- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-06
- Bylos Nr.
- e2-312-881/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sakis“
- Suinteresuotas asmuo
- I. I.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sakis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 28 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla Nr. eB2-1104-603/2025 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Sakis“ pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo likviduojamos dėl bankroto kredito unijos ,,Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byloje, suinteresuotas asmuo – I. I. (I. I.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė likviduojamai dėl bankroto kredito unijai ,,Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau ir – VTK) bankroto bylą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir – UAB) „Sakis“ pateikė prašymą įtraukti ją į VTK kreditorių sąrašą su 367 300,05 Eur finansiniu reikalavimu. Nurodė, kad atsakovė 2021 m. birželio 25 d. pareiškė UAB ,,Sakis“ ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu (toliau – Sprendimas) ieškinį patenkino iš dalies, pripažino tarp pareiškėjos ir atsakovės 2007 m. birželio 29 d. Prekės ženklo nuomos sutartį Nr. 20070629/01 ir 2011 m. balandžio 1 d. Licencinę sutartį Nr. 20110401 dėl prekės ženklo naudojimo negaliojančiomis, taikė vienašalę restituciją bei priteisė iš pareiškėjos atsakovei 2 365 193,47 Eur, taip pat palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; Sprendime konstatuota, kad Prekės ženklo nuomos sutartis ir Licencinė sutartis negalioja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81, 1.82 straipsnių pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 28 d. nutartimi (toliau – Nutartis) Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis apie investicijas į prekės ženklą, atliktas remiantis ginčijamomis Prekės ženklo nuomos ir Licencine sutartimis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad: „Pateiktos sąskaitos tik iš dalies pagrindžia atsakovės nurodytas investicijų į Prekių ženklą sumas“ (Sprendimo 28 punktas); „Sutarčių nuostatos kelia pagrįstų abejonių, ar atsakovo [pareiškėjo] nurodytos investicijos į Prekių ženklą buvo atliekamos pagal Prekės ženklo nuomos ir Licencinę sutartis, ar pagal kitus šalių susitarimus <...>. Teismui nepateikti duomenys, kokių susitarimų pagrindu atsakovas vykdė ankstesniame punkte aprašytas ir atsakovo įrodinėtas investicijas į Prekių ženklą“ (Sprendimo 29 punktas); „[Pareiškėjo] pateikti atsikirtimai ir įrodymai nepagrindžia, kad jis būtų atlikęs reikšmingas investicijas, dėl kurių būtų išaugusi Prekių ženklo vertė“ (Sprendimo 32 punktas); „[Pareiškėjas] nepateikė aiškių duomenų dėl galimų investicijų į Prekių ženklą“ (Sprendimo 48 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliacinės instancijos teismas Nutartyje taip pat aptarė pareiškėjos investicijas, tačiau procesinių sprendimų dėl investicijų nepriėmė: „[Pareiškėja] teigia, kad ji sutarčių galiojimo laikotarpiu į Prekės ženklą investavo atitinkamas sumas, kurių teismas neįvertino, taip pat ėmėsi priemonių reklamuodama ieškovę [atsakovę], dėl ko ši turėjo naudos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė [pareiškėja] tik iš dalies įrodė atliktas investicijas į Prekės ženklą. Nors apeliantė [pareiškėja] šią teismo išvadą ginčija, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais, nes byloje esantys įrodymai nurodytų aplinkybių nepatvirtina.“ (Nutarties 35 punktas); „[Pareiškėja], įrodinėdama investicijas į prekės ženklą ir (ar) ieškovei [atsakovei] suteiktas reklamos paslaugas, rėmėsi savo pačios tvirtinimais apie suteiktas paslaugas, suvestinėmis ir įvairiems tiekėjams išrašytomis sąskaitomis faktūromis, tačiau nepateikė kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių suteiktų paslaugų faktą ir suteiktų paslaugų kiekį. Tai, kad atsakovė [pareiškėja] nuo 2011 m. patyrė išlaidas marškinėlių, vizitinių kortelių gamybai, lauko stendams, reklamai radijuje, spaudoje, nepagrindžia, kad šios išlaidos buvo patirtos būtent reklamuojant ieškovę [atsakovę] ir jos paslaugas. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė [atsakovė] objektyviais duomenimis nepagrindė (neįrodė) teiktų paslaugų fakto“ (Nutarties 40 punktas); „Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepaneigė, kad atsakovė [pareiškėja] galimai galėjo daryti investicijas į Prekės ženklą (skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovė [pareiškėja] tik iš dalies įrodė galimas investicijas į Prekės ženklą), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, ar atsakovė [pareiškėja] iš viso atliko kokias nors investicijas į Prekės ženklą, esminės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui neturi, nes, jei investicijos ir buvo daromos, jos buvo daromos atsakovės [pareiškėjos] iniciatyva, tarp šalių nesant tokių įsipareigojimų“ (Nutarties 65 punktas). Pareiškėjai nepareiškus savarankiško reikalavimo dėl patirtų išlaidų priteisimo, pareiškėjos atsakovės naudai patirtų išlaidų klausimas Sprendimu ir Nutartimi liko neišspręstas.
4. CK 6.242 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, be teisinio pagrindo praturtėjęs kito asmens sąskaita, privalo atlyginti patirtus nuostolius. Kasacinis teismas yra suformulavęs nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso) taikymo sąlygas: 1) atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo veiksmų pagrindu; 2) praturtėjimą turi atitikti ieškovo turto sumažėjimas; 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo nuostolių ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimas neturi turėti teisinio pagrindo (pvz., įstatymo, sutarties); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti ieškinio pareiškimo metu; 6) ieškovas neturi būti prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos. 2007–2013 m. pareiškėjos ir atsakovės sutartiniai santykiai buvo grindžiami Prekės ženklo nuomos ir Licencine sutartimi. Atsakovė, vykdydama komercinę kredito unijos veiklą, naudojosi pareiškėjos prekės ženklu. 2022 m. birželio 28 d. teismas pripažino šias sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.81 ir 1.82 straipsnius, todėl išnyko teisinis pagrindas, reguliavęs šalių santykius. Dėl to pareiškėja, remdamasi negaliojančiomis sutartimis, patyrė išlaidas, reklamuodama prekės ženklą „Vilniaus taupomoji kasa“, kurį naudojo atsakovė. Atsakovė, neatlygintinai gavusi reklamos paslaugas, praturtėjo pareiškėjos sąskaita be teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
5. Pareiškėja teigia, kad šioje byloje egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. 2011–2013 m. ji buvo išnuomojusi atsakovei prekės ženklą, todėl investavo į jo reklamą, organizavo rinkodaros akcijas ir didino jo vertę. Dėl to jos turtas sumažėjo suma, kuri buvo skirta prekės ženklo reklamai, o atsakovė, pati neinvestavusi į reklamą, gavo tiesioginę naudą. Tarp pareiškėjos turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo egzistuoja priežastinis ryšys, nes reklamos išlaidas tiesiogiai patyrė pareiškėja, o atsakovė jų nepatyrė, tačiau gavo ekonominę naudą. Atsakovės praturtėjimas neturi teisinio pagrindo, nes pareiškėja išlaidas patyrė, remdamasi sutartimis, kurios buvo pripažintos negaliojančiomis, todėl nuo 2022 m. birželio 28 d. išnyko teisinis pagrindas, pagal kurį atsakovė galėjo gauti naudą. Kadangi šios išlaidos iki šiol nėra kompensuotos ar grąžintos, nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja ir ieškinio pareiškimo metu. Pareiškėja niekada neprisiėmė rizikos patirti išlaidas be atlygio ir negali apginti savo teisių kitais būdais, nes sutartys, kuriomis rėmėsi jos ir atsakovės teisiniai santykiai, buvo panaikintos. Be to, teismai, priteisdami atsakovei visą sumokėtą nuomos mokestį už Prekės ženklą, neatsižvelgė į pareiškėjos patirtas išlaidas, nors jų faktą pripažino, taip pritaikydami vienašalę restituciją.
6. Pasak pareiškėjos, atsižvelgiant į tai, kad Prekės ženklo nuomos ir Licencinė sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis 2022 m. birželio 28 d., o atsakovei bankroto byla iškelta 2014 m. vasario 7 d., pareiškėjos reikalaujama nepagrįsto praturtėjimo suma turi būti įtraukta į atsakovės bankroto bylą, kaip finansinis reikalavimas.
7. Pareiškėjos 2011 m. patirtos išlaidos sudaro 309 276,25 Lt, 2012 m. – 801 798,23 Lt, 2013 m. – 157 139,12 Lt. Bendra 2011–2013 m. patirtų išlaidų suma – 1 268 213,60 Lt (367 300,05 Eur).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 28 d nutartimi nutarė nutraukti civilinę bylą Nr. eB2-1104-603/2025 pagal pareiškėjos UAB ,,Sakis“ pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo VTK bankroto byloje.
9. Teismo nutartyje nurodyta, kad teismas civilinę bylą nutraukia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir, atsižvelgdamas į CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, konstatavęs ieškinio dalyko sutaptį su Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2501-580/2021 išnagrinėtu ieškiniu.
10. Nutartyje nurodyta, kad kadangi apeliantės finansinis reikalavimas atsakovės bankroto byloje jau yra išnagrinėtas ir išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2501-580/2021 (toliau – Prekės ženklo byla), pagal CPK 293 straipsnio 3 punkto nuostatas, nagrinėjama civilinė byla nutraukiama, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 28 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apskųstoje nutartyje nurodyta, ir apeliantė neginčija, kad ginčo šalys sutampa tiek šioje byloje, tiek Prekės ženklo byloje. Tačiau šioje byloje šalys užima priešingas procesines pozicijas nei Prekės ženklo byloje – pastarojoje atsakovė buvo ieškovės pozicijoje, o šioje byloje ieškove yra apeliantė. Teismas nutartyje neatsižvelgė į šį šalių procesinių pozicijų pasikeitimą ir jo neaptarė.
11.2. Apskųstoje nutartyje neišanalizuotas ieškinio dalykas ar jo tapatumas Prekės ženklo byloje pareikštam ieškiniui. Prekės ženklo byloje atsakovė reikalavo pripažinti negaliojančiomis Prekės ženklo nuomos ir Licencinę sutartis, taikyti restituciją bei priteisti 2 365 193,47 Eur, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Tuo tarpu šioje byloje apeliantė siekia patvirtinti 367 300,05 Eur finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje. Taigi, Prekės ženklo byloje ginčas kilo dėl sandorio negaliojimo ir jo pasekmių, o šioje byloje – dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Apskųstoje nutartyje šis esminis skirtumas neaptartas.
11.3. Teismas klaidingai konstatavo, kad šios bylos ir Prekės ženklo bylos ieškinio faktinis pagrindas sutampa, remdamasis tuo, jog abu reikalavimai grindžiami tais pačiais įrodymais. Tačiau ši išvada neteisinga, nes įrodymai sutampa tik iš dalies – dėl sąskaitų, priėmimo–perdavimo aktų ir sutarčių, susijusių su išlaidomis prekės ženklo reklamai. Prekės ženklo byloje papildomai buvo teikti įrodymai, susiję su žalos atlyginimu, įkeitimu, prekės ženklo vertinimu ir atsakovės žinomumo apklausa. Tuo tarpu šioje byloje buvo pateikti kitokio pobūdžio papildomi įrodymai, įskaitant patvirtinimus dėl išlaidų paskirties bei liudytojų parodymus apie sudarytas sutartis. Taigi, pirmosios instancijos teismo nutartyje nepagrįstai sulyginti abiejų bylų faktiniai pagrindai, neatsižvelgiant į esminius įrodymų skirtumus.
11.4. Šios bylos ir Prekės ženklo bylos ieškinių teisiniai pagrindai skiriasi. Prekės ženklo byloje ieškinys buvo grindžiamas CK 1.81 ir 1.82 straipsniais (sandorių negaliojimas), o šioje byloje – CK 6.242 straipsnio 1 dalimi (pareiga grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą).
11.5. Teismas turi teisę kvalifikuoti teisinį ginčą, tačiau nė vienoje iš bylų nenustatė pagrindo jo perkvalifikavimui. Kadangi CK 1.81 ir 1.82 straipsniai reglamentuoja sandorių negaliojimą, o CK 6.242 straipsnio 1 dalis – nepagrįsto praturtėjimo institutą, pareikšti ieškiniai negali būti laikomi tapačiais. Be to, šios bylos ieškinys grindžiamas Prekės ženklo byloje priimtu sprendimu – sandorių nuginčijimu. Reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo kilo tik todėl, kad Prekės ženklo byloje sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais. Jei šie sandoriai nebūtų nuginčyti, reikalavimas šioje byloje apskritai nebūtų buvęs pareikštas. Tai patvirtina, kad ieškiniai nėra tapatūs, priešingai, Prekės ženklo byloje priimtas sprendimas tapo pagrindu šios bylos atsiradimui.
11.6. CPK 279 straipsnio 4 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas neleidžia iš naujo pareikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu ar ginčyti teismo nustatytų faktų. Tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl neaptartų ir neišspręstų klausimų.
11.7. Apskųstoje nutartyje teismas nurodė, kad Prekės ženklo byloje priimtas sprendimas turi res judicata (įsiteisėjusio teismo sprendimo) galią, todėl apeliantės įrodinėjamos aplinkybės negali būti ginčijamos. Vis dėlto, jei teismas laikė, kad byloje yra prejudicinis faktas apie apeliantės nepatirtas investicijas, jis turėjo atmesti reikalavimą kaip nepagrįstą, o ne nutraukti bylą. Toks teismo įvertinimas neteisingas, nes Prekės ženklo byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios kliudytų patenkinti apeliantės reikalavimą.
11.8. Prekės ženklo byloje buvo pripažinta, kad sutartys yra niekinės, tačiau joje nebuvo sprendžiamas apeliantės suteiktų paslaugų klausimas. Be to, byloje nebuvo nustatyta, kad apeliantė nesuteikė reklamos paslaugų atsakovei, priešingai, teismas pažymėjo, jog šio klausimo nesprendžia. Apeliacinės instancijos teismas netgi nurodė, kad apeliantė galimai investavo į prekės ženklą, tačiau tai neturėjo esminės reikšmės Prekės ženklo bylai. Tai reiškia, kad šis faktas nebuvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ir negali būti laikomas prejudiciniu.
Atsiliepimas
2. Likviduojama dėl bankroto kredito unija ,,Vilniaus taupomoji kasa“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliantės argumentas, kad Prekės ženklo byloje buvo pripažintas Licencinės ir Prekės ženklo nuomos sutarčių negaliojimas, tačiau liko neišspręstas teiktų paslaugų klausimas, yra nepagrįstas. Prekės ženklo byloje buvo nagrinėjamos Prekės ženklo nuomos ir Licencinės sutartys, kurios 2021 m. spalio 12 d. sprendimu pripažintos negaliojančiomis ir taikyta vienašalė restitucija – iš apeliantės atsakovei priteista 3 074 751,51 Eur. Šis sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Be to, Prekės ženklo byloje apeliantė pateikė tuos pačius dokumentus ir įrodymus, kuriais grindė tariamas investicijas į prekės ženklą. Apeliantė pati pripažino, kad pateikė duomenis apie išlaidas, patirtas dėl nuginčytų sutarčių. Tačiau Prekės ženklo byloje teismas šias išlaidas įvertino ir nusprendė taikyti vienašalę restituciją, nepagrįstų praturtėjimo aplinkybių nepripažindamas. Kadangi visi apeliantės pateikti įrodymai jau buvo išnagrinėti ir atmesti Prekės ženklo byloje, jų peržiūra iš naujo nėra pagrįsta. Šios aplinkybės turi res judicata galią, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčas negali būti nagrinėjamas iš naujo.
12.2. Apeliantės argumentas, kad ši byla ir Prekės ženklo byla nėra tapačios, nes skiriasi ginčo šalys, ieškinio dalykas ir pagrindas, yra nepagrįstas. Pirma, abiejose bylose ginčo šalys yra tos pačios – apeliantė ir VTK. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tas pačias šalis, ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. Procesinės padėties pasikeitimas (kai ieškovas tampa atsakovu ir atvirkščiai) ar dalies atsakovų įtraukimas nepanaikina ieškinio tapatumo. Nagrinėjamu atveju Prekės ženklo byloje VTK buvo ieškovė, o apeliantė – atsakovė, o šioje byloje – atvirkščiai. Tačiau tai neturi įtakos ieškinio tapatumui, nes abi bylos kyla iš to paties materialiojo teisinio santykio. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp nagrinėjamos bylos ir Prekės ženklo bylos egzistuoja šalių sutaptis.
12.3. Ieškinio dalykas Prekės ženklo byloje ir šioje byloje iš esmės yra tapatus. Teismų praktikoje nurodyta, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas ir ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas. Vertinant ieškinių tapatumą, svarbu ne vien reikalavimų formuluotės, bet ir ginčo materialusis santykis bei gynybos būdas. Prekės ženklo byloje buvo siekiama pripažinti Prekės ženklo nuomos ir Licencinę sutartis negaliojančiomis bei taikyti restituciją. Teismas patenkino šiuos reikalavimus ir priteisė VTK 3 074 751,51 Eur iš apeliantės, šios sumos nesumažindamas neva jo atliktų investicijų dalimi. Šioje byloje apeliantė siekia sumažinti VTK priteistą sumą, pateikdama prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą. Kadangi abiejose bylose siekiama iš esmės to paties – sumažinti iš apeliantės priteistas lėšas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškinio dalyko sutaptį su išnagrinėta Prekės ženklo byla.
12.4. Faktinis ieškinio pagrindas Prekės ženklo byloje ir šioje byloje sutampa. Apeliantė teigia, kad įrodymai, pateikti abiejose bylose, iš dalies skiriasi, tačiau su šiuo argumentu VTK nesutinka. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ieškinio faktinis pagrindas yra tas pats, kai naudojami tie patys juridiniai faktai, o papildymai ar patikslinimai nesudaro pagrindo tam, kad būtų laikomas ieškinys netapačiu. Prekės ženklo byloje apeliantė pateikė įrodymus, kurie buvo įvertinti teismų ir taikant vienašalę restituciją. Šioje byloje buvo pateikti tik du papildomi įrodymai, tačiau esminiai dokumentai (sąskaitos faktūros, priėmimo–perdavimo aktai, sutartys) yra tie patys kaip ir Prekės ženklo byloje. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai konstatavo, kad faktinis ieškinio pagrindas yra toks pats, ir apeliantės pateikti nauji įrodymai neturi įtakos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nutraukti bylą buvo teisingas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
4. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinė byla Nr. eB2-1104-603/2025 pagal pareiškėjos UAB ,,Sakis“ pareiškimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo likviduojamos dėl bankroto kredito unijos ,,Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byloje nutraukta CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
5. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
6. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad pareiškėjos UAB ,,Sakis“ finansinis reikalavimas atsakovės VTK bankroto byloje jau buvo išnagrinėtas ir išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2501-580/2021. Remdamasis CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas nutraukė nagrinėjamą civilinę bylą, kadangi ginčas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
7. Pareiškėja atskiruoju skundu ginčija šią nutartį, teigdama, kad byla negalėjo būti nutraukta, remiantis CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes ginčo šalys, ieškinio dalykas ir pagrindas nėra tapatūs.
Dėl ieškinių tapatumo
8. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, įstatyme ieškinių tapatumas siejamas su trimis kriterijais (požymiais): tomis pačiomis šalimis, tuo pačiu ieškinio dalyku ir tuo pačiu ieškinio pagrindu.
9. Kasacinio teismo jurisprudencijoje CPK 293 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo klausimu suformuotos tokios pagrindinės taisyklės: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3K-602/2013).
10. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl ginčo šalių, ieškinio dalyko ir pagrindo tapatumo.
11. Sprendžiant dėl šalių tapatumo, lemiamą reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčas buvo nagrinėjamas teisme, dalyviai. Todėl šalių tapatumas gali būti konstatuojamas, pavyzdžiui, kai buvęs atsakovas, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, pareiškia tapačios esmės ieškinį buvusiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013).
12. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, šalių procesinių pozicijų pasikeitimas neturi esminės reikšmės nustatant šalių tapatumą. Tiek šioje byloje, tiek Prekės ženklo byloje ginčas yra kilęs tarp tų pačių šalių, todėl jos laikytinos tapačiomis, tačiau vien šis kriterijus nėra pakankamas ieškinių tapatumui konstatuoti.
13. Ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021).
14. Ieškinio faktinis pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-378/2021).
15. Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo tokį reikalavimą nagrinėti po to, kai dėl jo jau yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019; 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021).
16. Nagrinėjamu atveju Prekės ženklo byloje apeliantė siekė pripažinti Prekės ženklo nuomos ir Licencinę sutartis negaliojančiomis, taikyti restituciją ir prisiteisti tam tikras sumas. Tuo tarpu šioje byloje apeliantė reikalauja pripažinti teisę į 367 300,05 Eur finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, remdamasi tuo, kad patyrė išlaidas, kurias siekia kompensuoti kaip nepagrįstą praturtėjimą. Šie reikalavimai skiriasi tiek procesine prigimtimi, tiek siekiamais padariniais. Todėl teismui, nutraukiant bylą dėl tariamo ieškinio tapatumo, buvo būtina išsamiai išanalizuoti, pareikštų ieškinių dalyką, kuris nėra tapatus, nes skiriasi tiek reikalavimų pobūdis, tiek pasirinktas galimai pažeistų teisių gynimo būdas.
17. Teismas argumentavo, kad abiejose bylose pateikti tie patys įrodymai, todėl jų faktinis pagrindas turėtų sutapti. Tačiau apeliantė pagrįstai nurodo, kad šioje byloje ir Prekės ženklo byloje pateikti įrodymai sutampa tik iš dalies, nes šioje byloje be sąskaitų, priėmimo–perdavimo aktų ir sutarčių, pagrindžiančių išlaidas prekės ženklo reklamai, pateikiami ir nauji įrodymai. Tai apima patvirtinimus dėl išlaidų paskirties bei liudytojų parodymus apie sudarytas sutartis, kurių nebuvo nagrinėjant Prekės ženklo bylą.
18. Faktinis ieškinio pagrindas apibrėžiamas ne tik įrodymais, bet ir ginčo esmę sudarančiais juridiniais faktais. Prekės ženklo byloje buvo siekiama įrodyti, kad sutartys yra niekinės. Šioje byloje apeliantė įrodinėja, kad ji realiai atliko tam tikras investicijas, ir todėl turi teisę į finansinį reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo. Šiuo atveju ginčo esmė ir ieškinio pagrindas yra skirtingi, nes vienoje byloje ginčijama sandorių galiojimas, o kitoje – nepagrįstas praturtėjimas.
19. Nors kai kurie įrodymai sutampa, tai nereiškia, kad ieškinių faktinis pagrindas yra tapatus, nes įrodinėjimo objektas iš esmės skiriasi. Kaip minėta, Prekės ženklo byloje buvo ginčijamas sandorių galiojimas, o šioje byloje – nepagrįsto praturtėjimo atvejis. Dėl to negalima teigti, kad ieškinių faktinis pagrindas yra tapatus.
20. Apeliantė išskiria teisinių pagrindų skirtumus. Prekės ženklo byloje buvo taikomi CK 1.81 ir 1.82 straipsniai, reglamentuojantys sandorių negaliojimą, o šioje byloje ieškinys grindžiamas CK 6.242 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šie teisinių santykių reglamentavimo pagrindai skiriasi tiek savo pobūdžiu, tiek įrodinėjimo specifika.
21. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinio faktinis ir teisinis pagrindai sutampa, tačiau nepateikė išsamaus paaiškinimo, kaip sandorių negaliojimo taisyklės gali būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo teisiniam reguliavimui. Teismas turi teisę perkvalifikuoti ginčą, tačiau tai nebuvo padaryta nei Prekės ženklo byloje, nei šioje byloje. Dėl to negalima remtis teiginiu, kad abi bylos grindžiamos tapačiais teisiniais pagrindais.
22. Apeliantė teisingai nurodo, kad jos reikalavimas šioje byloje kyla iš Prekės ženklo byloje priimto sprendimo, tačiau tai nereiškia, kad bylos yra tapačios. Prekės ženklo byloje buvo nustatyta, kad sutartys yra niekinės, o tik po šio sprendimo apeliantė galėjo reikšti nepagrįsto praturtėjimo reikalavimą. Todėl faktas, kad viena byla yra kitos pasekmė, dar nereiškia, jog bylos yra tapačios. Tapatumo kriterijai turi būti vertinami pagal ieškinio dalyką ir pagrindą.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
23. Apeliantė teigia, kad jei teismas pripažino, jog Prekės ženklo byloje priimtas sprendimas turi res judicata galią ir nustato prejudicinį faktą dėl nepatirtų investicijų, jis turėjo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o ne nutraukti bylą.
24. Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, remdamasis CPK 293 straipsnio 3 punktu, pagal kurį byla nutraukiama, jei tarp tų pačių šalių jau yra įsiteisėjęs sprendimas dėl to paties ginčo dalyko ir pagrindo. Tai reiškia, kad teismas laikė, jog apeliantės reikalavimas iš esmės jau yra išspręstas Prekės ženklo byloje, todėl pakartotinis bylinėjimasis tuo pačiu pagrindu nėra galimas. Vis dėlto Prekės ženklo byloje nebuvo priimtas sprendimas dėl apeliantės investicijų ir jų pagrįstumo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti res judicata taisyklės ir nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.
25. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, prejudicinis faktas – tai aplinkybė, kuri negali būti iš naujo ginčijama kitoje byloje. Tam, kad faktas būtų pripažintas prejudiciniu, jis turi atitikti šiuos kriterijus: būti nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu; būti tapatūs šalių procesiniai statusai; būti išnagrinėtas ir įvertintas kaip įrodinėjimo dalykas pirmojoje byloje.
26. Prekės ženklo byloje buvo nuginčytos sutartys, tačiau teismas nepriėmė prejudicinio sprendimo dėl apeliantės suteiktų paslaugų realumo ar apimties. Vien tai, kad sprendime paminėtos galimos investicijos, nereiškia, jog ši aplinkybė buvo teismo įvertinta ir sukūrė prejudiciją.
27. Jei pirmosios instancijos teismas laikė, kad prejudicinis faktas egzistuoja, jis turėjo ieškinį atmesti, o ne nutraukti bylą. Tokiu atveju byla buvo nutraukta nepagrįstai, nes pasirinkta netinkama procesinė priemonė.
28. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 279 straipsnio 4 dalį, reglamentuojančią ieškinio tapatumą, todėl nepagrįstai nutraukė civilinę bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Todėl apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjos prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.