Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovei L. S. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turto padalijimo ir atsakovės L. S. priešieškinį ieškovui S. S. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė L. S. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 metų sausio 25 d. sprendimą dalyje pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai: Nutraukti santuoką, sudarytą 1975-12-27 Vilniaus miesto CMS, įrašo Nr. 4555, dėl ieškovo kaltės; Priteisti atsakovės naudai iš ieškovo 1448,10 EUR neturtinės žalos atlyginimo; padalinti santuokoje įgytą bendrą turtą sekančiai: ieškovui priteisti 1/2 dalis Buto/patalpos - Buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 36492,12 EUR; 75/10000 dalis negyvenamosios patalpos - automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. 4(duomenys neskelbtini) vertė - 1750,75 EUR; negyvenamoji patalpa - garažas (boksas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 6420 EUR; priekaba, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), gamybos metai 1992, vin kodas (duomenys neskelbtini), vertė -57,92 EUR. Atsakovei priteisti ši turtą: ½ dalis Buto/patalpos - Buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 36492,12 EUR; 75/10000 dalis negyvenamosios patalpos - automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - 1750,75 EUR; požeminį garažą (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25 (dvidešimt penktas) boksas), adresas - (duomenys neskelbtini), vertė - 34 75,44 EUR; priteisti atsakovei 1501,24 EUR piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę bendro turto dalį. Po santuokos nutraukimo šalims palikti santuokines pavardes; priteisti visas atsakovės byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas.Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, nevertino visos pateiktų įrodymų visumos, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantė atkreipė dėmesį, jog objektyvių duomenų, kad šalių santuoka nutrūko 1990 metais ir nuo to laiko šalys neveda bendro ūkio, faktiškai gyveno skyriumi, byloje nėra. Priešingai, šalys gyveno santuokoje, vedė bendrą ūkį, augino vaikus. Šeimai gyvenant kartu, ieškovas užsiiminėjo verslo reikalais, tuo tarpu atsakovė rūpinosi šalių vaikų auginimu, taip pat namų ūkio reikalais. Iki pat 2009 m. ieškovas deklaravo savo gyvenamąją vietą kartu su atsakove. Teismui buvo pateikta ir foto nuotraukų, liudijančių apie ieškovo ir atsakovės bendrą gyvenimą tuo pačiu metu, kai ieškovas jau buvo užmezgęs santykius M. D.. Akivaizdu, kad ieškovas ir atsakovė iki ieškovo išsikraustymo į šalių įgytą butą, esantį Vilniuje, Laisvės pr. 77c, faktiškai gyveno santuokinį gyvenimą.Atsakovė tikėjo savo vyru ir tuo, kad vyras dažnai nebūna namuose dėl darbo reikalų. Tuo tarpu ieškovas visą tą laiką vedė iš esmės dvigubą gyvenimą. Ieškovo santuokinė neištikimybė galiausiai turėjo lemiamos įtakos šeimos santykių kokybei, tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nepagrįstai priėjo išvados, jog ieškovo santykiai su M. D. nelaikytini santuokine neištikimybe. Teismas visiškai nepagrindė, nemotyvavo ir nenurodė, kokiais įrodymais vadovaudamasis vertino atsakovės kaltės klausimą. Teiginiai apie atsakovės, kaip sutuoktinės, netinkamą pareigų atlikimą bei elgesį šeimoje įrodyti nebuvo. Atsakovė taip pat pažymėjo, jog I. S. bei I. S. S. yra tiek ieškovo, tiek ir atsakovės dukros, iki ieškovui išsikraustant į butą (duomenys neskelbtini), gyvenusios kartu su savo tėvais, bei objektyviai mačiusios bei galinčios nupasakoti realią situaciją, tad visiškai nepagrįsta teigti, jog pastarosios, duodamos parodymus, buvo šališkos. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes nepagrįstai rėmėsi išimtinai ieškovo į bylą iškviestais liudytojais, kurie yra arba ieškovo draugai, arba bendradarbiai. Apeliantė pažymėjo, jog ieškovo nuosavybės įsigijimas savo vardu jokiais būdais nesuponuoja, jog ieškovas vedė ūkį būtent su M. D. ir nebegyveno santuokinio gyvenimo su atsakove. Ieškovas paskirstydavo laiką ir jį leisdavo tiek su atsakove ir jų vaikais, tiek ir su kita šeima. Į visas ginčijamu laikotarpiu vykusias giminių šventes ieškovas buvo kviečiamas ir dalyvaudavo būtent su atsakove, o ne M. D.. Atsižvelgiant į tai, apeliantės įsitikinimu, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl sprendimas keistinas pripažįstant kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės ir atsakovei priteistinas neturtinės žalos atlyginimas (1448 EUR ).Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog santuokos nutraukimas ieškovo ir atsakovės turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo 1990-01-01, kadangi byloje nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų, todėl nustačius, kad dėl santuokos iširimo kaltas ieškovas, atsižvelgiant į CK 3.67 str. nuostatas, konstatuotina, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo.Pirmosios instancijos teismui netinkamai nustačius momentą, nuo kurio atsirado padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms nutraukiant santuoką, to pasėkoje ginčijamu teismo sprendimu buvo netinkamai padalintas šalių santuokos metu įgytas turtas, todėl sprendimas šioje dalyje taip pat keistinas ir turtas padalintinas atsakovės siūlomu būdu, kuris labiausiai atitinka šalių interesus, nesuteikia nei vienai iš šalių nepagrįsto pranašumo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą, ieškovas prašė jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad aplinkybę, jog šalys nustojo vesti bendrą šeimyninį gyvenimą 1989 metų pabaigoje, o 1991-1992 metais ieškovas pradėjo gyventi su M. D., ieškovas grindė savo paaiškinimais bei liudininkų parodymais, kurių dauguma ginčijamu laikotarpiu (1990 metais) bendravo su ieškovu, matė pasikeitusią ieškovo gyvenamąją vietą ar pasibaigusius santykius su atsakove, prasidėjusius santykius su M. D. ir paliudijo tai teisme. Tuo tarpu atsakovė, ginčydama ieškovo paaiškinimus ir jo kviestų liudininkų parodymus, nepateikė bylą nagrinėjančiam teismui jokių objektyvių įrodymų, galinčių paneigti ieškovo nurodomas aplinkybes. Tiek atsakovė, tiek jos kviesti liudininkai pateikė tarpusavyje prieštaringus parodymus. Taigi, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kritiškai: liudininkų ir pačios atsakovės teikti paaiškinimai buvo tarpusavyje prieštaringi ir netikslūs, o liudininkus ir atsakovę sieja artimi giminystės ir bendro buitinio gyvenimo ryšiai. Nei atsakovė, nei liudyti iškviestos atsakovės dukros nesugebėjo nurodyti elementarių bendro šeimyninio gyvenimo detalių: nei kada, nei kur ieškovas atostogaudavęs, nei kaip įsigytas ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, jog nuo pat ginčo buto įsigijimo už butą komunalinius mokesčius mokėjo ir buitinę techniką pirko kartu su savo nesantuokine dukra J. S. - kas akivaizdžiai patvirtina, jog ginčo bute gyveno ir jį įsirenginėjo ne atsakovė, o ieškovas kartu su nesantuokine šeima. Ieškovas pažymėjo, jog atsakovė nepateikė į bylą jokių jos nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nors natūralu, jog jeigu ieškovas būtų gyvenęs kartu su atsakove, kaip asmuo, atsakingas už šeimos finansus, jis per 26 metus būtų sumokėjęs bent komunalinius mokesčius ar atlikęs kokius nors namų apyvokos, buitinės technikos pirkimus, susijusius su atsakovės gyvenamu butu adresu Justiniškių g. 117, Vilniuje. Dėl daugybės prieštaravimų tarp atsakovės paaiškinimų, jos kviestų liudininkų parodymų ir kitų byloje esančių įrodymų, pirmosios instancijos teismui susiformavo įsitikinimas, pagrįstas būtent ieškovo paaiškinimais – jie buvo pateikti aiškiai ir patvirtinti rašytiniais įrodymais bei liudininkų parodymais. Ieškovas atkreipė dėmesį, jog neprivalėjo įrodyti atsakovės kaltės. Remiantis aktualia teismų praktika, teismas nutraukia šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės tuomet, kai byloje nesama neabejotinų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių vieno iš sutuoktinių kaltę. Taigi ne ieškovas, o atsakovė privalėjo įrodyti, jog dėl ieškovo kaltės nutrūko šalių santuoka. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo dvi esmines aplinkybes: jog ieškovas kartu su ja vedė bendrą šeimyninį gyvenimą iki 2010-2011 metų ir tai, jog ieškovo slapčia sukurta nesantuokinė šeima įrodo ieškovo kaltę dėl šalių santuokos nutrūkimo. Tačiau atsakovė neįrodė nei vienos iš minėtų aplinkybių. Visų pirma, teismo posėdžio metu atsakovė pati nurodė, jog toks iki šiol trukęs gyvenimas ją tenkino. Tai patvirtina jos neveikimas – atsakovė iki šiol nesikreipė į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės. Vadinasi faktiškai jokie atsakovo veiksmai nesąlygojo šalių santuokos iširimo, nes nepaisant to, kada ji iširo, šalys dėl to viena kitos nekaltino, į teismą nesikreipė, taip pat nedėjo jokių pastangų santykiams atkurti, o vietoje to toliau formaliai tęsė santuokinį gyvenimą. Todėl teismo sprendimas (nustatant abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo) vertinant tokį abiejų šalių elgesį yra pagrįstas aktualia LAT formuojama teismų praktika. Atsakovė, pagrįsdama savo paaiškinimus, jog šalys paskutinius 26 metus vedė bendrą šeimyninį gyvenimą, į bylą pateikė vos kelias foto nuotraukas, įamžinančias didžiąsias giminės šventes. Tačiau į tokias šventes visuomet yra kviečiamas didelis skaičius žmonių. Turint omeny, jog šalys iki šiol sutarė taikiai, turi du bendrus vaikus, yra visiškai normalu, jog per 26 metus keliose didžiosiose šventėse ieškovas dalyvavo kartu su atsakove. Ieškovas ne kartą buvo nurodęs teismui, jog deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute 2009-01-21, nes tik 2008-10-09 įgijo šį butą asmeninės nuosavybės teise. Ieškovas, palikęs šeimą ir padovanojęs dukrai visą tuo metu turėtą turtą – butą esantį (duomenys neskelbtini) (kuriame iki šiol gyvena atsakovė) – ilgą laiką neturėjo nuosavo būsto.Ieškovas nesutinka su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, jog teismas netinkamai vertino atsakovės pakviestų liudytojų parodymus. Pažymėjo, jog liudyti pakviestos šalių dukros yra tiesiogiai suinteresuotos bylos baigtimi atsakovės naudai, kadangi ginčas tarp šalių kilo tik tuomet, kai ieškovas 2014 metais nusprendė ginčo butą perleisti savo nesantuokinei dukrai, J. S.. Visų trijų atsakovės kviestų liudininkų ryšį su atsakove patvirtina faktas, jog visi jie, išskyrus I. S., jau ilgą laiką gyvena viename bute, veda bendrą šeimyninį buitinį gyvenimą. Tuo tarpu ieškovo kviestų liudininkų daugumą sudaro draugai ir buvę bendradarbiai, pažinoję abi ginčo šalis, kurie nėra siejami jokiais giminystės ar partnerystės ryšiais su ieškovu ir neturintys jokio materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Ieškovas taip pat pažymėjo, jog visiškai neįtikėtina, jog ieškovas būtų galėjęs (ir norėjęs) 20 metų slapčia nuo atsakovės turėti nesantuokinę šeimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje kilo ginčas dėl nustatymo fakto, nuo kada sutuoktiniai pradėjo faktiškai gyventi skyriumi ir dėl kieno kaltės iširo ieškovės ir atsakovo santuoka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, jog atsakovė nepateikė jos nurodytas aplinkybes dėl santuokos nutrūkimo priežasčių bei momento, pagrindžiančių įrodymų, kritiškai vertino atsakovės kviestų artimais ryšiais susijusių liudytojų prieštaringus parodymus. Atsižvelgdamas į nuoseklią ieškovo poziciją bei ją patvirtinančius liudytojų parodymus bei bylos medžiagą konstatavo, jog šalys faktiškai skyrium pradėjo gyventi nuo 1990 m. sausio 1 d., o santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nei vienam iš jų neįrodžius esminio kito sutuoktinio pareigų pažeidimo ir nei vienam iš šalių nedėjus pastangų išsaugoti šeimą, nesprendžiant šeimos gyvenimo klausimų bendru sutarimu. Apeliantė nesutinka su tokiomis teismo išvadomis iš esmės motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgdamas į atsakovės pateiktus įrodymus bei tai, kad byloje nėra jokių įrodymų pagrindžiančių atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo bei tai, kad šalys nuo 1990 m. faktiškai negyvena, priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą. Kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.Pažymėtina, jog civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė santuoką sudarė 1975-12-27 Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje. Ieškovas ieškiniu prašė nutraukti tarp jo ir atsakovės sudarytą santuoką dėl abiejų kaltės, pripažįstant, kad sutuoktiniai nuo faktiškai skyrium pradėjo gyventi nuo 1990 m. sausio 1 d. Atsakovė priešieškiniu reikalavo santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės ir padalinti turtą jos nurodytu būdu bei priteisti neturtinę žalą, motyvuodama tuo, kad ieškovas daugelį metų iš esmės gyveno ir vedė bendrą ūkį tiek su atsakove, tiek su kita moterimi.Ieškovas siekdamas pagrįsti savo nurodytas aplinkybes dėl laikotarpio, kada šalys faktiškai pradėjo gyventi skyriumi pateikė nekilnojamojo turto registro duomenis, patvirtinančius nekilnojamojo turto įsigijimo faktą bei terminus, buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtinančią M. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini) pardavimo už 72000 Lt kainą faktą (b. l. 95-101), foto nuotraukas, patvirtinančias ieškovo ir M. D. bendrą gyvenimą, kartu praleistas atostogas (b. l. 107-118), kelionių su M. D. bei dukra J. S. įsigijimo dokumentus (b. l. 119-121), Gyventojų registro tarnybos pažymą, patvirtinančią ieškovo gyvenamosios vietos deklaravimą adresu (duomenys neskelbtini) faktą (b. l. 123), 2006-12-27 Buto statybos sutartį bei 2007-10-19 parkavimo vietos statybos sutartį su priedais (b. l. 148-172), Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 173-182), Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 183-185, 186), atsiskaitymo knygelių duomenis už butą, esantį (duomenys neskelbtini), apmokėjimą patvirtinančiais kvitus (b. l. 226-238). Ieškovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog nuo 1990 m. pradėjo gyvenimą skyrium nuo atsakovės. Minėtus argumentus taip pat patvirtino posėdžių metu apklausti liudytojai E. O., G. D., S. F., Č. M., V. K.. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė nepateikė ieškovo dėstomas aplinkybes paneigiančių ar jos nurodomas aplinkybes, kad visą ginčo laikotarpį gyvendamas bendrą gyvenimą su atsakove kartu palaikė artimus ryšius su M. D., pagrindžiančių įrodymų. Kolegija pažymi, jog įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, vien apeliantės nurodomas faktas, kad ieškovo gyvenamoji vieta iki 2009 m. buvo deklaruota su atsakove, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuo 1990 m. šalių santuoka faktiškai iširo. Šio fakto taip pat nepaneigia atsakovės fotografijos iš šeimos švenčių bei aplinkybė, kad ieškovas finansiškai prisidėjo prie atsakovės operacijos, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog tarp šalių nebuvo susiklostę konfliktiški santykiai, šalys sutarė taikė, atsakovas palaikė artimus ryšius su dukromis, teikė joms paramą. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, atsakovės procesiniuose dokumentuose ir parodymuose yra prieštaravimų, nėra aiški atsakovės pozicija, kada ji sužinojo apie ieškovo ir M. D. santykius bei jų dukrą. Atsakovė teigdama, jog ieškovas ginčo laikotarpiu vedė su ja bendrą ūkį negalėjo išsamiai paaiškinti po 1990 m. įsigyto turto įsigijimo aplinkybių, turto kainos ir kt. su tuo susijusios informacijos. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jos pakviestų liudytojų, t.y. dukros I. S., I. S. S. ir jos sutuoktinio S. S. parodymus. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, šie liudytojai yra artimais ryšiais susiję su atsakove bei turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi iš esmės sprendžiamas klausimas dėl ateityje paveldėtino turto apimties. Tuo tarpu ieškovo kviesti liudytojai yra jo bendradarbiai ir draugai, neturintys jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Be kita ko atkreiptinas dėmesys, jog ir pačių atsakovės kviestų liudytojų parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo vertinti kritiškai.Kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, remdamasis įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo principais, pagrįstai įrodyta laikė ieškovo poziciją, jog šalių faktiniai santykiai nutrūko nuo 1990 m. sausio 1 d. ir atsakovei nepateikus jos nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų pagrįstai sprendė, jog faktas, kad nuo 1990 m. vidurio – 1991 m. ieškovas pradėjo bendrauti su M. D. negali būti laikomas santuokine neištikimybe ir santuokos iširimo priežastimi.Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ir nesant tai pagrindžiančių įrodymų konstatavo atsakovės kaltę dėl santuokos nutraukimo.Pažymėtina, jog teismas spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas, aiškindamas sutuoktinių pareigų esmę, yra nurodęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejama santuokos iširimo kaltės prezumpcija), bet dėl kitų priežasčių. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugojimui tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovė, pareiškusi priešieškinį, prašė santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas šalims neįrodžius esminių kito sutuoktinio pareigų pažeidimų, pripažino abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingu pripažintinas faktas, kad sutuoktiniai kartu negyvena nuo 1990 m. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nei ieškovas, nei atsakovė nepateikė neabejotinų, kurio nors sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, pagrindžiančių įrodymų. Ilgą laikotarpį abi šalis tenkino gyvenimas skyrium ir abi šalys nesiėmė veiksmingų priemonių šeiminiams santykiams atkurti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas abiem sutuoktiniams kelia vienodus reikalavimus ir abu sutuoktiniai turi pareigą vienas kitą remti, o abiem to nedarant ar darant nepakankamai, teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nė viena šalis byloje neįrodė, jog priešinga pusė padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą (CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalys). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, išanalizavo byloje surinktus įrodymus, išvadą dėl santuokos iširimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės padarė remdamasis įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar kasacinio teismo praktiką, formuojamą šiuo klausimu. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis apeliantės argumentais nėra teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovo kaltės bei tenkinti išvestinį apeliantės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustačius momentą, nuo kurio šalys faktiškai pradėjo gyvenimą skyrium ir apeliantei neginčijant sprendimo dalyje dėl turto padalijimo laikytina, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apeliaciniame skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Pažymėtina, jog spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 EUR išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių ir yra pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartimi apeliantei L. S. atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestinas, iš apeliantės L. S. į valstybės biudžetą priteistina 2215 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 80 str. 1 d. 5 p).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui S. S. a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. S. (a.k(duomenys neskelbtini)) 500 EUR teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš atsakovės L. S. a.k(duomenys neskelbtini) valstybės naudai 2215 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos banko sąskaitą, įmokos kodas 5660.