- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-721-407/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-45634-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Dalia Kačinskienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- D. S., S. K., A. I.
- Ieškovas
- S. K.
- Trečiasis asmuo
- A. I.
- Kategorijos
- 2.6.1.2Prievolių atsiradimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovui D. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – A. I., ir atsakovo D. S. priešieškinį atsakovams S. K. ir A. I. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Atsakovas D. S. 2005 m. liepos 27 d. išrašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo trečiajam asmeniui A. I. sumokėti 280 000 Lt iki 2005 m. gruodžio 31 d. Iki nustatytos datos atsakovas trečiajam asmeniui nurodytos sumos nesumokėjo. 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi vekselio turėtojas A. I. pardavė paprastąjį vekselį ieškovui S. K. už 250 000 Lt. Ieškovo teigimu, pasibaigus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ir ĮIPVĮ) nustatytam terminui pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus statusą ir tampa paprastu skolos rašteliu. Kadangi atsakovas 280 000 Lt paskolos negrąžino, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo D. S. 81 093,61 Eur (280 000 Lt) paskolą, 45 088,05 Eur palūkanas už laiku negrąžintą paskolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas D. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis ir trečiasis asmuo A. I. buvo verslo partneriai, atsakovas iš trečiojo asmens 2005 m. liepos 27 d. sutartimi įsigijo dalį jam priklausančių patalpų, susitarė, kad abu investuos į jų rekonstrukciją, o kaip garantiją, kad atsakovas investuos 280 000 Lt sumą, atsakovas išrašė 2005 m. liepos 27 d. vekselį. Taigi, pasak atsakovo, vekselis buvo išduotas ne kaip skolą patvirtinantis dokumentas, o kaip užtikrinimo priemonė. Reikalavimui dėl pelno palūkanų priteisimo atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Be to, atsakovas D. S. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.80 ir 1.86 straipsnių pagrindais ir taikyti restituciją bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tai, kad sandoris yra tariamas (CK 1.86 str.), atsakovo nuomone, patvirtina aplinkybės, jog reikalavimai grąžinti skolą atsakovui pareikšti tik prieš metus, juos reiškė ne ieškovas, kuriam tuo metu jau turėjo priklausyti reikalavimo teisė, o trečiasis asmuo A. I., apie reikalavimo perleidimą atsakovui nebuvo pranešta, ieškovas, sumokėjęs trečiajam asmeniui 250 000 Lt už vekselio perleidimą, ilgiau nei 9 metus nesiėmė veiksmų, kad skola būtų išieškota iš atsakovo. Taip pat nurodė, kad trečiasis asmuo turi daug kreditorių, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, todėl 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį sudarė siekdamas išvengti skolų mokėjimo savo kreditoriams. Be to, atsakovo teigimu, ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyviai teisės normai, nustatančiai, kad draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas (CK 1.80 str., 6.102 str. 1 d.). Reikalavimas, pasak atsakovo, yra negaliojantis todėl, kad atsakovui nebuvo perduoti pinigai pagal vekselį, o paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 81 093,61 Eur skolos, 22 544,03 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog vekselis nebuvo panaudotas skolos išieškojimui ne ginčo tvarka pagal ĮIPVĮ, todėl pagal kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio ginče jis yra laikomas tik vienu iš įrodymu, patvirtinančiu materialinius prievolinius santykius. Spręsdamas dėl materialinių santykių, kurių pagrindu atsakovas išdavė vekselį, teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti vekselio gavėjo A. I. paaiškinimais, kad vekselį atsakovas išdavė dėl jam suteiktos 280 000 Lt paskolos (trečiasis asmuo A. I. paaiškino, kad su atsakovu palaikė gerus santykius, planavo bendrą verslą, atsakovas iš trečiojo asmens įsigijo dalį jam priklausančių patalpų, tačiau neturėjo pinigų atsiskaityti, todėl 500 000 Lt paskolą paėmė iš banko, o 280 000 Lt atsakovas prašė paskolinti trečiojo asmens, dėl šios paskolos jie buvo sutarę dar prieš sudarant paskolos sutartį, užėję į advokatų kontorą gavo vekselio blanką, 280 000 Lt grynais pinigais trečiasis asmuo savo namuose perdavė atsakovui, o atsakovas pasirašė vekselį šiai sumai). Teismo vertinimu, šiuos trečiojo asmens paaiškinimus patvirtina 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuri sudaryta tą pačią dieną kaip ir išrašytas vekselis, kas, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad atsakovas iš tiesų galėjo siekti gauti paskolą iš trečiajam asmeniui sumokėtų pinigų už nekilnojamojo daikto įsigijimą. Atsakovo paaiškinimus, kad vekselį išrašė ne už suteiktą paskolą, o galimoms trečiojo asmens išlaidoms padengti, teismas atmetė kai nepatikimus, nes pagal tokius paaiškinimus atsakovas išdavė vekselį dar neegzistuojančios ir neapibrėžtos prievolės užtikrinimui. Atsakovo teiginiai, kad tai buvo įsipareigojimas bendrame versle, teismo vertinimu, yra nelogiškas, nes, kaip aiškino pats atsakovas, būtent jis turėjo atlikti rekonstrukcijos darbus, o trečiasis asmuo tik norėjo prisidėti prie tokio verslo. 2009 m. liepos 22 d. rašytinis įsipareigojimas patvirtina, kad realiai įsipareigojimus bendraturčiui AB TEO LT prisiėmė abu, t. y. trečiasis asmuo ir atsakovas, todėl atsakovui laiduoti vekseliu nebuvo jokio rimto pagrindo. Šalys teisme patvirtino, kad pastato dalies perleidimas atitiko rinkos kainą ir kad trečiojo asmens įsipareigojimas gauti statybos leidimą neturėjo reikšmės kainos padidėjimui, kuo galėtų būti paaiškinamas atsakovo įsipareigojimas vekseliu. Vekselyje nustatytas trumpas terminas jo apmokėjimui, pasak teismo, taip pat sudaro pagrindą abejoti atsakovo paaiškinimais, kad šis terminas reiškia ne paskolos grąžinimo terminą, o terminą, per kurį trečiasis asmuo turėjo įvykdyti įsipareigojimą dėl statybos leidimo ir bendraturčio sutikimo gavimo.Apibendrindamas teismas sprendė, jog pats vekselis kaip skolos raštelis, leidžia konstatuoti, kad pinigai atsakovui buvo perduoti jo išrašymo metu. Teismo vertinimu, atsakovo paaiškinimai, kad pinigai pagal vekselį jam nebuvo perduoti ir netgi neturėjo būti perduoti, nėra pakankami paneigti šio rašytinio įrodymo galią. Pažymėjo, jog atsakovas turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, dirbo įmonėje UAB „Statybų linija“ direktoriaus pavaduotoju, todėl vekselio išdavimo faktą ir pasekmes turėjo suprasti. Konstatavęs, kad paskolos santykiai yra galiojantys, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad reikalavimo perleidimo sutartimi buvo perleista negaliojanti prievolė. Nurodė, kad įstatymas nedraudžia perleisti reikalavimą pagal vekselį ar prievolę, kurią vekselis patvirtina (ĮIPVĮ 22 str.). Teismas nesutiko su atsakovu, kad nepranešimas skolininkui apie perleidimo sutartį, perleidimo sutartį daro negaliojančia, kadangi pranešimas apie perleidimą yra procedūrinė norma, o ne imperatyvas, dėl kurio pažeidimo reikalavimo perleidimo sutartis turėtų būti laikoma niekine (CK 1.80 str.). Atsakovo argumentus, kad reikalavimo perleidimo sutartis reiškia tariamą sandorį (CK 1.86 str.) ir kad ieškovas nėra atsiskaitęs pagal sutartį su trečiuoju asmeniu, teismas atmetė kaip neįrodytus. Teismas rėmėsi ieškovo paaiškinimais, kad atsakovą jis pažįsta kaip trečiojo asmens draugą, apie vekselio perleidimą atsakovas žinojo, grąžinti skolą jis prašė ne kartą telefonu, po ieškinio pateikimo atsakovas buvo atvykęs pas jį į Šiaulius, siūlė grąžinti dalį skolos, o kitą nurašyti. Teismas taip pat vadovavosi trečiojo asmens A. I. paaiškinimais, kad ieškovas pasiūlė pirkti skolą 2006 m., nes jam reikėjo pinigų ir jis žinojo, kad atsakovas negali jam grąžinti skolos; atsakovas žinojo, kad terminas pateikti vekselį apmokėjimui yra pasibaigęs ir kad yra perleidžiama reikalavimo teisė į skolą pagal paskolos santykius, o ne vekselis; paaiškino, kad jis gavo pinigus iš ieškovo, todėl turtinių pretenzijų atsakovui nebereiškė. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad santykiai dėl skolos perleidimo buvo realūs, o ne tariami. Vien tai, kad ieškovas ilgą laiką nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, teismo vertinimu, savaime neįrodo, kad reikalavimo perleidimo sandoris nebuvo sudarytas ar kad jis buvo ar šiuo metu yra tariamas. Atsakovo argumentus, kad reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia viešąją tvarką, nes A. I. siekia išvengti kreditorių reikalavimų savo kaip fizinio asmens bankroto byloje, teismas atmetė kaip neįrodytus, kadangi bankroto byla neiškelta. Be to, atsakovo teisės dėl to nepažeidžiamos, o ginti kitų asmenų teisių ar viešojo intereso atsakovas neįgaliotas. Spręsdamas dėl pelno palūkanų priteisimo teismas atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir palūkanas priteisė ne už 10 m. laikotarpį, o už 5 m. laikotarpį, kurios sudaro 22 544,03 Eur.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinys ir atmestas priešieškinis, bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, o priešieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi vien trečiojo asmens A. I. paaiškinimais, jog vekselis buvo išduotas dėl to, kad trečiasis asmuo suteikė atsakovui 280 000 Lt paskolą. Vekseliui tapus skolos rašteliu santykiai tarp vekselio davėjo ir kreditoriaus transformuojasi į teisinius santykius, kuriems taikomos įprastus paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.), šią aplinkybę turi įrodytu ieškovas. Atsakovas priešieškinyje prašė teismo įpareigoti trečiąjį asmenį pateikti įrodymus, kad jis perdavė atsakovui 280 000 Lt sumą pagal vekselį, tačiau teismas to nepadarė, o vadovavosi vien trečiojo asmens paaiškinimais, kurie yra prieštaringi. Atsakovas, vykdydamas 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 50 000 Lt sumokėjo 2005 m. liepos 28 d., o 450 000 Lt – 2005 m. rugpjūčio 29 d. į trečiojo asmens sąskaitą. Šie įrodymai taip pat paneigia trečiojo asmens paaiškinimus, kad pinigai pagal vekselį buvo paskolinti tada, kai jie buvo įskaityti į trečiojo asmens sąskaitą. Be trečiojo asmens paaiškinimų byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad paskolos suma buvo perduota atsakovui. Vien vekselis, kaip paskolos raštelis, negali patvirtinti pinigų perdavimo atsakovui fakto. Atsakovas ir trečiasis asmuo buvo sutarę vykdyti verslą, dėl to abiejų buvo pasirašyti 2009 m. liepos 22 d. įsipareigojimai, susiję su pastato rekonstrukcija. Vekselis trečiajam asmeniui buvo išrašytas dėl to, kad šis, pasinaudodamas savo verslo kontaktais bei gebėjimais, gautų statybos leidimą bei patalpų bendraturčio TEO LT sutikimą dėl patalpų rekonstrukcijos. Šiuos darbus turėjo atlikti ne atsakovas, o trečiasis asmuo, šiems darbams reikalinga didelė investicija. Kadangi atsakovas už didelę pinigų sumą pirko dalį pastato iš trečiojo asmens, jis neturėjo reikiamos pinigų sumos, todėl trečiasis asmuo pasiūlė jam pasirašyti vekselį. Teismas nepagrįstai 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties nepripažino tariamu sandoriu. Tai patvirtina šios aplinkybės: reikalavimai grąžinti įsiskolinimą atsakovui pradėti reikšti apytikriai prieš metus, juos reiškė ne ieškovas, kuriam turėjo priklausyti reikalavimo teisė, o trečiasis asmuo; trečiasis asmuo niekada neminėjo atsakovui, kad perleido savo reikalavimo teisę, ieškovas iki ieškinio pateikimo nereikalavo iš atsakovo įvykdyti prievolės; ieškovas, tariamai sumokėjęs 250 000 Lt už vekselį, daugiau nei 9 m. nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų išieškota; trečiasis asmuo turi daug kreditorių, todėl tikėtina, kad, vengdamas atsiskaitymo su kreditoriais, pasirašė tariamą pirkimo–pardavimo sutartį. Tik kainos sumokėjimas galėtų neginčijamai patvirtinti, kad 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis nėra tariamas sandoris, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti, nors atsakovas ir prašė teismo juos išreikalauti. Ieškovo pateikta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nepatvirtina, kad buvo atlikti kokie nors realūs mokėjimai. Ieškovas net nepateikė vekselio originalo, kas taip pat patvirtina, kad vekselis realiai jam nebuvo perduotas. Teismas, atmesdamas reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, rėmėsi vien ieškovo ir trečiojo asmens, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, paaiškinimais. Tai, kad sandoris yra tariamas, patvirtina ir aplinkybė, jog trečiasis asmuo turi daug kreditorių, 2016 m. spalio 12 d. jam yra iškelta bankroto byla. Be to, kadangi jokių pinigų trečiasis asmuo atsakovui nebuvo perdavęs, todėl paskolos santykiai tarp jų nesusiklostė. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą ir atitinkamai šios teisės negalėjo perleisti ieškovui (CK 6.102 str. 1 d.).
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. I. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas savo išvadas dėl paskolinių teisinių santykių grindė ne tik trečiojo asmens paaiškinimais, bet ir kitais įrodymais. Pats atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad už didelę pinigų sumą pirko iš trečiojo asmens dalį pastato, tačiau neturėjo reikiamos pinigų sumos. Atsakovo argumentai patvirtina, kad jam 2005 m. liepos 27 d. trūko lėšų ir jam buvo žinoma, kad trečiasis asmuo jų turėjo pakankamai. Būtent šios aplinkybės, t. y. trečiojo asmens atsakovui paskolinti pinigai ir nulėmė 2005 m. liepos 27 d. vekselio pasirašymą. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad vekselis buvo pasirašytas dėl to, kad trečiasis asmuo, pasinaudodamas verslo kontaktais ir gebėjimais, gautų statybos leidimą ir patalpų bendraturčio TEO LT sutikimą dėl pastato rekonstrukcijos, nes vekselis negali būti siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis, juo labiau su sąlygomis, kurios buvo apibrėžtos tik 2009 m. liepos 22 d. Nurodo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pinigų perdavimo jam faktą. Priešingai, į bylą pateiktas vekselis patvirtina pinigų perdavimo atsakovui faktą. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovo pateikti 2005 m. liepos 28 d. ir 2005 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo nurodymai nepaneigia fakto, kad 2005 m. liepos 27 d. trečiasis asmuo turėjo 280 000 Lt grynaisiais pinigais, kaip ir neįrodo fakto, kad atsakovas vekselį pasirašė nurodytos sumos negavęs. Pažymi, kad atsakovas, prašydamas pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, niekada neginčijo 2005 m. liepos 27 d. vekselio, todėl iš šio skolos dokumento kylanti atsakovo prievolė yra galiojanti. Kadangi 2006 m. trečiasis asmuo statėsi namą, jam reikėjo pinigų, todėl neapmokėtą vekselį pardavė ieškovui. Ieškovą, atsakovą ir trečiąjį asmenį sieja asmeninė pažintis. Delsimas įgyvendinti reikalavimo pagal 2005 m. liepos 27 d. vekselį teises buvo sąlygotas žmogiškojo faktoriaus iš pradžių trečiajam asmeniui, o vėliau ieškovui siekiant nesužlugdyti atsakovo finansiškai.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas S. K. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas pagrįstai sprendė, kad vekselis, kaip skolos raštelis, yra pakankamas rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad atsakovui pinigai buvo perduoti. Atsakovas komentuoja iš konteksto ištrauktus trečiojo asmens paaiškinimus apie vekselio pasirašymo aplinkybes, kurios vyko daugiau nei prieš 10 m., tačiau pats į bylą nepateikė jokių objektyvių ar bent logiškai paaiškinamų aplinkybių, kodėl jis pasirašė skolos dokumentą, jei pinigai jam nebuvo perduoti. Juo labiau, kad atsakovas turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą ir ilgametę patirtį statybų versle, todėl vekselio turinys jam buvo suprantamas ir jo pasirašymo pasekmės žinomos. Nereikšminga atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jis trečiajam asmeniui pinigus pervedė tik 2005 m. liepos 28 d. ir 2005 m. rugpjūčio 29 d. Byloje nėra ginčo, kad trečiasis asmuo ginčo objektu tapusia grynųjų pinigų suma vekselio pasirašymo metu disponavo, o šios sumos grynaisiais pinigais perdavimą atsakovui patvirtina jo pasirašytas vekselis. Būtent atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad jis už didelę pinigų sumą pirko iš trečiojo asmens dalį pastato, tačiau neturėjo reikiamos pinigų sumos, patvirtina, kad atsakovui buvo reikalingos papildomos lėšos. Per visus 10 m. atsakovas nebandė skolos dokumento atsiimti ir/arba jį nuginčyti teismine tvarka, tuo akivaizdžiai pripažindamas turtinę prievolę. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad ieškovas nepateikė vekselio originalo, nes jo originalas pateiktas Vilniaus m. apylinkės teismui su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo.Atsakovas, ginčydamas 2006 m. gegužės 19 d. sutartį, nebūdamas ginčijamo sandorio šalimi, privalo įrodyti, kokiu būdu šis sandoris pažeidžia jo teises (CK 6.227 str. 1, 3 d.). Atsakovas priešieškinyje nenurodo, kokiu būdu ir kokia apimtimi 2006 m. gegužės 19 d. sutartis pažeidžia jo teises, todėl nėra tinkamas subjektas reikšti tokį ieškinį. Be to, minėtas sandoris visiškai atitinka sandorio šalių valią ir neprieštarauja nei bendriesiems teisės principams, nei viešajai tvarkai, nei imperatyvioms teisės normoms. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų ginčo sandorio tariamumą. Šis sandoris yra įvykdytas, todėl negali būti pripažintas tariamu. Pagal šią sutartį ieškovas trečiajam asmeniui perdavė 250 000 Lt grynais pinigais (kurių turėjimo faktą patvirtina ieškovo į bylą pateikti akcijų pirkimo–pardavimo dokumentai), o trečiasis asmuo ieškovui perdavė reikalavimo teisę patvirtinantį dokumentą – vekselį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė naujus įrodymus – 2005 m. liepos 28 d. ir 2005 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo nurodymus – kuriuos prašo pridėti prie bylos (2 t., b. l. 50-51). Šie mokėjimo nurodymai patvirtina, kada atsakovas atsiskaitė su trečiuoju asmeniu pagal 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Nurodyti įrodymai, pasak atsakovo, paneigia ieškovo įrodinėjamą aplinkybę, jog trečiasis asmuo pagal vekselį paskolino pinigus po to, kai atsakovas su trečiuoju asmeniu atsiskaitė pagal 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Šių įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismui atsakovas motyvavo tuo, kad tik paskutinio teismo posėdžio metu (vykusio 2017 m. sausio 12 d.) trečiasis asmuo nurodė, kad 280 000 Lt pinigų suma buvo paskolinta iš pinigų, gautų vykdant 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija, įvertinusi teikiamų įrodymų ryšį su bylos dalyku, faktą, kad šie įrodymai kartu su apeliaciniu skundu buvo išsiųsti kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims ir jie neprieštaravo dėl nurodytų įrodymų prijungimo, bei nenustačiusi atsakovo veiksmuose piktnaudžiavimo, priima nurodytus naujus įrodymus ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 str.).
Dėl reikalavimo priteisti įsiskolinimą pagal vekselį
2005 m. liepos 27 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu atsakovas D. S. (vekselio davėjas) įsipareigojo iki 2005 m. gruodžio 31 d. sumokėti trečiajam asmeniui A. I. (vekselio gavėjui) 280 000 Lt sumą (1 t., b. l. 4). Byloje nėra ginčo, kad vekselis atitinka įstatymo reikalavimus, numatytus vekseliui (ĮIPVĮ 77 straipsnio redakcija, galiojusi vekselio išrašymo metu). Byloje nustatyta, kad, suėjus neprotestuotiname paprastajame vekselyje nurodytam mokėjimo terminui, vekselis nebuvo pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vekselio turėtojui laiku nesikreipus į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, vekselis prarado vertybinio popieriaus statusą ir vertintinas kaip skolos dokumentas, nes ši pirmosios instancijos teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką ir ginčo byloje dėl to nėra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai įstatymo reikalavimus atitinkantis vekselis įstatyme nustatytais terminais nepateiktas apmokėti ir dėl jo nėra išduoto notaro vykdomojo įrašo, nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokį vekselį savaime pasibaigė ar jis netenka teisinės galios, nes tokių teisinių pasekmių nenustatyta ĮIPVĮ. Tokiais atvejais vekselio turėtojas praranda teisę reikalavimui, atsiradusiam pagal vekselį, patenkinti kreiptis ne ginčo tvarka į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, bet jam išlieka teisė kreiptis dėl skolos priteisimo teismine tvarka. Neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016).Nagrinėjamu atveju vekselio gavėjas (trečiasis asmuo) ir ieškovas įrodinėjo, kad vekselyje nurodytą sumą trečiasis asmuo atsakovui paskolino. Atsakovas pinigų skolinimo faktą neigė, teigdamas, kad vekselis patvirtina atsakovo įsipareigojimą investuoti. Vienas iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra tas, jog pareiga įrodyti pinigų paskolinimo faktą, vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 2 dalimi, tenka ieškovui. Toks atsakovo nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymas yra neteisingas, nes neatitinka kasacinio teismo praktikos. Vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, t. y. nesusijusi teisiniu ryšiu su jos atsiradimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016). Taigi šiuo atveju būtent atsakovui, kaip vekselio davėjui, tenka pareiga įrodyti, kad vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai – iš esmės neegzistuoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas šios pareigos neįvykdė, t. y. nepaneigė, kad pinigai jam buvo paskolinti. Vekselio tekstą, kuriuo įsipareigojo iki 2005 m. gruodžio 31 d. sumokėti 280 000 Lt sumą, savo ranka surašė ir jį pasirašė atsakovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovas, turėdamas aukštąjį ekonominį išsilavinimą, būdamas didelės įmonės (UAB ,,Statybų linija“) direktoriaus pavaduotoju, dirbęs su investiciniais projektais (2017 m. sausio 12 d. posėdžio garso įrašas), pasirašydamas vekselį, suprato vekselio pasirašymo pasekmes ir suvokė iš įstatymo reikalavimus atitinkančio pasirašyto vekselio kylančias teisines pasekmes (CPK 185 str.). Kolegijos vertinimu, nekyla abejonių, kad tiek vekselio davėjas (atsakovas), tiek vekselio gavėjas (trečiasis asmuo), būdami verslininkai, sudarydami įstatymo reikalavimus atitinkantį vekselį, veikdami atsakingai, suprato vekseliu atsakovo prisiimamus įsipareigojimus trečiajam asmeniui (kad vekseliu atsakovas įsipareigojo besąlygiškai sumokėti jame nurodyta pinigų sumą). Pažymėtina, kad išrašyto vekselio atsakovas niekada neginčijo. Atsakovas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino trečiojo asmens paaiškinimų, susijusių su pinigų pagal vekselį skolinimo aplinkybėmis, prieštaringumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktų 2005 m. liepos 28 d. ir 2005 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo nurodymų, kuriais jis atsiskaitė pagal 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį su trečiuoju asmeniu, datas, sutinka su atsakovo argumentais, kad trečiasis asmuo negalėjo paskolinti pinigų, kurių grąžinimas užtikrintas 2005 m. liepos 27 d. vekseliu, iš tų lėšų, kurias gavo iš atsakovo pagal 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovas įrodė, kad vekselyje nurodyti pinigai jam nebuvo paskolinti. Priešingai nei įrodinėja atsakovas, teismo posėdžio metu trečiasis asmuo vienareikšmiškai nepatvirtino, kad ginčo suma buvo paskolinta iš tų lėšų, kurias trečiasis asmuo gavo iš atsakovo pagal 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Trečiasis asmuo paaiškino, kad jis, atsižvelgiant į tai, kad vekselis išrašytas beveik prieš 12 metų, tiksliai neatsimena pinigų skolinimo aplinkybių, negali pasakyti, ar skolino tuos pinigus, kuriuos išsigrynino atsakovui atsiskaičius pagal 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ar išsiėmė pinigus iš banke turimos seifo dėžutės, nes turėjo ir kitų deklaruotų grynųjų pinigų, gautų vykdant nekilnojamojo turto projektus (2017 m. sausio 12 d. posėdžio garso įrašas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo pinigus atsakovui skolino ne iš lėšų, gautų pagal 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau nepaneigia atsakovo mokėjimo prievolės, nurodytos galiojančiame 2005 m. liepos 27 d. neprotestuotiname paprastajame vekselyje. Paties atsakovo pozicija dėl vekselio išrašymo priežasčių nėra nuosekli. Atsiliepime į ieškinį jis nurodė, kad vekselis buvo išrašytas kaip įsipareigojimas investuoti į pastato (kurio dalį atsakovas įsigijo pagal 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį) rekonstrukciją. Bylos duomenys patvirtina, kad įsipareigojimai pastato bendrasavininkui AB TEO LT, susiję su pastato numatoma rekonstrukcija, trečiojo asmens ir atsakovo yra pasirašyti tik 2009 m. liepos 22 d. (1 t., b. l. 68), t. y. praėjus beveik dvejiems metams po to, kai, pagal atsakovo paaiškinimus, jis vekseliu iki 2005 m. gruodžio 31 d. trečiajam asmeniui užtikrino savo investicijos į pastato rekonstrukciją dalį. 2017 m. sausio 12 d. teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad vekselis trečiajam asmeniui buvo išrašytas dėl to, kad šis, pasinaudodamas savo verslo kontaktais bei gebėjimais, gautų statybos leidimą bei patalpų bendraturčio TEO LT sutikimą dėl patalpų rekonstrukcijos. Toks atsakovo nurodomas vekselio išrašymo motyvas, kolegijos vertinimu, taip pat yra neįtikinamas. Tokia atsakovo nurodoma vekselio išrašymo priežastis neatitinka vekselio, kuriuo besąlygiškai įsipareigojama sumokėti jame nurodytą sumą, paskirties. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis atsakovo paaiškinimais, jis išdavė vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo po 5 mėn. nuo jo išrašymo sumokėti 280 000 Lt sumą, dar neegzistuojančios ir neapibrėžtos prievolės įvykdymo užtikrinimui. Juo labiau, kad jokių įrodymų, kurie patvirtintų iki vekselio išrašymo buvusį atsakovo ir trečiojo asmens susitarimą dėl investicijų į ginčo pastatą, kurias galbūt reikėtų užtikrinti vekseliu, atsakovas nepateikė. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos paneigti, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens paskolos teisiniai santykiai, kuriuos patvirtina nenuginčytas paprastasis neprotestuotinas 2005 m. liepos 27 d. vekselis, neegzistavo (CPK 12, 178, 185 str.).
Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį
Apeliaciniame skunde atsakovas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties tariamu sandoriu (CK 1.86 str.). Ieškovo ir trečiojo asmens argumentus, kad atsakovas, nebūdamas ginčo sutarties šalimi, nėra tinkamas subjektas prašyti pripažinti šią sutartį tariamu sandoriu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Tariamas sandoris yra niekinis (CK 1.86 str.). Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Ieškinį atsakovui dėl skolos pagal vekselį priteisimo pareiškė ieškovas, kuris reikalavimo teisę į atsakovą pagal minėtą vekselį įgijo 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Pripažinus šią sutartį negaliojančia, nagrinėjamoje byloje neliktų subjekto, reiškiančio atsakovui materialinį reikalavimą, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo ir trečiojo asmens argumentais, kad atsakovas yra nesuinteresuotas dėl ginčo sutarties negaliojimo teisinių pasekmių. Tačiau priešingai nei įrodinėja atsakovas, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad 2006 m. gegužės 19 d. sutartis atitinka tariamo sandorio požymius. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tariamas sandoris yra toks sandoris, kuris yra sudarytas tik dėl akių – neketinant sukurti teisinių pasekmių. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017). Siekiant sandorį pripažinti tariamuoju, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).Vienas iš atsakovo nurodomų argumentų, kuris, jo manymu, patvirtina sandorio tariamumą, yra tas, kad byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovas (pirkėjas) atsiskaitė su trečiuoju asmeniu (pardavėju) pagal ginčo sutartį. Kolegijos vertinimu, vien tai, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas atsiskaitė su trečiuoju asmeniu, neįrodo sandorio tariamumo. Atsiskaitymo faktą pagal 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu patvirtino tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai (tiesiogiai ar per atstovus) yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuria byloje nustatomi tam tikri faktiniai duomenys (CPK 177 str. 2 d.). Aplinkybę, kad ieškovas realiai įgijo vekselį (reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą) pagal 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį patvirtina ir pats faktas, kad būtent ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos, kildinamos iš įsigyto vekselio, priteisimo (CPK 185 str.). Ieškovas ir trečiasis asmuo paaiškino, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu atsiskaitė grynais pinigais. Tai reiškia, kad tiesioginiai įrodymai, kurie patvirtintų atsiskaitymą pagal minėtą sutartį, pavyzdžiui, mokėjimo nurodymas, mokėjimo kvitas ar kt., objektyviai neegzistuoja. Aplinkybei, kad ieškovas turėjo finansinių galimybių sumokėti nurodytą sumą patvirtinti, ieškovas pateikė 2004 m. kovo 29 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią jis pardavė turėtas įmonės akcijas pirkėjui už 282 150 Lt sumą, kuri turėjo būti sumokėta iki 2004 m. gegužės 30 d. (1 t., b. l. 107). Šis ieškovo pateiktas įrodymas (akcijų pirkimo–pardavimo sutartis) netiesiogiai patvirtina, kad ieškovas turėjo pinigų sumokėti 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties kainą. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Šiuo atveju įvertinusi realią galimybę ieškovui pateikti tiesioginius atsiskaitymą su trečiuoju asmeniu patvirtinančius įrodymus, aplinkybes, kad atsiskaitymo pagal ginčo sutartį faktą patvirtino abi jos šalys (ieškovas ir trečiasis asmuo), ieškinį dėl skolos priteisimo pagal ginčo vekselį pareiškė naujasis jo savininkas, ieškovas pateikė įrodymą, patvirtinantį, kad turėjo lėšų sumokėti ginčo sutarties kainą, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2006 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo realiai įvykdyta ir neatitinka tariamo sandorio požymių. Ta aplinkybė, kad ieškovas ilgą laiką nesiėmė priemonių išieškoti skolą pagal vekselį taip pat neįrodo sandorio tariamumo. Byloje dalyvaujančius asmenis siejo asmeninė pažintis, kuria ieškovas ir grindė delsimą kreiptis į teismą, be to, tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo paaiškino, kad žodžiu yra ne kartą prašę atsakovo grąžinti pinigus, pats atsakovas pripažino, kad 2016 m. yra susitikęs su ieškovu aptarti skolos pagal vekselį (2017 m. sausio 12 d. posėdžio garso įrašas). Visos nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad ieškovas ir trečiasis asmuo realiai įgijo civilines teises ir pareigas pagal ginčo sutartį, ši sutartis yra įvykdyta, todėl pripažinti jos tariama nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovas ir trečiasis asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93, 302 str.). Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 960 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (2 t., b. l. 86-87), trečiojo asmens – 840 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (2 t., b. l. 88-89). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, faktą, kad abu atsiliepimus į apeliacinį skundą surašė tas pats advokatas (atsiliepimai grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais), atsižvelgusi į tai, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis beveik atitinka maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, sprendžia, kad yra pagrindas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 650 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui S. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) ir trečiajam asmeniui A. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.