Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1–3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirta ir nesumokėta 60 MGL (3 000 Eur) bauda ir A. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams ir 60 MGL (3 000 Eur) bauda. Nustatyta laikyti, kad baudos sumokėjimo terminas suėjo 2020 m. liepos 27 d.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš A. A. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, kurį administruoja Valstybinė ligonių kasa prie SAM, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), 119,98 Eur (vienas šimtas devyniolika eurų 98 euro centai) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. A. nuteistas už tai, kad 2020 m. birželio 27 d., apie 18.00 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tyčia sudavė T. S. medine lazda vieną kartą į ranką, po to – į galvos sritį; T. S. nukritus ant žemės, ranka sudavė jam ne mažiau kaip vieną kartą į ausies sritį ir padarė T. S. odos nubrozdinimus galvos plaukuotoje dalyje, kairio žasto, kairės alkūnės sąnario, kairio dilbio, kairio kelio sąnario srityse; muštinę žaizdą pakaušio srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir priimti jam naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

2.1. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes nuosprendžio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nuosprendyje nemotyvavo, kuo vadovaudamasis išsprendžia prieštaravimus tarp įrodymų.

2.2. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė liudytojų G. S., T. S., I. J., M. Č. parodymams, kurie yra šeimos nariai, kartu gyvena ir veda bendrą ūkį, kartu girtauja, dėl to yra suinteresuoti duoti melagingus parodymus. Pažymi, kad šie liudytojai įvykio metu buvo labai girti (T. S. nustatytas 2,98 promilių neblaivumas, G. S. – 2,85 promilių neblaivumas, I. J. – 3,29 promilių neblaivumas), jie charakterizuojami neigiamai – yra teisti, bausti administracine tvarka, niekur nedirba, nuolat girtauja, terorizuoja, grasina aplinkiniams kaimynams ir 99 metų amžiaus šeimos narei – G. S. mamai, T. S. močiutei G. S.. Nurodo, kad teismas į tai neatsižvelgė, nevertino apklaustų liudytojų asmenybių, to, kad jų elgesys rodo, jog jie linkę duoti melagingus parodymus.

2.3. Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai, nemotyvuotai atmetė P. P. parodymus, kad T. S. necenzūriniais žodžiais, kieme girdint aplinkiniams, grasino ir įžeidinėjo, vartodamas rusiškus, seksualinio pobūdžio necenzūrinius žodžius G. S., kuri yra 99 metų amžiaus, atžvilgiu. Taip pat teismas nevertino to, kad T. S. vykdytą smurtą artimoje aplinkoje G. S. atžvilgiu patvirtina kiti įrodymai. Mano, kad šios aplinkybės turėjo reikšmės bylai, nes nuo jų priklauso BK 28 straipsnio 1 dalies taikymas. Nurodo, kad jis minėtus T. S. veiksmus vertino kaip smurtą artimoje aplinkoje, todėl negalėjo praeiti pro šalį nereaguodamas. Jis T. S. pasakė, kad pastarasis baigtų terorizuoti savo močiutę, nes suprato, kad pastaroji dėl amžiaus, priklausomybės nuo T. S. ir silpnos sveikatos negali pasipriešinti T. S. asocialiam elgesiui, o į tai sureagavęs T. S. pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius jo atžvilgiu, šaukdamas „užmušiu“, „sudaužysiu“ išbėgo iš kiemo prie vartelių ir jį puolė. Jeigu ne T. S. veiksmai, įvykio nebūtų buvę. Teigia, kad T. S. veiksmai atitiko nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymius, nes jis viešoje vietoje, be jokios priežasties, bandydamas jam padaryti poveikį dėl jo (A. A.) teisėtų veiksmų ir pilietinio poelgio, jam grasino ir sudavė smūgius dėl to, kad jis siekė užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje. Nurodo, kad T. S. grasino jį užmušti, aktyviai puolė, sudavė jam ranka, bandė pargriauti. Jis gynėsi nuo T. S. veiksmų, įvyko grumtynės tarp jo ir T. S., kurių metu T. S. galėjo griūdamas susižaloti.

2.4. Pasak apelianto, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad T. S. nustatyti sužalojimai prieštarauja P. P. parodymams. Nurodo, kad P. P. matė konflikto pradžią, o vėliau tarp jo (A. A.) ir T. S. įvykusių grumtynių ji galėjo nematyti. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, kad T. S. turėjo sužalojimų iki įvykio, nes dėl girtumo buvo ne kartą nugriuvęs ir turėjo nubrozdinimų, sumušimų žymių. Teigia, kad jis nesiekė sužaloti T. S., jie nugriuvo dėl to, kad grumtynių metu abu prarado pusiausvyrą. Be to, dėl tokios T. S. reakcijos jį (A. A.) užpuolant, jis buvo „sumišimo būsenoje“, galėjo kai kurių momentų ir neatsiminti. Jeigu jis ir būtų sudavęs T. S. lazda, tai tik gindamasis, nes T. S. elgėsi labai agresyviai. Mano, kad dėl jo didelio sumišimo iš jo nebuvo galima reikalauti, kad jis labai tiksliai nurodytų, kada T. S. nutraukė puolimą ir jam galimai nebebuvo grėsmės. Nurodo, kad T. S. sutiko su smurto vartojimu ir prisiėmė galimų neigiamų pasekmių riziką, nes šaukė jam (A. A.): „užmušiu“, „sudaužysiu“, smūgiavo jam. Mano, kad tokie T. S. veiksmai reiškė pastarojo netiesiogiai išreikštą pasiūlymą pavartoti fizinę jėgą vienas kito atžvilgiu, ir tai rodo, kad T. S. suvokė, jog gali pats patirti tam tikrus sužalojimus, su tuo sutiko ir to siekė.

2.5. Nuteistojo vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad byloje yra nustatytos BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos sąlygos, t. y. jis gynė kitą asmenį – G. S. ir visuomenės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi – T. S. vartojamo smurto artimoje aplinkoje (grasinimų G. S. ir necenzūrinių žodžių jos atžvilgiu viešoje vietoje). Be to, jis gynė savo sveikatą ir orumą nuo T. S. pavojingo kėsinimosi jam suduoti rankomis ir bandymų jį pargriauti. Teigia, jog šią aplinkybę patvirtino liudytoja P. P.. Teigia, kad būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos, nes nebuvo sunkiai sutrikdyta T. S. sveikata.

2.6. Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis nusikaltimą įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teigia, kad nors jis vartojo alkoholio, tačiau apsvaigęs nebuvo ir jokios įtakos jo veiksmams tai neturėjo.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas.

5. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. A. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

7. Pažymima, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

9. Iš nukentėjusiojo T. S. parodymų matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra visiškai nuoseklūs. Apklausiamas 2020 m. birželio 30 d. T. S. parodė, kad 2020 m. birželio 27 d., apie 18 val., jam išėjus į namų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), kiemą gatve einantis pažįstamas A. A. pradėjo šaukti, kad jis (T. S.) garsiai leisdamas muziką trukdo kaimynams, tarp jų kilo žodinis konfliktas. Tuomet A. A., pasakęs: „Dabar tave užmušiu“, nubėgo į šalia, adresu: (duomenys neskelbtini), gyvenančios savo motinos kiemą, ten pasiėmė medinę lazdą ir atėjo į jo (T. S.) namų kiemą. A. A. vieną kartą medine lazda sudavė jam į ranką, kuria jis dengėsi kūną, antrą smūgį sudavė į galvos sritį ir po šio smūgio jis nugriuvo ant žemės. Trečią smūgį A. A. jam sudavė į dešinės ausies sritį jau gulinčiam ant žemės. Jo (T. S.) ginti atbėgo tėvas G. S.. Po įvykio A. A. pasišalino, lazdą numetė jo kieme (1 t., b. l. 34–36). Apklausiamas 2020 m. liepos 8 d. T. S. nurodė analogiškas aplinkybes (1 t., b. l. 52–55). Teisiamojo posėdžio metu T. S. taip pat nurodė, kad jam išėjus į kiemą, gatve ėjęs A. A. jam pradėjo priekaištauti dėl garsiai leidžiamos muzikos, nors tuo metu muzikos nebuvo, jie gatvėje apsižodžiavo. Tuomet A. A., pasakęs: „Dabar užmušiu tave“, nuėjo į namus, pasiėmė „balkį“ ir grįžęs į jo (T. S.) namų kiemą, pradėjo jį daužyti. Pirmiausia A. A. „balkiu“ sudavė jam į ranką, po to – į galvą. Jam gulinčiam A. A. dar sudavė smūgį į ausies sritį. Jis bandė gintis nuo A. A., tačiau to padaryti nepavyko. Jo ginti atbėgo tėvas G. S. (2 t., b. l. 17–18).

10. Nukentėjusiojo T. S. parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo. Liudytojas G. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino girdėjęs, kad gatvėje žodžiu konfliktuoja jo sūnus T. S. ir pažįstamas A. A., jie abu buvo neblaivūs, A. A. buvo stipriai girtas. Jis liepė pastariesiems eiti į namus ir jie išsiskyrė. Po kurio laiko jis vėl išgirdo triukšmą ir išėjęs į kiemą pamatė, kaip A. A. mediniu pagaliu tranko jo gulinčiam sūnui per galvą. Jis puolė padėti sūnui, traukė nuo jo A. A.. Tuomet A. A. numetė pagalį jų kieme ir pabėgo (1 t., b. l. 84–87, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme; 2 t., b. l. 18–19). Teisiamojo posėdžio metu T. S. taip pat nurodė, kad A. A. pirmiausia jo sūnų daužė stovintį, o po to jį pargriovė. Matė, kaip A. A. sudavė jo sūnui ne mažiau kaip tris smūgius. Iki įvykio jo sūnus nebuvo sužalotas, jis (T. S.) A. A. nieko nedarė. Aplinkybę, kad T. S. į jo kiemą su medine lazda atėjęs kitas vyras sudavė smūgius, jį mušė ir stovintį, ir gulintį, ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja I. J. (1 t., b. l. 91–84, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme; 2 t., b. l. 27–28). Be to, liudytoja teisiamajame posėdyje nurodė, kad iki įvykio T. S. nebuvo sužeistas. Nors, kaip pagrįstai teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įvykio metu nukentėjusysis ir liudytojai G. S. bei I. J. buvo neblaivūs (1 t., b. l. 8–9), be to, T. S. ir G. S. yra šeimos nariai, o I. J. – jų draugė, atsižvelgiant į tai, kad šių liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių tarpusavyje sutampa, jie yra nuoseklūs, netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Be to, liudytojus charakterizuojantys duomenys nėra kriterijus, kuriuo privaloma vadovautis vertinant jų parodymų patikimumą.

11. Nukentėjusiojo T. S. parodymus iš dalies patvirtina ir nuteistojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai jis savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad eidamas pro namą, esantį (duomenys neskelbtini), pamatė kieme savo pažįstamą T. S. ir, kadangi buvo neblaivus, prie jo „prikibo“, ėmė priekaištauti, kad jis garsiai leidžia muziką, konfliktuoja su kaimynais. Taip pat nurodė, kad jis įvykio metu buvo stipriai girtas, jie su T. S. apsistumdė, jis (A. A.) smūgiavo medine lazda, kiek kartų ir į kurias kūno vietas, dėl girtumo nepamena, tačiau galėjo suduoti kaltinime nurodytus smūgius, mano, kad jo veiksmams įtakos turėjo išgertas alkoholio kiekis (1 t., b. l. 104–107, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Tai, kad jis vakare, būdamas išgėręs, eidamas namo, gatvėje pradėjo pokalbį su T. S., jam priekaištavo dėl leidžiamos muzikos, A. A. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Nurodė, kad jis ir T. S. susimušė, įvykio metu jis (A. A.) buvo išgėręs, mano, kad būtų įpūtęs 1,5 promilių. Galėjo suduoti nukentėjusiajam pagaliu (2 t., b. l. 4–5, 30).

12. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kiemą, prie namo rastos galimai kraujo dėmės, netoli tvoros, apie 1,5 metro atstumu nuo kiemo vartelių, rastas medinis pagalys (1 t., b. l. 43–49). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad T. S. nustatyti sužalojimai: odos nubrozdinimai galvos plaukuotoje dalyje, kairio žasto, kairės alkūnės sąnario, kairio dilbio, kairio kelio sąnario srityse; muštinė žaizda pakaušio srityje padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais, jie galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Odos nubrozdinimai galvos plaukuotoje dalyje, kairio žasto, kairės alkūnės sąnario, kairio dilbio, kairio kelio sąnario srityse padaryti su kietais bukais daiktais ar, galimai, paviršiais, o muštinė žaizda pakaušio srityje padaryta kontaktuojant su kietu buku daiktu. T. S. nustatyti kūno sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai, kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 68–69).

13. Taigi visuma byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad A. A. 2020 m. birželio 27 d., apie 18 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tyčia sudavė T. S. medine lazda vieną kartą į ranką, po to – į galvos sritį, o T. S. nukritus ant žemės, sudavė jam ne mažiau kaip vieną kartą į ausies sritį. Duomenų, patvirtinančių nuteistojo skundo argumentą, kad nukentėjusysis T. S. turėjo sužalojimų iki įvykio, byloje nėra, šį argumentą paneigia nukentėjusiojo ir liudytojų G. S. bei I. J. parodymai, kad T. S. iki įvykio nebuvo sužalotas, taip pat pirmiau minėta specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad T. S. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku.

14. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

15. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.).

16. Nors nuteistasis A. A. teigia, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, nuo T. S. vykdyto smurto artimoje aplinkoje gynė pastarojo garbaus amžiaus močiutę G. S., išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju A. A. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Priešingai, net nekyla abejonių, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Šiuo atveju visuma byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, kad A. A. eidamas gatve pro T. S. gyvenamąjį namą ir pamatęs pastarąjį kieme, pradėjo jam priekaištauti dėl leidžiamos muzikos, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė pats nuteistasis, jis prie T. S. „prikibo“. Nukentėjusiojo ir liudytojų G. S. bei I. J. parodymais, kuriuos teisėjų kolegija vertina kaip patikimus, neginčijamai nustatyta, kad po žodinio konflikto, vykusio gatvėje, A. A., pagrasinęs nukentėjusiajam, netrukus grįžo į A. A. namo kiemą su medine lazda ir ja trenkė T. S. į ranką ir į galvos sritį, o pastarajam nugriuvus ant žemės, sudavė ne mažiau kaip vieną kartą į ausies sritį. Tokiais savo neteisėtais veiksmais A. A. nukentėjusiajam T. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Akivaizdu, kad ne T. S. puolė A. A., o A. A. puolė T. S.. Byloje nėra jokių duomenų, kurie liudytų priešingai, be to, nukentėjusiojo parodymus, kad jis bandė gintis nuo A. A., tačiau to padaryti nepavyko, patvirtina liudytojų G. S. ir I. J. parodymai, liudytojas G. S., be kita ko, patvirtino, kad jo sūnus A. A. nieko nedarė. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu A. A. nenurodė, kad konfliktas tarp jo ir T. S. kilo dėl pastarojo netinkamo elgesio močiutės G. S. atžvilgiu, apie G. S. A. A. net neužsiminė, versiją, kad jis gynė G. S. nuo neteisėtų T. S. veiksmų, kurios nepatvirtina jokie bylos duomenys, A. A. iškėlė tik savo apeliaciniame skunde.

17. Apelianto teiginio, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, nepatvirtina ir liudytojos P. P. parodymai. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad ji viso įvykio nematė, jos parodymai, kad ji, pravažiuodama automobiliu pro T. S. namą, pastebėjo, jog pastarasis savo kieme užgauliojo močiutę, o A. A., praeidamas pro šalį, davė T. S. pastabą, sakydamas: „Kiek tu gali savo tą močiutę užgaulioti?“ ir „Gal laikas liautis“ vertintini kaip pastarosios siekis padėti A. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes mažai tikėtina, kad automobilį vairuojantis asmuo pro pravirą langą matytų ir girdėtų, kas vyksta kaimyno kieme, juo labiau, kad pats nuteistasis nei apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje tokių aplinkybių nenurodė. Liudytojos P. P. parodymų, kad ji matė, kaip T. S. pirmas kibo A. A. į atlapus, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, priešingai, juos paneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. A. kaltės klausimą, pagrįstai nesirėmė liudytojos P. P. parodymais. Įvertinus P. P. parodymus visų bylos įrodymų kontekste matyti, kad šie parodymai dėl esminių aplinkybių nesutampa nei su nukentėjusiojo, nei su liudytojų G. S. ir I. J. parodymais, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti, jų nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai, įskaitant paties nuteistojo A. A. parodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas aiškiai ir argumentuotai nurodė, kodėl nesiremia liudytojos P. P. parodymais (2 t., b. l. 35), todėl A. A. skundo argumentas, kad teismas deklaratyviai, be motyvų atmetė P. P. parodymus, atmetamas kaip nepagrįstas.

18. Atsakant į nuteistojo A. A. skundo argumentą, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis nusikaltimą įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atkreipiamas dėmesys, kad pats A. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog įvykio metu jis buvo stipriai girtas, mano, kad jo veiksmams įtakos turėjo išgertas alkoholio kiekis. Teisiamajame posėdyje A. A. taip pat parodė, kad įvykio metu jis buvo išgėręs, mano, kad būtų įpūtęs 1,5 promilių. Tai, kad įvykio metu A. A. buvo akivaizdžiai neblaivus (stipriai girtas), patvirtino ir liudytojas G. S.. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad pastarasis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir išanalizavo visus bylos įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, priešingai nei teigiama A. A. apeliaciniame skunde, nė vienam iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Sutikti su nuteistojo skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė liudytojų, įskaitant M. Č., parodymams nėra jokio pagrindo dar ir dėl to, kad M. Č. kaip liudytoja byloje apskritai nebuvo apklausta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

20. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį nuteistojo A. A. skunde nurodytais motyvais ir jį išteisinti nėra teisinio pagrindo.

21. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

22. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teisme 2020 m. vasario 11 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma Nr. (12.35 Mr) PT-968 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam A. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 117 Eur išlaidų.

23. Atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, taip pat tai, kad nuteistasis A. A. iki teismo posėdžio nepranešė teismui, kad jį gins jo paties pasirinktas gynėjas, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo A. A. valstybės naudai priteisia 117 Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. A. valstybės naudai 117 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.