- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-28
- Bylos Nr.
- eTA-720-624/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00961-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras
- Atsakovas
- R. J.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui R. J. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, ŠRATC) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. J. (toliau – ir atsakovas) 50,00 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d., ir 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad atsakovas bylai aktualiu laikotarpiu buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), todėl atsakovui kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Vietinė rinkliava atsakovui skaičiuojama vadovaujantis 2017 m. birželio 22 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-595 pavirtintais (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai).
II.
3. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjo ŠRATC prašymą priteisti iš atsakovo R. J. 50,00 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d., atmetė kaip nepagrįstą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas rinkliavą atsakovui skaičiavo vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 patvirtintais (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas nurodė, kad rinkliava atsakovui buvo skaičiuojama pagal Nuostatų 12.2 punktą, kuriame numatyta, kad „Pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys: gyvenamosios paskirties patalpų (individualių namų), esančių savivaldybės teritorijoje, vienas iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba)“. Taigi, Nuostatų 12.2 punkte rinkliavos subjektu yra nurodytas toks gyvenamosios paskirties patalpų gyventojas, kuris gyvena patalpose, kurios nustatyta tvarka: 1) nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, arba 2) nebaigta jų statyba.
5. Teismas išaiškino, jog pagal Nuostatų 12.2 punktą, pareiga mokėti rinkliavą siejama su aplinkybe, kad vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, kurie gyveno gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba. Teismas pareiškėjo argumentą, kad atsakovas, vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu, laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, kadangi ginčo laikotarpiu buvo deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje, atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas šiuo atveju nelaikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir, kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas.
III.
7. Pareiškėjas ŠRATC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti.
8. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys nepagrindžia atsakovo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose fakto. Pareiškėjas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų praktika, nurodė, jog deklaruota asmens gyvenamoji vieta yra jo faktinė gyvenamoji vieta, taigi, pareiškėjui pateikus teismui įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs nurodytu adresu, šie įrodymai laikytini teisingais, atsakovo faktinio gyvenimo vieta, iki tol, kol jie nėra nuginčyti teisme arba kitais objektyviais įrodymais. Kadangi šiuo konkrečiu atveju tokių duomenų byloje nebuvo ir nėra, teismas privalėjo laikytis prezumpcijos, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.
Šalies argumentai
9. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog pareiškėjo pateikti duomenys neįrodo, jog buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir, kad būtent šiose gyvenamosiose patalpose gyveno atsakovas. Sisteminis gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatų vertinimas leidžia teigti, kad asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik gyvenamosios paskirties patalpose, priešingu atveju, asmenys, kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos, įtraukiami į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą. Asmuo, deklaruojantis gyvenamąją vietą įstaigai turi pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės ar kitokio teisėto valdymo, naudojimo arba disponavimo teisę į patalpą arba pastatą, kuriame asmuo gyvena, tai reiškia, kad asmuo, savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik būste arba gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pagrįstai reikalauja priteisti jam iš atsakovo susidariusį įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi atsakovas nepaneigė fakto, jog jis negyvena jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.
10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021, ir nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nėra tapačios, kadangi teismo minimoje byloje buvo nustatyta, jog atsakovas atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose, t. y. neatitinka vietinės rinkliavos mokėtojo požymių, todėl jis ir nebuvo laikytinas gyventoju, kuris gyveno gyvenamosios paskirties patalpose. Taigi, nesant duomenų, kad atsakovas gyventų kitur, nei yra jo deklaruota gyvenamoji vieta, teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl turėtų būti naikintinas. Priešingu atveju, palikus galioti tokį teismo sprendimą, asmenims būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti įgyvendinant savo pareigas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
11. Nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo ŠRATC prašymas priteisti iš atsakovo 50,00 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 31 d., ir 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, pagrįstumas ir teisėtumas.
12. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti vietinę rinkliavą už komunalių atliekų surinkimą ir tvarkymą, motyvuodamas tuo, kad pagal Nuostatų 12.2 punktą pareiga mokėti rinkliavą siejama su aplinkybe, jog vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, gyvenančių gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas negali būti laikomas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent jose gyveno atsakovas.
13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys nepagrindžia atsakovo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose fakto. Pasak pareiškėjo, deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta yra jo ir faktinė gyvenamoji vieta, taigi, atsakovui nepateikus šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, teismas nepagrįstai pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
15. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) bei su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.
16. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).
17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, jog atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Pagal bendrą taisyklę, atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2670-442/2017). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos teisės pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą valdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020). Jeigu objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pavyzdžiui, valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (2 str. 17 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-442/20).
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo pareiga sumokėti vietinės rinkliavos įsiskolinimą nustatyta (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 patvirtintais „(duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais“. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad rinkliava atsakovui skaičiuojama vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu, kuriame numatyta, kad „Pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys: gyvenamosios paskirties patalpų (individualių namų), esančių savivaldybės teritorijoje, vienam iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba)“. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad vietinės rinkliavos mokėtoju, be kita ko, yra nurodytas gyventojas, kuris gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba.
19. Pažymėtina, kad Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti ginčijamą rinkliavą siejama su aplinkybe, kad vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, o ne kaip teigia pareiškėjas, su gyvenamosios vietos deklaravimo faktu. Kaip teisingai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas šiuo atveju nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, gyvenančių gyvenamosios paskirties patalpose, kurios nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba. Pareiškėjo argumentas, nurodytas pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme ir apeliaciniame skunde, kad atsakovas, vadovaujantis minėtų Nuostatų punktu laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, kadangi atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), atmestinas. Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo minėtų Nuostatų punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikti duomenys, jog atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme.
20. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021, pažymėtina, jog ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina, taigi apeliacinės instancijos teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais. Aptariamoje administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo Nuostatų 12.2 punkto teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, kuri aktuali ir nagrinėjamai administracinei bylai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021 pateiktais išaiškinimais.
21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.