Panevėžio apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. K. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1523-356/2016 pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovui T. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, atsakovo T. K. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo ir dalyvavimo auklėjant vaikus tvarkos nustatymo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių pasekmių, institucijos teikiančios išvadą - Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB „SEB“ bankas ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės I. K. prašymu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. ir 2016 m. balandžio 5 d. nutartimis pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - šalių nepilnamečių vaikų A. K., gim. (duomenys neskelbtini)., ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikina gyvenamoji vieta buvo nustatyta kartu su ieškove I. K., taip pat buvo nustatyta laikina atsakovo T. K. bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarka bei šalių vaikams iš atsakovo priteistas laikinas materialinis išlaikymas. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e2S-595-198/2016, paliko nurodytas pirmosios instancijos teismo nutartis nepakeistomis.A. T. K. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašė nustatyti nepilnamečių sūnų A. K., gim. (duomenys neskelbtini)., ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą kartu su juo.Atsakovas nurodė, kad teismas privalėtų atsižvelgti į tai, kad tarp jo ir sūnų yra glaudus tarpusavio ryšys, vaikai pageidauja gyventi kartu su juo, be to, vaikams priimtiniau gyventi jiems įprastoje vietoje - savo buvusiuose namuose, kur gyvenimo sąlygos yra geresnės, nei tos, kurias dabar suteikia ieškovė, taip pat, labai svarbu vaikams lankyti tą pačią mokyklą, aktyviai sportuoti ten pat ir kt. Tokias sąlygas atsakovas gali sudaryti, jis dirba, gauna darbines pajamas, gerai charakterizuojamas, o ieškovė ir toliau pirmenybę teikia tik savo poreikių tenkinimui, būna, kad vaikus naktimis palieka vienus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 28 d. nutartimi atsakovo T. K. prašymo netenkino.Nurodė, kad atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės (2016 m. liepos 14 d. antstolio faktinės aplinkybės konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad vaikas nenori grįžti pas mamą ir senelius, jaunimo futbolo mokyklos pažyma, kurioje nurodyta, kad A. K. yra iš dalies praradęs įgūdžius), neleidžia daryti išvados, kad po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutarties priėmimo būtų atsiradę naujų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, jog ieškovė nebegali vaikams užtikrinti sveikų ir saugių gyvenimo sąlygų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Patikslintu atskiruoju skundu atsakovas T. K. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – nustatyti sūnaus A. K. gyvenamąją vietą su atsakovu.Teigia, kad I. K. psichologiškai traumuoja vaikus ant jų šaukdama, tai patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. A. K. nori likti gyventi su tėvu, todėl pasibaigus teismo nutartimi nustatytam su vaiku bendravimo terminui, jis nepilnamečio sūnaus negražino ieškovei.Nurodo, kad jis gali užtikrinti saugias ir vaiko poreikius atitinkančias gyvenimo sąlygas. Ieškovė I. K. 2015 m. gruodžio mėnesį išsivežė sūnus A. ir D. iš jų gyvenamosios vietos nepasitarusi su atsakovu. Tai, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones ieškovė pasiėmė vaikus su savimi, nesuteikia jai prioriteto sprendžiant vaikų gyvenamosios vietos klausimą. Apelianto nuomone, sprendžiant gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, svarbiausia atsižvelgti į vaiko norus, kurie yra aiškiai išreikšti – vaikas nenori gyventi su mama. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė I. K. nurodo, kad nesutinka su atsakovo prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, pageidauja, kad būtų laikomasi teismo nustatytos tvarkos bei vaikui nebūtų daromas neigiamas psichologinis poveikis.Ieškovės nurodo, kad atsakovas piktybiškai nesilaiko Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, iki šiol laiko nepilnametį vaiką A. K. pas save. Tai nėra pagrindas keisti ar naikinti nustatytas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė įsitikinusi, kad atsakovas nuteikinėja sūnų A. K. prieš ieškovę bei ieškovės tėvus, nes telefoninių pokalbių metu sūnus būna liūdnas, uždaras, irzlus. Atsakovas neteikia ieškovei informacijos apie sūnų, neleidžia pasimatyti.Vaiko elgesio pasikeitimas, ieškovės nuomone, susijęs su atsakovo vaikui daromu neigiamu psichologiniu poveikiu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas, 2016 m. liepos 28 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 1 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių teismo procesinio dokumento negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 str.).CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti, teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Byloje nustatyta, kad ieškovės I. K. prašymu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. ir 2016 m. balandžio 5 d. nutartimis buvo taikytos šios laikinosios apsaugos priemonės: iš atsakovo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams po 100 Eur, šalių nepilnamečių vaikų A. K., gim. (duomenys neskelbtini)., ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikina gyvenamoji vieta buvo nustatyta kartu su ieškove I. K., taip pat buvo nustatyta laikina atsakovo T. K. bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarka. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartys liko nepakeistos Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e2S-595-198/2016.Sūnus A. K. pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką lankydamasis pas tėvą vasaros pradžioje, pasibaigus nustatytam terminui, nebuvo grąžintas motinai (ieškovei), nes tuo metu vaikas išreiškė norą gyventi su tėvu (atsakovu). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos, nepasisako dėl ginčo esmės ir dėl atsakovo prašymo pagrįstumo sprendžia pagal šiuo metu byloje esančius duomenis. Bylos duomenys patvirtina, kad abu tėvai sūnui A. K. gali sudaryti tinkamas sąlygas gyventi kartu, augti ir lavintis, jų turtinė padėtis nekelia abejonių dėl galimybės išlaikyti vaiką. Nepilnametis A. K. vaikų teisių specialistams pateikė skirtingas nuomones dėl to, su kuo jis norėtų gyventi ateityje (Kauno rajono ir Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisų apsaugos skyriaus išvados). Šiuo metu šalių santuokos nutraukimo byla yra sustabdyta, siekiant išsiaiškinti vaikų nuomones, A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), paskirta ambulatorinė teismo psichologijos ekspertizė. Tėvai nesutaria dėl vaikų gyvenamosios vietos, auklėjimo.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų apie aiškiai nepilnamečio vaiko A. K., kuris yra 8 metų amžiaus, išreikštą norą su kuo iš tėvų jis nori gyventi. Minėtų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad ieškovės aplinka, kurioje šiuo metu nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tapo nesaugi, neatitinkanti reikalavimų normaliam sveiko vaiko vystymuisi, jo ugdymui, todėl keisti laikinąsias apsaugos priemones ir vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu nėra pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo. Šalių sūnus yra 8 metų amžiaus, todėl yra lengvai pažeidžiamas ir paveikiamas suaugusių. Atsakovas, gyvendamas kartu su vaiku, lengvai gali jam padaryti įtaką, nes vaikas nori įtikti abiems tėvams. Iš atsakovo procesinių dokumentų turinio matyti, kad jis kaltina ieškovę netinkamu elgesiu su vaikais, todėl neatmesta galimybė tokiais kaltinimais įtakoti ir sūnų. Tai patvirtina Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados, kurioje nurodyta, kad vaikas pateikia skirtingas nuomones apie tai, su kuo jis norėtų gyventi ateityje. Atsakovo pagrindinis argumentas, kad vaikas nori likti su juo, nėra nustatytomis aplinkybėmis pakankamas, kad būtų pagrindas keisti jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad po 2016 m. birželio 21 d. Panevėžio apygardos teismo nutarties priėmimo, būtų atsiradusios naujos esminės aplinkybės, kurios būtų pagrindu spręsti dėl laikino vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu. Pažymėtina, kad nepilnametis A. K. gyvena su tėvu nuo 2016 m. birželio mėnesio dėl netoleruotinų atsakovo veiksmų, atsakovui nesilaikant teismo nustatytos bendravimo tvarkos, vaiko negrąžinus motinai, pasibaigus nutartimi nustatytam buvimo pas tėvą terminui. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad priešingai nei atsakovas, ieškovė teismo nustatytos bendravimo tvarkos laikėsi, leido vaikams bendrauti, susitikti su tėvu. Atsakovo teisės bendrauti su savo vaikais ir dalyvauti jų auklėjime, nebuvo ribojamos. Šiuo metu atsakovas, ieškovės teigimu, neteikia informacijos apie sūnų, neleidžia su juo susitikti. Nepilnametis šalių sūnus tik dėl aptartų atsakovo veiksmų turėjo keisti mokyklą ir lankyti (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą, nors pirmą klasę baigė (duomenys neskelbtini), kurioje jam labai gerai sekėsi mokslai. Taigi nors atsakovas nurodo, kad jam svarbiausia yra vaiko interesai, tačiau toks gyvenamosios, mokslo vietos kaitaliojimas, akivaizdžiai prieštarauja vaiko interesams, gali turėti įtakos jo emociniam ir psichologiniam vystymuisi, sukelti emocinius išgyvenimus ir daryti jam psichologinę žalą. Toks elgesys tik patvirtina, kad atsakovas nesilaiko teismo nustatytos tvarkos ir siekia nustatyti vaiko gyvenamąją vietą vedamas ne vien vaiko interesų, o ir savanaudiškų tikslų. Teismas įvertina ir tą aplinkybę, jog nepilnametis yra pakeitęs mokyklą, todėl mokymosi vietos kaitaliojimas, nesibaigus mokslo metams, gali neigiamai įtakoti jo mokymosi rezultatus.CPK 152 straipsnio 3 dalis numato, jog atskirojo skundo dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimas nesustabdo nutarties vykdymo, todėl ieškovė turėjo teisę pasiimti sūnų A. ir nedelsti kol situacija susikomplikuos, vaikas pradės lankyti mokyklą atsakovo gyvenamojoje vietoje ir taip apsunkinti vaiko padėtį. Atsižvelgiant į tai, teismas informuoja, kad šalys gali ir turėtų geranoriškai susitarti, jeigu jie gerbia vaiko teises, leisti sūnui baigti mokyklos pusmetį (semestrą) (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje. Juk visais atvejais kai tėvai nesusitaria kenčia vaikai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą ir įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.Netenkinus atskirojo skundo, atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2016 liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.