Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2025-02-13 · Civilinė byla Nr. e2-233-854/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-02-13
Bylos Nr.
e2-233-854/2025
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01306-2024-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Giedrė Čėsnienė
Atsakovas
viešosios įstaigos „Varnų sala“
Kategorijos
Civilinės bylos Nr. e2-233-854/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01306-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1; 3.4.4.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 13 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos „Varnų sala“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 2 d. nutarties, kuria atsakovei viešajai įstaigai „Varnų sala“ iškelta bankroto byla.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Voverės” kreipėsi į teismą, prašydama iškelti bankroto bylą atsakovei viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Varnų sala“ (toliau – ir bendrovė).

2. Nurodė, kad tarp jos ir VšĮ „Varnų sala“ 2022 m. kovo 31 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 20220331_01 (su 2022 m. rugpjūčio 24 d., 2023 m. rugpjūčio 30 d., 2024 m. sausio 15 d. pakeitimais dėl kainos – sutarties priedais Nr. 1, 2 ir 3), pagal kurią ieškovė atsakovei teikė maitinimo paslaugas. Atsakovė ilgą laikė savo įsipareigojimus ieškovei vykdė, tačiau nuo 2023 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo, o nuo 2024 m. balandžio mėn. mokėjo tik nedidelėmis sumos, kol galiausiai mokėjimai išvis sustojo. Tarp šalių 2024 m. rugsėjo 20 d. buvo sudarytas susitarimas dėl skolos pagal sutartį sumokėjimo, tačiau jis atsakovės visa apimtimi nebuvo įvykdytas. Atsakovė neatliko susitarimo 1.3 punkte numatyto 5 699,68 Eur mokėjimo, kuris turėjo būti atliktas 2024 m. spalio 12 d. Atsakovės likusi nesumokėta skola sudaro 5 699,68 Eur, delspinigiai – 7 369,23 Eur (9 369,23 Eur – 2 000 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 2 d. nutartimi atsakovei VšĮ „Varnų sala“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB ,,Klaipėdos administratoriai“.

4. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad atsakovė nevykdo ūkinės veiklos, negauna ar ateityje negaus pajamų, kuriomis galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Teismas nenustatė, kad atsakovei būtų inicijuota restruktūrizavimo byla.

5. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki, ji laiku negali vykdyti turtinių prievolių bei nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė vykdo ūkinę komercinę veiklą, leidžiančią jai įvykdyti prievoles ateityje. Atsižvelgdamas į tai, teismas iškėlė atsakovei bankroto bylą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 21 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 7 dalis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovė VšĮ „Varnų sala“ (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 2 d. nutartį panaikinti ir ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Ieškovė suklaidino teismą, kadangi kartu su pareiškimu pateikė duomenis, kurie nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą priėmimo dieną neatitiko tikrovės.

6.2. Apeliantė sutinka, kad 2024 metais susidūrė su sunkumais atsiskaityti su ieškove ir tai buvo nulemta to, jog mokyklos mokinių tėvai už teikiamas mokymo paslaugas mokėjo nereguliariai. Tačiau tarp šalių 2024 m. rugsėjo 20 d. buvo sudarytas susitarimas dėl skolos ir delspinigių mokėjimo išdėstymo, kuriame numatyta, kad apeliantė susitarimo dieną ieškovei yra skolinga 8 699,68 Eur skolą ir 2 000 Eur delspinigius. Apeliantė atliko ieškovei šiuos mokėjimus: 2024 m. rugsėjo 20 d. – 2 000 Eur; 2024 m. spalio 1 d. – 3 000 Eur; 2024 m. lapkričio 18 d. – 699,68 Eur; 2024 m. lapkričio 29 d. – 5 000 Eur. Kadangi 2024 m. lapkričio 29 d. su ieškove buvo visiškai atsiskaityta, teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo pagrindo.

6.3. Teismui pateikti atsakovės įsiskolinimai valstybės institucijoms (Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) neatitinka tikrovės. Tai patvirtina atsakovės metinis pranešimas, finansinės būklės ataskaitos.

Atsiliepimas

7. Ieškovė UAB „Voverės“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą; iškėlus bankroto bylą, grąžinti ieškovei už pareiškimą sumokėtą žyminį mokestį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Teismas teisingai įvertino bankroto bylos iškėlimo aplinkybes ir tinkamai pritaikė materialines bei proceso teisės normas. Atsakovė negali (į)vykdyti savo prievoles kreditoriams, todėl yra nemoki.

7.2. Apeliantės 5 000 Eur mokėjimas buvo atliktas tą pačią dieną (2024 m. lapkričio 29 d.), kai teisme buvo užregistruotas ieškovės pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė, pateikdama pareiškimą teismui, apie atsakovės atliktą pavedimą nežinojo, nes pinigai dar nebuvo sumokėti. Vis dėlto ieškovė nelaiko, kad jai susidaręs įsiskolinimas yra padengtas, nes pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nurodyta ne tik apie susidariusią skolą, bet ir atsakovei apskaičiuotus 7 369,23 Eur delspinigius (9 363,23 Eur – 2 000 Eur), kurie iki šiol nėra padengti. Apie delspinigius atsakovei buvo žinoma, kadangi jie buvo nurodyti 2024 m. spalio 25 d. išsiųstame pareiškime dėl skolos sumokėjimo (įspėjime dėl nemokumo bylos iškėlimo). Be to, apie delspinigius, jų skaičiavimą buvo nurodyta ir 2024 m. rugsėjo 20 d. susitarime dėl skolos sumokėjimo (4 punktas), kuris pasirašytas ieškovei kartą jau atsiėmus pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-2681-580/2024), suteikiant galimybę atsakovei įvykdyti prievoles.

7.3. Apeliantė nepateikė teismui atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jos finansinę padėtį pagrindžiančių duomenų, nors teismas buvo įpareigojęs tai padaryti. Atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2023 metus Juridinių asmenų registrui pateikti tik 2025 m. sausio 6 d., t. y. jau iškėlus nemokumo bylą.

7.4. Apeliantės su atskiruoju skundu pateikti duomenys patvirtinta, kad apeliantė yra nemoki. Remiantis Juridinių asmenų registrui pateiktais balanso duomenimis už 2023 metus matyti, kad atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 486 069 Eur, o turimas turtas – tik 173 777 Eur, kapitalas – -312 292 Eur. Iš viešai prieinamų www.rekvizitai.lt duomenų matyti, kad atsakovės nepadengtas įsiskolinimas VSDFV šiuo metu sudaro virš 25 000 Eur. Veiklos rezultatas už 2023 metus – nuostolis, kuris sudaro net 269 216 Eur.

7.5. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas abejoti atsakovės su atskiruoju skundu pateiktais 2024 m. lapkričio 30 d. finansiniais duomenimis, kadangi šie duomenys (skaičiai) faktiškai atitinka finansinės atskaitomybės duomenis už 2023 metus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei VšĮ „Varnų sala“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

10. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – atsakovės 2025 m. sausio 3 d. finansinės būklės ataskaitą ir veiklos rezultatų ataskaitą pagal 2023 m. gruodžio 31 d. duomenis; 2023 metų atsakovės metinį pranešimą; atsakovės 2025 m. sausio 6 d. finansinės būklės ataskaitą ir veiklos rezultatų ataskaitą pagal 2024 m. lapkričio 30 d. duomenis; duomenis apie 2023 m. sausio 2 d. turimą įsiskolinimą VMI; duomenis apie 2023 m. sausio 7 d. turimą įsiskolinimą VSDFV; išrašo iš banko sąskaitos kopiją apie 2024 m. rugsėjo 20 d.–2024 m. lapkričio 18 d. atliktus pavedimus ieškovei (iš viso – 5 699,68 Eur); 2024 m. lapkričio 29 d. pavedimo kopiją apie 5 000 Eur atliktą mokėjimą ieškovei; ieškovės 2024 m. lapkričio 29 d. el. laišką atsakovei.

11. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – atsakovės 2025 m. sausio 3 d. finansinės būklės ataskaitą ir veiklos rezultatų ataskaitą (ataskaitinis laikotarpis nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.); 2023 metų atsakovės metinį pranešimą.

12. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).

Žemesnės instancijos teismas

13. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pripažįstamą viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, į tai, kad atsakovės pateikti nauji įrodymai yra susiję su ginčo klausimu ir gali turėti reikšmės vertinant aplinkybes dėl bendrovės (ne)mokumo, taip pat į tai, jog naujų įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, o ieškovė turėjo galimybę su jais susipažinti ir atsiliepime į atskirąjį skundą dėl jų pasisakyti, priima atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus bei vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

14. Ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti įrodymai savo turiniu yra tapatūs atsakovės su atskiruoju skundu pateiktiems ir priimtiems įrodymams – 2023 metų finansinės veiklos ataskaitoms (jos pasirašytos atsakovės vadovės elektroniniu kvalifikuotu parašu), todėl šiuos įrodymus, kaip perteklinius, atsisakytina priimti.

Dėl pagrindo atsakovei iškelti bankroto bylą (ne)buvimo

15. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad jai bankroto byla iškelta nepagrįstai, kadangi ji 2024 m. lapkričio 29 d. atsiskaitė su ieškove pagal šalių sudarytą 2024 m. rugsėjo 20 d. susitarimą, o duomenys apie įsiskolinimus valstybės institucijoms neatitinka tikrovės ir tai patvirtina atsakovės finansinės būklės ataskaitos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems apeliantės teiginiams dėl toliau nurodomų motyvų.

16. JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla. Vadovaujantis JANĮ 22 straipsnio 3 dalimi, teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: a) juridinis asmuo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; b) juridinis asmuo nėra nemokus; c) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad juridinio asmens turto nepakanka bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus JANĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodytą atvejį.

17. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei. Juridinio asmens nemokumas nustatomas taikant balanso testą kartu su likvidumo testu. Pagal balanso testą nustatoma, ar turto pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles. Sprendžiant dėl bendrovės nemokumo, yra svarbu nustatyti viso turto ir visų turimų skolų, o ne tik pradelstų, santykį (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022).

18. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

19. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo pareiga tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, JANĮ 20 straipsnio 2 dalis). Dėl to būtent įmonė, kuriai inicijuojama bankroto byla, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos pakankamą finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-241/2018; 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1342-585/2020). Todėl nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, turėjo pareigą pateikti teismui įrodymus, kad ji vykdo veiklą, ši veikla generuoja pajamas, įmonė turi daugiau turto negu įsipareigojimų ar yra realių finansinių galimybių per protingą laikotarpį atkurti mokumą bei atsiskaityti su kreditoriais (CPK 12, 178 straipsniai).

20. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022).

21. Remiantis atsakovės Juridinių asmenų registrui pateiktais 2023 metų finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatyta, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. turėjo 173 777 Eur vertės turto, kurį sudarė 18 011 Eur ilgalaikis turtas ir 155 766 Eur trumpalaikis turtas (atsargos – 107 126 Eur atsargos; per vienerius metus gautinos sumos – 47 770 Eur; pinigai ir pinigų ekvivalentai – 870 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 486 069 Eur; atsakovė patyrė 269 216 Eur nuostolį. Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė 2024 metų finansinės būklės ir veiklos rezultatų ataskaitas (2024 m. lapkričio 30 d. duomenys), iš kurių matyti, kad atsakovės turtas sudarė 286 854 Eur (ilgalaikis turtas – 14 670 Eur; trumpalaikis turtas – 272 184 Eur (atsargos – 102 576 Eur; per vienerius metus gautinos sumos – 92 319 Eur; pinigai ir pinigų ekvivalentai – 77 289 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 556 343 Eur; atsakovė turėjo 42 804 Eur grynąjį pelną. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės pateikti finansiniai dokumentai už 2024 metus nėra pasirašyti nei bendrovės vadovės, nei buhalterio ar kito asmens, turinčio teisę tai padaryti. Todėl jais, kaip finansinės atskaitomybės dokumentais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), neabejotinai patvirtinančiais juose nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo vadovautis; dėl jų įrodomosios vertės ir reikšmės sprendžiama pagal visų byloje esančių įrodymų visumą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Juridinių asmenų registrui pateiktus atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis už 2023 metus, daro išvadą, kad pagal balanso testą atsakovė yra nemoki (jos turimi įsipareigojimai (486 069 Eur) viršija turimo turto vertę (173 777 Eur) (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Nors atsakovės teismui pateiktų dokumentų už 2024 metus negalima laikyti kaip vienareikšmiškai patvirtinančių juose užfiksuotus faktus, tačiau iš jų taip pat matyti, kad atsakovė atitinka nemokios įmonės būseną (jos įsipareigojimai (556 343 Eur) viršija turimą turtą (286 854 Eur).

23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek 2023, tiek 2024 metų balansuose didžiąją dalį atsakovės trumpalaikio turto sudarė atsargos (atitinkamai 107 126 Eur ir 102 576 Eur ), tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, jog disponuoja minėtos vertės atsargomis, taip pat nepateikė paaiškinimų (įrodymų) apie atsargų savikainas, likutines arba realizavimo vertes, todėl jų realumas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra abejotinas ir neįrodytas. Be to, didelę dalį trumpalaikio turto 2023 ir 2024 metais sudarė per vienerius metus gautinos sumos (debitorių skolos) (atitinkamai 47 770 Eur ir 92 319 Eur), tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Taigi į bendrą turto masę neįtraukiant atsargų bei per vienerius metus gautinų sumų matyti, kad tokiu atveju atsakovės finansinė padėtis yra dar sudėtingesnė – 2023 ir 2024 metais atsakovės įsipareigojimai kreditoriams žymiai viršijo turimo turto vertę (2023 metais įsipareigojimų ir turto santykis buvo 486 069 Eur : 18 881 Eur, o 2024 metais – 556 343 Eur : 91 959 Eur). Be to, nors vertinant atskirus finansinius rodiklius ir matyti, kad atsakovės bendra turto masė 2024 metais, lyginant su 2023 metais, padidėjo, vis dėlto šis padidėjimas yra išimtinai susijęs tik su trumpalaikio turto padidėjimu, kadangi ilgalaikis turtas kaip tik sumažėjo (nuo 18 011 Eur iki 14 670 Eur), o atsakovės turimų įsipareigojimų mastas per beveik vienerius metus išaugo (nuo 486 069 Eur iki 556 343 Eur). Nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė yra nemoki, tarp jos turimo turto ir įsipareigojimų kreditoriams yra žymus disbalansas.

24. Vertinant atsakovės nemokumą likvidumo testo aspektu (juridinis asmuo negali laiku vykdyti turtinių prievolių), matyti, kad atsakovės negalėjimas sumokėti skolų nėra tik laikinas. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonė gali būti pripažinta nemokia ir tuo atveju, jeigu nustatoma, jog ji nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-958-381/2018; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-401-467/2024, 36 punktas).

25. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad ji dar 2024 m. lapkričio 29 d. atsiskaitė su ieškove, todėl pagrindo jai iškelti bankroto bylą nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Pažymėtina tai, kad ieškovė pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, jog pagal šalių 2024 m. rugsėjo 20 d. pasirašytą susitarimą atsakovė turi ieškovei 5 699,68 Eur dydžio skolą, o pagal 2022 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį su pakeitimais ir papildymais yra skolinga 7 369,23 Eur delspinigių sumą. Įsiskolinimui pagrįsti ieškovė į bylą pateikė atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, delspinigių apskaičiavimo ataskaitą. Nors atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys ir patvirtina, kad ji ieškovei 2024 m. lapkričio 29 d. sumokėjo likusią įsiskolinimo sumą pagal šalių 2024 m. rugsėjo 20 d. susitarimą (5 000 Eur), tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų apmokėjusi ieškovei ir šios apskaičiuotus delspinigius (7 369,23 Eur), apie kuriuos atsakovei buvo nurodyta ieškovės 2024 m. spalio 25 d. pretenzijoje. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą patvirtino, kad atsakovės įsiskolinimas, nurodytas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, visa apimtimi nėra padengtas. Todėl, įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad šioje situacijoje pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir atsisakyti atsakovei iškelti bankroto bylą, konstatuojant, jog atsakovė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkino kreditorės, kuri kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (UAB „Voverės“), reikalavimus.

26. Ieškovės kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė su sunkumais laiku atsiskaityti su ieškove susiduria jau nuo 2023 m. lapkričio mėn. pabaigos (to iš esmės neneigia ir pati atsakovė), už termino praleidimą atitinkamais laikotarpiais atsakovei buvo skaičiuojami šalių sutartyje sulygti delspinigiai, kurių didžioji dalis nėra padengti iki šiol – iš 9 369,23 Eur delspinigių atsakovė sumokėjo tik 2 000 Eur. Atsakovė duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nepateikė (CPK 178 straipsnis).

27. Tai, kad atsakovė susiduria su finansiniais sunkumais, patvirtina ir kiti bylos duomenys. Nors atsakovė įrodinėja, kad ji valstybės institucijoms nėra skolinga, tačiau pačios jos kartu su atskiruoju skundu pateikta suvestinė patvirtina, jog atsakovės skola VSDFV 2025 m. sausio 7 d. sudarė 25 705,64 Eur. Dar daugiau, iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad VSDFV turimas įsiskolinimas po nurodytos datos padidėjo (daugiau nei pusantro karto) ir 2025 m. vasario 11 d. jau buvo 45 482,48 Eur. Be to, remiantis Turto arešto aktų registro, Antstolių informacinės sistemos 2025 m. vasario 7 d. duomenimis matyti, kad siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2023 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. APS-131-17790/2023 vykdymą, antstolė areštavo vienintelę atsakovei priklausančią transporto priemonę Toyota Corolla Verso, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), turto arešto mastas – 2 804,45 Eur, kreditorė – O. M. (vykdomoji byla Nr. 0173/23/01724). Antstolė taip pat vykdo išieškojimą iš atsakovės kreditoriams L. G. (nuo 2024 m. gruodžio 31 d., išieškoma darbo užmokesčio suma – 2 564,84 Eur, vykdomoji byla Nr. 0173/24/02650); VMI (nuo 2024 m. rugsėjo 10 d., išieškoma suma – 25,50 Eur, vykdomoji byla Nr. 0173/24/01845); P. K. (nuo 2024 m. liepos 10 d., išieškoma darbo užmokesčio suma – 3 229,68 Eur) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, kad atsakovės atžvilgiu yra inicijuoti teisminiai procesai dėl skolų priteisimo kreditoriams UAB „Virtuvės fėja“, mažajai bendrijai „Clean Up LT“ (civilinės bylos Nr. e2-233-1234/2025, Nr. eL2-7511-466/2025). Apeliacinės instancijos teismas šiame kontekste pažymi, kad atsakovė nepateikė teismui išsamaus visų kreditorių sąrašo, todėl nėra galimybės įvertinti kitų atsakovės turimų įsiskolinimų ir jų pobūdžio (ar tai yra skolos tiekėjams, darbo užmokesčio įsiskolinimai, kt.).

28. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl juridinio asmens gyvybingumo, visų pirma, reikšminga nustatyti, kaip įmonė vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles ir finansinius įsipareigojimus darbuotojams (darbo užmokestį). Jei įmonė akivaizdžiai nevykdo (negali vykdyti) mokestinių prievolių ir mokesčių administratorius nesuteikia pagalbos, kyla abejonės, ar tokia įmonė gali būti laikoma gyvybinga (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-836-407/2023, 32 punktas). Anksčiau nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė susiduria su sunkumais laiku vykdyti finansinius įsipareigojimus ne tik ieškovei, tačiau ir valstybės institucijoms, darbuotojams (mokėti darbo užmokestį), o tai, be kitų jau anksčiau nustatytų aplinkybių, sudaro pagrindą abejoti atsakovės gyvybingumu. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju atsakovė apskritai neįrodinėjo savo gyvybingumo (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis), iš esmės visi jos pateikti duomenys yra susiję su bendrovės finansine padėtimi. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie leistų spręsti apie tai, kad atsakovės vykdoma veikla yra efektyvi, jog atsakovė yra pajėgi gauti pakankamą srautą pajamų, iš kurių netolimoje ateityje būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, nedidinant jau ir taip jiems turimo žymaus įsiskolinimo masto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien juridinio asmens veiklos vykdymas per se (savaime) nėra pakankamas jo gyvybingumui pagrįsti, jeigu visuma aplinkybių (turimo turto, įsipareigojimų kreditoriams dydis, kt.) patvirtina, jog tokia veikla iš esmės nėra užtikrinamas juridinio asmens mokumas.

29. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-241/2020).

30. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė nepagrindė savo veiklos perspektyvų, kurios leistų konstatuoti, jog ji iš esmės gali laiku įvykdyti turtines prievoles ar kad negalėjimas įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti skolas) yra laikinas, todėl nėra pagrindo ją laikyti gyvybinga ir spręsti, jog jos išsaugojimas rinkoje užtikrins finansinių sunkumų išsprendimą ir kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Apeliantei neįrodžius, kad jos įsipareigojimai yra mažesni nei turimas turtas, o byloje esant duomenų, jog jos skolos ir toliau nemokamos, nenustačius bendrovės gyvybingumo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovės padėtis atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo sampratą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovei iškėlė bankroto bylą (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis, 21 straipsnio 2 dalis).

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankrutuojančiai bendrovei atsiskaičius su visais kreditoriais arba kreditoriams atsisakius savo reikalavimų, arba sudarius su kreditoriais taikos sutartį, bankroto byla bet kurioje bankroto proceso stadijoje (iki teismo sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos įsiteisėjimo dienos) gali būti nutraukiama (JANĮ 78 straipsnio 1, 2 dalys, 79, 80 straipsniai).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje

32. Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino klausimo nagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus bei tinkamai taikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimą. Todėl apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

33. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, jos apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyme yra aiškiai įtvirtinta, kada apeliacinėje instancijoje turi būti išsprendžiamas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas juridinio asmens bankroto byloje, t. y. kai jis sumokėtas už atskirąjį skundą ir šis atskirasis skundas apeliacine tvarka yra patenkintas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Nagrinėjamu atveju tokia procesinė situacija byloje nesusiklostė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą pateikto procesinio prašymo grąžinti jai už pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo sumokėtą žyminį mokestį (CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktas), t. y. žyminį mokestį, sumokėtą pirmojoje instancijoje, šioje nutartyje nesprendžia. Ieškovei išaiškintina, kad toks prašymas turi būti paduotas pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bendrovės bankroto bylą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Giedrė Čėsnienė