Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Irmanto Šulco ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AVA statyba“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AVA statyba“ ieškinį atsakovui V. R. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje: uždaroji akcinė bendrovė „AG turtas“, A. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

15. Byloje sprendžiamas klausimas, pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio reikalavimo priteisti žalos atlyginimą iš buvusio bankrutavusios bendrovės vadovo ar ne.

Dėl byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių

16. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi iškėlė apeliantei bankroto bylą (civilinė byla Nr. eB2-33-638/2024 (ankstesnis Nr. eB2-1435-264/2019).

17. Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovas nuo 2007 m. lapkričio 16 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo apeliantės vadovo pareigas.

18. Atsakovas 2019 m. balandžio 1 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti apeliantei bankroto bylą.

19. Apeliantės 2018 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, ji 2018 m. sausio 1 d. turėjo 4 166 287 Eur vertės turtą. Bendrovė turėjo 586 450 Eur vertės ilgalaikį turtą: nematerialų turtą – 28 779 Eur (programinė įranga); materialų turtą – 527 792 Eur (žemė – 374 478 Eur; pastatai ir statiniai – 36 653 Eur; mašinos ir įranga – 5 633 Eur; transporto priemonės – 63 450 Eur; kiti įrenginiai, prietaisai ir įrankiai – 47 578 Eur; atidėtojo pelno mokesčio turtas – 29 879 Eur) ir 3 552 737 Eur trumpalaikį turtą (275 628 Eur atsargas (žaliavos, medžiagos ir komplektavimo detalės – 180 095 Eur; nebaigta produkcija ir vykdomi darbai – 180 095 Eur; sumokėti avansai – 95 533 Eur); per vienerius metus gautinos sumos – 2 699 043 Eur (pirkėjų skolos – 2 147 455 Eur; kitos gautinos pajamos – 551 588 Eur); trumpalaikės investicijos – 141 854 Eur; pinigai ir jų ekvivalentai – 436 212 Eur). Bendrovė taip pat turėjo 3 911 452 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir kitų įsipareigojimų (gauti avansai – 104 530 Eur; skolos tiekėjams – 3 407 316 Eur; pelno mokesčio įsipareigojimai – 8 359 Eur; su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 362 434 Eur, kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 28 813 Eur). Bendrovės sukauptos pajamos ir ateinančių laikotarpių pajamos – 1 024 Eur.

20. Apeliantės 2018 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje užfiksuota, kad bendrovė 2017 metais gavo 33 281 Eur grynojo pelno.

21. Į bylą pateikta lentelė, kurioje užfiksuotas bendrovės įsipareigojimų ir turto santykis nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., taip pat bendrovės 2017 m. gruodžio 31 d. skolų žiniaraštis. Žiniaraščio duomenimis, apeliantė turėjo 2 470 328,86 Eur pradelstų įsipareigojimų, iš kurių 1 535 459,73 Eur pradelsti įsipareigojimai kreditorei AB „Lytagra“.

22. Apeliantės kreditorių komiteto 2020 m. vasario 14 d. posėdyje patvirtinta bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarka ir kainos. Kreditorių komitetas nustatė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirmųjų varžytynių pradinę kainą – 850 000 Eur. Turto vertinimo ataskaitoje šis sklypas įvertintas 49 700 Eur. Žemės sklypo vertė nustatyta atsižvelgiant į jame esančius gamtos išteklius (tai – žvyro, smėlio karjeras). Kreditorių komitetas 2020 m. birželio 9 d. posėdyje sumažino nurodyto sklypo pardavimo kainą iki 700 000 Eur.

23. Bendrovės bankroto administratorė parengė buhalterinę pažymą, kurioje užfiksuota, kad apeliantės bankroto byloje patvirtinti 4 361 542,06 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai, iš kurių patenkinta – 174 982,61 Eur. Kitoje buhalterinėje pažymoje užfiksuota, jog apeliantė gavo 1 175 483,69 Eur pajamų: 664 567,96 Eur už parduotą turtą, 510 915,73 Eur iš skolininkų.

25. Į bylą pateikti apeliantės didžiausios kreditorės AB „Lytagra“ 2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentai. AB „Lytagra“ aiškinamajame rašte nurodyta, kad visų jos pirkėjų pradelstos skolos 2017 m. gruodžio 31 d. buvo lygios 1 255 679 Eur. Iš AB „Lytagra“ pirkėjo apmokėjimų terminų suvestinės ir pirkėjo įsiskolinimo nustatyta, kad apeliantė 2017 m. gruodžio 31 d. buvo skolinga AB „Lytagra“ 1 883 019 Eur, iš jų nepradelsti įsipareigojimai – 561 215 Eur, pradelsti – 1 321 804 Eur.

Dėl bendrovės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą

26. Atsakovo prašymo iškelti bendrovei bankroto bylą pateikimo ir bankroto bylos iškėlimo dieną juridinių asmenų bankroto procesą reglamentavo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Šalių ginčas sprendžiamas pagal ĮBĮ nuostatas.

27. ĮBĮ 8 straipsnyje reglamentuotas bendrovės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodyto straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per penkias dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

28. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Taigi, bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

29. Sprendžiant dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, būtina įvertinti ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus. Kasacinis teismas išaiškino, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės (įstaigos) būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, vertinant įmonės faktinį nemokumą svarbus yra juridinio asmens pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto santykio vertinimas. Kai pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į juridinio asmens balansą įrašyto turto vertės, atsiranda teisinis pagrindas konstatuoti juridinio asmens nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-381/2021, 25 punktas).

30. Juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme reiškia prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas.

31. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo, nereikėtų apsiriboti formaliojo santykio tarp pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės vertinimu. Tais atvejais, jeigu šis santykis ir yra toks, kokio formaliai reikalaujama juridinio asmens nemokumui pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį konstatuoti, reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu (inter alia (be kita ko), kiek vykdomai veiklai būdingi svyravimai, kokios rinkos, kurioje vykdoma atitinkama veikla, tendencijos), retrospektyvomis (kokie ankstesni veiklos vykdymo rezultatai, kaip jie keitėsi ir pan.), rezultatais (ar veikla paskutiniu metu kuria naudą ar nuostolius), perspektyvomis (ar juridinis asmuo, jeigu jis ir yra susidūręs su finansiniais sunkumais, gali trumpuoju periodu atkurti įprastos veiklos vykdymą, stabilizuoti padėtį ir ilgainiui pradėti kurti ekonominę ar kitokio pobūdžio naudą) ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt.

32. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus pirmiau nurodytus kriterijus. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 49, 50 punktai).

33. Apeliantė teigia, kad ji buvo nemoki 2018 m. sausio 1 d., nes jos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, t. y. bendrovė turėjo 4 166 287 Eur vertės turto ir 2 470 329,45 Eur pradelstų skolų. Bendrovės pradelstos skolos atitiko 59,29 proc. į balansą įrašyto turto vertės. Ji teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog bendrovės pradelstos skolos tik nedaug viršijo pusę bendrovės balanse įrašyto turto vertės, neteisingai įvertino bendrovės pradelstų įsipareigojimų kreditorei AB „Lytagra“ dydį. Apeliantė negalėjo būti laikoma mokia, nes pradelstos skolos 387 185,36 Eur apimtimi viršijo pusę bendrovės balanse įrašyto turto vertės. Atsakovas ir trečiasis asmuo nesutinka su nurodytais apeliantės argumentais.

34. Apeliantės skolų žiniaraštyje užfiksuota, kad bendrovė 2017 m. gruodžio 31 d. buvo skolinga kreditoriams 2 470 328,86 Eur, iš kurių 1 535 459,73 Eur – kreditorei AB „Lytagra“. Nurodytos kreditorės 2017 metų finansinės apyskaitos (balanso) aiškinamajame rašte nurodyta, kad pradelstos visų pirkėjų skolos buvo 1 255 679 Eur. Pirmosios instancijos teisme 2023 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdyje apklausta liudytoja AB „Lytagra“ vyriausioji finansininkė R. Š. paaiškino, kad jos parengtas AB „Lytagra“ balansas teisingas, jį patikrino auditoriai. Vėliau į bylą pateikti AB „Lytagra“ paaiškinimai (pirkėjo apmokėjimų terminų suvestinė ir Pirkėjo įsiskolinimas 2017 m. gruodžio 31 d.). Iš nurodytų duomenų nustatyta, kad apeliantė 2017 m. gruodžio 31 d. buvo skolinga kreditorei AB „Lytagra“ 1 883 019 Eur, iš jų nepradelsti įsipareigojimai – 561 215 Eur, pradelsti – 1 321 804 Eur. Nustatytas aplinkybes patvirtino ir antrą kartą 2023 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje apklausta liudytoja R. Š.. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantės pradelstų įsipareigojimų kreditorei AB „Lytagra“ suma 213 655,76 Eur mažesnė negu nurodyta jos skolų žiniaraštyje ir nustatė, jog bendras pradelstų įsipareigojimų bei turto santykis sumažėjo nuo 59 iki 54 proc. Apeliantė teisingai nurodo, kad nustatytas bendrovės pradelstų įsipareigojimų ir turto santykis savaime nepaneigia juridinio asmens vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

35. Teisėjų kolegija, spręsdama apeliantės mokumo klausimą, atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantę ir AB „Lytagra“ siejo sutartiniai santykiai, šalys buvo sudariusios ne vieną sutartį. AB „Lytagra“ tiekė apeliantei prekes, o pastaroji atlikdavo užsakovei AB „Lytagra“ įvairius statybos rangos darbus (statė parduotuves ir sandėlius Kėdainiuose, Kaune, Raseiniuose). Metų pabaigoje arba kito ataskaitinio laikotarpio pabaigoje abi bendrovės atlikdavo įskaitymus. Nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teisme patvirtino trečiasis asmuo ir AB „Lytagra“ vyriausioji finansininkė R. Š.. Didžiausia apeliantės kreditorė 2018 metais nepareiškė reikalavimų grąžinti pradelstas skolas. Priešingai – abi bendrovės toliau tęsė įprastą bendradarbiavimą. Susiklostę šalių santykiai pagrindžia tai, kad AB „Lytagra“, pasibaigus šalių 2012 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytiems PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminams, nelaikė jų faktiškai pradelstais, nes apeliantė atlikdavo įvairius statybos darbus ir šalys įskaitydavo viena kitos skolas. Dėl to apeliantė neteisingai nurodo, kad bendrovė nuolat vėluodavo apmokėti AB „Lytagra“ sąskaitas.

36. Apeliantė ir AB „Lytagra“ 2016 m. gegužės 6 d., 2016 m. lapkričio 18 d., 2018 m. balandžio 13 d., 2018 m. liepos 9 d. sudarė statybos rangos sutartis. Šalys susitarė, kad apeliantė statys užsakovei AB „Lytagra“ objektus iš jos tiekiamų statybinių medžiagų. BUAB „AVA statyba“ atlikus statybos darbus, jos užsakovei AB „Lytagra“ mokėtina suma už statybines medžiagas buvo įskaitoma į užsakovės AB „Lytagra“ mokėtiną sumą apeliantei už atliktus statybos darbus. Pirmiau nustatyta, kad apeliantė atsiskaitydavo su AB „Lytagra“ atlikdama užskaitas (įskaitymus). Atlikus įskaitymus, neužskaitytą likutį (atitinkamai 20, 30, 40 proc. sutarties sumos) AB „Lytagra“ sumokėdavo apeliantei. Bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo nespėjo atlikti AB „Lytagra“ užsakytų statybos darbų, parengti atliktų darbų aktų, todėl bendrovės neįskaitė tarpusavio mokėtinų sumų. Nustatytos aplinkybės pagrindžia tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino apeliantės įsipareigojimus kreditorei AB „Lytagra“.

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė 2018 m. sausio 1 d. turėjo 4 166 287 Eur vertės turto. Dėl to atsakovui būtų kilusi pareiga kreiptis į teismą, jeigu bendrovės pradelsti įsipareigojimai būtų viršiję pusę jos turimo turto vertės, t. y. 2 083 143,50 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė neteisingai nurodo, jog pradelsti įsipareigojimai 387 143,50 Eur apimtimi viršijo įstatyme nustatytą nemokumo ribą, nes ji neatsižvelgė į pateiktus kreditorės AB „Lytagra“ pateiktus patikslintus duomenis ir pasirinko didesnį skolos dydį.

38. Pagal 2017 m. gruodžio 31 d. apeliantės skolų žiniaraštį jos įsipareigojimai kreditorei AB „Lytagra“ atitiko 62 proc. (1 535 459,73 Eur) visų pradelstų įsipareigojimų (2 470 328,86 Eur). Patikslinus skolos nurodytai kreditorei dydį (1 321 804 Eur) ir bendrą įsipareigojimų visiems kreditoriams dydį (2 256 673,13 Eur), apeliantės įsipareigojimai AB „Lytagra“ atitiko 58,57 proc. visų pradelstų įsipareigojimų. Atsakovas, būdamas apeliantės vadovu, žinojo apie įsipareigojimus kreditorei AB „Lytagra“, bet pagrįstai galėjo jų neįvertinti kaip pradelstų įsipareigojimų.

39. Sprendžiant dėl apeliantei 2018 m. sausio 1 d. priklausiusio turto vertės, reikšminga tai, kad jai nuosavybės teise priklausė žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuris turto vertinimo ataskaitoje įvertintas 49 700 Eur. Kreditorių komitetas 2020 m. vasario 4 d. posėdyje nustatė nurodyto žemės sklypo pirmųjų varžytynių pradinę kainą – 850 000 Eur, vėliau ją sumažino iki 700 000 Eur. Turto vertę kreditorių komitetas nustatė atsižvelgęs į žemės sklype esančius išteklius (žvyrą, smėlį), į ką nebuvo atsižvelgta sklypo vertinimo ataskaitoje. Pakeitus sklypo paskirtį į karjero, apeliantė būtų gavusi pajamų. Dėl to vertinant bendrovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, būtina atsižvelgti į konkretų bendrovei priklausiusį turtą. Toks turto įvertinimas yra pagrindas konstatuoti, kad 2018 m. sausio 1 d. apeliantės pradelstų įsipareigojimų ir į balanso įrašyto turto vertės santykis buvo nedaug viršytas, bendrovės turto iš esmės būtų pakakę kreditorių reikalavimams patenkinti.

40. Nustatytos aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, jog 54–59 proc. apeliantės turto vertę atitinkantys pradelsti įsipareigojimai yra ribinis dydis, savaime nepagrindęs bendrovės nemokumo.

41. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, laikosi praktikos, kad tokiais atvejais, kai bendrovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nedaug viršija pusę jos turimo turto, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar bendrovė tebevykdė veiklą, ar jos veikla buvo pelninga, ar ji turėjo debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su bendrovės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar bendrovė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-705-381/2018, 34 punktas).

42. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad 2018 metais jos skola AB „Lytagra“ sumažėjo, bet padidėjo skolos kitiems kreditoriams, taip pat, kad bendrovė patyrė 2 103 749 Eur nuostolių, jos turtas sumažėjo 1 263 194 Eur, savaime nepagrindžia jos nemokumo 2018 m. sausio 1 d.

43. Poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir toliau pajėgią iš esmės savarankiškai funkcionuoti bendrovę, kai jos finansiniai sunkumai nėra akivaizdžiai pastovaus pobūdžio, yra socialiai reikšmingesnis už siekį likviduoti tokią bendrovę, nes jos gaivinimo atveju tiek ji, tiek jos darbuotojai bei kiti kreditoriai patirs didesnę naudą. Pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti naudą teikiančios veiklos. Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, o greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti, todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik bendrovėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, bet ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl bendrovės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla bendrovei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad bendrovė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2078-330/2017, 25, 45 punktai).

44. Bendrovės veiklos rezultatai priklauso ne tik nuo vadovo pasirinktos veiklos strategijos, bet ir nuo daugelio kitų veiksnių, kurių kartais neįmanoma numatyti ir įvertinti. Apeliantės veikla buvo susijusi su statybomis. Dėl to įprasta, kad už statybos darbus apmokama tik juos atlikus. Apeliantė turėjo atlikti darbus savo sąskaita ir dėl to prisiimti riziką. Užsakovams laiku neatsiskaičius, bendrovė patyrė nuostolių, turėjo kreiptis į teismą dėl skolų priteisimo. Apeliantės 2017 metų balanse užfiksuota, kad bendrovė turėjo per vienerius metus gautinų sumų – 2 699 043 Eur (pirkėjų skolos – 2 147 455 Eur; kitos gautinos pajamos – 551 588 Eur). Apeliantė 2018 m. sausio 1 d. buvo didelė bendrovė, kurioje dirbo 155 darbuotojai. Jos 2017 metų pelno (nuostolių) ataskaitoje užfiksuota, kad bendrovė gavo 33 281 Eur grynojo pelno. Ji siekė tęsti įstatuose nustatytą veiklą, turėjo nebaigtų vykdyti užsakymų, pirko medžiagas, sudarinėjo naujas sutartis, siekė išsiieškoti skolas. Be to, pakeitus žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į karjero paskirtį, apeliantė būtų gavusi pajamų, kurios galėjo būti panaudotos bendrovės finansinei padėčiai stabilizuoti.

45. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad bendrovės mokumas per metus nebuvo atkurtas, nepagrindžia, jog vadovas 2018 m. sausio 1 d. turėjo įvertinti, jog patiriami sunkumai nebuvo laikini. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo įvertinimu, savaime nereiškia, jog teismas neteisingai įvertino bylos duomenis, o teismo įvertintos aplinkybės nereikšmingos, nepaneigiančios atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės

46. Bendrovės vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė, civilinės atsakomybės prievolei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 41 punktas).

47. Sprendžiant dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, atsakomybės už pareigos apeliantei esant nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, bendrovės nemokumo atsiradimo momentas yra tik viena iš aplinkybių, kurią turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrovė atitiko nemokios bendrovės sąvoką, nes jos pradelsti įsipareigojimai formaliai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Vis dėlto nustatytos aplinkybės (apeliantę ir didžiausią jos kreditorę sieję teisiniai santykiai, bendradarbiavimo pobūdis vykdant sutartis, bendrovės veiklos tęstinumas, perspektyvos, darbų apimtys, darbuotojų skaičius, balanse nurodytas turtas, jo vertė) yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovui 2018 m. sausio 1 d. nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl to nėra pagrindo spręsti dėl jo atsakomybės pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

48. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, pritaikė taikė teisės normas, kuriose reglamentuota juridinio asmens vadovo atsakomybė už pareigos bendrovei esant nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti apskųstą sprendimą. Dėl to jis paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas.

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos).

50. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

51. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų ir veikiantis atsakovo pusėje, A. B. nurodo, kad patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pridėjo jas pagrindžiančius įrodymus (2023 m. lapkričio 26 d. mokėjimo nurodymą, sąskaitą už teisines paslaugas). Teisėjų kolegija, įvertinusi patirtų išlaidų dydį, jų susidarymo priežastis, taip pat tai, kad jų dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 papunktyje nustatyto maksimalaus dydžio, daro išvadą, jog jos pagrįstos. Dėl to trečiajam asmeniui iš ieškovės priteisiamos 600 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Nurodytos išlaidos priteisiamos iš apeliantės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam asmeniui A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AVA statyba“ 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų. Nurodytos išlaidos priteisiamos iš bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „AVA statyba“ bankroto administravimui skirtų lėšų.