Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-20134-866/2015 pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. N. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.Nurodė, kad 2014 m. liepos 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas pateikti teisiamojo posėdžio byloje Nr. 1-83-256/2011 garso įrašo kopiją. 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. 1-83-256/2011 Vilniaus apygardos teismo teisėja V. Š. informavo ieškovą, kad bylos nagrinėjimo metu garso įrašai dar nebuvo daromi. Ieškovo teigimu, šis teiginys melagingas, nes Teismų įstatymo 38 straipsnio 3 dalies redakcija nuo 2010 m. liepos 1 d. numatė pareigą daryti teismo posėdžio garso įrašą, ir ieškovui žinoma, kad teisiamojo posėdžio metu garso įrašas buvo daromas. Melagingas teiginys, ieškovo manymu, prieštarauja to paties teismo 2013 m. birželio 5 d. atsakymui Nr. BR-1741 į ieškovo analogišką prašymą, kuomet ieškovui skyriaus pirmininkė išaiškino, kad posėdžio garso įrašas buvo daromas, jis yra byloje, tačiau įstatymas nenumato galimybės bylos dalyviams su juo susipažinti. Atsakymą ieškovas apskundė Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui. L. e. p. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas pranešė kad „teismo posėdžio garso įrašo paskirtis yra užfiksuoti teismo posėdžio eigą ir, esant poreikiui, jo pagalba atlikti teismų darbo administracinę kontrolę, šis įrašas nėra bylos sudėtinė dalis ir jo kopijos bylos dalyviams nėra daromos. Tuo metu posėdžio garso įrašai nebuvo kaupiami ir saugomi, todėl šiuo metu tenkinti Jūsų prašymą nėra pareigos nei galimybės“. Ieškovo teigimu, Teismo posėdžių garso įrašymo, saugojimo taisyklės nustato, kad pasibaigus teismo posėdžiui ne vėliau kaip kitą darbo dieną garso įrašas turi būti perkeliamas į kompiuterinę laikmeną; garso bylai suteikiamas sutartinis pavadinimas; sutvarkytos garso bylos perkeliamos į saugyklą. Todėl teiginys, kad prašymas negali būti tenkinamas, yra melagingas. Anot ieškovo, atsisakymas pateikti garso įrašą buvo atliktas tyčia. Ieškovo teisę gauti teisiamojo posėdžio garso įrašą įtvirtina Baudžiamojo proceso kodekso 261 straipsnio 3 dalies nuostata bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 1, 2, 7 straipsniai. Ieškovo manymu, vienintelė suprantama priežastis, dėl kurios teismas galėtų būti suinteresuotas neteikti ieškovui teisiamojo posėdžio garso įrašo, yra teisiamojo posėdžio protokolo klastojimas. Teisiamojo posėdžio garso įrašo slėpimas, atsisakymas ir atkaklus vengimas jį pateikti, anot ieškovo, laikytini Konstitucijai priešinga veika, piliečio teisės gyventi teisinėje valstybėje pažeidimu. Teismo atsisakymas suteikti ieškovui aktualią informaciją sukėlė jam psichologinį šoką, pažeminimo, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus, iššaukė depresiją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nurodė, kad Baudžiamojo proceso kodekso redakcijoje, galiojusioje ieškovo prašomų pateikti garso įrašų darymo metu, nebuvo numatyta, jog teisiamojo posėdžio garso įrašas yra bylos sudedamoji dalis ir, kad proceso dalyviai turi teisę susipažinti su teisiamojo posėdžio garso įrašu. Nesant įstatyminio pagrindo pateikti ieškovui garso įrašą, Vilniaus apygardos teismo atsisakymas pateikti ieškovui teisiamojo posėdžio garso įrašą, teismo vertinimu, buvo pagrįstas ir nepažeidė teisė aktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad ieškovas apeliuoja į tai, kad garso įrašas buvo nepateiktas, kadangi galimai buvo klastojamas posėdžio protokolas, tačiau jokių duomenų, kad teikė pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, kaip tai numatė galiojusios Baudžiamojo proceso kodekso redakcijos 261 straipsnio 6 dalis, ieškovas nepateikė, taigi ir šie ieškovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.Taigi, teismas nurodė, kad nenustačius vienos iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (CK 6.272, 6.246 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas M. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą / bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.Nurodo, kad teismas pripažino faktinę aplinkybę, jog Vilniaus apygardos teismo teisėja V. Š. melagingai teigė, neva bylos nagrinėjimo metu posėdžių garso įrašai dar nebuvo daromi, tačiau šios aplinkybės neįvertino. Taigi teismas ieškovo atžvilgiu buvo šališkas ir ieškovo skundo neišnagrinėjo. Be to, teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo pažeistų teisių, įtvirtintų Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 1, 2, 7 straipsniuose. Taigi teismas neišnagrinėjo ieškovo skundo, ir tai yra absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas nenurodė nei įstatyme numatyto atvejo, draudžiančio ieškovui gauti su jo asmeniu susiujusią informaciją, nei demokratinėje visuomenėje iškilusios būtinybės gauti ieškovui informaciją, susijusią su jo paties baudžiamąja byla. Taigi atsisakymas suteikti prašomą garso įrašą yra akivaizdžiai nepagrįstas. Šiuo atsisakymu yra trukdoma ieškovui apginti jo teises. Teismas yra šališkas ir neteisingas. Vadovaujantis konstituciniais principais, teisiamojo posėdžio garso įrašo slėpimas, atsisakymas ir atkaklus vengimas jį pateikti, laikytini Konstitucijai priešinga veika, piliečio teisės gyventi teisinėje valstybėje pažeidimu.Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas, tad sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir pareiškė dėl jų nuomonę. Teismas pagrįstai sprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo pateikti ieškovui prašomo teismo posėdžio garso įrašo. Pagal baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu galiojusių 2010 m. birželio 30 d. Teisėjų tarybos nutarimu Nr. 13P-105-(7.1.2.) patvirtintų Teismo posėdžių garso įrašymo, saugojimo taisyklių 2-3 punktus, teismo posėdžio garso įrašo paskirtis yra užfiksuoti teismo posėdžio eigą ir, esant poreikiui, jo pagalba atlikti teismų darbo administracinę kontrolę, šis įrašas nėra bylos sudėtinė dalis ir jo kopijos bylos dalyviams nėra daromos. Taigi garso įrašo paskirtis nebuvo rinkti ir saugoti informaciją apie ieškovą ar kitus asmenis. Minėtu garso įrašu tokia informacija nebuvo surinkta, todėl pateikti tokios informacijos apie ieškovą teismas neturėjo jokių galimybių. Teisės aktais nėra nustatyta teismo pareiga atsakyti į visus procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apelianto reikalavimas valstybei atlyginti žalą kildinamas iš neteisėtų, anot apelianto, teismo veiksmų, atsisakant jam pateikti teisiamojo posėdžio garso įrašo kopiją.CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardytas baigtinis sąrašas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmų baudžiamajame procese, kurie gali būti pripažinti neteisėtais ir už kuriuos atsako valstybė, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudaro ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir tarptautinės sutartys, kuriose Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti tam tikrų teisių ir interesų apsaugą, o juos pažeidžiančius veiksmus vertinti kaip pažeidimą. Tais atvejais, kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų ar teismo veiksmus, kurie nenustatyti specialiose pareigūnų ar teismo atsakomybę reglamentuojančiose teisės normose, teismai vertina pateiktus faktus apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų kontekste. Sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už teismo neteisėtus veiksmus baudžiamajame procese, kurie tiesiogiai nėra įvardyti CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, pagal įstatymo analogiją taikoma CK 6.272 straipsnio 1 dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą Nr. 3K-3-634/2013; kt.).Nuteistojo prašymas teismui pateikti teisiamojo posėdžio garso įrašo kopiją yra susijęs su baudžiamuoju procesu, todėl nagrinėjant bylą dėl valstybės atsakomybės už neteisėtus teismo veiksmus, atliktus sprendžiant minėtus prašymus, pagal įstatymo analogiją (CK 1.8 str. 1 d.) taikytina CK 6.272 straipsnio 1 dalis.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti pareigūnų ar teismo veiksmai (neteisėtas neveikimas), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos faktas ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013). Įrodyti šias tris būtinąsias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas turi ieškovas, o šiam neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).Nagrinėjamu atveju aktuali pirmoji valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – teismo neteisėti veiksmai.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisiamojo posėdžio garso įrašų darymo metu galiojęs Baudžiamojo proceso kodeksas nenumatė, kad teisiamojo posėdžio garso įrašas būtų bylos sudedamoji dalis, taip pat nenumatė proceso dalyvių teisės su juo susipažinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad, nesant įstatyminio pagrindo tai daryti, teismo atsisakymas apeliantui pateikti garso įrašo kopiją buvo pagrįstas ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų, kitaip tariant, nebuvo neteisėtas. Ši teismo išvada visiškai atitinka CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą neteisėtų veiksmų sąvoką, pagal kurią, neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba veiksmų, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, atlikimas (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad jo teisė gauti teisiamojo posėdžio garso įrašą yra įtvirtinta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatyme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti.Apelianto baudžiamosios bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme metu galiojusiose 2010 m. birželio 30 d. Teisėjų tarybos nutarimu patvirtintose Teismo posėdžių garso įrašymo, saugojimo taisyklėse buvo nustatyta, kad teismo posėdžio garso įrašo paskirtis – užfiksuoti teismo posėdžio eigą ir, esant poreikiui, jo pagalba atlikti teismų darbo (teismo posėdžio metu) administracinę kontrolę; šis įrašas nėra bylos sudėtinė dalis ir jo kopijos bylos dalyviams nėra daromos (2, 3 punktai). Taigi, kaip teisingai nurodo atsakovė, teisiamojo posėdžio garso įrašo darymo paskirtis nebuvo rinkti ir saugoti privačią informaciją apie apeliantą, todėl minėtas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas nagrinėjamu atveju nėra taikomas.Byloje nenustačius jokių teismo neteisėtų veiksmų CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme, valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra negalima.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.