- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-15
- Bylos Nr.
- 2A-1946-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26150-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič (pran.), Liuda Uckienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- S. B., B. B.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos
- Trečiasis asmuo
- N. B., Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. B. ir B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovų S. B. ir B. B. ieškinį atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl nuosavybės teisių pripažinimo į kilnojamuosius daiktus ir atsakovo priešieškinį dėl kirvukų ir ietigalio priteisimo Lietuvos valstybei, tretieji asmenys N. B. ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai S. B. ir B. B. patikslintu ieškiniu prašė nustatyti, kad kilnojamieji daiktai – keturi pentininiai kirvukai ir ietigalis priklauso B. asmeninės nuosavybės teise bei priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ietigalis ir 4 kirvukai priklauso S. B., nes juos išsaugojo kaip savo tėvų, senelių daiktus. Paaiškino, jog šie daiktai priklausė P., vėliau B. kaip asmeninė nuosavybė. P.-B. šeima senovinius daiktus ir kirvukus bei ietigalį perduodavo savo vaikams iš kartos į kartą, tokiu būdu stengiantis išsaugoti istorinį – kultūrinį paveldą, nors kirvukų vertė ir nėra labai didelė. Nepaisant to, kad ieškovai neturi minėtų daiktų įsigijimo dokumentų, senoviniai daiktai – ietigalis ir keturi pentininiai kirvukai nebuvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą, o Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatė nelegalaus senovinių daiktų įsigijimo fakto. Ieškovų nuomone, ietigalio ir kirvukų priklausomybę B. įrodo M. P. – B. knyga. Ieškovai tvirtino, kad visų minėtų daiktų kilmė yra žinoma, nei vienas iš jų nėra įgytas neteisėtu būdu: vienas kirvukas rastas 2006 ar 2007 m. rudenį kasant bulves, kiti du kirvukai ir ietigalis buvo išsaugoti iš prosenelio J. P. nuo 1918 metų, o dar vienas kirvukas gautas iš V. Š.. Pažymėjo, kad Panevėžio miesto muziejus atsisakė eksponuoti kirvukus, motyvuodamas perpildyta kolekcija. Teismo posėdžio metu ieškovas patikslino, kad kirvuką Nr. 1 naudojo jo tėvas, kirvuką Nr. 2 – rado vaikai, Nr. 3 – V. Š. padovanojo, Nr. 4 – mama su šiuo kirvuku mėsą kapojo, koldūnus gamino. Sutiko su specialisto išvada apie kirvukų amžių (V-X a.).
Atsiliepimas
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad ieškoti daiktų vykdant kasinėjimus ar naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieškos įranga gali tik atestuoti tyrėjai, be to, jau 100 metų Lietuvos valstybės teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas visus kultūrinę ir istorinę vertę turinčius daiktus (archeologinius radinius) perduoti atitinkančioms valstybinės valdžios institucijoms. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškovų nurodomos aplinkybės, kad kirvukai buvo nunešti į seniūniją, policiją, kultūros paveldo darbuotojams nepagrindžiamos jokiais įrodymais.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tai, jog teismas nenustatė neteisėto ir nelegalaus senovinių daiktų įgijimo fakto, nereiškia, jog šie kilnojamieji daiktai įgyti teisėtai, kadangi teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, su ieškinio dalyku susijusių klausimų nesprendė. Trečiojo asmens nuomone, tokių kilnojamųjų daiktų laikymas palyginti netrumpą laikotarpį, ypač nustačius jų istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, neatleidžia ieškovų nuo atsakomybės juos perleisti valstybei.
Šalies argumentai
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos priešieškiniu prašė keturis pentininius kirvius bei ietigalį priteisti Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos. Pažymėjo, kad patys ieškovai nurodo, jog vieną kirvuką rado 2006 ar 2007 m. rudenį, kitą iš kirvukų neva gavo iš piliečio V. Š., o nesant jokių įrodymų, kad būtų vykdomas Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nustatytas imperatyvus reikalavimas per savaitę atsitiktinai rastus įstatymo 3 str. nurodytus kilnojamuosius daiktus pateikti įvertinti Kultūros paveldo departamentui, laikytina, jog ieškovai nelegaliai laiko senovinius daiktus pas save.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo N. B. atsiliepimu į pareikštą priešieškinį nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad ietigalio ir kirvukų atsiradimo aplinkybės yra nustatytos baudžiamojoje byloje. Ietigalį ir du kirvukus išsaugojo jo proseneliai Petkevičiai, o vieną kirvuką atidavė kaimynas, vieną kirvuką rado per bulviakasį. Kartu su ieškovu jie buvo nunešę kirvukus ir ietigalį į Panevėžio muziejų, tačiau daiktų paėmimo žurnalo muziejus nepildė.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad su juo sutinka, bei jį palaiko, t.y. prašo keturis pentinius kirvius bei ietigalį priteisti valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė, kad 4 pentiniai siauraašmeniai kirvukai ir įmovinis ietigalis turi didelę išliekamąją istorinę, mokslinę ir kultūrinę vertę, ir kad jie yra archeologiniai dirbiniai. Ieškovo nurodytos aplinkybės bei bylos medžiaga, pirmos instancijos teismo nuomone, neįrodo teisėto (legalaus) ir sąžiningo senovinių daiktų (archeologinių radinių) įsigijimo ir teisėto buvimo pas jį fakto, todėl ieškovų reikalavimas pripažinti, kad ginčo daiktai priklauso jiems nuosavybės teise, buvo atmestas, o priešieškinis dėl šių daiktų perdavimo valstybės nuosavybėn - tenkintinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovai S. B. ir B. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas, o priešieškinis atmestas. Apeliantai nurodo, kad visų ginčo daiktų atsiradimo aplinkybės yra žinomos, jos buvo nustatytos baudžiamojoje byloje, todėl nėra jokio pagrindo jomis abejoti, nes tai prejudiciniai faktai. Jų nuomone, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo abejoti ir tuo, kad kirvukai buvo nešti į muziejų – tai patvirtino liudytojų parodymai. Taip pat ieškovai nurodo, kad 2010 m. kirvukų muziejus priėmė, nes buvo perpildyti muziejų fondai, o tai yra viešai prieinama informacija, kurios įrodinėti jau nebereikia. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovų nuomone, jie Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymo reikalavimus daiktus pristatyti atsakingiems darbuotojams įvykdė. Be to, ieškovai pažymi, kad pirmos instancijos teismas neišaiškino, nuo kada reikia pradėti skaičiuoti įstatyme nurodytas 7 dienas ir nepagrįstai į bylą nepriėmė giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, kuriuos ieškovai pakartotinai teismui teikia su apeliaciniu skundu.
Atsiliepimas
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, todėl prašė pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad apeliantai iš esmės atkartoja ieškinyje ir patikslintame ieškinyje pateiktus argumentus bei nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių tai, jog jie ginčo objektu esančius archeologinius radinius neva buvo nunešę į muziejų. Nors apeliantai plačiai pasisako dėl perpildytų muziejų fondų, tačiau į bylą yra pateiktas Lietuvos nacionalinio muziejaus 2014-10-13 raštas Nr. 388 „Dėl archeologinių radinių priėmimo“, kuriame nurodoma, jog Lietuvos nacionalinis muziejus priims į savo fondus byloje ginčo objektu esančius archeologinius radinius. Atsakovo nuomone, ieškovai savo poziciją grindžia tik nenuosekliais parodymais. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad patys ieškovai pripažįsta, jog archeologiniai radiniai privalėjo būti pateikti Kultūros paveldo departamentui, nes patys, pasak jų, nešė ginčo daiktus į muziejų. Be to, atsakovo nuomone, atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su įstatyme nustatytu savaitės terminu pateikti rastus archeologinius radinius Kultūros paveldo departamentui, kadangi bet kuriuo atveju tas terminas yra seniai praėjęs.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija taip pat nesutinka su apeliaciniu skundu, atsiliepime į skundą nurodo, jog pirmos instancijos teismas objektyviai ištyrė visus į bylą pateiktus įrodymus ir visas faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 4 pentininių kirvukų ir ietigalio nuosavybės teisės. 2012-07-09 Išvadoje dėl metalinių kirvių, ietigalio ir akmeninės skulptūrėlės įvertinimo Nr. 8K-42 nurodyta, kad 1-5 pozicijose, kuriose užfiksuoti 4 akmeniniai kirvukai ir ietigalis, turi didelę išliekamąją istorinę, mokslinę ir kultūrinę vertę (šią aplinkybę teismo posėdžio metu pripažino ir pats ieškovas); geležiniai kirviai ir ietigalis yra būdingi Lietuvos archeologinei medžiagai ir galėjo būti rasti arba iškasti Lietuvos teritorijoje; siūlo šiuos objektus įrašyti į Kultūros vertybių registrą (b.l. 14, 15). Išvadoje nurodoma, kad siauraašmeniai pentiniai kirviai yra V-X a., o įmovinis ietigalis – VII-IX a. dirbiniai. Klaipėdos apygardos teismas 2013-11-11 įsiteisėjusiame nuosprendyje, kuriuo išteisino trečiąjį asmenį N. B. pagal BK 202 str. 2 d., 185 str., pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių, nurodė, kad nepavyko nustatyti, iš kur N. B. gavo pentinius kirvius ir ietigalį, todėl, teismas, įvertinęs didelę išliekamąją kultūrinę, mokslinę ir kultūrinę šių daiktų vertę, nutarė perduoti juos saugoti Kultūros paveldo departamentui iki bus nustatyta šių daiktų priklausomybė (b.l. 8). Ieškovai ieškiniu teismo prašė nustatyti, kad keturi pentininiai kirvukai ir ietigalis priklauso B. asmeninės nuosavybės teise, tuo tarpu atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos priešieškiniu prašė keturis pentininius kirvius bei ietigalį priteisti Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos. Pirmos instancijos teismas nenustatęs teisėto (legalaus) ir sąžiningo senovinių daiktų (archeologinių radinių) įsigijimo ir teisėto buvimo pas ieškovus fakto, ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino. Ieškovai su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo būtų tenkintas jų ieškinys, o priešieškinis atmestas.
Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos administravimą, kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, saugojimą, kultūros objektų savininkų ir valdytojų pasikeitimą, kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir įvežimą į Lietuvos Respubliką, neteisėtai išvežtų iš užsienio kultūros objektų grąžinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (toliau - KKVAĮ). Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, minėto įstatymo 3 str. 1 d. 1 punkte nurodyta, kad archeologiniai radiniai yra kultūros objektai, o 12 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad visi žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose ir statiniuose arba jų dalyse rasti šio įstatymo 3 str. nurodyti kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę, kurių savininkas arba valdytojas negali būti nustatytas arba pagal įstatymus yra netekęs teisės į juos, pereina valstybės nuosavybėn. Asmenys, atsitiktinai radę šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytus kilnojamuosius daiktus, privalo per savaitę juos pateikti įvertinti Kultūros paveldo departamentui.
Atkreiptinas ieškovų dėmesys, kad pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, o teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-701/2013, 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014). Nagrinėjamu atveju ieškovai siekia įrodyti, kad byloje ginčo objektu esantys archeologiniai radiniai teisėtai priklauso jiems ir legaliai yra pas juos, tačiau savo teiginius grindžia tik nenuosekliais pasakojimais, kad du kirvukus ir ietigalį paveldėjo iš tėvų bei senelių, vieną kirvuką perleido pažįstamas asmuo, o kitas kirvukas buvo rastas kasant bulves, ir M. P. – B. prisiminimais, kuriuose duomenų ar informacijos apie ginčo kirvukus (kam jie priklausė ar kas juos valdė) iš esmės nėra. Įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų bei jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, baudžiamosios bylos Nr. 1-59-795/2013 medžiagą bei į nagrinėjamą civilinę bylą pateiktus rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo pozicijai, kad ieškovai neįrodė teisėto ir sąžiningo senovinių daiktų (archeologinių radinių) įsigijimo fakto, todėl ginčo objektus nuo jų radimo per savaitę privalėjo pateikti įvertinti Kultūros paveldo departamentui. Išaiškintina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau ieškovams, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino jų pateiktų argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
Pastebėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendyje aiškiai yra nurodyta, jog tikrasis archeologinių radinių - pentininių kirvių ir ietigalio - savininkas negali būti nustatytas baudžiamojoje byloje, todėl ginčas dėl daiktų priklausomybės paliekamas nagrinėti civilinio proceso tvarka (b.l. 8, antra pusė); kolegijos vertinimu būtent baudžiamojoje byloje nustatytos ginčo daiktų atsiradimo aplinkybės bei civilinėje byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pagrindą atmesti ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai buvo atmesti ir ieškovų teiginiai, kad ginčo daiktai buvo nunešti į muziejų, tačiau muziejus dėl perpildytų fondų jų nepriėmė. Pastebėtina, kad ieškovai į bylą nepateikė jokio rašytinio dokumento, iš kurio turinio būtų galima matyti, jog muziejus atsisakė priimti byloje ginčo objektu esančius archeologinius radinius dėl ieškovų nurodomų priežasčių, o apeliantų bei liudytojų parodymai šiuo klausimu taip pat yra nenuoseklūs, todėl negali patvirtinti tų aplinkybių tikrumo. Be to, šiuos ieškovų teiginius, paneigia ir į bylą yra pateiktas Lietuvos nacionalinio muziejaus 2014-10-13 raštas Nr. 388 „Dėl archeologinių radinių priėmimo“, kuriame nurodoma, jog Lietuvos nacionalinis muziejus priims į savo fondus byloje ginčo objektu esančius archeologinius radinius (b.l. 88). Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, pritartina pirmos instancijos teismui, kad ginčo kilnojamųjų daiktų laikymas, nustačius jų istorinę, kultūrinę ir archeologinę vertę, palyginti netrumpą laikotarpį, neatleidžia ieškovų nuo pareigos juo perduoti valstybei. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, jog patys ieškovai pripažįsta, jog archeologiniai radiniai privalėjo būti perduoti Kultūros paveldo departamentui, nes patys tvirtina, kad neva nešė juos į muziejų, tačiau muziejaus darbuotojai atsisakė juos priimti.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais ir pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
Dėl naujų įrodymų
Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 1946-11-23 gimimo išrašą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliantai nepaaiškina, kokias konkrečias aplinkybes šis dokumentas turėtų patvirtinti ir kokią reikšmę tos aplinkybės turėtų nagrinėjamai bylai, prašymas prie bylos prijungti naujus rašytinius įrodymus atmestinas.
Taigi, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovų apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.