Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Jūratės Jakubonienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. Ž. ir Ž. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu, ir D. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams.

Ž. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šios bausmės pridėta visa neatlikta bausmė, paskirta Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. baudžiamuoju įsakymu, ir Ž. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams ir 68 MGL dydžio (3 400,00) bauda.

Iš nuteistųjų D. Ž. ir Ž. Ž. solidariai priteista 2 327,60 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. M..

Iš nuteistųjų D. Ž. ir Ž. Ž. taip pat solidariai priteista 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. M. ir po 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems S. M., G. M., S. M., V. T..

Iš nuteistųjų D. Ž. ir Ž. Ž. taip pat priteista po 200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajam E. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistųjų D. Ž. ir Ž. Ž. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai bei nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino D. Ž. ir Ž. Ž. kaltais nužudžius nukentėjusįjį J. M.. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta nuteistųjų nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

9. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, neperžengdama apeliacinių skundų ribų, t. y. patikrinusi skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis bei apeliacinių skundų argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistųjų kaltės formą ir rūšį bei paskirdamas jiems laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės – netiesioginės tyčios

13. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt.

16. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų tiek D. Ž., tiek Ž. Ž. atliktų smurtinių veiksmų pobūdis (smūgiai į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą), jų intensyvumas (nevienkartinis smūgiavimas) bei aplinkybės po nusikalstamų veiksmų – matydami ir žinodami, jog nukentėjusysis J. M. yra stipriai sužalotas, jokių aktyvių veiksmų, siekiant suteikti pagalbą ar iškviesti greitosios medicinos pagalbą, nesiėmė, o, priešingai, paliko jį įvykio vietoje, patvirtina, kad abu nuteistieji suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį, jog dėl jų panaudoto smurto gali atsirasti pavojingi padariniai – nuo suduotų smūgių padarytų sužalojimų J. M. gali mirti, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nėra abejonių, kad tiek D. Ž., tiek Ž. Ž., sumušę J. M., matydami, jog jis kraujuoja, palikę jį vieną vėlų vakarą prie kelkraščio, šlaito apačioje, suprato, kad nukentėjusysis neturės galimybės išsikviesti jam būtinos medicininės pagalbos, t. y. nuteistieji buvo abejingi J. M. gyvybės atėmimui. Todėl nėra abejonių, kad tiek D. Ž., tiek Ž. Ž. nužudė nukentėjusįjį J. M. veikdami netiesiogine tyčia.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte

18. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K- 450/2011, Nr. 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K- 412/2014).

Dėl nuteistiesiems D. Ž. ir Ž. Ž. paskirtų bausmių

21. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai, ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti paprastai gali tuomet, kai nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią bausmę.

22. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas nuteistiesiems D. Ž. ir Ž. Ž. bausmes pirmosios instancijos teismas vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta, jog nėra pagrindo pripažinti dar vienos nuteistojo Ž. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikalstamą veiką jie padarė apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas pagrįstai nustatė ir dar vieną Ž. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

24. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas nuteistiesiems D. Ž. ir Ž. Ž. bausmes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog jie padarė baigtą tyčinį nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistieji, suduodami rankomis ir kojomis smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, atėmė gyvybę nukentėjusiajam J. M. ir taip sukėlė negrįžtamas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistieji, kai dar nukentėjusysis buvo gyvas, nedėjo jokių pastangų suteikti ar iškviesti būtinąją medicinos pagalbą, nors matė kraujuojantį nukentėjusįjį. Priešingai, jie išėjo iš įvykio vietos ten palikę sumuštą J. M.. Nuteistieji šį nusikaltimą padarė veikdami netiesiogine tyčia.

25. Skirdamas bausmes teismas įvertino ir duomenis, charakterizuojančius kaltininkų asmenybes. D. Ž. nedirba, nuo 2023 m. sausio 6 d. registruotas Užimtumo tarnyboje. Kitu nuosprendžiu, priimtu jau po J. M. nužudymo, jis teistas irgi už smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą. D. Ž. baustas keletą kartų administracinėmis nuobaudomis, baudų nesumokėjęs. Teismas pažymėjo, kad nuteistasis pažeidimus nuolatos daro būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptarti D. Ž. charakterizuojantys duomenys rodo, jog jis nėra teigiamai charakterizuojamas, yra linkęs daryti teisės pažeidimus. Prie D. Ž. pridėtame Kalėjimo viršininko sprendime dėl suimtojo D. Ž. skatinimo nurodoma, kad suimtasis laikosi įstaigoje nustatytos tvarkos, drausminių nuobaudų neturi, todėl jam paskirtas skatinimas – pailgintas pasivaikščiojimo laikas 7 dienoms. Teisėjų kolegija šį dokumentą vertina kaip nuteistąjį D. Ž. palankiai charakterizuojantį. Tačiau taip pat sprendžia, kad šis dokumentas nepaneigia ir nenusveria kitų bylos duomenų, apibūdinančių nuteistąjį nepalankiai.

26. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir Ž. Ž. asmenybę. Jis nedirba ir neregistruotas Užimtumo tarnyboje. Anksčiau jis jau teistas, taip pat už nusikaltimą žmogaus sveikatai, ir keletą kartų baustas administracine tvarka, baudų nemoka. Teismas pažymėjo, kad daugumą pažeidimų padaryti jam būnant apsvaigusiam nuo alkoholio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis Ž. Ž. charakterizuojamas neigiamai. Nors jis turi sveikatos sutrikimų, kaip pats apeliaciniame skunde nurodo, yra neįgalus, tačiau tai netrukdo jam daryti nusikalstamas veikas, taip pat ir smurtinio pobūdžio. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis linkęs daryti teisės pažeidimus.

27. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato vienintelės rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jau nurodytas aplinkybes, nuteistiesiems D. Ž. ir Ž. Ž. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už sankcijos vidurkį ir netgi artimas sankcijos žemutinei ribai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek D. Ž., tiek Ž. Ž. už nužudymą paskirtos devynerių metų laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos, tokios bausmės yra teisingos ir proporcingos jų padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistųjų pavojingumui, todėl šias bausmes dar labiau švelninti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad dalis skunduose nurodytų aplinkybių (nuteistieji prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi; Ž. Ž. turi neįgalumą) jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismui skiriant nuteistiesiems bausmes, o kiti jų skundų argumentai (D. Ž. kalėjime paskatintas už gerą elgesį, prie skundo pridėtas Lietuvos kalėjimų tarnybos X kalėjimo viršininko sprendimas dėl suimto D. Ž. skatinimo; jis sutinka atlyginti civilinius ieškinius; Ž. Ž. jauno amžiaus, jis elgiasi gerai, žada dorai, sąžiningai gyventi, planuoja įsidarbinti, atlyginti civilinius ieškinius) nesudaro pagrindo paskirtas nuteistiesiems bausmes dar labiau švelninti. Byloje nėra jokių objektyvių ir įtikinamų duomenų, jog D. Ž. ir Ž. Ž. gali būti pataisyti per trumpesnį nei nustatė pirmosios instancijos teismas laiką, izoliavus juos nuo visuomenės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų skunduose nurodomi jų teigiami elgesio pokyčiai patvirtina, jog teismas paskyrė jiems teisingas ir proporcingas bausmes.

28. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matosi, kad teismas svarstė švelnesnės, negu BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, bausmės skyrimo nuteistiesiems D. Ž. ir Ž. Ž. galimybę. Pagal baudžiamuosius įstatymus bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 dalyje ar 2 dalyje arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

29. Spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis.

30. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, nors tiek D. Ž., tiek Ž. Ž. prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau jie savo noru neatvyko ar nepranešė apie šią veiką, neatlygino (visiškai ar iš dalies) turtinės žalos. Todėl nėra sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta kitų aplinkybių, būtinų siekiant švelninti nuteistiesiems paskirtą bausmę BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nustačius tik po vieną D. Ž. ir Ž. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nesant ir kitų BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, nėra teisinio pagrindo svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimo, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas.

31. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, taip pat teisinga. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su D. Ž. ar Ž. Ž. asmenybėmis, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog aptariamo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltinamiesiems už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka taip pat nebuvo nustatytos jokios išimtinės aplinkybės, susijusios su nuteistųjų padaryta nusikalstama veika ar su jų asmenybėmis, dėl kurių laisvės atėmimo bausmės ar jų dydis neatitiktų bausmės paskirties. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems D. Ž. ir Ž. Ž. už nužudymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra. Paskirtos galutinės subendrintos bausmės abiems nuteistiesiems taip pat nėra aiškiai per griežtos.

Dėl civilinių ieškinių

32. Iš nuteistųjų D. Ž. ir Ž. Ž. apeliacinių skundų turinio matosi, kad jie iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimus nukentėjusiesiems. Jie neginčija priteistų šių žalos atlyginimo dydžių. D. Ž. nurodo, kad sutinka atlyginti priteistus civilinius ieškinius, Ž. Ž. taip pat nurodo, jog įsidarbinęs planuoja atlyginti padarytą žalą. Ž. Ž. tik nurodo, jog pripažinus jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, turi būti sumažinti ir priteisti žalos atlyginimai nukentėjusiesiems. Kaip jau buvo nurodyta, šios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės teisėjų kolegija nenustatė. Tačiau mažinti priteistų nukentėjusiesiems žalos atlyginimų dydį nėra pagrindo nei dėl šios, nei dėl kitų priežasčių.

33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistųjų solidariai priteisė 2 327,60 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. M., nes tokį žalos dydį patvirtina prie bylos pridėti dokumentai.

34. Teismas iš nuteistųjų solidariai priteisė ir neturtinės žalos atlyginimus nukentėjusiesiems: J. M. – 9 000 Eur, E. M. – 5 000 Eur, S. M., G. M., S. M., V. T. po 3 000 Eur. Šie neturtinės žalos dydžiai yra proporcingi padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams.

35. Nuteistieji D. Ž. ir Ž. Ž., veikdami netiesiogine tyčia, smurtiniais veiksmais nužudė J. M., kuris buvo nukentėjusiųjų sūnus ar brolis. Todėl nėra abejonių, jog dėl J. M.nužudymo jo motina ir broliai bei sesuo patyrė dvasinius išgyvenimus bei dvasinius sukrėtimus, nėra abejonių ir dėl to, kad jiems buvo padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos dydžius pirmosios instancijos teismas nustatė atsižvelgęs į visas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes (nužudytas nukentėjusiųjų šeimos narys, į jų bendravimą, patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, skausmą, nusikalstamos veikos aplinkybes, negrįžtamas nuteistųjų neteisėtų veiksmų pasekmes, nuteistųjų turtinę padėtį) ir teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijus bei galiojančią teisminę praktiką. Todėl keisti neturtinės žalos dydžius nėra teisinio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

36. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prieš teismo posėdį pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš Ž. Ž. valstybės naudai priteistina 183,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šio prašymo teisėjų kolegija netenkina. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo išnagrinėjimo rezultatas. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų Ž. Ž. ir D. Ž. apeliacinius skundus. Nors nuteistojo Ž. Ž. skundas atmetamas, tačiau atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, taip pat į tai, kad nuteistasis nuteistas laisvės atėmimo bausme, į priteistų civilinių ieškinių sumas, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju prašomos išieškoti iš nuteistojo Ž. Ž. turėtos išlaidos, susidariusios už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Sprendžiant šį klausimą teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo taip pat nebuvo priteistos.

37. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba po teismo posėdžio pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš D. Ž. valstybės naudai priteistina 123,19 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šią tarnybos pažymą apeliacinės instancijos teismas gavo jau po teismo posėdžio, kuriame baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, todėl proceso dalyviai neturėjo galimybės su ja susipažinti. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir į D. Ž. turtinę padėtį, taip pat į tai, kad nuteistasis nuteistas laisvės atėmimo bausme, į priteistų civilinių ieškinių sumas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašomos išieškoti iš nuteistojo D. Ž. išlaidos, susidariusios už gynėjos suteiktą antrinę teisę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, irgi nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistųjų D. Ž. ir Ž. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistųjų Ž. Ž. ir D. Ž. į valstybės biudžetą netenkinti.