Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramūno Šarkos ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. NĮ-22-3299 bei Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 2S-2561 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjui 2023 m. liepos 23 d., apie 17.30 val. grįžus iš trumpalaikės išvykos į namus, buvo atliktas apsvaigimą nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo testas, kuris parodė teigiamą amfetamino vartojimo faktą. Pareiškėjas su testo rezultatais nesutiko, dėl ko jam buvo pasiūlyta paimti naują tiriamosios medžiagos mėginį (šlapimą) ir ištirti jį Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje.

Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą dėl trumpalaikės išvykos skyrimo. Šis prašymas buvo tenkintas ir pareiškėjui Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. NĮ-22-3238 buvo suteikta trumpalaikė išvyka, kuri turėjo vykti 2023 m. rugsėjo 15–18 d. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime 2023 m. rugsėjo 14 d. buvo gauta Valstybės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo šlapime buvo rasta amfetamino. Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus ir aplinkybių visumą, skundžiamu sprendimu buvo panaikinta pareiškėjo trumpalaikė išvyka į namus ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. NSN-22-1207 1207 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ paskirta nuobauda.

Pareiškėjas skundžiamą sprendimą 2023 m. rugsėjo 24 d. apskundė Lietuvos kalėjimų tarnybai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, nusprendė, kad skundas dėl Pravieniškių 1-ojo kalėjimo darbuotojų veiksmų, neišleidžiant pareiškėjo į trumpalaikę išvyką į namus yra nepagrįstas. Taigi, nagrinėjamoje byloje vertintina, ar atsakovo veiksmai (neveikimas), panaikinant sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta teisė trumpalaikei išvykai į namus, buvo teisėti bei pagrįsti.

Nuteistųjų teisę trumpalaikei išvykai į namus reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) 68 straipsnis. Pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų lengvojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę trims paroms, o dirbantys nuteistieji savo kasmetinių atostogų metu – iki dešimt parų be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir yra nustatyta pažanga ją mažinant; 2) yra atlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį; 3) neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių; 4) užsiima pasiūlyta darbine veikla (savarankiškai dirba ne bausmės atlikimo vietoje) šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius (ši sąlyga netaikoma nuo dalyvavimo darbinėje veikloje atleistiems nuteistiesiems). Konkrečią nuteistojo trumpalaikės išvykos į namus datą, atsižvelgdamas į jo prašymą, nustato ir dėl elektroninio stebėjimo priemonių taikymo nusprendžia laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (BVK 68 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad BVK nuostatose yra įtvirtinta plati pataisos įstaigos diskrecija; pataisos įstaigos direktorius, įgyvendindamas šią diskreciją, vadovaujasi ne tik asmens noru išleisti jį į namus, bet ir viešuoju interesu; viešasis interesas šiuo atveju apima inter alia (be kita ko) siekį saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, ir tai daryti veiksmingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2325-1062/2018; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-704-662/2021). Dėl nuteistųjų teisės į trumpalaikę išvyką į namus ar už pataisos įstaigų ribų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tai yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės, suteikiamos, be kita ko, siekiant reintegruoti asmenį į visuomenę, t. y. palaikant ryšius su asmenimis laisvėje, kad atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą. Vis dėlto teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį; be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daroma išvada, kad nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti, o tai, be kita ko, pagrindžia ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje ne tik rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi (švietimo), darbo (profesijos), šeimos ir kitų socialinių priežasčių (1 punktas), tačiau ir, suteikiant tokias atostogas, atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, paskirtos bausmės trukmę, į tai, koks įkalinimo periodo laikotarpis jau atliktas (užbaigtas), kalinio asmenybę ir elgesį bei pavojų (riziką), jei tokia yra, kurį jis gali sukelti visuomenei, kalinio šeimos ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti įkalinimo metu, atostogų tikslą, jo trukmę ir sąlygas (2 punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021). Dėl to bausmės atlikimo vietos įstaigos direktorius, priimdamas sprendimus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo/nesuteikimo, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, priimamus sprendimus motyvuoti.

Byloje nustatyta, kad nepalankus pareiškėjui sprendimas priimtas Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkui apsvarsčius visą medžiagą, įvertinus jo asmenybę ir elgesį ankstesnės trumpalaikės išvykos metu. Nustatyta, kad tam tikras pareiškėjo elgesio modelis jam esant išvykoje ir toliau išlieka aktualus ir reikalauja tolimesnių tikslinių veiksmų, todėl taip pat išlieka poreikis tolimesnio pareiškėjo elgesio pokyčių stebėjimui. Nagrinėjamu atveju, atsakovė pateikė išsamius paaiškinimus, dėl kokių priežasčių pareiškėjo atžvilgiu priimtas būtent toks sprendimas atšaukti jam paskirtą trumpalaikę išvyką.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog nesutinka su Lietuvos kalėjimų tarnybos atsakyme akcentuojamu argumentu, kad 2023 m. rugsėjo 18 d. pateiktame pasiaiškinime pripažino vartojęs narkotines medžiagas trumpalaikės išvykos metu. Iš atsakovės kartu su atsiliepimu pateikto pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 18 d. pasiaiškinimo Nr. NPS-22-20544 turinio matyti, jog pareiškėjas pripažįsta, jog laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 15 d. iki 2023 m. liepos 20 d. vartojo narkotinę medžiagą – amfetaminą ir tiėjosi, jog grįžtant iš trumpalaikės išvykos testas jau neberodys narkotinių medžiagų organizme. Nors pagal pareiškėjo pasiaiškinime nurodomą laikotarpį matyti, jog jis, iš esmės, nesutampa su trumpalaikės išvykos laikotarpiu (2023 m. liepos 20–23 d.), tačiau pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė dėl narkotinių medžiagų nevartojimo negali būti vertinama jo naudai. Pažymėtina, jog minėta narkotinė medžiaga – amfetaminas – patenka į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintą I narkotinių medžiagų sąrašą, kuriame nurodytų medžiagų apyvarta yra visiškai uždrausta. Taigi, vien tai, kad pareiškėjas narkotines medžiagas vartojo prieš trumpalaikę išvyką, nesudaro pagrindo šią aplinkybę vertinti jo naudai, kadangi jis atlikdamas, iš esmės, įstatymo uždraustą veiką turėjo suprasti savo neigiamų veiksmų pasekmes, o manymas, kad grįžus iš trumpalaikės išvykos, pareiškėjo organizme testas neberodys narkotinių medžiagų, yra tik jo paties subjektyvi nuomonė.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad su skundžiamu Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. NĮ-22-3299 jis nebuvo pasirašytinai supažindintas, o tik žodžiu buvo apie tai informuotas. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jo 2.2 papunkčiu pavedama Resocializacijos skyriaus specialistėms su sprendimo išrašu pasirašytinai supažindinti nuteistąjį. Atsakovė duomenų, kad pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su skundžiamu sprendimu, į bylą nepateikė. Atsakovei nepaneigus pareiškėjo nurodytos aplinkybės, pagal bylos duomenis teismas daro išvadą, kad atsakovė, nesupažindinusi pareiškėjo su minėtu sprendimu, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o taip pat bendruosius gero administravimo, atsakingo valdymo principus. Todėl yra pagrindas pripažinti atsakovės neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus, išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, atsakovės specialistėms vykdant skundžiamo sprendimo 2.2 papunktyje nurodytą pavedimą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008).

Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu sprendimu grindžia tuo, kad nuobauda už minėtą įvykį jam buvo paskirta 2023 m. rugsėjo 20 d., t. y. po skundžiamo sprendimo priėmimo. Teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog vien tai, kad skundžiamo sprendimo dieną pareiškėjui dar nebuvo skirta nuobauda, nors pažeidimo padarymo aplinkybės jau buvo žinomos, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Pažymėtina, jog nustačius kad nuteistasis trumpalaikės išvykos vartojo draudžiamas medžiagas, jis neturėtų būti išleidžiamas į dar vieną trumpalaikę išvyką. Nagrinėjamu atveju, sprendimas nebeišleisti pareiškėjo į trumpalaikę išvyką, buvo priimtas 2023 m. rugsėjo 14 d. gavus iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos išvadą, patvirtinančią psichotropinių medžiagų vartojimo faktą, todėl skundžiamu sprendimu buvo pagrįstai nuspręsta nedelsiant neišleisti pareikėjo į dar vieną trumpalaikę išvyką. Įvertinus skundžiamų administracinių sprendimų turinį, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, jog šie aktai neatitiktų administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo ir Lietuvos kalėjimų tarnybos sprendimuose nurodytos sprendimams priimti reikšmingos faktinės aplinkybės, nurodyti sprendimų teisiniai pagrindai, todėl teismas sprendžia, jog ginčijami sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais, atitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir pagrindo juos panaikinti nėra.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė stresą, vidinius dvasinius išgyvenimus, nusivylimo, nepasitikėjimo jausmus, liūdesį. Pareiškėjas savo Skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, kad Atsakovė savo veiksmais padarė nuteistajam neturtinę žalą. Teismas vertina, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, atsakovui panaikinus sprendimą, kuriuo buvo suteikta trumpalaikė išvyka į namus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnis).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodomas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), bet ir asmens teisių gynimas kitais įstatymų numatytais būdais (CK 1.138 straipsnio 8 punktas). Tiek Europos žmogaus teisių teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Byloje nenustačius, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, kad atsakovas sąmoningai siekė sukelti pareiškėjui skunde nurodytus išgyvenimus ir nepatogumus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytas pažeidimas, atsakovei nesupažindinus pareiškėjo pasirašytinai su skundžiamu sprendimu, laikytinas mažareikšmiu ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. v Netherlands). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. R. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. R. teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjo M. R. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.