- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-23
- Bylos Nr.
- eAS-864-815/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03300-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Iveta Pelienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- M. T. Y.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. T. Y. (M. T. Y.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. Y. (M. T. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. T. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. birželio 3 d. sprendimą (sprendimo numeris: 25S129379) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė), pavesti Valstybės sienų apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti atsakovo sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, trijų mėnesių laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir 2025 m. birželio 3 d. sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo 2025 m. birželio 3 d. sprendimo vykdymą.
Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paaiškino, kad atsakovas tinkamai neįvertino visų pareiškėjo individualios situacijos aplinkybių ir 2025 m. birželio 3 d. sprendimu nepagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę bei įtraukti į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti bei apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, paduodamas skundą, išdėstė nesutikimo su atsakovo 2025 m. birželio 3 d. sprendimo argumentus.
Pareiškėjas nurodė, kad jis turi išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali dirbti ir gauti pajamas Lietuvos Respublikoje. Šiuo metu pareiškėjas nuomojasi butą (duomenys neskelbtini). Atsakovo 2025 m. birželio 3 d. sprendimo vykdymas yra ilga procedūra, todėl, atsakovui nedelsiant įvykdžius sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pareiškėjas neabejotinai patirs didelę žalą. Pareiškėjas turės mokėti buto nuomą, tačiau jame negalėtų gyventi, o taip pat turėtų nuomotis ir atskirą būstą kilmės valstybėje, nes minėtoje valstybėje jis neturi gyvenamosios vietos. Tai sudarytų pareiškėjui didelius turtinius praradimus.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiauja teismo procesu.
II.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. birželio 18 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sieja riziką patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą su tikėtinais finansiniais nuostoliais, susijusiais su būsto nuoma ir galimybe dirbti Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, teismui netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėjas M. T. Y. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. birželio 18 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo 2025 m. birželio 3 d. sprendimo vykdymą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismui neatidėliotinai netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs didelę žalą. Išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pareiškėjas neteks galimybės dirbti ir, turėdamas išlaikyti dvi gyvenamąsias vietas skirtingose valstybėse, patirs didelius turtinius praradimus. Tai, kad pareiškėjo patirti finansiniai nuostoliai gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, yra tik teorinė galimybė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiauja teismo procesu.
Pareiškėjas teigia, kad jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė atitinka proporcingumo principą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra nepagrįstas.
Atsakovas paaiškina, kad 2025 m. vasario 13 d. pareiškėjas, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą (duomenys neskelbtini) ir išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), teisėtai atvyko į Šengeno acquis erdvę. Atsakovas nustatė, kad 2025 m. vasario 20 d. pasibaigė pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminas, ir nuo to momento pareiškėjas neteko teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. 2025 m. vasario 20 d. pareiškėjas pateikė atsakovui paaiškinimus, pripažindamas aplinkybę, kad nuo 2025 m. vasario 20 d. jis nebeturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, ir paaiškindamas, kad iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo termino pabaigos jis negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl ligos. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, 2025 m. vasario 20 d. atsakovas priėmė sprendimą (sprendimo numeris: 25S52080) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į kilmės valstybę per trisdešimt dienų nuo minėto sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos. Minėto įpareigojimo per nustatytą terminą pareiškėjas neįvykdė, taip pat pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su prašymu pratęsti nustatyto įpareigojimo vykdymo terminą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, paduodamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Vien aplinkybė, kad, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas gali patirti finansinius nuostolius, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjas nepagrindė to, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, patirtų pasekmių pašalinimas taps neįmanomu ar neproporcingai sudėtingu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. birželio 18 d. nutarties dalies, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti atsakovo 2025 m. birželio 3 d. sprendimo vykdymą. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, padavė atskirąjį skundą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis mechanizmas, skirtas teisminio proceso metu apsaugoti esminius asmenų teisėtus interesus. Teismas, įstatymo nustatyta tvarka taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (ar) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025; kt.).
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas ir tvarką įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatos. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso dalyvio prašymu teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemonę tais atvejais, kai: 1) asmuo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia pareikšto skundo reikalavimo objektyviai tikėtiną pagrįstumą; 2) asmuo pagrindžia aplinkybę, kad, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, kyla reali rizika asmeniui patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai asmuo pagrindžia abi minėtas būtinąsias sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-232-968/2023; kt.).
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam kyla reali rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti minėtas priemones, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius duomenis. Asmuo turi nurodyti realų pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir neturi grįsti poreikio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę prielaidomis apie ateityje galbūt galinčias kilti neigiamas pasekmes. Vien prielaida, kad, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmuo gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019; kt.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, nagrinėdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, teismas vertina tai, ar yra reali grėsmė, jog, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma ir (ar) sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) duomenų apie aplinkybes, galinčias sukelti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, turi būti adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeisti viešojo intereso bei teisės principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; kt.).
Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, paduodamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė aplinkybės, jog, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjas, paduodamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, deklaratyviai grindė riziką patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą finansiniais nuostoliais, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kyla reali rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą. Vien deklaratyvi aplinkybė, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas galbūt patirs tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kylančių pasekmių pašalinimas taps neįmanomu ar neproporcingai sudėtingu.
Teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad pareiškėjo patirti materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo individualaus administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-758-556/2025; kt.).
Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kitaip teisiškai vertinti susiklosčiusią situaciją.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atskirąjį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atmesti pareiškėjo M. T. Y. atskirąjį skundą.
Palikti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. birželio 18 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.