Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus

dalyvaujant nuotoliniu būdu per ZOOM programą asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė T. Š. gynėjui advokatui I. R.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė T. Š. gynėjo advokato I. R. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutarties kuria T. Š. pripažintas nepakaltinamumo būklėje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 309 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Teismas nepriteisė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš T. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Pirmos instancijos teismas pripažino įrodytu, jog T. Š. platino pornografinio turinio dalykus, o būtent: 2024 m. lapkričio 11 d., apie 16.16 val., būdamas ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, iš mobilaus ryšio telefono Nr. duomenys neskelbtininaudodamasis socialinio tinklo Facebook paskyra, kurios pavadinimas "Š. T.", per programėlę Messenger į socialinio tinklo Facebook paskyros "L. Š." Messenger programėlę išsiuntė pornografinio turinio dalykus - keturis vaizdo įrašus, kuriuose atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, atliekamas lytinis aktas ir du vaizdo įrašus, kuriuose atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2024 m. lapkričio 11 d., apie 19.30 val., būdamas ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, iš mobilaus ryšio telefono Nr. duomenys neskelbtiniį D. Š. telefono Nr. duomenys neskelbtini išsiuntė pornografinio turinio dalykus - tris nuotraukas, kuriose atvirai ir detaliai užfiksuoti lytiniai organai, tokiu būdu jis disponavo pornografinio turinio dalykais. Š. T. Š veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 309 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

2. Taip pat pirmos instancijos teismas pripažino įrodytu, jog T. Š. terorizuodamas ir grasindamas padaryti pavojingą gyvybei bei sveikatai veiką, o būtent: nuo 2024 m. lapkričio 8 d. iki 2024 m. lapkričio 12 d., turėdamas tikslą nukentėjusiajai Ž. Š. sukelti stresą, nerimą ir baimę, iš mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), naudodamasis socialinio tinklo Facebook paskyra, kurios pavadinimas "Š. T.", per programėlę Messenger, į Ž. Š. mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), socialinio tinklo Facebook paskyros "Ž. Š." Messenger programėlę, terorizuodamas išsiuntė grasinančius pranešimus su bauginančio pobūdžio tekstais, sekė ją, nusuko jos automobilio ratų ventilius, nukirpo namų vaizdo stebėjimo kameros laidą, apgadino automobilį bei išdaužė namų lango stiklą, t. y.: 2024 m. lapkričio 8 d., apie 14 val. sekė Ž. Š. iki jos namų, esančių (duomenys neskelbtini) taip pat išsuko kieme stovėjusio jai priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ratų ventilius; 2024 m. lapkričio 9 d., apie 19.30 val. nukirpo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) kuriame gyvena Ž. Š., vaizdo stebėjimo kameros laidą; 2024 m. lapkričio 10 d., apie 14 val. siuntė Ž. Š. žinutes,- "už auto tai tu man kapotą papylei", "foto mentai turi", "ir pareiškimą rašysiu", "nes užpisot", "niekšų šeima ir tiek", "15 dienų orderis. Išsiuntė sms" - "Tai va. Šūdas. Ane. Ir taikytis negali su manim", "Būk su pimpe", "kaip būni jau pusę metų", "turi gerą diedą", "Pasijutai vienišas kai palikai mane ir išėjai pas kitą"; 2024 m. lapkričio 11 d., apie 03 val. plytomis apmėtė ir taip apgadino Ž. Š. priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį kieme, adresu (duomenys neskelbtini); 2024 m. lapkričio 11 d., apie 17.40 val. siuntė Ž. Š. telefono sms žinutes: "Ji", "Jam viskas", "Ate", "Tau jam", "Jo nebus", "Ir tavęs" bei atsiuntė nuotrauką, kurioje ant stalo padėtas ginklas; 2024 m. lapkričio 11 d. , apie 21.05 val. atvykęs prie Ž. Š. namų, esančių (duomenys neskelbtini) plyta išdaužė jos miegamojo namo langą; 2024 m. lapkričio 12 d., apie 20.50 val. atvykęs prie Ž. Š. namų, esančių (duomenys neskelbtini) siuntė jai pranešimus grasindamas ją bei visą jos šeimą nužudyti, tokiais veiksmais jis sistemingai baugino nukentėjusiąją Ž. Š.. Š. T. Š veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

3. Pirmos instancijos teismas pripažino įrodytu, jog T. Š. sugadino svetimą turtą, o būtent: 2024 m. lapkričio 11 d., apie 03 val., (duomenys neskelbtini) išdaužė kieme stovėjusio Ž. Š. priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinį lango stiklą bei plyta apgadino jo stogą, 600 eurų bendros vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai Ž. Š. 600 eurų turtinę žalą. Š. T. Š veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

4. Taip pat pirmos instancijos teismas pripažino įrodytu, kad T. Š. sugadino svetimą turtą, o būtent: 2024 m. lapkričio 11 d., apie 21.05 val., (duomenys neskelbtini) išdaužė D. Š. priklausančio gyvenamojo namo plastikinio lango stiklo paketą, 100 eurų vertės, bei apgadino lango žaliuzes, 60 eurų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai D. Š. 160 eurų turtinę žalą. Š. T. Š veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, požymiai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5.13. Be to, apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismas konfiskavo telefoną kaip nusikalstamos veikos priemonę, tačiau byloje konstatuota, kad nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, nes nėra vieno iš būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio - subjekto. Baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos tik kartu su bausme arba savarankiškai tik tuomet, kai asmuo yra kaltas už padarytą nusikaltimą. Remiantis tuo prašoma teismo grąžinti konfiskuotą telefoną.

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

7. Teismo posėdyje asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, T. Š. atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

8. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalis).

10. Nagrinėjamu atveju T. Š., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigiant, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog T. Š. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei nesutinka su teismo parinkta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi. Taip pat apeliaciniame skunde keliamas T. Š. konfiskuoto mobiliojo ryšio telefono likimas. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ((duomenys neskelbtini)straipsnio 3 dalis).

11. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nutartį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, jog byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad T. Š. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytą BK 309 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, o baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimą, pritaikė tinkamai. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti skundžiamą nutartį ir bylą nutraukti nėra.

12. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, kad T. Š. būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas 309 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje ir taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį jo stebėjimą psichikos būklės stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Teismas, spręsdamas, ar T. Š. padarė aukščiau nurodytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas rėmėsi nukentėjusiųjų Ž. Š., D. Š., L. Š., liudytojų R. P., L. P. parodymais, teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, vaizdo ir garso įrašų apžiūros protokolais, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kita rašytine bylos medžiaga. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nutartį bei dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl aptartų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų požymių buvimo, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir nepažeisdamas BPK reikalavimų padarė pagrįstą išvadą, jog T. Š. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas 309 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje.

13. Teismų praktikoje pažymima, kad fizinio asmens psichinė būklė, jo galėjimas suvokti savo veiksmus ir juos valdyti lemia tai, ar jam bus taikoma baudžiamoji atsakomybė ar kitokia valstybės prievartos priemonė, t. y. priverčiamosios medicinos priemonės, reglamentuotos BK 98 straipsnyje ir taikomos nepakaltinamiems ar ribotai pakaltinamiems asmenims (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-942/2016). Taigi, priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmė, jomis baudžiamoji atsakomybė nerealizuojama, tačiau, nepaisant to, jos taikomos tik asmenims, padariusiems pavojingas veikas, įtvirtintas BK specialiojoje dalyje, t. y. padarytos veikos turi atitikti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų objektyviuosius požymius. Pakaltinamumas yra būtina kaltės sąlyga. Tik tuo atveju, kai asmuo yra pakaltinamas, galima kelti klausimą, ar jis kaltas padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Tačiau tuo atveju, kai yra nustatoma, kad asmuo yra nepakaltinamas, jo kaltės klausimas iš viso negali būti sprendžiamas.

14. 401 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 2 punktas įpareigoja teismą nustatyti, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama. Taigi sprendžiant, ar asmeniui taikytina priverčiamoji medicinos priemonė, pirmiausia reikia nustatyti, ar jo veiksmai atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymius.

Dėl BK 309 straipsnio 1 dalies taikymo

15. BK 309 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už disponavimą pornografinio turinio dalykais. Šio straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę tam, kas turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba platino pornografinio turinio dalykus.

16. Apeliaciniu skundu sutinkama, kad T. Š. siuntė pornografinio turinio žinutes nukentėjusiosios artimiesiems (mamai ir broliui), kuriame be kita ko vaizduojamos nukentėjusiosios Ž. Š. intymios vietos. Apeliaciniame skunde bandoma pateisinti tokius T. Š. neteisėtus veiksmus, nurodant kad nuotraukos ir vaizdo įrašai buvo siunčiami su tikslu atkreipti artimųjų dėmesį į Ž. Š. neištikimybę jo atžvilgiu. Taip pat akcentuojama, kad pornografinio turinio medžiaga buvo siunčiama artimam, siauram asmenų ratui. Tačiau priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad T. Š. platino pornografinio turinio dalykus. Aukštesnės instancijos teismas pažymimi, kad apeliaciniame skunde pateikiami T. Š. motyvai bei tikslai aptariamo neteisėto elgesio veikos padarymo fakto BK 309 straipsnio 1 dalies kontekste nepaneigia.

17. Atkreiptinas dėmesys, kad pornografinio turinio vizualinės medžiagos siuntimas gali būti pateisinamas ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės tik esant tam tikroms aplinkybėms. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pornografinio turinio vizualinės medžiagos siuntimas tik vieno partnerio kitam, kai siunčiama tik išskirtinai su jais susijusi informacija ir ši informacija skirta tik jų asmeninio naudojimo tikslais, yra tų asmenų teisės į privatumą turinio dalis. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos A. T., baudimu už tokios informacijos siuntimą nepagrįstai apribojama teisė į privatumą, jis laikytinas neproporcingu, juo iš dalies paneigiama ir teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą esmė, be to, baudimu už tokią veiką niekaip nesiekiama apsaugoti kitų asmenų teisių bei laisvių ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (Lietuvos A. T. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-628/2023). Šis Lietuvos A. T. išaiškinimas šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, kadangi T. Š. pornografinio turinio žinutes siuntė tretiesiems asmenims ir tai jau traktuojamas kaip pornografinio turinio platinimas.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo

18. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes sprendė, kad įrodyta, kad T. Š. terorizavo nukentėjusiąją, t. y. grasino padaryti jai pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką bei sistemingai baugino ją. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstama veika įvykdyta laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 8 d. iki 2024 m. lapkričio 12 d., tokiu būdu, naudodamasis socialinio tinklo Facebook paskyra, kurios pavadinimas "Š. T.", per programėlę Messenger, į Ž. Š. mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), socialinio tinklo Facebook paskyros "Ž. Š." Messenger programėlę, terorizuodamas išsiuntė grasinančius pranešimus su bauginančio pobūdžio tekstais, sekė ją, nusuko jos automobilio ratų ventilius, nukirpo namų vaizdo stebėjimo kameros laidą, apgadino automobilį bei išdaužė namų lango stiklą, t. y.: 2024 m. lapkričio 8 d., apie 14 val. sekė Ž. Š. iki jos namų, esančių (duomenys neskelbtini) taip pat išsuko kieme stovėjusio jai priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ratų ventilius; 2024 m. lapkričio 9 d., apie 19.30 val. nukirpo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) kuriame gyvena Ž. Š., vaizdo stebėjimo kameros laidą; 2024 m. lapkričio 10 d., apie 14 val. siuntė Ž. Š. žinutes,- "už auto tai tu man kapotą papylei", "foto mentai turi", "ir pareiškimą rašysiu", "nes užpisot", "niekšų šeima ir tiek", "15 dienų orderis. Išsiuntė sms" - "Tai va. Šūdas. Ane. Ir taikytis negali su manim", "Būk su pimpe", "kaip būni jau pusę metų", "turi gerą diedą", "Pasijutai vienišas kai palikai mane ir išėjai pas kitą"; 2024 m. lapkričio 11 d., apie 03 val. plytomis apmėtė ir taip apgadino Ž. Š. priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį kieme, adresu (duomenys neskelbtini); 2024 m. lapkričio 11 d., apie 17.40 val. siuntė Ž. Š. telefono sms žinutes: "Ji", "Jam viskas", "Ate", "Tau jam", "Jo nebus", "Ir tavęs" bei atsiuntė nuotrauką, kurioje ant stalo padėtas ginklas; 2024 m. lapkričio 11 d. , apie 21.05 val. atvykęs prie Ž. Š. namų, esančių (duomenys neskelbtini) plyta išdaužė jos miegamojo namo langą; 2024 m. lapkričio 12 d., apie 20.50 val. atvykęs prie Ž. Š. namų, esančių (duomenys neskelbtini) siuntė jai pranešimus grasindamas ją bei visą jos šeimą nužudyti, tokiais veiksmais jis sistemingai baugino nukentėjusiąją Ž. Š..

19. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teigiama, kad T. Š. veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys BK 145 straipsnio 2 dalies dispoziciją, tačiau teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

20. T. Š. išsakytų grasinimų turinį Ž. Š. atžvilgiu sudarė tokie žodžiai, kurie pagal jų prasmę siejami tiek su grėsme asmens sveikatai, tiek su grėsme gyvybei, todėl pagrįstai sukėlė nukentėjusiajai baimę dėl grasinimų realaus įgyvendinimo. Tai, kad T. Š. rašė tiesiogiai nukentėjusiajai per tam tikrą programėlę aukščiau nurodytus žodžius, žodžių junginius, patvirtina byloje esančios foto nuotraukos, kuriuose užfiksuotos pačios T. Š. siųstos žinutės ir jų visas turinys. Pirmosios instancijos teismas teisingai traktavo, kad parašyti žodžiai "Ate", "Tau jam", "Jo nebus", "Ir tavęs", ,,Pasigausiu“, ,,mirtis ateina netikėtai“, ,,laukit“, ,,jei spės tai nušaus“ bei atsiųsta šaunamojo ginklo nuotrauka vertinami kaip realūs grasinimai.

21. Byloje nustatyta, kad nuteistojo T. Š.veiksmai, kuriais jis terorizavo ir baugino nukentėjusiąją, buvo itin intensyvūs – jis jai daugybę kartų rašė žinutes, žinutės buvo grasinančio pobūdžio, tiek konkrečios – nurodant, kad ji bus pagauta, kad jos nebebus, – tiek ir bendrai nerimą keliančios ir nekonkrečios, teigiant, kad mirtis ateina netikėtai, liepiant laukti bei atsiunčiant ginklo nuotrauką. Taigi bylos duomenys patvirtina, kad T. Š. grasinimai (žinutėse) buvo daugkartiniai, pasikartojantys, turiniu ir esme panašūs, tai nebuvo pavienis ir spontaniškas grasinimas. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad susiklosčiusioje situacijoje ji jautė ir jaučia realią grėsmę, grasinimą susidoroti suprato kaip grėsmę savo ir savo šeimos narių sveikatai ar gyvybei. T. T. Š grasinimų turinį sudarė tokie žodžiai, kurie pagal jų prasmę siejami tiek su grėsme asmens sveikatai, tiek su grėsme gyvybei, todėl grasinimų turinys atitinka BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtį. Viso proceso metu nukentėjusioji nuosekliai parodė, kad suprato grasinimus kaip realius, jautė baimę ir nerimą. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad T. Š. yra labai agresyvus, ji yra įbauginta. Nukentėjusioji taip pat nuosekliai teigė, kad bijo, jog T. Š. grasinimai gali būti realiai įgyvendinti.

22. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kuriais iš esmės siekiama sumenkinti nuteistojo veiksmų pavojingumą ir/ar pateisinti, nurodant, kad aptartos žinutės neatspindi bauginimo ar terorizavimo ir yra tik buvusių artimų žmonių konfliktas dėl neištikimybės, vertina išimtinai kaip pasirinktą gynybinę poziciją. Šiuo atveju būtent žinučių turinys, patvirtina, kad nukentėjusioji Ž. Š. buvo terorizuojama T. Š.. Bylos duomenys rodo, kad tokius veiksmus, žinučių rašymą atliko siekdamas sukelti ir palaikyti baimę nukentėjusiajai, kad ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai.

23. Byloje nustatyti nuteistojo veiksmai, kuriais jis terorizavo ir sistemingai baugino nukentėjusiąją, buvo pakankamai intensyvūs, todėl kartu įvertinus duomenis apie nuteistojo asmenybę, jo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, teismas pagrįstai konstatavo, jog Ž. Š. turėjo realų pagrindą bijoti. T. Š. savo veiksmais sukėlė jai nuolatinės baimės, nerimo, nesaugumo atmosferą, psichologinę įtampą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

24. Toliau apeliaciniame skunde teigiama, jog T. Š. neturėjo mintyse panaudoti ginklo prieš Ž. Š., kadangi jis neturi jokio ginklo, kuriuo galėtų ar būtų galėjęs sužaloti nukentėjusiąją. Nurodoma, kad šią aplinkybę patvirtino pati nukentėjusioji Ž. Š. apklausta pirmos instancijos teismo posėdžio metu. Šis apeliacinio skundo argumentas yra atmestinas. Visų pirma, Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad ne T. Š. mintys, o veiksmai atspindi jo siekius, nagrinėjamu atveju siekį įbauginti nukentėjusiąją. Be to, nukentėjusiąją ir T. Š. jau kurį laiką nesieja artimi santykiai, todėl nukentėjusioji negali tiksliai žinoti kokius daiktus po jų santykių nutraukimo įsigijo ir turi T. Š.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde iš 2024 m. lapkričio 14 d. atliktos protokolo matyti, jog iš T. Š. namų esančių (duomenys neskelbtini), buvo paimtas ginklas (duomenys neskelbtini) su dėtuve ir ginklas (duomenys neskelbtini) su metaliniais šoviniais (duomenys neskelbtini)(2 t., b. l. 24-31).

25. Teigiama, kad sistemingas nukentėjusiosios bauginimas taip pat siejamas su Ž. Š. sekimu, automobilio ratų ventilių išsukimu, automobilio apgadinimu, vaizdo kameros laido nukirpimu, namų lango stiklo išdaužimu. Pažymima, kad ištyrus bylą nebuvo nustatyta jokių objektyvių įrodymų, kuriais galima būtų neginčijamai pagrįsti, jog aptartus veiksmus atliko būtent T. Š.. Dėl aukščiau įvardintų veiksmų, tiksliau dėl kiekvieno iš jų atskirtai policijos komisariate buvo fiksuoti net septyni pranešimai. Teismo posėdžio metu išklausius liudytojų R. P., L. Š., pačios nukentėjusios parodymus ir juos sujungus į vientisą loginę grandinę pirmos instancijos teismo vertinimu, kam pritaria ir aukštesnės instancijos teismas nekyla pagrįstų abejonių, jog T. Š. atliko jam inkriminuotus veiksmus. Teismas nenustatė motyvų dėl ko liudytojai būtų siekę apšmeižti T. Š..

26. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra T. Š. policijoje registruotas pareiškimas dėl Ž. Š. jo atžvilgiu išsakytų grasinimų nužudyti. Pažymima, kad dar iki nagrinėjamų įvykių pati nukentėjusioji elgėsi pažeisdama įstatymus, todėl jos parodymai turėtų būti vertinami itin kritiškai. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą teismas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju yra nagrinėjami ir analizuojami būtent T. Š. padaryti neteisėti veiksmai, atliekamas jų vertinimas, o Ž. Š. parodymai yra vertinami visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, nesuteikiant jiems jokio išskirtinio prioriteto.

Dėl BK 187 straipsnio 1 dalies taikymo

27. Apeliaciniame skunde tikinama, jog pirmos instancijos teismas aiškiai nemotyvuodamas padarė išvadą, kad T. Š. tyčia apgadino Ž. Š. priklausantį automobilį. Pažymima, kad byloje negauta jokių objektyvių įrodymų, kad Ž. Š. automobilį apgadino T. Š.. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad pats T. Š. nukentėjusiajai Ž. Š. atlygino padarytą žalą dėl sugadinto automobilio (600 eurų). Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde liudytojas L. P. apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad lapkričio 10 d. vartojo alkoholinius gėrimus su T. Š., pažymėjo, kad paryčiais nuėjo miegoti, vėliau išvažiavo į darbą, kur lapkričio 11 d. buvo T. Š. pasakyti negalėjo (4 t. b. l. 8 ). Iš to seka, kad pagrįstų abejonių dėl T. Š. veiksmų pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nei pirmos instancijos teismui nei skundą nagrinėjančiam teismui nekyla.

28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Ž. Š. automobilį įsigijo tuo metu, kai dar palaikė gerus santykius su T. Š., atitinkamai, vedė bendrą ūkį gyvendami partnerystėje. Kartu šalys pragyveno pakankamai ilgą laiko tarpą - apie 4 metus, teigiama, kad teismas netyrė ir neatskleidė svarbios aplinkybės - ar sugadintas turtas T. Š. buvo svetimas. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje visi turtinio pobūdžio klausimai yra sprendžiami civilinio proceso tvarka, ne išimtis ir poroje, gyvenant nesusituokus ir nusprendus išsiskirti bendro jungtinio turto dalybų klausimas (jei nepavyksta susitarti tarpusavyje taikiai) sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjau atveju, iš bylos duomenų bei iš Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,LITEKO“ matyti, kad jokie turtiniai klausimai tarp Ž. Š. ir T. Š. nebuvo keliami ar juolab sprendžiami civilinio proceso tvarka. Taip pat byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad Ž. Š. nuosavybe teise priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini) valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini) teisiškai priklausytų ir T. Š..

Dėl BK 187 straipsnio 3 dalies taikymo

29. Tikinama, jog pirmos instancijos teismo aptarti byloje surinkti įrodymai dėl veikos padarymo yra nepakankami, kadangi nukentėjusioji D. Š. teigė, kad jos namų langus išdaužė T. Š., vaizdo stebėjimo kameros jį užfiksavo ir dukra Ž. Š. jį iš vaizdo įrašo atpažino. Nurodoma, kad nukentėjusioji Ž. Š. atpažino vaizdo įraše T. Š. iš eisenos, batų, aprangos. Pažymima, kad aptariamas vaizdo įrašas darytas tamsiu paros metu, įrašas nėra ryškus, nespalvotas, jokių užfiksuotos praeinančio asmens aiškiai išreikštų individualių laikysenos ar eisenos požymių nėra, dėvimų rūbų ar avalinės nėra galimybės aiškiai įžiūrėti, tuo labiau dėl kažkokių požymių juos individualizuoti ir priskirti būtent T. Š.. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą. Pirmiausia apeliacinio teismo kolegija daro išvadą, jog apeliaciniame skunde nuorodos į T. Š. vertintinos kaip techninė klaida. Iš skundo turinio ir konteksto galima suprasti, jog kalbama apie T. Š.. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo, nepaisant to kad jis darytas tamsiu paros metu ir yra nespalvotas, matyti asmuo atitinkantis T. Š. sudėjimą, tą patvirtino ir Ž. Š., kuri kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde daugiau nei 4 metus artimai bendravo su T. Š., jį labai gerai pažysta ir esant šioms aplinkybėms pagrįstai konstatuojama, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo atpažino jame užfiksuotą asmenį, t. y. T. Š..

Dėl tęstinės nuskalstamos veikos

30. Skunde nurodoma, kad T. Š. nusikalstamos veikos negalėjo būti kvalifikuojamos, kaip 4 atskiros nusikalstamos veikos, o turėjo būti kvalifikuojama kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. BK 63 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Lietuvos A. T. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-51-719/2023 apibendrino tęstinės nusikalstamos veikos sąvoką ir nurodė, kad nusikalstama veika yra tęstinė tais atvejais, kai tas pats asmuo padaro dvi ar daugiau tame pačiame BK straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, iš kurių kiekviena, vertinama atskirai, atitinka tame pačiame BK straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, arba kai, padarius dvi ar daugiau veikų, vienas ar keli veiksmai (ar neveikimas) atitinka administracinio nusižengimo (ar kitokio teisės pažeidimo) požymius, tačiau jų visuma atitinka BK įtvirtintą nusikalstamą veiką ir visas veikas jungia bendras sumanymas. Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo paprasto pavienio nusikaltimo, yra bendras kaltininko sumanymas, sujungiantis du ar daugiau veiksmų, kurie kiekvienas atskirai, nesant bendro sumanymo, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus, administracinius nusižengimus ar kitokius teisės pažeidimus. Antras būtinas požymis yra susijęs su objektyviaisiais požymiais – visi atlikti veiksmai turi atitikti to paties BK straipsnio dispozicijoje nurodytus veikos požymius, tarp jų ir tokius, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai. Tuo tarpu kiti požymiai, kurie paprastai teismų praktikoje įvardijami kaip papildomi (neesminiai) tęstinės veikos kriterijai, – nedidelis laiko tarpas, tas pats šaltinis, veikų pobūdis, intensyvumas ir kt., – dažniausiai yra tik požymiai, padedantys atskleisti subjektyviuosius tęstinės nusikalstamos veikos požymius – bendrą sumanymą (bendrą kaltės formą), tačiau jų nebuvimas jokiu būdu nepaneigia tęstinės veikos.

31. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad T. Š. 2024 m. lapkričio 11 d. platino pornografinio turinio dalykus; nuo 2024 m. lapkričio 8 d. iki 2024 m. lapkričio 12 d., terorizuodamas ir grasindamas padaryti pavojingą gyvybei bei sveikatai veiką; 2024 m. lapkričio 11 d., apie 3 val., sugadino svetimą Ž. Š. priklausantį turtą; 2024 m. lapkričio 11 d., apie 21.05 val. sugadino svetimą D. Š. priklausantį turtą. Iš to akivaizdu, kad visos šios keturios veikos yra atskiros, padarytos skirtingu laiku, skirtingose vietose, kelių skirtingų asmenų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, konstatuojant, kad Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai teisingai nustatė, kad T. Š. padarė keturias skirtingas veikas, o ne vieną tęstinę.

Dėl priverčiamos medicinos priemonės taikymo

32. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

33. Pažymėtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu gydymo ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, nes jomis nesiekiama nubausti. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Tačiau BK 98 straipsnio 2–5 dalyse yra nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti, parinkdamas konkrečią asmeniui taikytiną priverčiamąją medicinos priemonę, tai yra į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

34. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja (BK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 98 straipsnio 3 dalį, stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Pažymėtina, kad pirmas kriterijus, parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos. Pagal teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3, 4 punktai) (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-206-495/2021 ir kt.).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo T. Š. pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus ambulatorinio poskyrio pateiktu Teismo psichiatrijos ekspertizės aktus Nr. (duomenys neskelbtini)(toliau – Ekspertizės aktas), kuriame nustatyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu T. Š. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, manijos tipo. Dėl tokios būsenos jis negalėjo suvokti veikų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų konstatuojamas. Šiuo metu dėl savo psichikos būklės T. Š. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. T. Š. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Su T. Š. nerekomenduojama atlikti proceso veiksmų, jo apklausti. Dėl savo psichikos būklės T. Š. yra pavojingas visuomenei (2 t., b. l. 135 - 143). Ekspertizę atlikusi teismo psichiatrijos ekspertė J. D. pirmos instancijos teismo posėdyje patvirtino pateiktą išvadą ir papildomai paaiškino, kad T. Š. tikslinga taikyti stacionarinį stebėjimą, kadangi jo duotuose parodymuose trūksta logikos, motyvacija nėra racionali ir suprantama, pasisakymai prieštaringi, nurodė, kad jis savo veiksmus vertina blogai, kadangi nenori būti psichiatrinėje ligoninėje, o ne dėl to kad kažkam padarė žalą ir yra nukentėję asmenys.

36. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde. Pirmos instancijos teismo posėdyje apklausta gydytoja V. Ž. nurodė, kad T. Š. yra gydomas, yra priežiūroje ir gaunamus vaistus vartoja, bendrauja su kitais ligoniais, agresijos nerodo. Jį lanko motina, veža jam maistą.

37. Šiame kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad psichikos sutrikimo pobūdis, dėl jam būtino stebėjimo ir gydymo rėžimo yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino bylos medžiagą, medicininius dokumentus ir nurodė, kad yra reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Atkreiptinas dėmesys, kad nors T. Š. gydanti gydytoja nurodė, kad T. Š. elgesyje agresijos nepastebėjo, pastarasis noriai geria vaistus ir bendrauja su kitais ligoniais gydytoja-psichiatrė tačiau teismo vertinimu tai yra subjektyvi vieno gydytojo nuomonė, kuri abejoti ekspertizės akte pateiktų išvadų objektyvumu ir pagrįstumu bei ekspertizę atlikusių ekspertų kompetencija ir nešališkumu, nesuteikia.

38. Teisėjų kolegija pastebi, kad nors skunde teigiama, kad T. Š. mama žada užtikrinti sūnaus gydymą ambulatorinio gydymo sąlygomis, tačiau tai vertinami kaip nepatvirtinti, deklaratyvaus pobūdžio teiginiai siekiant palankaus teismo sprendimo.

39. Taigi, minėtos aplinkybės ir baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad paskyrus švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį gydymą nebus pasiekti priverčiamosios medicinos priemonės tikslai.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės akto išvadomis, kurioje užfiksuota informacija apie T. Š. ligos eigą, gydymo įstoriją ir kitas aplinkybes, ekspertės paaiškinimais, taip pat įvertinęs padarytų veikų pobūdį, padarė teisingą išvadą, kad T. Š. yra būtina skirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Taigi, pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti duomenys, susiję su T. Š. padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų pobūdžiu, jo elgesiu anksčiau ir šiuo metu, suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismo parinkta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka tiek T. Š. diagnozuotą psichikos sutrikimą, jo sunkumą, tiek jo socialinį pavojingumą.

41. Papildomai pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi, jei T. Š. būklė iš tikrųjų pagerės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ne vienos gydytojos parodymais, o gydytojų komisijos išvada, galės priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatyta tvarka.

Dėl daiktinių įrodymų

42. BK 67 straipsnio 1 dalyje pasisakyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. To paties straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, kad baudžiamojo poveiki priemonė yra turto konfiskavimas. BK 72 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką (ar kitus asmenis) paėmimas valstybės nuosavybėn. Taigi akivaizdu jog turo konfiskavimas siejamas su kalte ir bausme. Kaip jau yra pasisakyta aukščiau, T. Š. kaltės klausimas nesprendžiamas, kadangi baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas jis padarė būdamas nepakaltinamumo būsenoje. Jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė nėra bausmė. Todėl nėra ir teisinio pagrindo jo atžvilgiu taikyti turto konfiskavimą. Tuo pagrindu šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas. Mobilaus ryšio telefonas "(duomenys neskelbtini)", esantis PD prie LR VRM Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriaus, Molėtų saugykloje, S. D. ir S. G. g. 3, Molėtai, gražintinas T. Š. ar jo nurodytam kitam asmeniui.

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje surinktus įrodymus dėl minėtų nusikalstamų veikų, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos aptarė bei pateikė motyvus dėl jų vertinimo, tinkamai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų 309 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, požymių T. Š. veiksmuose buvimo. Tuo pačiu paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nutartį dalyje dėl T. Š. priklausančio telefono konfiskavimo panaikinti. Mobilaus ryšio telefoną "(duomenys neskelbtini)", esantį PD prie LR VRM Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriaus, Molėtų saugykloje, S. D. ir S. G. g. 3, Molėtai, gražinti T. Š. ar kitam jo nurodytam asmeniui.

Kitoje dalyje asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, T. Š. gynėjo advokato I. R. apeliacinį skundą atmesti ir nutartį laukti nepakeistą.