuoja. Aplinkybę, kad darbų rezultatas apeliantės priimtas, liudija minėtas nekilnojamojo turto registro išrašas, patvirtinantis apeliantės nuosavybės teisę į ginčo statinį. Apeliantei priėmus statybos darbų rezultatą, jai kilo pareiga atsiskaityti už atliktus darbus (CK 6.687 str.). Apeliantės argumentai, kad tarp jos ir ieškovo savininko faktiškai buvo susiklostę šeiminiai santykiai, kad apeliantė laidavo už įmonės skolas, o įmonės savininkas, kaip garantą, jei apeliantė kaip laiduotoja būtų patraukta atsakomybėn, pasižadėjo pastatyti jai namą, neįrodo susitarimo dėl neatlygintinų statybos darbų atlikimo ir nepaneigia atsakovės pareigos atsiskaityti už atliktus darbus. Objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie atlygintino laidavimo buvimą, byloje nėra.

Dėl atsakovės turtinės prievolės dydžio

Apeliantė nesutinka su teismo nustatytu prievolės dydžiu ir kvestionuoja teismo išvadų šiuo aspektu teisingumą, kritikuodama atskirus ieškovo pateiktus įrodymus, kuriais jis grindė prašomą priteisti iš atsakovės statybos darbų kainą.

Pirmosios instancijos teismas įvertino visus ieškovo pateiktus įrodymus: ieškovo sunaudotų medžiagų sąskaitų – faktūrų sąrašą (t. 1, 32-34 b. l.), sunaudotų gamyboje medžiagų nurašymo aktus (t. 1, 35-38 b. l.), pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (t. 1, 116 b. l.; t. 2, 3 b. l.), ūkinių operacijų žurnalus (t. 2, 4-26, 163-203 b. l.; t. 3, 98-219 b. l.), PVM sąskaitas – faktūras (t. 2, 27-161 b. l.) bei kitus dokumentus ir pagrįstai konstatavo, jog iš šių dokumentų negalima nustatyti tikslių ieškovo patirtų ginčo namo statybos sąnaudų ar apskritai šalių sutartos darbų kainos dydžio. Tokiu atveju teismas turėjo pagrindą vadovautis CK 6.198 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią, kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, - atitinkančią protingumo kriterijus kainą. Šios įstatymo nuostatos pagrindžia teismo išvados, kad pagal protingumo kriterijus, statybos rangos darbų kaina nagrinėjamu atveju laikytina suma, kuri pagal namo statybos metu galiojusias kainas, būtų buvusi reikalinga pastatyti ginčo namui, teisingumą. Šiam tikslui byloje buvo paskirta atliktų statybos rangos darbų vertės teismo ekspertizė. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad ginčo gyvenamojo namo atliktų statybos rangos darbų kaina (vertė), įskaitant medžiagas ir kitas būtinas išlaidas, paskaičiuota atkuriamosios vertės metodu pagal lokalinę sąmatą, sudarytą 2007 m. kovo mėn. kainomis, yra 180 405 Lt. Apeliantė nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, paneigiančių eksperto nustatytą statybos rangos darbų kainą (vertę), ekspertizės išvadų neginčijo, neprašė skirti kitos ekspertizės. Todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės turtinės prievolės apimties klausimą pagal CK 6.198 straipsnio 1 dalį, pagrįstai vadovavosi eksperto nurodyta darbų kaina. Apeliantė neįrodė, kad ginčo namo statybai buvo panaudota jai nuosavybės teise priklausančio miško mediena (CPK 12, 178 str.).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė sprendžiamam klausimui aktualias CK nuostatas, reglamentuojančias statybos rangos teisinius santykius, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir, tenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.