Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-1523-538/2013

2013 m. lapkričio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Almanto Padvelskio, kolegijos nariai Bronius Valius, Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Z. P. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. P. ieškinį atsakovei J. Ž., trečiajam asmeniui UAB „Balveta“ privačiam vet. gydytojui A. J. dėl karvių perkėlimo panaikinimo ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Byloje nustatyta, kad 2009-12-03 atsakovė iš ieškovės į savo namus parsivedė dvi karves. 2009 m. gruodžio 4 d. šalys atvyko pas privatų vet. gydytoją A. J. užpildė ir pasirašė pranešimą apie ūkinių gyvūnų perkėlimą ir kaitą (b. l. 44). Pranešime dviejų karvių, kurių individualūs numeriai: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), laikytoju vietoj Z. P. nurodyta J. Ž.. Iš gyvulių apskaitos žurnalo matosi, kad Z. P. karvės, unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 2009 m. gruodžio 4 d. iš jos bandos Nr. (duomenys neskelbtini) perregistruotos į bandą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). 2012 m. balandžio 4 d. J. Ž. karvę, Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė ŽŪB „Krekenavos mėsa“ (b. l. 10-12).

Ieškiniu ieškovė prašė 2009-12-04 dviejų karvių pranešimą apie ūkinių gyvūnų perkėlimą ir kaitą tarp jos ir atsakovės, patvirtintą privataus veterinarijos gydytojo A. J., pripažinti negaliojančiu nuo jos sudarymo momento ir išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijs teismo sprendimu bei prašo jį panaikinti ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais.

Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad nedovanojo atsakovei karvių, tik davė jomis pasinaudoti.

Dovanojimo sutarties samprata pateikta LR CK 6.465 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Taigi dovanojimas kaip sandoris yra dvišalis, jam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (LR CK 1.63 straipsnio 6 dalis), t. y. dovanotojas išreiškia savo valią turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) padovanoti (neatlygintinai perduoti), o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti. Dovanojimo panaikinimo pagrindai įtvirtinti LR CK 6.472 straipsnyje.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad pagal LR CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Be to, tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu LR CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nepakanka konstatuoti, jog buvo iš esmės suklysta – teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra LR CK 1.90 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje J. G. v. S. M.., bylos Nr. 3K-3-504/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Tauragės rajono vartotojų kooperatyvas „Žemaitijos žiedas“ v. B. L., bylos Nr. 3K-3-107/2004, kt.).

Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Be to, suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio sudarymo faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau – UNIDROIT principai) 3.4 straipsnyje, kuriame suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimas. Taigi suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje J. G. v. S. M.., bylos Nr. 3K-3-504/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. T. P., bylos Nr. 3K-3-150/2007, kt.).

Suklydimo sąlygos, nors ir nulemtos įvairių sandorio aplinkybių, turi būti susijusios su sandorio turiniu. Jeigu suklystama dėl to, kas neįeina į sandorio turinį, pavyzdžiui, dėl sandorio motyvų, tai nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Suklysta gali būti dėl sandorio esmės, jo dalyko, kitų esminių sandorio sąlygų ar kitokių aplinkybių. Tačiau suklydimo faktas dėl minėtų aplinkybių savaime dar nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu. Suklydimas turi būti esminis, t. y. toks, kai normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Tokia esminio suklydimo samprata pateikta LR CK 1.90 straipsnio 4 dalyje ir UNIDROIT principų 3.5 straipsnyje. Aplinkybė, ar būtų sudarytas sandoris kitomis sąlygomis, nustatoma taikant protingo asmens taisyklę, t. y. taikomas ne tik objektyvusis kriterijus (normaliai atidus ir protingas asmuo), bet ir subjektyvusis (žinodamas tikrąją reikalų padėtį). Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į teigiančio, kad jis suklydo, asmens amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas bylai svarbias aplinkybes.

Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (LR CPK 12 str., 178 str.).

Iš atsakovės J. Ž., liudytojų V. Ž. ir R. Ž. paaiškinimų matyti, kad 2009 m. gruodžio 2 d. atsakovė ir ieškovė pardavė po vieną savo karvę. 2009 m. gruodžio 3 d. Z. P. atidavė dukrai J. Ž. savo dvi likusias karves pasakydama, kad ji gali šias karves melžti ar parduoti. 2009 m. gruodžio 3 d., Z. P. iniciatyva atvykę pas vet. gydytoją A. J., karves perrašė J. Ž. vardu. Iki susipykimo J. Ž. karves laikė pas ieškovę, kuri naudojosi pienu grietine pagal poreikius. Susipykus nieko iš jų neėmė. 2008 -2009 metais, kai šalių santykiai buvo geri ieškovė Z. P. anūkams dovanojo po kompiuterį, atsakovei J. Ž. dovanojo pinigų perkant automobilį. Aplinkybes, kad anūkams dovanojo kompiuterius, duodavo pinigų atsakovei pripažįsta ir ieškovė, todėl suvokia dovanojimo sutarties esmę. Iki susipykimo, dėl karvių ieškovė jokių pretenzijų atsakovei nereiškė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad yra įrodyta, kad ieškovė atsakovei padovanojo 2009 m. gruodžio 4 d. dvi karves, gyvūnų perdavimo momentu jokio atlygio nereikalavo bei siekė materialiai paremti atsakovę ir anūkus. Pažymėtina, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančiu, tik atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remiantis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 str. 2 d.). LR CK 6.469 str. 1 d. įsakmiai nenumato, kad sandorio rašytinės formos nesilaikymas daro dovanojimo sandorį negaliojančiu. Pagal 2009 m. gruodžio 4 d. galiojusias Lietuvos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr.3D-234 patvirtintą ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo 3 p. ūkinių gyvūnų perkėlimas – ūkinių gyvūnų pervežimas arba pervarymas iš vienos laikymo vietos, bandos, pulko į kitą laikymo vietą, bandą, pulką, taip pat ūkinių gyvūnų pervežimas iš jų laikymo vietos į skerdyklą. Nors pranešimas apie gyvūnų perkėlimą ir kaitą ir nėra dovanojimo sutartis, tačiau šis abiejų šalių pasirašytas dokumentas nurodo gyvūnų laikytoją, įrodo karvių perdavimo kitam asmeniui faktą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė aiškiai išreiškė savo valią padovanoti ginčo turtą atsakovei, todėl nesuklydo dėl dovanojimo sandorio esmės (CPK 178 str., 185 str.).

LR CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Kad būtų panaikintas dovanojimas, remiantis nurodyta teisės norma, būtina konstatuoti bent vieną iš būtinų sąlygų: 1) kad apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo; 2) kai atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. LR CK 6.472 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos dispozicijoje nustatytos dvi teisiškai reikšmingų faktų, kuriuos konstatavus, dovanojimas gali būti panaikinamas, grupės. Pirmosios grupės teisiškai reikšmingi faktai – apdovanotojo veiksmai, kai šis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, gali būti laikomi nusikalstamais veiksmais, atsakomybė už juos reglamentuojama Baudžiamojo kodekso normų (LR BK 22 straipsnis, 129 straipsnio 2 dalis, 135 straipsnis), tokie veiksmai konstatuotini Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Kitokia tvarka (pvz., Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka) konstatuoti apdovanotojo veiksmus, laikytinus nusikalstamais, draudžia asmens nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnyje. Be to, nurodytos LR CK 6.472 straipsnio 1 dalies teisės norma apima ir apdovanotojo tuos veiksmus, kurie turi pasikėsinimo į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar sveikatą požymių, nors už tokius veiksmus asmuo ir nebuvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn ar nuo šios atsakomybės toks asmuo buvo atleistas, šie veiksmai įrodinėjami civilinėje byloje Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje M. S. v. G. S., A. S, bylos Nr. 3K-3-162/2010).

Teisiškai reikšmingų faktų, kad apdovanotoji pasikėsino į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar juos sunkiai sužalojo, taip pat jog apdovanotoji atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nekonstatavus aptariamą teisinį pagrindą sudarančių aplinkybių, šiuo pagrindu negali būti naikinama dovanojimo sutartis (CPK 178 str., 185 str.).

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų V. K. ir J. B. duotais teisme parodymais, todėl teismo padarytos išvados yra subjektyvios ir nepagristos.

Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje vyksta nuosekliai ir tam tikrais etapais. Pirmasis etapas yra faktų nurodymas, kuris yra labai svarbus, nes čia preliminariai nustatomas įrodinėjimo dalykas, toliau – įrodymų nurodymas bei jų pateikimas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. , kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino liudytojų V. K. ir J. B. parodymus. Pagrįstai sprendime teismas pažymėjo, kad nesiremia V. K. ir J. B. paaiškinimais dėl laikino karvių perdavimo J. Z., kadangi šių liudytojų parodymai tarpusavyje yra prieštaringi, be to, jie prieštarauja ir apeliantės prieštaringiems parodymams. Konstatuotina, kad teismo sprendime yra plačiai išnagrinėtos visos faktinės aplinkybės, kurios yra susijusios su dviejų karvių dovanojimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad karvės atsakovei buvo dovanotos be jokių sąlygų, kad dovanojimo sutartimi nebuvo pridengiami kiti sandoriai, nenustatė jokio apsimestinio sandorio, ieškovė puikiai suprato savo veiksmų reikšmę. Taip pat teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįrodė, kad karves davė atsakovei tik laikinam naudojimui, ar kad suklydo, manydama, jog atsakovė ją prižiūrės ir ja rūpinsis senatvėje (CPK 178 str., 185 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.