Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „E-verslo sistemos“ bankroto administratorės E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutarties, kuria netenkintas bankroto administratorės skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 2 panaikinimo, suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, valstybės įmonė „Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas bankroto administratorės skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo administravimo išlaidų dydžio klausimu panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymą Nr. 1781, kurį prašo prijungti prie bylos bei vertinti sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, atsakovės naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad pareiškėjos kartu su atskiruoju skundu pateikti nauji dokumentai suinteresuotiems asmenims buvo išsiųsti susipažinti, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo pateikta nebuvo.Įmonės bankrotas – kolektyvinis procesas, kurio metu sprendžiami ne pavienių, bet visų įmonės kreditorių teisių bei teisėtų interesų klausimai, derinami skirtingi kreditorių interesai, ieškant protingos ir teisingos jų pusiausvyros. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, darbotvarkės, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų.Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi UAB „E-verslo sistemos“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė E. G.. 2016 m. birželio 14 d. BUAB „E-verslo sistemos“ kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 5 buvo nutarta skirti bendrą 5 000,00 Eur dydžio administravimo išlaidų sąmatą už visą administravimo laikotarpį įskaitant mokesčius. BUAB „E-verslo sistemos“ bankroto administratorė E. G. dėl minėto kreditorių nutarimo buvo pateikusi skundą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 21 d. nutartimi skundo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį paliko nepakeistą. 2017 m. sausio 16 d. kreditorių susirinkimo metu buvo priimtas nutarimas Nr. 2 – nepatvirtinti bendros administravimo išlaidų sumos 6 500,00 Eur, įskaitant mokesčius, visam BUAB „E-verslo sistemos“ bankroto procesui (2 500,00 Eur atlyginimas administratoriui ir 4 000,00 Eur kitos bankroto administravimo išlaidos). Nesutikimą su skundžiama teismo nutartimi apeliantė, pirmiausia, grindžia labai dideliu skirtumu tarp patvirtintos 5 000,00 Eur, įskaitant mokesčius, administratorės atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos bei Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 415 „Patvirtintų bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių“ rekomenduojamos 14 329,40 Eur dydžio administravimo išlaidų sumos. Administratorė taip pat nurodo, kad šiuo metu faktiškai jau patirtos bankroto administravimo išlaidos sudaro 4 000,09 Eur.Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą; tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius dokumentus; atitinkamai kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi nustatyti tokias administravimo išlaidų ribas, kurios leistų administratoriui atlikti administravimo procedūras ir netrikdyti bankroto bylos nagrinėjimo eigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).Nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja ĮBĮ 36 straipsnio redakcija, pagal kurią administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, pakeitimo ir disponavimo šiomis išlaidomis nustatymo tvarka ir toliau palikta kreditorių susirinkimo kompetencijai, tačiau kreditorių susirinkimas, spręsdamas nurodytus klausimus, įpareigotas atsižvelgti į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius, o tuo atveju, jeigu administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, teismui, išsprendusiam ginčą, suteikta teisė patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Tokia teismo nutartis pripažįstama galutine ir neskundžiama (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis). ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. Tuo atveju, jeigu pirmasis kreditorių susirinkimas nepatvirtina administratoriui mokėtinos sumos arba ši suma yra ginčijama teisme, išsprendęs klausimą iš esmės, sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą, nustato bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Ši teismo nutartis taip pat yra galutinė ir neskundžiama.2015 m. spalio 15 d. priimto ĮBĮ 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1962 10 straipsnio 3 dalis nustato, kad ĮBĮ 36 straipsnio pakeitimai įsigalioja nuo 2016 m. gegužės 1 d., o 5 dalis – kad šio įstatymo nuostatos taikomos bankroto procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam įstatymui. Paminėto įstatymo 5 dalies formuluotės lingvistinis, loginis bei sisteminis aiškinimas patvirtina, kad naujos redakcijos ĮBĮ 36 straipsnio taikymui aktualus įmonės bankroto proceso – bankroto procedūrų visumos, pradžios momentas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2013-381/2016). Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „E-verslo sistemos“ bankroto procedūros buvo pradėtos 2015 m., todėl joms nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi ĮBĮ 36 straipsnio redakcija netaikytina. Apeliantės argumentai apie didelį skirtumą tarp patvirtintos 5 000,00 Eur, įskaitant mokesčius, administratorės atlyginimo ir administravimo išlaidų sąmatos bei Taisyklėse rekomenduojamų 14 329,40 Eur dydžio administravimo išlaidų sumos neatitinka ĮBĮ 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyto draudimo naują ĮBĮ 36 straipsnio redakciją taikyti retrospektyviai. Pirmosios instancijos teismas dėl šiam ginčui spręsti taikytinos ĮBĮ 36 straipsnio redakcijos nepasisakė, klaidingai spręsdamas, kad šiuo atveju taikoma nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi paminėto straipsnio redakcija. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė neturi teisinio pagrindo reikalauti teismo iniciatyva išspręsti BUAB „E-verslo sistemos“ administravimo išlaidų patvirtinimo klausimą, nes pagal šiam ginčui taikytinas ĮBĮ 36 straipsnio anksčiau galiojusios redakcijos nuostatas, tokia prerogatyva suteikta tik kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, šios nutarties 30-33 punktuose apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės nepaneigia apeliantės teisės ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 2 – nepatvirtinti bendros administravimo išlaidų sumos 6 500,00 Eur, įskaitant mokesčius, visam BUAB „E-verslo sistemos“ bankroto procesui (2 500,00 Eur atlyginimas administratoriui ir 4 000,00 Eur kitos bankroto administravimo išlaidos). Kaip minėta, 2017 m. sausio 16 d. BUAB „E-verslo sistemos“ kreditorių susirinkimas nutarimu Nr. 2 nepatvirtino bendros administravimo išlaidų sumos 6 500,00 Eur įskaitant mokesčius, visam BUAB „E-verslo sistemos“ bankroto procesui (2 500,00 Eur atlyginimas administratoriui ir 4 000,00 Eur kitos bankroto administravimo išlaidos) ir tokiu būdu 2016 m. birželio 14 d. kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 5, kuriuo nutarta skirti bendrą 5 000,00 Eur dydžio administravimo išlaidų sąmatą už visą administravimo laikotarpį įskaitant mokesčius, nebuvo pakeistas.Kaip teisingai nurodo suinteresuoti asmenys atsiliepimuose į atskirąjį skundą, analogiškas klausimas dėl BUAB „E-verslo sistemos“ administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo jau buvo sprendžiamas. BUAB „E-verslo sistemos“ bankroto administratorė E. G. dėl kreditorių nutarimo Nr. 5 buvo pateikusi skundą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 21 d. nutartimi skundo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota, kad įmonei neturint jokio naujo turto, kuriam administruoti būtų reikalingos darbo ir laiko sąnaudos, bankroto byloje nesant ginčų dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo, nustatytas administravimo išlaidų dydis yra adekvatus atliekamoms procedūroms. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie BUAB „E-verslo sistemos“ finansinę padėtį, turto ir turimų įsipareigojimų santykį, administratorės funkcijų mastą, šioms teismų sprendimų išvadoms pritarė. Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra/ bus ir kad jos būtinos, reikalingos bei neišvengiamos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Nagrinėjamu atveju pareiškėja remiasi analogiškomis, minėtuose teismų sprendimuose įvertintomis, aplinkybėmis. Bankroto administratorė nurodo, kad minimali suma, šiuo metu būtina bankroto administravimo išlaidoms, yra 4000,09 Eur, tačiau 2016 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1751-798/2016 Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad į šią sumą pareiškėjos įskaičiuotos 3000,00 Eur išlaidos už teisines paslaugas, 150,00 Eur išlaidos už antstolio paslaugas bei 592,90 Eur audito išlaidos, bus padengtos atsakovų R. F. bei R. Š. AIS KŪB „Aiva sistema“, tarp jų ir ieškovės BUAB „E-verslo sistemos“ sudarytos taikos sutarties pagrindu (civilinė byla Nr. e2-2701-433/2016), todėl šios išlaidos negali būti įskaičiuojamos į atlyginimą administratoriui už bankroto administravimą bei apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 straipnsio 1 dalis). Taip pat pareiškėja jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė 55,39 Eur mokesčio valstybės įmonei „Registrų centras“ bei 26,80 Eur mokesčių bankui. Vienintelis mokėjimo nurodymas Nr. 1781 patvirtina, kad buvo patirtos 100,00 Eur išlaidos už buhalterinės sąskaitos tvarkymą. Be to, pareiškėjos atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji kreditorių susirinkimui teikė pagrindimą dėl administravimo išlaidų padidinimo, jokiais įrodymais neparemta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepakanta deklaratyviai nurodyti, kad bankroto procesas užima daug laiko, darbo, pinginių ir žmogiškųjų išteklių, nes visoms šioms aplinkybėms pagrįsti turi būti pateikiami įrodymai: sąskaitos, sąmatos, sutartys, atsakymai į paklausimus ir kt. Tačiau tokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie padidėjusias administratorės darbo apimtis ir tam būtinas išlaidas, pareiškėja nepateikė. Atsižvelgiant į nurodytas ir minėtais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad administratorė ir šiuo skundu nepagrindė prašomų padidinti bankroto administravimo išlaidų poreikio.Remdamasis tuo kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi šiam ginčui netaikytina 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio ĮBĮ 36 straipsnio redakcija, tačiau tai nepaneigia teisėtos teismo išvados, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo nėra ir tai nekeičia klausimo išnagrinėjimo teisinio rezultato. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonės „Turto bankas“ prašo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti apeliantei baudą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad netinkamas procesinių teisių įgyvendinimas per se (savaime) nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, prašymas dėl baudos skyrimo bankroto administratorei E. G. netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų skunde išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.