Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl atsakovės atsisakymo leisti pareiškėjui gauti paštu ar perduodamu siuntiniu vardinį antspaudą su parašu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2024-08-05 prašymu (reg. 2024-08-05, Nr. NPS-22-20503) kreipėsi į LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininką prašydamas leisti gauti paštu ar perduodamu siuntiniu vardinį antspaudą su parašu.

LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2024-08-14 raštu Nr. SN-22-2128 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ pareiškėjo prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad pagal teisinį reglamentavimą toks daiktas (vardinis spaudas) nenumatytas tarp daiktų, kuriuos nuteistieji gali gauti paštu ar perduodamu siuntimu.

Pareiškėjas nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, skundu (reg. data 2024-08-16, Nr. 2G-2021) jį apskundė LKT. LKT, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2024-09-13 atsakymu Nr. 2S-5028 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ sprendė, kad skundžiamas sprendimas pateiktas tinkamai, nurodytas aktualus teisinis reglamentavimas, todėl skundas netenkintinas.

Pareiškėjas, pasinaudodamas LKT sprendime išaiškinta apskundimo tvarka, pateikė skundą teismui, prašo panaikinti atsakymą ir LKT sprendimą, kartu prašydamas įpareigoti atsakovą sudaryti sąlygas įsigyti ir turėti vardinį spaudą su parašu. Atsakymo ir LKT sprendimo neteisėtumą pareiškėjas iš esmės grindžia teisės normomis, pagal kurias nuteistiesiems galima turėti vardinį spaudą, taip pat suformuota teismų praktika Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023-01-18 sprendime administracinėje byloje Nr.TA-115-815/2023.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK), Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklės (toliau – VTT), patvirtintos Teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444.

Bausmes atliekantys nuteistieji, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos Sąjungos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių nustatytas teises, laisves ir pareigas su Lietuvos Respublikos įstatymuose, Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse, teismo nuosprendžiuose ar nutartyse nustatytais apribojimais (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 1 dalis). Bausmių vykdymas grindžiamas, be kita ko, humanizmo principu, kurio esmė – kad vykdant bausmes taikomos priemonės neturi apriboti nuteistojo teisių ir laisvių, jei tai nėra pagrįsta ir būtina; be to, bausmės vykdymu nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumo, o medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai su nuteistaisiais draudžiami, net jei patys nuteistieji sutiktų, kad jie būtų atliekami (BVK 4 straipsnio 5 punktas).

Nuteistieji, atsižvelgiant į bausmės atlikimo vietos tipą ir grupę, kurioje yra laikomi, turi teisę bausmės atlikimo vietoje turėti asmeninių daiktų, kurių jie gali įsigyti arba gauti perduodamų. Bausmės atlikimo vietose nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašus, daiktų kiekį ir bendrą masę nustato teisingumo ministras (BVK 38 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklėse nustatyti suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiami įsigyti ir turėti asmeniniai daiktai, jų kiekis ir bendra masė (Taisyklių VII skyrius).

Vertindamas laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų statusą bei teises ir pareigas, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad nuteistųjų kalinimas paprastai yra susijęs su tam tikrais sunkumais ir ribojimais, tačiau kalinimo metu nuteistieji nepraranda savo teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Priešingai, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad nuteistojo kalinimo sąlygos užtikrintų pagarbą žmogaus orumui, o įtvirtinti ribojimai neviršytų kančios ir sunkumų, kurie yra neišvengiami kalinimo metu, nuteistojo sveikata ir gerovė taip pat turi būti tinkamai saugomi (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96; 2010 m. sausio 22 d. sprendimą Norbert Sikorski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17599/05).

EŽTT yra nurodęs, kad nuteistiesiems turi būti užtikrintos visos Konvencijoje garantuojamos teisės ir laisvės. Įkalinimo aplinkybės, ypač susijusios su saugumu ir nusikaltimų prevencija, pateisina tų teisių apribojimus, tačiau bet koks apribojimas kiekvienu atveju turi būti pagrįstas ir būtinas demokratinėje visuomenėje; „būtinumas“ reiškia, kad teisės į privatų gyvenimą apribojimas turi kilti dėl „primygtinio socialinio poreikio“ ir turi būti proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Nustatant šiuos ribojimus valstybėms narėms suteikta vertinimo laisvė, tačiau jos apimtis priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį ir apribojimais siekiamų tikslų. Bet kuriuo atveju, valstybei tenka pareiga įrodyti, kad būtinybė nustatyti apribojimą atsirado dėl primygtinio socialinio poreikio (2018 m. gruodžio 4 d. sprendimas Kazlauskas ir Nanartonis prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 234/15 ir 22357/15). EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, jog valstybės gali nustatyti tam tikrus reikalavimus, kokius daiktus nuteistieji gali turėti, tačiau pabrėžė, kad tokiais reikalavimais (tam tikrais draudimais) turi būti siekiama teisėto tikslo. Aptariamos valstybės laisvės apimtis, ypač kalbant apie teisės aktuose įtvirtintus visiškus draudimus, priklauso nuo daugelio aspektų, įskaitant apribojamos veiklos prigimtį, apribojimais siekiamų tikslų ir to, ar apribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje.

VTT 50 punkte yra numatyta, kad drabužių, avalynės, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), akinius, akinių dėklą, kontaktinių lęšių, jiems skirtų dėtuvių ir kontaktinių lęšių priežiūros priemonių, informacijos laikmenų, laikrodžių, spaudos (laikraščių, žurnalų, knygų), vokų, pašto ženklų, rašymo popieriaus, reikmenų, skirtų užsiimti individualia veikla, elektros prietaisų ir medicinos priemonių suimtieji ir nuteistieji (išskyrus atliekančius Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 3 punkte ir Bausmių vykdymo kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytas drausmines nuobaudas) taip pat gali gauti pašto ar perduodamu siuntiniu. Nėščios ir krūtimi maitinančios suimtosios ir nuteistosios, pagal gydytojo išvadą, kartą per mėnesį pašto ar perduodamu siuntiniu taip pat gali gauti ne daugiau kaip 15 kg maisto produktų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020-09-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2881-624/2020 pagal pareiškėjo V.K. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nutarimų ir sprendimo panaikinimo sutiko su „<...> pareiškėjo apeliacinio argumentu, kad Taisyklių 18 priedo 4.2 papunktyje įtvirtintas leidžiamų turėti daiktų sąrašas nėra baigtinis, kadangi šioje teisės normoje nuteistiesiems leidžiami turėti kiti smulkūs asmeniniai daiktai nėra detalizuoti. <...> Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad Taisyklių 18 priedo 4.2 papunktyje įtvirtintas leidžiamų turėti daiktų sąrašas nėra baigtinis, kadangi aptariamoje teisės normoje nuteistiesiems leidžiami turėti kiti smulkūs asmeniniai daiktai nėra detalizuoti, tai pat pažymėjo, kad įkalinimo įstaigos argumentas, kad vardinis antspaudas nėra tiesiogiai nurodytas tarp nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų, negali būti laikomas pagrįstu. Įvertinus Taisyklių 18 priede nurodytų nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašą, matyti, kad prašomo įsigyti vardinio antspaudo pagal jo paskirtį pareiškėjas kitais minėtame sąraše konkrečiai nurodytais analogiško ar panašaus pobūdžio daiktais pakeisti negalėjo, todėl sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo leisti įsigyti vardinį antspaudą (absoliutus draudimas) turėjo būti pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis, nurodant priežastį (teisėtą tikslą), dėl kurios buvo būtina riboti pareiškėjo teisę įsigyti aptariamą daiktą <...>”.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT 2020-02-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-257-520/2020, pateikė išaiškinimą, kuris yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje. Minėtoje nutartyje LVAT išaiškino, kad leidžiamų turėti daiktų sąrašas nėra baigtinis, todėl vien tai, jog spaudas nėra tiesiogiai nurodytas tarp nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų, negali būti laikomas pagrįstu draudimu. LVAT taip pat išaiškino, kad prašomo įsigyti vardinio antspaudo pagal jo paskirtį pareiškėjas kitais sąraše konkrečiai nurodytais analogiško ar panašaus pobūdžio daiktais pakeisti negalėjo, todėl sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo leisti įsigyti vardinį antspaudą (absoliutus draudimas) turėjo būti pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis, nurodant priežastį (teisėtą tikslą), dėl kurios buvo būtina riboti pareiškėjo teisę įsigyti aptariamą daiktą.

Kaip byloje nustatyta, pareiškėjas prašė leisti gauti paštu ar perduodamu siuntiniu vardinį antspaudą su parašu. Taigi, aptarto teisinio reguliavimo ir formuojamos teisminės praktikos kontekste, atsakovė, gavusi pareiškėjo prašymą, privalėjo administraciniame sprendime nurodyti argumentus bei įrodymus, reikšmingus nagrinėjamu klausimu, pateikti teisinį sprendimo priėmimo pagrindą, o jeigu administracinis sprendimas susijęs su tam tikrais ribojimais – įvertinti, ar šis apribojimas yra teisėtas ir proporcingas, nepažeidžia Konvencijoje įtvirtintų pareiškėjo teisių, ar šiuo atveju primygtinis socialinis poreikis pateisina taikomą draudimą įsigyti ir turėti pareiškėjo prašomą daiktą.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju, įvertinusi ginčijamo LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2024-08-14 rašto Nr. SN-22-2128 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ turinį, anksčiau nurodytą LVAT praktiką, pareiškėjo ir atsakovės argumentus, sprendžia, jog atsakovo sprendimas atsisakyti pareiškėjui leisti įsigyti vardinį antspaudą neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Ginčijamas 2024-08-14 raštas Nr. SN-22-2128 nėra motyvuotas, nes nepagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis, nurodant priežastį (teisėtą tikslą), dėl kurios buvo būtina riboti pareiškėjo teisę įsigyti aptariamą daiktą. Ginčijamame rašte atsakovė nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą toks daiktas (vardinis spaudas) nenumatytas tarp daiktų, kuriuos nuteistieji gali gauti paštu ar perduodamu siuntimu, todėl prašymas netenkintas. Jokie objektyvūs tokio ribojimo būtinybę pagrindžiantys argumentai nenurodyti, apsiribota tik abstrakčiu teiginiu, kad galimybė gauti paštu ar perduodamu siuntimu vardinį spaudas tiesiogiai neįtvirtinta teisės akte. Teismo vertinimu, toks administracinis sprendimas neatitinka išsamumo principo, nes jame nenurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jo motyvai. Jame taip pat nepasisakyta, ar ribojimas yra teisėtas ir proporcingas, nepažeidžia Konvencijoje įtvirtintų pareiškėjo teisių, ar šiuo atveju primygtinis socialinis poreikis pateisina taikomą draudimą įsigyti ir turėti pareiškėjo prašomą daiktą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad atsakovė iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl jo teisės turėti vardinį antspaudą, nes nenurodė ginčijamo rašto faktinio ir teisinio pagrindo, neįvertino visų su draudimu įsigyti ir turėti vardinį spaudą susijusių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant kilusį ginčą.

Lietuvos kalėjimų tarnyba 2024-09-13 sprendime Nr. 2S-5028 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ jokių objektyvių pareiškėjui taikytų ribojimų būtinybę pagrindžiančių argumentų nenurodė, pakartojo 2024-08-14 atsakyme nurodytas aplinkybes, apsiribojo abstrakčiu teiginiu, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko atsakymas Nr. SN-22-2128, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas, yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi pripažintina, kad ir šiame sprendime, aiškus teisinis ir faktinis pagrindas nenurodytas, o ginčijamas sprendimas pakankamai nemotyvuotas ir jame taip pat nepasisakyta, ar ribojimas yra teisėtas ir proporcingas, nepažeidžia Konvencijoje įtvirtintų pareiškėjo teisių, ar šiuo atveju primygtinis socialinis poreikis pateisina taikomą draudimą įsigyti ir turėti pareiškėjo nurodytą daiktą.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas sprendžia, kad atsakovė, priimdama ginčijamą raštą ir sprendimą neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, ginčijamas raštas ir sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl naikintini kaip neteisėti bei nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą sudaryti sąlygas įsigyti ir turėti vardinį spaudą su parašu, pažymėtina, jog materialines teises normas taiko viešojo administravimo subjektas, o teismas sprendžia tik klausimą, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas, todėl skundas šioje dalyje tenkintinas iš dalies ir atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024-08-05 prašymą leisti gauti paštu ar perduodamu siuntiniu vardinį antspaudą su parašu ir priimti įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2024-08-14 raštą Nr. SN-22-2128 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024-09-13 sprendimą Nr. 2S-5028 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.

Įpareigoti atsakovę Lietuvos kalėjimų tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. S. 2024-08-05 prašymą leisti gauti paštu ar perduodamu siuntiniu vardinį antspaudą su parašu.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.