Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gintaro Dzedulionio, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nidos Vigelienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ivetos Vaivadienės (toliau – apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2, 3 punktais, jis laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu įpareigotas: 1) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) pilnai atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą nukentėjusiesiems J. L. ir E. Ž. ir ne mažiau 70 procentų padarytos turtinės žalos R. K..

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 3 d. 15.35 val. iki 2020 m. rugpjūčio 4 d. 13.49 val. val. (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Laisvės apribojimo bausmę nuspręsta pradėti vykdyti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje gavimo dienos (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46 straipsnio 1 dalis).

Paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintinos ir asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), bei pasas Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti A. S..

E. Ž. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamojo A. S. E. Ž. naudai 7 500 Eur turtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

R. K. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamojo A. S. R. K. naudai 32 238 Eur turtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

J. L. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamojo A. S. J. L. naudai 2 000 Eur turtinei žalai atlyginti ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Panaikinta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – UAB „B.“, į. k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančioms piniginėms lėšoms nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra, nuo 2023 m. sausio 9 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsniu, paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. S. turtą – automobilį BMW 535, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), bei kratos metu paimtus 1 750 Eur, paliktas galioti iki visiško civilinių ieškinių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Šiais savo veiksmais A. S. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės 63 838 Eur svetimą turtą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.4 Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pilnai pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymima, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu; kartu turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba ir pan. Prokurorė akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu A. S. keturis kartus apklaustas įtariamuoju kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino ir nesiėmė jokių veiksmų, rodančių, kad jis gailisi dėl savo veikos. Baigus ikiteisminį tyrimą, A. S. susipažino su visa bylos medžiaga. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. S. kaltę pripažino, nurodė, kad prieš teisminį bylos nagrinėjimą iš dalies atlygino nukentėjusiesiems padarytą žalą. Prokurorės nuomone, toks nuteistojo A. S. elgesys ir parodymai šiuo atveju turėtų būti vertinami ne kaip prisipažinimas padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bet kaip savo parodymų ir pozicijos derinimas prie surinktų byloje įrodymų, siekiant lengvinti savo teisinę padėtį.

3.2 Atsiliepime akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą argumentavo tuo, kad A. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat ėmėsi priemonių sušvelninti jo veiksmų pasėkoje atsiradusias pasekmes – nukentėjusiesiems A. U., R. B. atlygino padarytą žalą, o nukentėjusiesiems R. K., J. L., E. Ž. atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo požiūriu „...šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis kritiškai vertina savo nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl atsiradusių pasekmių ir, kad jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nėra deklaratyvūs...“. Tačiau nukentėjusioji pažymi, kad A. S. viso ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, priešingai – jis bandė visaip išsisukti ir permesti atsakomybę kitiems, o prisipažino tik pirmojo teisiamojo posėdžio metu. Taip pat pažymi, jog A. S. „ėmėsi priemonių sušvelninti jo veiksmų pasėkoje atsiradusias pasekmes“ tik po pirmojo teisiamojo posėdžio ir savitu būdu: pasiliko sau dalį nusikalstamu būdu gautų pinigų. Be to, nors A. S. kelis kartus teisminio nagrinėjimo metu deklaratyviai pareiškęs, kad „gailisi, gerai uždirba ir galįs įvardinti savo darbo užmokestį“, per šį sąlyginai netrumpą laikotarpį atlygino tik 40 procentų nukentėjusiosios padarytos turtinės žalos.

3.4 Nukentėjusiosios vertinimu, A. S. pozicijos pasikeitimą (prisipažinimas ir tariamas gailėjimasis) sąlygojo būtent dar vieno nusikaltimo padarymas, „įgytas“ teistumas ir realios laisvės atėmimo bausmės baimė. Tačiau ši priežastis negali sąlygoti tokios – „šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis kritiškai vertina savo nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl atsiradusių pasekmių ir, kad jo prisipažinimas, ir nuoširdus gailėjimasis nėra deklaratyvūs...“ pirmosios instancijos teismo išvados.

3.5 Nukentėjusiosios vertinimu, įvertinus bylos aplinkybes, nuteistojo A. S. asmenybę, bausmės paskyrimo bendrus teisingumo ir protingumo principus, darytina išvada, jog šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per švelni bei dėl to neteisinga, nes tokia bausmė neatitinka padaryto nusikaltimo sunkumo ir pavojingumo laipsnio, tokia bausmė neatitinka bausmės paskirties ir neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo.

4.1 Atsiliepime nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai atsižvelgė į visas svarbias bylos aplinkybes, inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, galinčias sukelti kitas neigiamas pasekmes, paskyrus sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, todėl pagrįstai ir teisėtai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei skundžiamu nuosprendžiu paskyrė švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo nuosprendyje, o teismo padarytų išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde dėstoma pozicija. Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę atitinka tiek byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, aktyvų siekį atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, tiek baudžiamuoju įstatymu numatytus bausmės tikslus.

4.2 Atsiliepime pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgė ir įvertino visumą byloje esančių duomenų, kurie teismui leido pripažinti teisiamo asmens mažesnį pavojingumą, o kartu padaryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmė, t. y. paskyrus su terminuotu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

4.4 Atsiliepime nurodoma, jog šiuo atveju svarbu atsižvelgti į įstatymų leidėjo baudžiamajame kodekse suformuluotus bausmės tikslus. Tai nėra vien asmens nubaudimas valstybės vardu bei izoliavimas nuo visuomenės, paskiriant pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimo bausmę. Bausmės skyrimas taip pat negali būti kerštas nuteistajam už jo padarytą nusikalstamą veiką. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad skirdamas bausmes, teismas vadovaujasi BK 41 straipsnio nuostatomis, kurios greta kitų bausmės tikslų išskiria bausmės teisingumo tikslą, o bausmės teisingumas yra vienas pagrindinių baudžiamosios teisės principų. Pažymima, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, kad švelnesnė bausmė gali būti skiriama, nustačius tik kokias nors išimtines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-689/2019). Rekomendacija teismams nuosprendžiuose nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, buvo suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ ir ne kartą pakartota vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K- 252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014). Taip pat kasacinėse nutartyse išaiškinta ir tai, jog nurodytos rekomendacijos nereikia suprasti kaip reikalavimo nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes – BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012, 2K- 348/2013, 2K-312-222/2019). Taigi, šiuo atveju svarbu, kad ne išimtinių aplinkybių nustatymas, o padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltinamąjį apibūdinančių aplinkybių visuma suteikia teisinį pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, tą išsamiai argumentavo skundžiamame nuosprendyje bei padarė išvadą, kad bausmės tikslai, visuomenės (nukentėjusiųjų) interesai labiausiai bus užtikrinti A. S. paskyrus švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę, t. y. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, nustatant atitinkamus įpareigojimus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino tai, jog paskyrus laisvės atėmimo bausmę A. S., jis ne tik netektų socialinių ryšių, darbo, gaunamų pajamų (o kartu ir galimybes atlyginti žalą), bet atlikdamas laisvės atėmimo bausmę A. S. bendrautų su neigiamą įtaką galinčiais daryti, nusikalstamas veikas linkusiais daryti asmenimis, kas leidžia teigti, kad nesuteikimas A. S. progos pasitaisyti, gali turėti įtakos jo gyvenimui ne teigiama, o būtent neigiama linkme. Tai kartu prieštarautų bendriems teisingumo ir protingumo principams. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmė, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas A. S. skirti maksimalią laisvės apribojimo bausmę yra teisėtas ir pagrįstas, o prokurorės pareikštas apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

5. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. S. ir jo gynėjas advokatas Aleksandras Vansevičius prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ivetos Vaivadienės apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, veikos kvalifikavimo, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. S. bausmę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, todėl jam paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Prašo pagal šį baudžiamąjį įstatymą nuteistajam A. S. paskirti sankcijos ribose numatytą bausmę – 4 metų laisvės atėmimą, ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirtą bausmę sumažinti 1/3 (vienu trečdaliu) bei jam paskirti galutinę 2 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl A. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

8. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pilnai pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kadangi A. S. ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino, o kaltę jis pripažino tik teisme, priremtas surinktų ikiteisminio tyrimo metu įrodymų.

9. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi ar padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir panašiai. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-516-697/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-108-697/2017, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020, Nr. 2K-276-1073/2020).

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, nors nagrinėjamu atveju nuteistasis A. S. ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino, tačiau bylą nagrinėjant teisme, valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikančiai prokurorei paskelbus kaltinamąjį aktą, pirmajame teisiamajame posėdyje jis pilnai prisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką, savanoriškai, išsamiai nurodė visas esmines padaryto nusikaltimo aplinkybes, atsakė į jam užduotus klausimus, kas svariai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo (ir, tuo pačiu, teisingo sprendimo priėmimo byloje). Be to, dėl A. S. prisipažinimo ir teisme duotų išsamių parodymų, esant visoms Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsnio 1 dalyje sąlygoms, ši byla buvo išnagrinėta operatyviai, atliekant joje sutrumpintą įrodymų tyrimą. A. S. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino ir nuoširdžiai dėl jos gailėjosi ir kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą paskutiniu žodžiu. Todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien ta aplinkybė, jog A. S. nepripažino kaltės ikiteisminio tyrimo metu, šiuo atveju negali būti laikoma lemiama aplinkybe nepripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių, kad A. S. gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Tai matyti ne tik iš nuteistojo parodymų, tačiau ir iš jo elgesio – ėmėsi priemonių sušvelninti dėl jo veiksmų atsiradusias pasekmes – nukentėjusiesiems A. U., R. B. atlygino padarytą žalą, o nukentėjusiesiems R. K., J. L., E. Ž. atlygino dalį padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis kritiškai vertina savo nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl atsiradusių pasekmių ir, kad jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nėra deklaratyvūs. Kadangi nuteistasis A. S. pripažino kaltę padarius nusikalstamą veiką, o aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina jo galėjimąsi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Dėl nuteistajam A. S. paskirtos bausmės

11. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir A. S. už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą paskyrė vieną iš švelnesnių bausmių – laisvės apribojimą. Šiuo konkrečiu atveju, prokurorės vertinimu, iš esmės nėra jokių aplinkybių, kurios pagrįstų BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymą ar bent jau tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neišskyrė ir nevertino, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

12. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį, svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą bei teisingą bausmę (BK 1 straipsnis). BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

13. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-303/2018).

14. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-156-487/2020, 1A-73-851/2023). Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

15. Nagrinėjamu atveju A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, už kurios padarymą gali būti skiriama bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų be alternatyvų. Tačiau baudžiamasis kodeksas numato du atvejus, kada teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, konstatavo, kad atsižvelgia į tai, jog A. S. padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą, tačiau dėl jo nusikalstamų veiksmų neatsirado negrįžtamos pasekmės – padarytą žalą turtinėms teisėms galima atlyginti, ką jis įsipareigoja padaryti. A. S. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, vėliau teistas vieną kartą, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, byloje išskirtoje iš šio ikiteisminio tyrimo, jo atžvilgiu nėra pradėti kiti ikiteisminiai tyrimai, administracine tvarka baustas. A. S. jauno amžiaus, dirbantis. Pirmosios instancijos teismas pripažino dvi A. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat ėmėsi priemonių sušvelninti jo veiksmų pasėkoje atsiradusias pasekmes – nukentėjusiesiems A. U., R. B. atlygino padarytą žalą, o nukentėjusiesiems R. K., J. L., E. Ž. atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas motyvavo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą ir bausmės rūšies parinkimą bei nurodė, kad laisvės apribojimo bausmės paskyrimas neprieštarautų teisingumo principui. Tai, pirmosios instancijos teismo manymu, optimali bausmė, siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų. A. S. nurodė pasiryžęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio būdų, užsidirbti pragyvenimui, nenusižengti įstatymais nustatytai tvarkai, o tai leidžia spręsti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, bei taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

16. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas nuteistąjį charakterizuojančius ir jo padarytą veiką apibūdinančius duomenis, konstatavo, kad A. S. už BK 182 straipsnio 2 dalyje padarytą nusikaltimą šio straipsnio dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagal minėtą straipsnį A. S. taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė laisvės apribojimo bausmę 2 metams ir 3 mėnesiams, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir jam paskyrė laisvės apribojimo bausmę 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant: 1) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) pilnai atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą nukentėjusiesiems J. L. ir E. Ž. ir ne mažiau 70 procentų padarytos turtinės žalos R. K..

17. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas, visų pirma, reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės rūšį ir dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, Nr. 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau to nereikia suprasti, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012 ir kitos). Tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, tai yra nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-179-449/2020).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Turi būti atkreipiamas dėmesys ir į kaltininko šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-179-449/2020).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį minėtu aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės parinkimo A. S. motyvais, kuriuos vertina kaip pakankamus. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingą ir bausmės paskirtį atitinkančią bausmę. Buvo atsižvelgta tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek į A. S. asmenybę, tiek ir į kitas aplinkybes, visoms joms skiriant vienodą dėmesį, jas vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste. Nors nustatytos aplinkybės, atskirai vertinamos, nepasižymi išskirtinumu, tačiau švelnesnės nei sankcijoje numatyta bausmės paskyrimui šiuo atveju esminę reikšmę turėjo jų visumos vertinimas, todėl BK 54 straipsnio 3 dalis taikyta pagrįstai, parinkta bausmė yra tinkama, pagrindo ją keisti nėra.

21. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. S. įvykdė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nusikaltimą įvykdė vienas (be bendrininkų). Dėl nuteistojo A. S. nusikalstamų veiksmų neatsirado negrįžtamos pasekmės – padarytą žalą turtinėms teisėms galima atlyginti, ką nuteistasis įsipareigojo padaryti. Svarbu ir tai, kad nuteistasis A. S. dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jau ėmėsi priemonių sušvelninti dėl jo veiksmų atsiradusias pasekmes – nukentėjusiesiems A. U., R. B. atlygino padarytą žalą, o nukentėjusiesiems R. K., J. L., E. Ž. atlygino dalį padarytos žalos. Nuteistasis A. S. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, vėliau teistas vieną kartą, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, byloje išskirtoje iš šio ikiteisminio tyrimo, jo atžvilgiu nėra pradėti kiti ikiteisminiai tyrimai (b. t. 9., b. l. 5-11), administracine tvarka baustas (b. t. 9, b. l. 2). Nuteistas A. S. yra vedęs, su sutuoktine augina (duomenys neskelbtini) vaiką. Nuteistasis dirba UAB „G.“ (duomenys neskelbtini) (b. t. 11, b. l. 141), darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, darbovietės pateiktame rašte nurodyta, kad A. S. prašymu bendrovės administracija leido jam papildomai dirbti / budėti šeštadieniais nuo 07.30 val. iki 12.00 val. bei taip pat papildomai užsidirbti dirbant viršvalandinį darbą (b. t. 11, b. l. 141). Be to, A. S. 2023 m. kovo 3 d. sudarė darbo sutartį su UAB „D.“ (duomenys neskelbtini) pareigoms užimti (b. t. 11, b. l. 148-150). Tai, kad nuteistasis dirba viršvalandinį darbą savo pagrindinėje darbovietėje bei papildomai įsidarbino į antrą darbovietę, rodo nuteistojo pastangas pakeisti savo gyvenimo būdą, teigiamą požiūrį į nustatytas elgesio taisykles. Nuteistojo norą pasitaisyti įrodo ir tai, kad jis stengiasi savanoriškai atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, o būtent: 2023 m. vasario 7 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, jog E. Ž. pervesta 500 Eur (b. t. 11, b. l. 142), 2023 m. vasario 7 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, jog R. K. pervesta 500 Eur (b. t. 11, b. l. 143), 2023 m. vasario 7 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, jog J. L. pervesta 500 Eur (b. t. 11, b. l. 144), 2023 m. kovo 6 d. mokėjimo pavedimas patvirtina, jog R. K. pervesta 500 Eur (b. t. 11, b. l. 145), 2023 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, jog E. Ž. pervesta 500 Eur (b. t. 11, b. l. 146), 2023 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, jog J. L. pervesta 200 Eur (b. t. 11, b. l. 147). Be to, kaip jau buvo minėta, nustatytos dvi nuteistojo A. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

22. Įvertinus nuteistojo A. S. asmenybę, jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kitas aptartas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui (BK 54 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai A. S. atžvilgiu nebūtų pasiekti paskyrus jam nors ir minimalią BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, net minimali minėto straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nėra teisinga, neatitinkanti BK 41 straipsnyje keliamų bausmės tikslų, yra aiškiai neproporcinga, taip pat neatitinkanti paskutiniu metu aiškiai į gerąją pusę pasikeitusio nuteistojo A. S. elgesio bei asmenybės. Be to, paskyrus prokurorės prašomą bausmę, A. S. netektų ne tik laisvės, bet ir darbo, o nukentėjusieji – galimybės į greitesnį jiems padarytos žalos atlyginimą, taigi nuteistajam A. S. paskyrus minėto straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmė, ji prieštarautų teisingumo principui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. S. už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskyrė BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatytą bausmę – laisvės apribojimą, o jo dydį nustatė atsižvelgiant į nusikaltimu padarytą ženklią turtinę žalą, nukentėjusiųjų skaičių, maksimalaus sankcijoje numatyto dydžio. Bausmės vykdymo laikotarpiu nuteistajam A. S. paskirti įpareigojimai (BK 48 straipsnio 6 dalies 2, 3 punktais), galintys daryti teigiamą įtaką jo resocializacijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad būtent tokiu būdu nebus pažeistas teisingumo principas ir bus tinkamai įgyvendinta BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis. Atsižvelgiant į tai, kad byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, pagrįstai taikytos ir BK 64¹ straipsnio nuostatos, paskirtą bausmę sumažinant vienu trečdaliu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ivetos Vaivadienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.