Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal balance“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. sausio 22 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui L. V. dėl skolos, palūkanų, administravimo mokesčio, negautų pajamų (nuostolių) bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

18. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl negautų pajamų (nuostolių) teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vartojimo kredito davėja UAB „BnP Finance“ ir atsakovas 2018 m. liepos 24 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-spn9sps3, kuria pradinė kreditorė suteikė 800 Eur dydžio kreditą 48 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti ir sumokėti vartojimo kredito kainą – 400,96 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas ir 288 Eur sutarties administravimo mokestį – Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl AB „BnP Finance“ Sutartį 2020 m. gegužės 1 d. vienašališkai nutraukė.

20. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalis).

21. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių ieškovei, be kita ko, priteisė 60,87 Eur negautas pajamas (nuostolius), apskaičiuotus nuo Sutarties nutraukimo dienos (2020 m. gegužės 1 d.) iki ieškinio parengimo dienos (2020 m. lapkričio 27 d.), 21,58 procento negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 28 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022 m. liepos 24 d.), nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, o ieškovės reikalavimą priteisti 21,58 proc. negautas pajamas, apskaičiuotas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (604,81 Eur) nuo Sutarties termino pabaigos (2022 m. liepos 24 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovas, pažeidęs vartojimo kredito sutarties vykdymo tvarką, privalo mokėti ieškovei mokėjimo (pelno) palūkanas, tačiau šiuo atveju byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo priteisto negautų pajamų (nuostolių) dydžio ir teisės į negautų pajamų (nuostolių) atlyginimą po sutarties termino pabaigos.

23. Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai neatlikimo, yra nuostoliai, remiantis CK 6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).

24. Byloje nustatyta, kad Sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2020 m. gegužės 1 d., todėl, remiantis aktualia kasacinio teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo nebegali būti skaičiuojamos. Paskolos sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato.

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pažymėta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tokiu atveju kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai. Konkrečiu atveju spręstina, jog faktas, kad ieškovė, už sutartą mokestį (pelno palūkanas) paskolinusi atsakovui pinigus ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nutraukusi vartojimo kredito Sutartį, iki šiol neatgavo nei šių paskolintų pinigų, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog ieškovės negautų pajamų faktas yra įrodytas, o sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus teisę reikalauti negautų pajamų, t. y. priteisti tokią pinigų sumą, kurią kredito davėjas pagrįstai tikėjosi gauti kaip mokėjimo (pelno) palūkanas, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Pažymėtina, kad toks reikalavimas reiškia ne reikalavimą priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas po kredito sutarties nutraukimo, bet reikalavimą atlyginti patirtus nuostolius (negautas pajamas).

26. Kaip nurodo apeliantė, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

27. Apeliaciniu skundu ieškovė iš esmės teigia, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo, nepagrįstai vadovavosi sutarties grafiku, kaip vieninteliu kriterijumi, apibrėžiančiu apeliantės patirtų negautų pajamų (nuostolių) dydį, todėl nepagrįstai nusprendė, kad apeliantės negautas pajamas (nuostolius) galėjo sudaryti tik sutartimi sulygta kredito kaina (mokėjimo (pelno) palūkanos). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vartojimo kredito davėja UAB „BnP Finance“ ir atsakovas 2018 m. liepos 24 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-spn9sps3, kuria pradinė kreditorė suteikė 800 Eur dydžio kreditą 48 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti ir sumokėti vartojimo kredito kainą – 400,96 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas ir 288 Eur sutarties administravimo mokestį – Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl AB „BnP Finance“ Sutartį 2020 m. gegužės 1 d. vienašališkai nutraukė. Atsižvelgiant į nurodytas faktines bylos aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą naujausią kasacinio teismo praktiką akivaizdu, jog, norint nustatyti negautų pajamų (nuostolių) dydį, būtina vadovautis CK nuostatomis, nustatančiomis sutarties nutraukimo teisines pasekmes.

28. Pagal CK 6.221 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimo teisinius padarinius, 1 dalį, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Tačiau sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybas (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimas taip pat neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 straipsnio 3 dalis). Taigi, sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).

29. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog šalys, sudarydamos 2018 m. liepos 24 d. paskolos sutartį, specialiosiose sąlygose aptarė atsakovo mokamą palūkanų sumą, taip pat suderino mokėjimų grafiką iki vartojimo kredito sutarties pabaigos. Tai reiškia, jog šalys iš anksto susitarė, kokią pinigų sumą už naudojimąsi pradinės kreditorės paskolintais pinigais ir kokiais terminais (aptarė kiekvieną įmokos dydį už atitinkamą laikotarpį) atsakovas privalo sumokėti pradinei kreditorei, t. y. aptarė mokėjimo (pelno) palūkanas, todėl akivaizdu, jog pradinė kreditorė pagrįstai galėjo tikėtis gauti tokias pinigų sumas, kurios yra aptartos ir suderintos prie vartojimo kredito sutarties pateiktame mokėjimo grafike. Kredito likučio suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, vartojimo kredito sutarties tinkamo vykdymo atveju kas mėnesį atitinkamai mažėtų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pagrįstai nuo Sutarties nutraukimo iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos, galėjo tikėtis gauti 21,58 procento metinių palūkanų, skaičiuojamų kiekvieną mėnesį nuo negrąžintos kredito sumos, ne didesnės kaip pagal sutartį tą mėnesį turėjęs būti negrąžintas vartojimo kredito likutis. Vadinasi, ieškovė nepagrįstai prašo skaičiuoti 21,58 procento mokėjimo palūkanas kaip nuostolius nuo visos negrąžintos paskolos dalies (604,81 Eur), neatsižvelgdama į kredito dalies, taip pat ir palūkanų dalies, mažėjimą kas mėnesį (tinkamo sutarties vykdymo atveju). Taip pat ieškovė nepagrįstai, neįvertinusi kredito grafike nurodytų įmokų dydžių, prašo priteisti 75,09 Eur negautas pajamas (nuostolius), apskaičiuotas nuo visos negrąžintos kredito sumos nuo Sutarties nutraukimo dienos (2020 m. gegužės 1 d.) iki kreipimosi į teismą dienos (2020 m. lapkričio 27 d.).

30. Apeliantei teigiant, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad sutartis buvo nutraukta ir nebegaliojo joje įtvirtintas mokėjimo grafikas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir pažymi, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovo vykdyti mokėjimų grafike nustatytus mokėjimus, o nustatė atitinkamus ieškovės nuostolius tam tikru laikotarpiu, t. y. mokėjimo grafiką vertino kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį ieškovės negautas pajamas. Pažymėtina, jog būtent ieškovė turi pateikti įrodymus, kokios pajamos pasirašant vartojimo kredito sutartį buvo numatytos gauti iš anksto, taip pat ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai (CPK 12 ir 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas negautas pajamas pagal mokėjimų grafike nurodytas sumas, ne, kaip teigia apeliantė, prisirišo prie šio grafiko kaip vienintelio įrodymo, galinčio apibrėžti negautų pajamų (nuostolių) dydį, o įvertino tai, kad pateiktame mokėjimo grafike yra nurodytos konkrečios pinigų sumos, kurias atsakovas privalėjo sumokėti pradinei kreditorei, o nesant kitų įrodymų, patvirtinančių didesnes nuostolių sumas, ieškovės reikalavimą sumažino atsižvelgdamas į byloje pateiktų įrodymų visumą. Pažymėtina, jog jei ieškovė manė, kad negautos pajamos (patirti nuostoliai) yra didesnės nei mokėjimo grafike nurodytos sumos, turėjo teisę pateikti tokius nuostolius patvirtinančius įrodymus, tačiau šios savo pareigos neįvykdė, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomas priteisti negautas pajamas už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio parengimo dienos ir nuo ieškinio parengimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos.

31. Nors ieškovė įrodinėja aplinkybes, jog jei sutartis būtų buvusi vykdoma tinkamai, pradinė kreditorė, gavusi įmoką, ją iš karto būtų galėjusi perskolinti už ne mažesnę kaip 21,58 proc. palūkanų normą, tačiau, kaip minėta, ieškovės nurodomos negautos pajamos nėra kildinamos iš ginčo sutarties. Juo labiau ieškovė, iš pradinės kreditorės įsigijusi reikalavimo teises į atsakovą, turi įrodinėti savo, o ne pradinės ieškovės patirtus nuostolius. Konstatuotina, kad skundo argumentai, jog ieškovė patyrė daugiau nuostolių, nei buvo priteista skundžiamu sprendimu už akių, yra nepagrįsti. Kitų objektyvių įrodymų, jog ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis gauti didesnes papildomas pajamas, nei nurodyta aptartame mokėjimo grafike, byloje nėra pateikta.

32. Apeliantė argumentuoja, kad neprašė priteisti kompensuojamųjų palūkanų, kadangi mano, jog jos patiriami nuostoliai negautų pajamų pavidalu ir tie nuostoliai, kurių apeliantė patirs pasibaigus sutarties, jeigu ji nebūtų nutraukta, terminui, yra ir bus kur kas didesni nei VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje ar kitame įstatyme įtvirtinto dydžio netesybos / kompensuojamosios palūkanos už termino įvykdyti prievolę pagal vartojimo kredito sutartį praleidimą. Mano, jog nei CK, nei Vartojimo kredito įstatymas, nei Lietuvos teismų praktika nedraudžia apeliantei prašyti teismo priteisti didesnius nuostolius nei tuos, kuriuos numato CK, Vartojimo kredito įstatymas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais skundo argumentais, tačiau pažymi, jog nors ieškovė turi teisę į negautų pajamų (nuostolių) atlyginimą, kaip minėta, ji turi ir pareigą įrodyti realų jų dydį, o nagrinėjamu atveju konstatuota, kad to nepadarė, o prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai) yra ne realiai tikėtini, bet hipotetiniai nuostoliai.

33. Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovei skundžiamu sprendimu už akių yra priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadinasi, nagrinėjamu atveju yra kompensuojami 5 proc. dydžio praradimai. Ieškovė turėjo įrodyti, kad pradinė kreditorė būtų galėjusi atsakovo negrąžintą sumą perskolinti už didesnes kaip 5 proc. dydžio metines palūkanas, o patirti nuostoliai sudarytų daugiau kaip 5 proc. metinių palūkanų, tačiau ieškovė pareikštu ieškiniu to neįrodinėjo ir tariamai prarastinų pajamų (nuostolių) dydį (21,58 proc.) patvirtinančių įrodymų nepateikė.

34. Nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, jog atsižvelgtina į tai, kad negrąžinta kredito dalis nekito ir nekinta, t. y. nemažėja, nes atsakovas įmokų nemoka, ir į tai, kad šalys susitarė, jog, atsakovui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, toliau bus skaičiuojamos sutarties specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (palūkanos yra skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos). Kaip minėta, sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018). Ginčo vartojimo kredito sutartis nutraukta 2020 m. gegužės 1 d., todėl akivaizdu, kad šalių susitarimas, jog, atsakovui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, toliau skaičiuojamos sutarties specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos, yra negaliojantis, dėl to remtis šia sutarties nuostata nėra teisinio pagrindo.

35. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi.

36. Papildomai pažymėtina, kad šiuo atveju skundžiamame sprendime už akių pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai aptarė argumentus, susijusius su planuotų gauti mokėjimo (pelno) palūkanų suma, ir remdamasis aktualia kasacinio teismo praktika teisingai nusprendė, kad kreditorius gali reikalauti negautų pajamų (pelno palūkanų), apskaičiuotų tik iki sutarties termino pasibaigimo dienos, nes negautų pajamų skaičiavimas po sutarties termino pabaigos viršytų teisėtų lūkesčių interesą, todėl reikalavimą dėl 21,58 procento negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (604,81 Eur) nuo sutarties termino pasibaigimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos pagrįstai atmetė.

37. Įvertinęs ieškiniu pareikštų patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai proporcingai sumažino ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

38. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

39. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

40. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

42. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. sausio 22 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.