Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2015-07-16 · Civilinė byla Nr. 2A-1040-513/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-07-16
Bylos Nr.
2A-1040-513/2015
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-11255-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Irma Čuchraj (pran.), Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
Ieškovas
D. L., B. L.
Atsakovas
AB SEB bankui
Kategorijos
  • 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Irma Čuchraj Civilinė byla Nr. 2A-1040-513/2015

Teisėja Giedrė Seselskytė Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11255-2013-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

42.11.1; 44.5.1; 63.2; 121.14; 121.21(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės ir Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi apeliantų ieškovų D. L. ir B. L. apeliacinį skundą dėl 2015-03-12 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-785-613/2015 pagal ieškovų D. L. ir B. L. ieškinį atsakovei AB SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai teismo prašė: pripažinti 2005-12-07 Kredito sutarties Nr. 0460518012681 vienašališką nutraukimą neteisėtu; pripažinti kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5 p. numatytą sąlygą nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo; pripažinti kredito sutarties bendrosios dalies 4.6 p. numatytą sąlygą nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo; pripažinti sutarties bendrosios dalies 5.2 p. numatytą sąlygą nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo; pripažinti kredito sutarties Nr. 0460518012681-52 vienašališką nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Argumentavo, jog AB SEB bankas ir D. L. 2005-12-07 sudarė Kredito sutartį Nr. 0460518012681-52, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti 177 465,30 Eur (611 226 Lt) kreditą pirkti butui, esančiam (duomenys neskelbtini), su priklausiniais. Prasidėjus ekonominei krizei ieškovo įmonės susidūrė su finansiniais sunkumais, kai kurioms iš jų šiuo metu yra iškeltos bankroto bylos, dėl ko sumažėjo ieškovo pajamos, o pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, nutrūko motinystės pašalpos, kurią gaudavo ieškovė, mokėjimas. Dėl šių priežasčių sumažėjo ieškovų pajamos, jie laikinai nebepajėgė vykdyti visų įsipareigojimų bankui, susidarė įsiskolinimas. 2011-11-25 raštu bankas ieškovams priminė, jog nevykdoma kredito sutartis. Ieškovai kreipėsi į banką, siekdami susitarti dėl kredito grąžinimo atidėjimo, kredito sutarties pakeitimo, refinansavimo ar kitų būdų, tačiau ieškovui atvykus į banką paaiškėjo, kad kredito sutarties pakeitimai, refinansavimas ar pan. bus galimi tik tuo atveju, jei ieškovai padengs įsiskolinimą. 2011-12-09 raštu kreipėsi į banką, paaiškindami finansinę situaciją, dėl kurios susidarė įsiskolinimas. 2011-12-09 bankui ieškovai buvo skolingi 567 538,19 Lt (kreditas, palūkanos, delspinigiai), o ieškovų surastas pirkėjas už butą sutiko sumokėti 605 000 Lt, taigi pardavę butą ieškovai būtų visiškai atsiskaitę su banku. Bankas leido parduoti butą, tačiau nustatė, jog toks leidimas galioja tik 30 kalendorinių dienų. Ieškovams nepavyko per šį terminą iš teismo gauti leidimo, o leidimą gavus, baigėsi banko nustatytas 30 d. terminas buto pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti, todėl notaras atsisakė įforminti sutartį, kol bankas nepratęs leidimo. Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui užsitęsus daugiau kaip 2 mėnesius, ieškovų surastas pirkėjas, nesulaukęs naujo banko leidimo, atsisakė pirkti butą. Kadangi bankas nesutiko keisti kredito sutarties, atidėti kredito grąžinimo termino, o reikalavo padengti įsiskolinimą, ieškovai toliau ieškojo buto pirkėjų. Ieškovai 2012-02-03 kreipėsi į banką prašydami pratęsti buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminą, tačiau iš banko atsakymo nesulaukė. 2012 m. lapkričio mėnesį pašto dėžutėje ieškovai rado banko 2012-10-25 raštą Nr. 01.10.03-0734, kuriame buvo nurodyta, kad bankas buvo juos įspėjęs dėl sutarties nutraukimo, kad ieškovai pradelstos sumos nepadengė ir dėl to 2012-10-12 kredito sutartis nutraukta. Banko darbuotojas R. Š. garantavo, jog padengus įsiskolinimą ir kas mėnesį mokant kredito grąžinimo įmokas, bankas sudarys su ieškovais taikos sutartį ir atnaujins kredito sutartį. 2012-11-30 ir 2012-12-06 mokėjimais ieškovai padengė visą įsiskolinimą pagal kredito sutartį, įnešdami į banko sąskaitą 9 000 Lt ir 4 350 Lt. Padengę įsiskolinimą, vadovaujantis kredito sutartimi ir kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiku, kas mėnesį ieškovai turėjo mokėti vidutiniškai po 566,44 Eur, t. y. 296,36 Eur palūkanų ir 270,08 Eur grąžintino kredito. Neturėdami reguliarių, pastovaus dydžio pajamų, ieškovai įmokas mokėjo, tačiau ne kas mėnesį. 2013-02-05 bankui sumokėjo 1 800 Lt, 2013-03-07 – 700 Lt, 2013-04-24, 2013-06-07 sumokėjo po 1 000 Lt, 2013-06-29 – 700 Lt, 2013-07-25 – 1 700 Lt. Tokiu būdu ieškovai vykdė žodinį susitarimą su banku, padengė įsiskolinimą ir mokėjo kasmėnesines įmokas. Atsižvelgdami į tai, kad bankas ieškovų įmokas priėmė ir negrąžino jiems, ieškovai buvo įsitikinę, kad sutartis yra atnaujinta ir bankas jokių pretenzijų ieškovams neturi. Tačiau 2013 m. birželio viduryje gavo 2013-06-11 Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro pranešimą skolininkui Nr. S-278, kuriame nurodyta, jog Klaipėdos miesto 2-ajame notaro biure gautas prašymas dėl priverstinio skolos išieškojimo ir siūlymas per 20 d. sumokėti 162 767,57 Eur skolą bankui, priešingu atveju, bus išduotas vykdomasis įrašas. Gavęs 2013-07-12 Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo, ieškovas nedelsiant nuvyko į banką. Minėtas banko darbuotojas R. Š. paaiškino, kad nepaisant to, jog 2012-12-06 buvo padengtas įsiskolinimas ir reguliariai mokamos kredito grąžinimo įmokos, bankas sutarties neatnaujino ir kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavinio. Derybų metu dėl tolesnio skolos išieškojimo banko specialistas ieškovams pasiūlė 6 mėnesius mokėti kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas, siekiant, kad būtų sudaryta taikos sutartis ir tam tikromis sąlygomis atnaujinta kredito sutartis. R. Š. užtikrino, jog tuos 6 mėnesius, jei bus mokamos įmokos, vykdomasis įrašas nebus perduotas antstoliams dėl išieškojimo. Mano, kad bankas nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Bankas, kaip sėkmingai veikiantis ūkio subjektas, turintis didelę patirtį kreditavimo srityje, sudarydamas su ieškovais ilgalaikę kredito sutartį, turėjo ir privalėjo sutartyje numatyti ir aptarti veiksmus ir galimybes, kurių būtų imtasi, jei kredito gavėjų finansinė padėtis laikinai pablogėtų. Kredito sutartyje turėjo būti aptartos ieškovų, kaip vartotojų, teisės ir banko, kaip stipresnės šalies, pareigos veikti taip, kad esant laikinoms finansinėms problemoms, būtų išsaugota kredito sutartis. Tačiau tokios nuostatos kredito sutartyje, kuri parengta banko, nebuvo numatytos, o tai leido bankui piktnaudžiauti teisiniu pranašumu ir, esant kredito gavėjų laikinoms finansinėms problemoms, pasinaudoti dominuojančia padėtimi. Nurodė, jog ginčijami kredito sutarties punktai nebuvo individualiai aptarti, be to, jais iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra bei vartotojo teisės ir interesai, nes: nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CK 6.188 str. 2 d. 5 p.); suteikia teisę paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį, o ši teisė vartotojui nesuteikiama (CK 6.188 str. 2 d. 6 p.); įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti (CK 6.188 str. 2 d. 9 p.). Ginčijamuose sutarties Bendrosios dalies 4.5, 4.6 ir 5.2 punktuose numatytos sąlygos prieštarauja sąžiningumo kriterijams ir pagal CK 6.188 str. turi būti pripažintos negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo momento. 5.2 punkte numatyta atsakovės teisė vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti kredito sutartį dėl esminių sutarties pažeidimų, numatyta, kas yra laikoma esminiais kredito sutarties pažeidimais. 5.2 punktas prieštarauja įtvirtinto teisinio reguliavimo esmei, kadangi įtvirtina prezumpciją, jog vartotojo sutartinių įsipareigojimų, nustatytų kredito sutarties Bendrosios dalies 4.1–4.8 punktuose, nevykdymas ar netinkamas vykdymas bet kuriuo atveju būtų laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Esminis sutarties pažeidimas suteikia teisę šaliai vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti sutartį ir gali sukelti vartotojui neigiamų pasekmių – CK 6.218 str. l d. numatyta, jog „šio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą.“

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog 2011-10-14 ieškovai atliko paskutinį mokėjimą pagal kredito sutartį. Ieškovams netinkamai vykdant kredito sutartimi prisiimtas prievoles, 2011-11-25 bankas išsiuntė automatinį priminimą dėl sutarties vykdymo. 2011-12-08 buvo išsiųstas dar vienas automatinis pranešimas, kuriuo jau pareikalauta ieškovų vykdyti prisiimtas prievoles. 2011-12-09 gautas ieškovo prašymas duoti leidimą parduoti bankui įkeistą turtą. 2011-12-29 bankas davė sutikimą parduoti bankui įkeistą turtą. 2012-01-30 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutartimi leido ieškovams sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį. 2012-01-06 Turto areštų registre įregistruotas turto arešto aktas Nr. 0912000139, kurio pagrindu areštuotas ieškovams priklausantis nekilnojamasis turtas, arešto mastas – 343 680 Lt. Aplinkybė, jog 2012-02-03 ieškovas pateikė bankui prašymą dėl leidimo parduoti butą termino pratęsimo, bankui nebeturėjo jokios reikšmės, nes ieškovų turtas buvo areštuotas ir disponavimas juo apribotas, todėl minėto sandorio sudarymas nebuvo įmanomas. 2012-08-07 bankas išsiuntė ieškovams įspėjimą dėl galimo kredito sutarties nutraukimo, kuriame fiksuojamas ieškovų įsiskolinimas bankui – 5 596,45 Eur (19 323,42 Lt), iš jų 2 591,88 Eur – pradelsta sumokėti kredito suma, 2 259,19 Eur – nesumokėtos palūkanos, 745,38 Eur – delspinigiai. Įspėjimu suteiktas terminas iki 2012-09-07 (30 dienų) padengti likusį įsiskolinimą ir ieškovai informuoti, kad nepadengus įsiskolinimo bus svarstoma dėl kredito sutarties nutraukimo. Ieškovams nesiėmus jokių veiksmų, 2012-09-11 bankas išsiuntė pakartotinį įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo, kuriame fiksuojamas ieškovų įsiskolinimas bankui 6 771,29 Eur. Įspėjimu suteiktas terminas iki 2012-10-11 (30 dienų) padengti susidariusį įsiskolinimą ir ieškovui informuoti, kad neįvykdžius reikalavimo kredito sutartis nuo 2012-10-12 bus nutraukta. 2012-10-12 vienašališkai nutraukta kredito sutartis, dėl to sustabdytas palūkanų ir delspinigių skaičiavimas. Bankas 2012-10-25 pranešimu informavo ieškovus, kad vienašališkai nutraukta kredito sutartis, nes jie iš esmės pažeidė sutartį ir per papildomai nustatytą terminą pažeidimų nepašalino.

Sutarties nutraukimo momentu ieškovų vėlavimai pagal kredito sutartį siekė 340 kalendorinių dienų ir skolą sudarė 3 575,49 Eur negrąžinto kredito, 2 727,93 Eur nesumokėtų palūkanų, 1 111,32 Eur delspinigių. Ieškovas kreipėsi į banką dėl galimo kredito sutarties atnaujinimo. Banko darbuotojo ieškovai buvo informuoti, kokių veiksmų jie turi imtis, kad būtų galima svarstyti kredito sutarties atnaujinimą ar taikos sutarties sudarymą: padengti įsiskolinimą ir vykdyti sisteminius kasmėnesinius mokėjimus. 2012-12-03 ir 2012-12-07 bankui buvo pervesta 9 000 Lt ir 4 350 Lt sumos įsiskolinimui padengti. 2012-02-05 ieškovų pervesta 1 800 Lt suma. Kadangi bankas tikėjosi, jog ieškovai ketina vykdyti įsipareigojimus, 2013-03-08 priimtas banko sprendimas (išrašas pridedamas) stebėti ieškovų pasižadėjimą vykdyti kasmėnesinius mokėjimus – mokėti 1 800 Lt sumą. Sprendimu nutarta, kad atlikus mokėjimus laiku ir visus, bus svarstoma tolesnės galimybės (sutarties atnaujinimas), o nevykdant įsipareigojimų – kreipiamasi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. Apie tai ieškovai informuoti žodžiu ir tai jie pripažįsta ieškinyje. Ieškovai 2013-03-08 sumokėjo 700 Lt, 2013-04-25 – 1 000 Lt, 2013-06-10 – 1 000 Lt, 2013-07-01 – 700 Lt, 2013-07-25 – 1 700 Lt. Mokėjimai bankui patvirtina, jog ieškovai tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, todėl 2013-06-05 bankas kreipėsi į Klaipėdos miesto 2-ąjį notaro biurą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. 2013-07-12 atliktas vykdomasis įrašas, notarinio reg. Nr. GB-5452. 2013-08-12 ieškovas pateikė prašymą nesikreipti į antstolių kontorą ir vėl pasižadėjo vykdyti mokėjimus. Į šį jo prašymą banko darbuotojas paskambinęs žodžiu atsakė, kad yra banko pakartotinai nuspręsta vykdyti išieškojimą, nes jis savo pasižadėjimo vykdyti kasmėnesinius mokėjimus tam tikra apimtimi nevykdė ir nėra pagrindo delsti, taip tik didinant banko ir ieškovų nuostolius. Nepagrįstu vertino ieškovų argumentą, kad sutartyje nėra numatytas papildomas terminas prievolių įvykdymui (sutarties 5.2 p.). Aiškinant kredito sutarties nuostatas, akivaizdu, kad įspėjimo terminas yra laikytinas terminu, per kurį kredito gavėjas gali įvykdyti prievoles. Juo labiau kad aiškiai matyti, kad bankas sutartį nutraukė po to, kai ieškovams buvo suteiktas daugiau nei 2 mėnesių terminas pažeidimams pašalinti. Ieškovų argumentai dėl papildomo termino nesuteikimo atmestini kaip niekuo nepagrįsti ir neįrodyti, nes bankas nuo 2011 metų pabaigos vis ragino ieškovus vykdyti įsipareigojimus ir toleruodamas nemokėjimus nenutraukė sutarties visus metus, suteikė pakankamai laiko prievolių įvykdymui, taigi bankas siekė išsaugoti sutartinius santykius ir vienašalis sutarties nutraukimas buvo panaudotas kaip ultima ratio priemonė dėl esminio sutarties pažeidimo, kai objektyviai jau nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių santykių. Kredito sutarties pažeidimas nebuvo nežymus ar vienkartinis, o buvo tęstinis ir esminis – bankas ilgą laiką iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal sutartį, ir nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad situacija pasikeis, kad ieškovai pašalins sutarties pažeidimą ir pradės ją vykdyti tinkamai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-03-12 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų 926,78 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Sprendimui įsiteisėjus, nusprendė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-01 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – išieškojimo iš įkeisto turto vykdymo sustabdymą.

Teismas nustatė, kad 2005-12-07 šalys sudarė Kredito sutartį Nr. 0460518012681-52, kurios pagrindu ieškovams bankas suteikė 177 465,30 Eur kreditą turtui įsigyti su kintamosiomis palūkanomis 40 metų terminui, mokėjimus vykdant kas mėnesį. Dalis kredito sumos (19 718,36 Eur / 67 914 Lt) buvo skirta ieškovų atliktam daliniam mokėjimui pardavėjui už įsigyjamą būstą refinansuoti, dalis (157 746,94 Eur / 543 312 Lt) skirta likusiai daliai už būsto įsigijimą finansuoti. 2011-10-14 ieškovai atliko paskutinį mokėjimą. Ieškovams netinkamai vykdant kredito sutartimi prisiimtas prievoles 2011-11-25 išsiųstas automatinis priminimas dėl kredito sutarties vykdymo. 2011-12-08 išsiųstas dar vienas automatinis pranešimas, kuriuo banko reikalaujama vykdyti prisiimtas prievoles. 2011-12-09 gautas ieškovo prašymas duoti leidimą parduoti bankui įkeistą turtą. 2011-12-29 bankas davė sutikimą parduoti bankui įkeistą turtą, kuris išdėstytas rašte Nr. 08.23.04.01-1102900. 2012-01-30 Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutartimi leido ieškovams sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį. 2012-01-06 Turto areštų registre įregistruotas turto arešto aktas Nr. 0912000139, kurio pagrindu areštuotas ieškovams priklausantis nekilnojamas turtas, arešto mastas – 343 680 Lt. 2012-02-03 ieškovas pateikė prašymą bankui dėl leidimo parduoti turtą termino pratęsimo. Kadangi ieškovų turtas buvo areštuotas ir disponavimas juo apribotas, bankas į prašymą pratęsti pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti skirtą terminą nebeatsakė, ne, banko nuomone, šio sandorio sudarymas nebuvo įmanomas dėl ieškovų turto arešto. 2012-08-07 bankas išsiuntė ieškovams įspėjimą dėl galimo kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-0597, kuriame fiksuojamas ieškovų įsiskolinimas bankui – 5596,45 Eur. Įspėjimu ieškovams suteiktas terminas iki 2012-09-07 (30 dienų) padengti likusį įsiskolinimą ir jie informuoti, kad nepadengus įsiskolinimo bus svarstoma dėl kredito sutarties nutraukimo. Ieškovams nesiėmus jokių veiksmų 2012-09-11 bankas išsiuntė pakartotinį įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-0695, kuriame fiksuojamas ieškovų įsiskolinimas bankui –6 771,29 Eur (23 379,91 Lt), iš jų – 3 230,40 Eur pradelsta sumokėti kredito suma, 2 609,87 Eur apskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos, 931,02 Eur delspinigiai. Įspėjimu suteiktas terminas iki 2012-10-11 (30 dienų) padengti susidariusį įsiskolinimą ir jie informuoti, kad neįvykdžius reikalavimo kredito sutartis nuo 2012-10-12 bus nutraukta. 2012-10-12 bankas vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir sustabdė palūkanų ir delspinigių skaičiavimą. Bankas 2012-10-25 pranešimu (išsiųstu registruoti laišku) informavo ieškovus, kad vienašališkai nutraukta kredito sutartis, nes ieškovai iš esmės pažeidė kredito sutartį ir per papildomai nustatytą terminą pažeidimams pašalinti jų nepašalino. Kredito sutarties nutraukimo momentu ieškovų vėlavimai pagal kredito sutartį siekė 340 kalendorinių dienų ir skolą sudarė 3 575,49 Eur negrąžinto kredito, 2 727,93 Eur nesumokėtų palūkanų, 1 111,32 Eur nesumokėtų delspinigių. Ieškovas kreipėsi į banką dėl galimo sutarties atnaujinimo. Banko darbuotojas informavo ieškovus, kokių veiksmų jie turi imtis, kad būtų galima svarstyti kredito sutarties atnaujinimą ar taikos sutarties pasirašymą: padengti įsiskolinimą ir vykdyti sisteminius kasmėnesinius mokėjimus. 2012-12-03 ir 2012-12-07 ieškovai pervedė bankui 9 000 Lt ir 4 350 Lt įsiskolinimui padengti, 2012-02-05 – 1 800 Lt. 2013-03-08 priimtas banko sprendimas stebėti ieškovų pasižadėjimą vykdyti kasmėnesinius mokėjimus – mokėti 1 800 Lt sumą. Sprendimu nutarta, kad atlikus mokėjimus laiku ir visus, bus svarstomos tolesnės galimybės (sutarties atnaujinimas), o nevykdant įsipareigojimų – kreipiamasi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. 2013-03-08 sumokėta 700 Lt, 2013-04-25 – 1 000 Lt, 2013-06-10 – 1 000 Lt, 2013-07-01 – 700 Lt, 2013-07-25 – 1 700 Lt. Ieškovams nevykdant prisiimto įsipareigojimo pilna apimtimi, 2013-06-05 bankas kreipėsi į Klaipėdos miesto 2-ąjį notaro biurą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. 2013-07-12 atliktas vykdomasis įrašas, notarinio reg. Nr. GB-5452.

Argumentavo, jog kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja kreditą grąžinti ir mokėti palūkanas. Jeigu jis įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai įsipareigojimų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar pagal įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovai D. ir B. L. kredito sutarčių įsipareigojimus laiku mokėti kredito įmokas pradėjo netinkamai vykdyti jau nuo 2011-10-14. 2011-10-14 ieškovai atliko paskutinį mokėjimą. Ieškovams netinkamai vykdant kredito sutartimi prisiimtas prievoles 2011-11-25 išsiųstas automatinis priminimas dėl kredito sutarties vykdymo. 2011-12-08 išsiųstas dar vienas automatinis pranešimas, kuriuo jau reikalaujama vykdyti prisiimtas prievoles. Bankas visomis įmanomomis priemonėmis ne kartą ragino Ieškovus vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Tiek raštuose, tiek įspėjimuose bankas informavo skolininkus, jog nepadengus įsiskolinimo, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau ieškovai prievolių ir toliau nevykdė. Atsakovė vadovavosi šalių pasirašytos sutarties nuostatomis, tinkamai informavo ir siuntė pranešimus bei įspėjimus dėl kredito sutarties pažeidimo ir dėl kredito sutarties nutraukimo. Pats faktas, jog ieškovai nemoka kredito įmokų, turėjo būti jiems žinomas ir atitinkamai jie turėjo suvokti gręsiančias pasekmes dėl kredito sutarties pažeidimo. Ieškovų argumentus, jog jie nebuvo tinkamai informuoti apie sutarties pažeidimus, kredito sutarties nutraukimą, teismas vertino nepagrįstais ir neįrodytais. Šalys gali numatyti sutartyje, kas yra laikoma esminiu sutarties pažeidimu, ir tai suteikia nukentėjusiai šaliai teisę pasinaudoti vienašaliu sutarties nutraukimu (CK 6.217 str. 5 d.). Ieškovai sutartį pažeidė iš esmės, nes įmokų nemokėjo sistemingai ir ilgą laiką. Nuo 2011-10-14 iki 2012-12-03 ieškovai neatliko nė vieno mokėjimo ir tai patvirtina atsakovės byloje pateikti sąskaitų išrašai. Ieškovai iš esmės pažeidė sutartį ir per papildomai nustatytą terminą (daugiau nei dviejų mėnesių) pažeidimams pašalinti jų nepašalino. Sutarties nutraukimo momentu ieškovų vėlavimai pagal sutartį siekė 340 kalendorinių dienų. Kredito sutarties pagrindu ieškovai prisiėmė įsipareigojimą tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal sutartį. Patys pripažino, kad minimos pareigos nevykdė, o CK 6.881 str. kredito sutarties viena iš esminių sąlygų bei ieškovų įsipareigojimas buvo tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus (sutarties 4.1 p.) pagal sutartį. Šio įsipareigojimo nevykdymas yra aiškiai apibrėžtas kaip esminis sutarties pažeidimas, kuris suteikia bankui teisę pasinaudoti viena iš savo teisių gynimo priemonių – sutarties nutraukimu prieš terminą (sutarties 5.2 p.). Aplinkybė, kad 2012-01-06 Turto areštų registre įregistruotas turto arešto aktas Nr. 0912000139, kurio pagrindu areštuotas ieškovams priklausantis nekilnojamasis turtas, arešto mastas 343 680 Lt, patvirtina, kad ieškovai turėjo ir kitų įsiskolinimų kitam kreditoriui, o tai dar labiau apsunkino ieškovų mokumą. Kadangi ieškovų turtas buvo areštuotas ir disponavimas juo apribotas, bankas į prašymą pratęsti pirkimo–pardavimo sandoriui skirtą terminą nebeatsakė, nes, banko nuomone, šio sandorio sudarymas nebuvo įmanomas dėl ieškovų turto už 343 680 Lt sumą arešto pagal kreditoriaus Ž. M. pareikalavimą (t. 1, b. l. 86–88).

Motyvavo CK 6.217 str. 2 d. ir nustatęs, jog bankas vienašališkai nutraukė sutartį 2012-10-12, prieš tai skolininkus tinkamai įspėjęs apie netinkamą sutarties vykdymą, nurodęs galimas pasekmes, sprendė, jog atsakovė sutartį su ieškovais nutraukė esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikydamasi sutartyje nustatytos tvarkos (sutarties 5.2 p.). Padarė išvadą, jog sutarties pažeidimas pripažintinas esminiu, o sutarties nutraukimas dėl esminio sutarties pažeidimo yra teisėtas (CK 6.217 str. 1 d.). Pažymėjo, jog vartojimo sutarčių sąlygas nesąžiningomis gali pripažinti tik teismas (CK 6.188 str. 1 d.). Teismas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pateiktas išvadas dėl tarp šalių sudarytos sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo principui aiškina ir vertina atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į tarp šalių kilusio ginčo pobūdį. Su šia išvada teismas iš esmės sutiko, tačiau nurodė, jog ją vertina konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Įvertinęs, jog atsakovė sutartį su ieškovais vienašališkai nutraukė dėl to, kad ieškovai ilgą laiką visiškai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, t. y. sutarties 4.1 p. pagrindu, pažymėdamas, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nenustatė, kad sutarties 4.1 p. atitiktų CK 6.188 str. 2 d. nurodytus vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus, konstatavo priešingai – šis sutarties punktas atitinka bendruosius ir specialiuosius kreditavimo sutarčių reikalavimus, numatytus CK 6.158 str., 6.200 str. 1 d., 6.877 str., sprendė, jog ieškovų reikalavimas dėl sutarties 5.2 p. sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis yra nepagrįstas.

Argumentavo, jog visos kredito sutarties sąlygos ieškovams buvo žinomos ir priimtinos, siekiant gauti kreditą, o realaus siekio pakeisti jas jie neturėjo ir nesiekė ir nėra įrodymų, kad būtų priešingai. Visą sutarties vykdymo laikotarpį ieškovams nekilo abejonių dėl per didelių netesybų. Ieškovai neprašo mažinti netesybų dydį, nenurodo konkretaus netesybų dydžio, kuris jiems nebūtų „aiškiai per didelis“, prašo sutarties punktus pripažinti nesąžiningais ir negaliojančiais nuo kredito sutarties sudarymo momento. Sutartyje nustatytos netesybos nėra „aiškiai per didelės“ ar „neprotingai didelės“, nes sutartis nutraukta 2012-10-12, o ginčo reikalavimai ieškovų pateikti 2014-03-17, t. y. praėjus dvejiems metams po sutarties nutraukimo ir devyneriems metams po sutarties sudarymo. Sutarties 4.5 ir 4.6 p. reguliuoja netesybas už sutarties nevykdymą ir visą sutarties vykdymo laiką ieškovams nekilo abejonių dėl per didelių netesybų. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai nedėjo maksimalių pastangų įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Įvertinęs tai, jog nenustatyta jokių pagrindų, leidžiančių 4.5 ir 4.6 p. sąlygas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis, teismas padarė išvadą, kad sutartyje nustatytas netesybų dydis neprieštarauja pagrindiniams civilinių teisinių santykių principams, todėl reikalavimą dėl 4.5, 4.6 p. sąlygų pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis vertino nepagrįstu ir atmetė. Vertino, jog ieškovai nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog dėl ekonominės krizės iš esmės pasikeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Nustatė, kad ieškovai prašo pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu sutartį atnaujinti, tačiau ieškovų finansinė būklė, jų pradelstų skolų mastas neteikia pagrindo išvadai, jog atnaujinus sutartį ir pakeitus sutarties sąlygas, būtų atkurta šalių prievolių pusiausvyra ir ieškovai prievolę pagal pakeistas sutarties sąlygas įvykdytų tinkamai. Vadovavosi CPK 93 str. 1 d. ir nustatęs, kad atsakovė byloje turėjo 926,78 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 2, b. l. 42–44), šias išlaidas priteisė solidariai iš ieškovų. Vadovavosi CPK 150 str. 2 d. ir nurodė, jog ieškinį atmetus, sprendimui įsiteisėjus, naikintinos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-01 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo iš įkeisto turto vykdymo sustabdymas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantai prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti. Pateikia šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

1) sistemiškai aiškinant šalių kredito sutarties Nr. 0460518012681-52 Bendrosios dalies 5.2 p. nustatytą sąlygą dėl pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą įteikimo, akivaizdu, kad šalys susitarė, jog pranešimas apie kredito sutarties nutraukimą bus siunčiamas ne tik kredito gavėjui paštu, bet, atsižvelgiant į tokio pranešimo svarbą, turės būti asmeniškai, pasirašytinai įteiktas kredito gavėjui (Kredito sutarties Bendrosios dalies 12 p., Pašto paslaugų teikimo taisyklių 26, 29 p., CK 6.217 str., 6.218 str. 1 d., 6.189 str. 1 d.). Taigi įspėjimas apie kredito sutarties nutraukimą ieškovams turėjo būti išsiųstas registruotu laišku ir įteiktas asmeniškai, tačiau jokio banko įspėjimo apie sutarties nutraukimą ieškovai negavo. Bankas būdamas stipresnioji sutarties šalis neišnaudojo visų protingų galimybių informuoti ieškovus apie galimą sutarties nutraukimą, o sutartį Nr. 0460518012681-52 nutraukė žinodamas, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą yra ieškovams neįteiktas (sutarties nutraukimo momentu bankui buvo grįžusi AB „Lietuvos paštas“ pranešimo apie registruotos siuntos pristatymą šaknelė, kurioje buvo žyma, jog registruota siunta neįteikta ieškovams). Atsakovei buvo žinomi ieškovų telefonų numeriai, elektroninio pašto adresai, darbovietės, ieškovas tuo metu banke nuolat tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinius reikalaus, tačiau nepaisant to banko atstovai, žinodami, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą yra neįteiktas, net nepabandė susisiekti su ieškovais ir kitokiu būdu jų informuoti apie sutarties nutraukimą, taip pažeidė pareigą bendradarbiauti vykdant sutartį (CK 6.200 str.), o tai laikytina akivaizdžiu piktnaudžiavimu savo, kaip stipresnės šalies, padėtimi;

2) ieškovams banko 2012-09-11 pakartotinis įspėjimas Nr. 01.10.03-0695 nebuvo įteiktas, todėl ieškovai nežinojo apie banko nustatytą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir tokio termino praleidimo pasekmes, todėl neteko galimybės per atsakovės nustatytą terminą padengti įsiskolinimo. 2012 m. lapkričio mėnesį ieškovai, sužinoję apie nutrauktą kredito sutartį Nr. 0460518012681-52, 2012-11-30 ir 2012-12-06 mokėjimais jau buvo padengę visą įsiskolinimą, sumokėdami 9 000 Lt ir 4 350 Lt bankui, ir tai padarė per 30 d. terminą nuo sužinojimo apie kredito sutarties nutraukimą dienos, t. y. per tokį patį terminą, kuris buvo nustatytas minėtame 2012-09-11 įspėjime. Pirmosios instancijos teismas netinkami įvertino sutarties nuostatas dėl pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą įteikimo, netinkamai taikė CK 6.218 str. nuostatas ir tokiu būdu padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog kredito sutartis Nr. 0460518012681-52 nutraukta teisėtai;

3) kredito sutarties Nr. 0460518012681-52 sudarymo momentu bankas konstatavo, jog ieškovas D. L. „neatitinka kreditavimo tvarkos. Neatitikimas 712,073 Lt“ (banko pateiktos Kredito bylos t. 2, l. 80), taigi bankas negalėjo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta tinkamai, dėl ko trumpalaikis įmokų nemokėjimas arba mokėjimas dalimis, sąlygotas ekonominės krizės padarinių, negalėjo banko būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. 2009-11-03 Kreditavimo pasiūlymu bankas siūlo ieškovui suteikti papildomą kreditą, nepaisant to, kad skolininko būklė įvardijama kaip „patenkinama“, likutinės pajamos po kredito įmokų sumokėjimo fiksuojamos ,,–1 355,37 Lt“, per 12 mėnesių fiksuota 10 vėlavimų mokėti kredito įmokas bei dar 4 vėlavimai su kredito kortele (Kredito bylos t. 2. l. 75–78). 2011-08-03 bankas ieškovo būklę jau įvertina kaip „blogą“, bet papildomai suteikia ieškovui 1 000 Lt kreditą (Kredito bylos, t. 2, l. 72–74). Bankas 2011-11-25 raštu primena ieškovams, jog yra laiku neįvykdyti įsipareigojimai, ir siūlo ieškoti geriausios išeities – „<...> pratęsti būsto paskolos grąžinimo terminą, atidėti kredito grąžinimą, ar taikyti kitą efektyvų sprendimą“. Ieškovai buvo aktyvūs, ne kartą atvyko į banką, teikė raštiškus prašymus bankui, tačiau bankas nepasiūlė jokių problemos sprendimo būdų, net nepareikalavo papildomų prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių, nors tokią teisę pagal sutarties 5.5 p. turėjo. Bylos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog negalima identifikuoti aiškios banko valios pasinaudoti sutarties 5.2 p. sąlygomis, o CK 6.217 str. 2 d. nurodytą mokėjimų terminų praleidimą kvalifikuoti kaip esminį sutarties pažeidimą pagrindo nėra;

4) ieškovų pradelsti mokėjimai sudarė nedidelę visos sutarties sumos dalį. Sutartis buvo sudaryta 40 metų terminui, ieškovams praleidus terminą bankas nepatyrė žalos. Ieškovai vėlavo mokėti įmokas ne dėl savo kaltės ar neatsargumo, o dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių –prasidėjusios ekonominės krizės, kurios ieškovai neturėjo galimybės nei numatyti, nei prognozuoti. Ieškovai atkūrė savo mokumą ir per 30 dienų nuo sužinojimo apie sutarties nutraukimą padengė visą įsiskolinimą, todėl vien dėl formalaus sutarties nuostatų pažeidimo nebuvo pagrindo nutraukti sutartį pagal CK 6.217 str. 1 d., nes laikinas prievolės neįvykdymas nedavė bankui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje;

5) kredito sutartis buvo nutraukta nė vieną kartą nerefinansavus kredito, netaikius įmokų mokėjimo atidėjimo, nepareikalavus papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių. Tai patvirtina, jog bankas, neieškodamas geriausių abi puses tenkinančių problemos sprendimo būdų, iš karto nutraukdamas sutartį ir siekdamas priverstinio skolos išieškojimo, pažeidė bendradarbiavimo principą, nesiėmė priemonių ilgalaikei sutarčiai išsaugoti, todėl banko veiksmai turėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas savo, kaip stipresnės sandorio šalies, padėtimi (CK 1.137 str.) ir CK 6.200 str. įtvirtintų sutarties vykdymo principų pažeidimas. Ieškovai pajėgūs išspręsti finansines problemas ir vykdyti sutarties įsipareigojimus, o ieškovų padaryti sutarties pažeidimai nėra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1521-436/2014);

6) teismas netyrė ir nesiaiškino, kokie teisiniai santykiai sieja ieškovus ir Ž. M., koks tų santykių turinys, kokie ieškovų įsipareigojimai Ž. M., nors turėjo pareigą būti aktyvus tokio pobūdžio byloje. Taigi teismo išvada, jog ieškovų skola Ž. M. apsunkino jų mokumą, padaryta remiantis prielaidomis, o ne faktais. Ieškovai, sužinoję apie sutarties nutraukimą, nepaisant to, kad jų turtas buvo areštuotas, nedelsdami padengė visą įsiskolinimą, o tai patvirtina, jog turto areštas ir įsipareigojimai kitam kreditoriui neturėjo įtakos ieškovų mokumui;

7) jei bankas, atsakydamas į ieškovų 2012-02-03 prašymą pratęsti buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminą, būtų pareikalavęs iš kreditoriaus, kuris areštavo turtą, sutikimo dėl buto pardavimo, tokį sutikimą ieškovai būtų pateikę, tačiau nesulaukę iš banko jokio atsakymo, paprasčiausiai nežinojo, kad toks kreditoriaus sutikimas bankui yra reikalingas (Bankų įstatymo 56 str. 4 d.). Bankas, nepateikdamas ieškovams atsakymo į minėtą prašymą, pažeidė pareigą bendradarbiauti vykdant sutartį (CK 6.200 str.), o tai laikytina akivaizdžiu piktnaudžiavimu savo, kaip stipresnės šalies, padėtimi. Pažymi, jog apie ieškovų turto areštą bankui tapo žinoma tik 2013-10-21, t. y. praėjus beveik dvejiems metams po 2012-02-03 prašymo gavimo dienos;

8) byloje esant Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadai, kad Kredito sutarties Nr. 0460518012681-52 Bendrosios dalies 4.5, 4.6, 5.2 p. atitinka nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.188 str., teismui sutikus su šia išvada, reikalavimai pripažinti sutarties Bendrosios dalies 4.5, 4.6, 5.2 p. numatytas sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo turėjo būti tenkinti, nepaisant to, kaip būtų išspręsti kiti byloje pareikšti reikalavimai. Pažymi, jog Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012-08-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4046-129/2012 patvirtino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir AB SEB banko sudarytą taikos sutartį, kuria bankas įsipareigojo pakeisti sutarties 5.2 p. sąlygas, reglamentuojančias vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Ginčijamų punktų sąlygos nebuvo šalių individualiai aptartos, be to, jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 str. 2 d. 5, 6, 9 punktai;

9) bankas teismui nepateikė kredito komiteto protokolų, sprendimų ir juos lydinčiosios medžiagos. Teismui pateikė tik banko išrašą (pateiktų dokumentų 81–85 lapai), iš kurio matyti, kad banko kredito komitetas svarstė ir priiminėjo sprendimus dėl ieškovų 2014-05-30, 2013-12-12, 2013-08-06, 2013-05-31, 2013-03-08, 2012-12-13, 2012-09-11, 2012-05-18, 2012-03-12, 2011-12-16, 2011-11-22, 2011-08-17, 2011-05-30, 2009-11-11, 205-12-05, tačiau teismui nepateikti patys kredito komiteto protokolai, sprendimai ir juos lydinti medžiaga. Teismas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, baudos panaikinimo išsprendė rašytinio proceso tvarka, apie tokio prašymo nagrinėjimą nepranešęs ieškovams. Taigi ieškovams nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su atsakovės prašymu dėl baudos panaikinimo, jie neteko galimybės pateikti savo atsikirtimus į banko prašymą dėl baudos panaikinimo, taip buvo suvaržyta ieškovų galimybė būti išklausytiems, pažeistas šalių procesinis lygiateisiškumas, teismo proceso viešumo principas;

10) bankas sąmoningai nepateikdamas dar 3 kredito bylos tomų, nors tokio leidimo iš teismo nebuvo gavęs, taigi nepaisydamas teismo įpareigojimo pateikti visus dokumentus, susijusius su kredito išdavimu, vykdymu, nutraukimu, išieškojimu, padarė turimų dokumentų atranką ir teismui pateikė tik tokius dokumentus, kurie yra naudingi banko pozicijai arba yra „neutralūs“, tačiau nuslėpė ir nepateikė tų dokumentų, kurie gali būti naudingi ieškovams. Bankas teismui pateikė tik 262 kredito bylos lapus (pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro dokumentų archyvavimo taisykles, vieną dokumentų bylos tomą sudaro 200–250 lapų, taigi keturi tomai dokumentų sudaro 800–1 000 lapų), taigi nepateikė ne mažiau kaip 538 lapų su sutartimi susijusių dokumentų. Todėl būtina atnaujinti įrodymų tyrimą ir išreikalauti iš banko visus bet kokios formos, turinio ir bet kokioje laikmenoje turimus dokumentus, sudarytus / sukurtus arba gautus banke nuo 2005-11-22 iki 2013-09-26, susijusius su kredito ieškovams išdavimu, kredito sutarties sudarymu, vykdymu, nutraukimu, skolos išieškojimu, su ieškovų prašymais dėl kredito sutarties atnaujinimo ir taikos sutarties sudarymo, sudarytus arba gautus banke nuo 2012-10-12 iki 2013-09-26. Siekiant objektyviai, visapusiškai išnagrinėti bylą, būtina išreikalauti iš banko bendrovės vidaus darbo tvarkos taisykles, reglamentuojančias kreditų išdavimo tvarką, kredito komitetų darbo tvarką;

11) Lietuvos bankas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė duoti išvadą byloje, nors tokią pareigą jam nustato ne tik Lietuvos banko įstatymas, bet ir CPK 252 str., Vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Teismas turėjo įpareigoti išvadą teikiančią instituciją – Lietuvos banką pateikti išvadą byloje (CPK 49 str., 252 str.).

Kadangi pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta neišsamiai, neišreikalauti visi bylos nagrinėjimui būtini įrodymai, o apeliaciniu skundu prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir išreikalauti iš atsakovės rašytinius įrodymus, prašoma apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.).

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu su apeliantų skundu nesutinka ir prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantų teiginiai iš esmės prieštarauja rašytiniams, faktiniams įrodymams, kurie nuodugniai ištirti priimant sprendimą ir surinkti bylos nagrinėjimo metu. Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 p. šalys susitarė, kad bankas turi teisę „nutraukti Sutartį ankščiau, negu nustatyta Sutartyje, prieš 15 (penkiolika) kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjęs Kredito gavėją <...>“. Taigi bankas turėjo pareigą apie ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį informuoti apeliantus raštu (registruotu laišku). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad bankas šią pareigą atliko, nes raštu (2012-09-11 pakartotinis įspėjimas), registruotu laišku (t. 1, b. l. 67; laiškų išsiuntimo registrai – 2014-04-16 atsiliepimo 2 priedas) prieš nutraukdamas sutartį įspėjo apeliantus. Bankas pateikė visus įrodymus, pagrindžiančius faktą, kad laiškai apeliantams išsiųsti kredito sutartyje numatyta tvarka. Apeliantai iškraipo įstatyme apibrėžtą registruotosios pašto siuntos sąvoką, kadangi įrodymai apie įteikimą gavėjui nėra privalomi, kad būtų identifikuota, jog pašto siunta buvo registruota. Be to, apeliantai žinojo, jog jie pažeidžia kredito sutartį nevykdydami mokėjimų, ir tai patvirtinama jų prašymais dėl turto realizavimo. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad registruoti laiškai jų nepasiekė, kad jie būtų pakeitę gyvenamąją vietą ir apie tai informavę banką, kaip numatyta šalių sudarytoje sutartyje. Priešingai, apeliantai ir šiandien savo gyvenamąją vietą nurodo tuo pačiu adresu kaip ir banko siųsti raginimai, įspėjimas apie ketinimą nutraukti sutartį bei kiti raštai. Apeliantai paskutinį pavedimą pagal sutartį atliko 2011-10-14, sutartis vienašališkai nutraukta po metų – 2012-10-12, o nurodomus pavedimus apeliantai atliko po nutraukimo: 2012-12-04 ir 2012-­12-06. Manytina, kad apeliantams buvo aiškiai suvokiamas faktas, kad visus metus jie nemoka įmokų pagal sutartį ir taip pažeidžia ją. Apeliantai sugebėjo rasti finansinių išteklių ir atliko pavedimus, tačiau jau esant nutrauktai šalių sutarčiai. Taigi įsiskolinimo padengimo faktas yra vėlesnis nei sutarties nutraukimo, kuris yra bylos ginčo objektas, ir tikrai nevertintinas kaip pagrindas paneigti sutarties nutraukimo teisėtumą bei nepaneigia sutarties vienašališko nutraukimo 2012-10-12 teisėtumo. Apeliantai neginčija kredito suteikimo, nesiekia atsisakyti sutarties, priešingai, siekia jos atnaujinimo, todėl visiškai nesuprantama apeliantų pozicija dėl jų nemokumo kredito suteikimo momentu. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad likutinės pajamos buvo pakankamos pagal banko reikalavimus, kredito ir užstato santykis buvo atitinkantis reikalavimus. Bankas kreditą suteikė nepažeisdamas jokių kredito suteikimo metu galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių banko veiklą, ir apeliantai nepateikė jokių įrodymų, galinčių tai paneigti, priešingai, prisiimtas prievoles kurį laiką vykdė ir nelaikė save nemokiais, pripažino prisiimtus įsipareigojimus. Pažymi, jog savo galimybes vykdyti įsipareigojimus turi visų pirma įvertinti ne bankas, o į jį besikreipiantys asmenys (2015-03-12 Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-204-826/2015). Apeliantai sudarydami kredito sutartį prisiėmė iš jos kylančius įsipareigojimus ir iš dalies vykdė, todėl bandymas teigti, kad bankas nevertino jų mokumo, yra nepagrįstas. Bankas neprivalo užtikrinti skolininko mokumo per visą kredito sutarties laikotarpį. Kredito santykiuose abi šalys, tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas, prisiima tam tikrą riziką, kuri priklauso ne tik nuo subjektyvių kredito gavėjo ar davėjo faktorių, bet taip pat ir nuo išorinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014).

Nesutinka su apeliantų argumentu, jog banko elgesys patvirtina tai, kad įmokų nemokėjimas nebuvo laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu. Rašytinė bylos medžiaga paneigia apeliantų dėstomus faktus, taip pat akivaizdu, kad patys apeliantai nebežino, kokiais kredito produktais banke naudojosi ir kokiu laiku. Banko bendradarbiavimas ir raginimas vykdyti pradelstus mokėjimus, kvietimas spręsti susidariusią situaciją tik patvirtina tai, kad bankas siekė padėti apeliantams išsaugoti sutartinius santykius. Pažymi, jog gavę 2011-11-25 banko raštą apeliantai patys nusprendė, kokiu būdu spręs savo finansinius sunkumus, ir pateikė 2011-12-09 prašymą dėl įkeisto turto pardavimo, kurį 2011-12-29 bankas tenkino.

Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.5 p. numatyta banko teisė, o ne pareiga pareikalauti papildomo užstato. Apeliantai byloje nepateikė įrodymų, kad kito nekilnojamojo turto turėjo ar siūlė jį bankui kaip papildomą prievolių užtikrinimą. 2012-08-07 ir 2012-09-11 banko įspėjimų turinys iš esmės skiriasi ir teigti, kad bankas geranoriškai suteikdamas papildomą terminą pažeidimui pašalinti atsisakė savo teisės nutraukti kredito sutartį vienašališkai pagal joje numatytą tvarką, nėra jokio pagrindo. Finansinė krizė turi įtakos visų šalies sūkio subjektų, taip pat ir banko, finansinei situacijai. Apeliantai teigdami, kad „atkūrė mokumą“, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, įsiskolinimo bankui nemažina, areštai jų turtui taikomi (ir didelio masto). Iš visų byloje esančių įrodymų teismas tinkamai konstatavo, jog yra mažai vilčių, kad sutartis būtų įvykdyta ateityje.

Nesutinka su apeliantų argumentais, jog bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, tariamai atsisakė svarstyti pateiktus pasiūlymus, neatsakė į pasiūlymus. Bankas visapusiškai bendradarbiavo su ieškovais, atsakinėjo į jų teikiamus prašymus tiek raštu, tiek žodžiu. Iki kreipimosi dėl išieškojimo ilgai laukė, kol ieškovai vykdys savo pažadus. Iki kreipimosi į teismą jokių prašymų keisti kredito sutarties sąlygas bankas iš ieškovų nėra gavęs. Prašymas dėl turto pardavimo buvo nagrinėtas ir tenkintas. Žodinio susitarimo, kuriuo ieškovai įsipareigojo bankui vykdyti stabilius mokėjimus, laikėsi, priešingai nei ieškovai. Teigdami, kad teismas turėjo vertinti apeliantų santykius su turto areštą uždėjusiu kreditoriumi, ieškovai peržengia ieškinio ribas, nes iš esmės apeliantai turėjo pateikti įrodymus, kad jiems trūko tik banko sutikimo sandorio sudarymui, kuris tariamai neįvyko dėl banko kaltės. Pažymi, kad, pagal byloje esančius Turto areštų registro duomenis, kreditorius Ž. M. 2012-02-15 Turto arešto aktu Nr. 0512000940 papildomai areštavo vertybinius popierius, priklausančius apeliantams, ir areštai nėra panaikinti iki šios dienos. Tai paneigia apeliantų teiginius, jog jie galėjo susitarti su minėtu kreditoriumi ir panaikinti turto disponavimo apribojimus. Turto arešto faktas yra faktinė aplinkybė, o ne prielaida, kaip nurodo apeliantai.

Teismas tinkamai taikė vienašališką kredito sutarties nutraukimo institutą ir priėmė tinkamą sprendimą. Teismas įvertino apeliantų prievolių nevykdymo mastą ir trukmę, banko siekį išlaikyti sutartinius santykius, banko elgesio atitiktį kredito sutarties ir įstatymo nuostatoms. Apeliantai sutartį pažeidė iš esmės, nes įmokų nemokėjo sistemingai ir ilgą laiką. Nuo 2011-10-14 iki 2012-12-03 ieškovai neatliko nė vieno mokėjimo, taigi iš esmės pažeidė sutartį ir per papildomai nustatytą terminą (daugiau nei dviejų mėnesių) pažeidimams pašalinti jų nepašalino. Kredito sutarties nutraukimo momentu ieškovų vėlavimai pagal sutartį siekė 340 kalendorinių dienų.

Žemesnės instancijos teismas

Vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra išvadą teikianti institucija, tačiau nepriima galutinių sprendimų. Tarnybos išvados neturi prejudicinės galios teismui priimant sprendimą. Ieškovams buvo siųstas ne vienas raginimas vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir įspėjimas apie pasekmes bei suteiktas žymiai ilgesnis laikotarpis nei 15 kalendorinių dienų įsipareigojimams įvykdyti, taigi tai visiškai atitiko vartotojų teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tarnyba nė viename dokumente nepripažino to fakto, kad bankas iš viso neturi teisės sutartyje numatyti esminių sutarties sąlygų, kurių pagrindu būtų nutraukiama sutartis vienašališkai. Bankas siekė bendradarbiauti su ieškovais ir išsaugoti sutartį ir nepažeidė jų teisių bei jokių teisės aktų.

Pažymi, kad kredito sutarties 5.2 p. teisėtumas buvo nagrinėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-06-26 ir priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012, kuria šis punktas nepripažintas negaliojančiu ar prieštaraujančiu teisės aktams. Teismas tinkamai kvalifikavo ieškovų reikalavimą panaikinti 4.5 ir 4.6 p. nuo kredito sutarties sudarymo kaip reikalavimą dėl sutarties pakeitimo, nors reikalavimo mažinti delspinigių dydį pagal CK 6.73 ir 6.258 str. nuostatas ieškovai nepareiškė. Mano, kad apeliantų procesinis elgesys patvirtina jų piktnaudžiavimą įstatymo suteikta procesine teise, nepagrįstai vilkina vykdymo procesą, rodo nepagarbą bankui (kreditoriui) bei trukdo kreditoriui pasidengti skolą iš jam įkeisto turto. Nustačius, kad apeliantai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, jiems turi būti paskirta 1 448,10 EUR bauda (CPK 95 str. 2 d.), 50 proc. numatytos baudos priteisiant bankui.

Visos kredito sutarties sąlygos su ieškovais buvo aptartos individualiai ir jiems išsamiai išdėstytos iki sutarties pasirašymo. Apie tai ieškovai patvirtino pasirašydami sutartį (sutarties Bendrosios dalies 20.1–20.3. p. ir Specialiosios dalies 13 p.). Taigi teigti, kad ieškovai neturėjo galimybės susipažinti su kredito sutarties sąlygomis, jos jiems buvo nežinomos, nėra jokio pagrindo. Ieškovai teigdami, kad neturėjo galimybės daryti įtakos delspinigių dydžiui ar jų keisti, nepateikia jokių įrodymų, kad būtų siekę tai atlikti. Nei sudarydami sutartį, nei jos galiojimo laikotarpiu ieškovai nepateikė nė vieno prašymo bankui pakeisti delspinigių dydį.

Ko konkrečiai apeliantai negavo ir ką bankas turi saugoti bei kurių iš turimų saugoti dokumentų nepateikė teismui, kas būtų susiję su bylos nagrinėjimo dalyku ir ribomis, apeliantai nenurodo. Banko vidiniai dokumentai nėra susiję su banko kliento teisėmis ir pareigomis. Jokie banko vidiniai dokumentai, reglamentuojantys jo veiklą, negali būti įrodomąją reikšmę turintys dokumentai, nes jie nesukūrė apeliantams teisių ar pareigų. Ieškovai sudarė su banku kredito sutartį, kurios pagrindu prisiėmė prievoles, o jiems pažeidus sutartį (nevykdant prisiimtų prievolių mokėti įmokas), bankas nuo pirmos prievolių nevykdymo dienos įgijo teises, iš jų ir vienašališką sutarties nutraukimo teisę, ir jokie banko vertinimai negali paneigti neginčijamo fakto, kad ieškovai sutartinių prievolių nevykdė. Byloje banko yra pateikta viskas, ką jis buvo įpareigotas pateikti, nors didžioji dalis ir neturi jokios įrodomosios reikšmės ieškinio reikalavimams. Banko tinkamas įsipareigojimo įvykdymas yra konstatuotas pirmosios instancijos teismo nutartimi. Mano, kad apeliantai akivaizdžiai dangstosi „vartotojo“ statusu ir patys siekia lygiateisiškumo principo pažeidimo – banko interesų pažeidimo, jiems suteikiant pranašumą procese.

Nesutinka su apelianto teiginiais, jog negavus išvadą teikiančios institucijos – Lietuvos banko išvados, teismo sprendimas turi būti panaikintas. Teismas neturi pareigos traukti į bylą išvadą teikiančių institucijų, reikalauti išvadų (CPK 49 str. 3 d.), bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, todėl nėra aišku, kokią įtaką kokios nors išvados turėtų ginčo esmei. Apeliantų prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka vertina kaip nepagrįstą, nes apeliantai nepateikė motyvų ir argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas skirti bylą nagrinėti išimtine tvarka.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Šalys (jų atstovai) dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir byloje pakanka duomenų ją tinkamai išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio, o ne žodinio proceso tvarka.

Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 str. 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apeliantų argumentus, nurodytus ieškinyje, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantams jas savaip interpretuojant ir naujų įrodymų, kurie iš esmės paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo ieškovų ieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį atmesti, todėl visų jų detaliai nekartoja.

2005-12-07 Kredito sutartis Nr. 0460518012681-52, dėl kurios vykdymo yra kilęs nagrinėjamas ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 str. 5 d., kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutartys turi būti vykdomos) (CK 6.38, 6.59, 6.200 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad ieškovai sistemingai laiku nevykdė prievolių bankui, nuo 2011-10-14 iki 2012-12-03 iš viso įsipareigojimų nevykdė ir net šalių bendradarbiavimas:

- pagal ieškovo 2011-12-09 prašymą bankas 2011-12-29 davė leidimą ieškovams parduoti bankui įkeistą butą (t. 1, b. l. 34);

- 2011-11-25 raštu bankas priminė ir įspėjo ieškovus, jog jie nevykdo sutarties, siūlė galimus įsiskolinimo dengimo variantus (Kredito bylos l. 60);

- 2012-08-07 bankas išsiuntė ieškovams įspėjimą dėl galimo kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-0597, kuriame fiksuojamas ieškovų įsiskolinimas bankui – 5 596,45 Eur, juo ieškovams suteiktas terminas iki 2012-09-07 (30 dienų) padengti likusį įsiskolinimą, taip pat jie informuoti, kad nepadengus įsiskolinimo bus svarstomas kredito sutarties nutraukimas (Kredito bylos l. 61);

- ieškovams nevykdant įsipareigojimų, bankas 2012-09-11 išsiuntė pakartotinį įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-0695, kuriame fiksuotas ieškovų įsiskolinimas bankui – 6 771,29 Eur, iš jų – 3 230,40 Eur pradelsta sumokėti kredito suma, 2 609,87 Eur apskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos, 931,02 Eur – delspinigiai. Šiuo įspėjimu suteiktas terminas iki 2012-10-11 (30 dienų) padengti susidariusį įsiskolinimą ir ieškovai informuoti, kad neįvykdžius reikalavimo kredito sutartis nuo 2012-10-12 bus nutraukta (Kredito bylos l. 60);

- visais atvejais banko raštai siųsti ieškovų gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 55);

- duomenų, jog bankas draudė ir (ar) neleido ir pan. ieškovams (ar kuriam iš jų) realizuoti įkeistą turtą, atsiskaityti su banku, gavo iš ieškovų ar kurio iš jų pasiūlymus dėl kito (-ių) ginčo prievolės vykdymo užtikrinimo būdo (-ų) taikymo ir pan., byloje nėra;

- dėl kredito sutarties sąlygų nevykdymo ieškovai banko informuoti tinkamai ir kredito sutartis nutraukta tik nuo 2012-10-12 (Kredito bylos l. 59), t. y. po daugiau kaip 11 mėnesių po pirmojo įspėjimo (2011-11-25) dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo;

- bankas 2014-01-01 išsamiai atsakė į ieškovo pasiūlytas taikos sutarties šioje byloje sąlygas (Kredito bylos l. 1, 2),

nepadėjo ieškovams tinkamai vykdyti ir įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus (CPK 185 str.).

Byloje nustatyta ir įrodyta, kad šalys 2005-12-07 sudarė Kredito sutartį Nr. 0460518012681-52, kurios pagrindu ieškovams bankas suteikė 177 465,30 Eur kreditą turtui įsigyti su kintamosiomis palūkanomis 40 metų terminui, mokėjimus vykdant kas mėnesį. Dalis kredito sumos (19 718,36 Eur / 67 914 Lt) skirta ieškovų atliktam daliniam mokėjimui pardavėjui už įsigyjamą būstą refinansuoti, dalis (157 746,94 Eur / 543 312 Lt) skirta likusiais daliai už būsto įsigijimą finansuoti. Paskutinį mokėjimą ieškovai atliko 2011-10-14.

Apeliantai neginčija, jog jiems nepavyko tinkamai vykdyti prievoles pagal kredito sutartį bankui, tačiau esmine to priežastimi laiko ekonominės krizės įtaką, teigia, jog bankas ir ginčo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog paskola suteikta būstui, jog tai vartojimo sutartis, o ieškovai yra silpnesnės šios sutarties pusės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinius duomenis, teisinius ginčo situacijos aspektus, šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Be to, duomenų, jog apeliantai tinkamai vykdė sutartį ir krizei pasibaigus, byloje nėra. Kritiškai vertinami ieškovų veiksmai – iš esmės jų neveikimas vykdant ginčo sutartį, nes byloje nėra duomenų, jog, išskyrus ieškovų 2012-11-30 ir 2012-12-06 atliktus mokėjimus, t. y. mokėjimus, atliktus jau po banko vienašališko šalių sutarties nutraukimo 2012-10-12, bei bankui sumokėtas įsiskolinimo pagal kredito sutartį sumas: 2013-02-05 – 1 800 Lt, 2013-03-07 – 700 Lt, 2013-04-24, 2013-06-07 – po 1 000 Lt, 2013-06-29 – 700 Lt, 2013-07-25 – 1 700 Lt, ieškovai tinkamai vykdė / įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (yra sumokėję, mokėjo nustatyto bei sutarto su banku dydžio įmokas kreditui padengti), jog ieškovai buvo atidūs, rūpestingi ir laikėsi kredito sutarties nuostatų, inter alia, sutarties Bendrosios dalies 4.14 p. – per 5 darbo dienas raštu pranešti bankui apie savo darbovietės, sąskaitų bankuose pasikeitimą ar finansinės būklės pablogėjimą (t. 1, b. l. 22). Be to, dėl vykdomojo įrašo į notarą atsakovė kreipėsi 2013-06-05 (vykdomasis įrašas išduotas 2013-07-12), taigi bankui realiai leidus, suteikus ieškovams dar daugiau nei 8 mėnesius pasitaisyti ir tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nors ir esant sutarčiai nutrauktai nuo 2012-10-12 (Kredito bylos l. 53, 54–55). Pažymėtina, kad sutarties nutraukimo dieną ieškovų skolą bankui sudarė: 163 776,61 Eur dydžio negrąžintas kreditas, 2 747,61 Eur palūkanos ir 1 111,32 Eur delspinigiai. Taigi, akivaizdu, jog ieškovai, paėmę iš banko 177 465,30 Eur paskolą, nuo 2005-12-07 pradėję vykdyti sutartį, iki sutarties nutraukimo buvo įvykdę tik nedidelę dalį sutarties, o tinkamai nevykdydami sutarties bei tinkamai nebendradarbiaudami su banku sudarė sąlygas bankui spręsti dėl sutarties vykdymo perspektyvų ir vienašališko nutraukimo pagal sutarties nuostatas (sutarties 5.2 p.).

Verslininkas – fizinis asmuo, užsiimantis verslu ir veikiantis savarankiškai, savo rizika, savo vardu ir savo santaupomis, pinigais ir kapitalu. Verslininkas, skirtingai nei vartotojas, gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, užsiimantis verslo ar profesine veikla. Europos Sąjungos direktyvose, priimtose vartotojų teisių apsaugos srityje, verslininkas įvardijamas kaip pardavėjas, tiekėjas, prekiautojas, prekybininkas, kreditorius, kelionės organizatorius (http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/v/verslininkas, CPK 179 str. 3 d.). Ginčo atveju įrodyta, jog ieškovai netinkamai vykdė prievoles bankui, bankas ne kartą tinkamai informavo / įspėjo ieškovus apie tai, jog nutrauks sutartį. Be to, nustatyta, jog ieškovas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi, ieškovė – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavėja konsultante (Kredito bylos l. 1, 89–91, 92–93), taigi ieškovai buvo / yra verslininkai, todėl kritiškai vertinami apeliantų argumentai, jog iš esmės jie buvo silpnesnės ginčo sandorio šalys, neturėjo patirties ir pan.

Duomenų apie apeliantų gautas (gaunamas) pajamas ekonominės krizės metu apeliantai nepateikė. Šių aplinkybių vertinimas suponuoja išvadą, jog apeliantai tik formaliai remiasi visuotinai žinoma aplinkybe dėl ekonominės krizės šalyje 2008–2009 m. laikotarpiu, nes nekonkretizuoja priežasčių, dėl ko būtent prarado galimybę mokėti įmokas bankui.

Apeliantų argumentas, jog bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, vertinamas kaip nepagrįstas, nes minėti bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, jog bankas siekė sutartinių santykių tęstinumo. Duomenų, jog ieškovai kada nors kreipėsi į banką dėl palūkanų ir (ar) delspinigių sumažinimo ir pan., byloje nėra.

2013-08-28 patvarkymu antstolė priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą – minėtą 2013-07-12 Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. GB-5452 (Kredito bylos l. 49–50, 53), ieškinys teismui pateiktas 2013-09-26, taigi akivaizdu, jog tik prasidėjus išieškojimo procedūrai, ieškovai kreipėsi į teismą dėl ginčo sandorio pripažinimo neteisėtu bei kitų minėtų reikalavimų tenkinimo, kurie visi pirmosios instancijos teismo sprendime išnagrinėti ir į juos motyvuotai atsakyta. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai vertino įrodymus ir kt., atmestini kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįsti.

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje juridiškai netinkamai nurodyta, jog solidariai iš ieškovų priteistina atsakovei 926,78 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, ir rezoliucinėje dalyje neišskiriama, kokiomis dalims paskirstomos priteistinos iš ieškovų bylinėjimosi išlaidos, todėl šie netikslumai, kurie per se nedaro sprendimo nepagrįstu ir neteisėtu, taisytini, nurodant, jog iš sprendimo motyvuojamosios dalies šalintinas motyvas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo solidariai, ir rezoliucinėje dalyje įrašant, jog šios išlaidos iš ieškovų priteistinos lygiomis dalimis – po 463,39 Eur atsakovės naudai (CPK 93 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantų apeliacinis skundas atmestinas, todėl jie neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, pakeisti sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovų D. L. ir B. L. po 463,39 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei AB SEB bankui, įmonės kodas 112021238, Gedimino pr. 12, LT-01103 Vilnius.“

Kolegijos pirmininkė Irma ČuchrajKolegijos teisėjai Albina PupeikienėAlvydas Žerlauskas