Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Maškevičienės ir Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovei R. Z. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir šalių sudarytos paskolos sutarties galiojimo

7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija ir teisės normų taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008). Kadangi teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, tai spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas priimtą sprendimą pagrindžia nustatytus teisinius santykius reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, visų pirma turi tinkamai nustatyti šalis siejančius teisinius santykius.

8. Šioje byloje ieškovas pareiškė atsakovei reikalavimus dėl 20 000 Eur skolos, 7 600 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolos suma, 720 Eur delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo ir šiuos savo reikalavimus grindė paskolos teisinius santykiuos reglamentuojančiomis teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas šalių santykius taip pat kvalifikavo kaip paskolos teisinius santykius bei taikė atitinkamas paskolos sutarties sudarymą ir vykdymą reglamentuojančias Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo nurodyta šalių teisinių santykių kvalifikacija nesutinka.

9. Byloje yra pateikta 2016 m. sausio 25 d. šalių pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovei 20 000 Eur sumą, o atsakovė įsipareigojo iki 2016 m. birželio 30 d. skolą grąžinti. Paskolos sutarties 2.1 punkte atsakovė taip pat įsipareigojo mokėti ieškovui 2 procentų dydžio mėnesio palūkanas. Paskolos grąžinimui užtikrinti atsakovė 2016 m. sausio 25 d. išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovui 22 400 Eur skolos ir palūkanų sumą. Paskolos sutarties 1.2 punkte nurodyta, kad paskola yra suteikiama grynaisiais pinigais jos pasirašymo metu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pinigai pagal šią sutartį atsakovei buvo perduoti.

10. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. CK 1.93 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013 ir kt.).

11. Įvertinusi tai, kad pagal 2016 m. sausio 25 d. šalių pasirašytą paskolos sutartį ieškovas perdavė atsakovei grynaisiais pinigais 20 000 Eur sumą, tačiau ši sutartis nėra patvirtinta notaro, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas peržengti ieškovo apeliacinio skundo ribas ir teismo iniciatyva pripažinti 2016 m. sausio 25 d. paskolos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento dėl įstatymų reikalaujamos notarinės sutarties formos nesilaikymo (CK 6.871 straipsnio 4 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis).

12. CK 1.93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, tai yra viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovės pareiga grąžinti iš ieškovo gautas pinigines lėšas kyla ne CK 6.873 straipsnio, o CK 1.80 straipsnio 2 dalies ir 1.93 straipsnio 5 dalies pagrindu, tai yra taikant restituciją. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinus 2016 m. sausio 25 d. šalių pasirašytą paskolos sutartį negaliojančia, ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti jam 20 000 Eur sumą. Kadangi byloje nėra ginčo dėl to, kad pinigai atsakovei buvo realiai perduoti, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo, turi būti nustatytos aplinkybės, kokią dalį iš ieškovo gautų piniginių lėšų atsakovė ieškovui yra grąžinusi.

13. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad priimdamas sprendimą teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog dalį paskolos sumos, tai yra 9 000 Eur, atsakovė yra grąžinusi. Apelianto teigimu, atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų šiems atsikirtimams pagrįsti, nors pagal formuojamą teismų praktiką sandorio įvykdymo faktui patvirtinti taikomi tie patys formos reikalavimai, kurie yra taikomi sudarant paskolos sutartį. Su šiais skundo argumentais galima iš dalies sutikti.

14. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje buvo įrodyta, jog atsakovė ieškovui yra grąžinusi 9 000 Eur skolos bei sumokėjusi 1 200 Eur palūkanų, todėl likusi skolos suma, tai yra 11 000 Eur, buvo priteista ieškovui iš atsakovės. Apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesta ieškinio reikalavimų dalis dėl 9 000 Eur skolos priteisimo teismui konstatavus, kad šią skolos dalį atsakovė ieškovui yra grąžinusi.

15. Pagal CK 6.65 straipsnio nuostatas kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės, nes tai leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas; siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, skolininkas gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011).

16. Atsakovė byloje įrodinėjo, kad dalį skolos sumos, tai yra 9 000 Eur, 2017 m. sausio 20 d. grąžino ieškovui grynaisiais pinigais jo įmonės patalpose, tačiau byloje nėra pateiktas rašytinis ieškovo pakvitavimas, patvirtinantis atsakovės nurodytus atsikirtimus apie šios skolos dalies grąžinimą ieškovui grynaisiais pinigais. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė yra verslininkė, taip pat yra dirbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos projektų vadove, todėl akivaizdu, kad asmeniui, ėjusiam vadovaujamas pareigas verslu užsiimančioje įmonėje, turėjo ir galėjo būti žinoma sutarčių sudarymo ir jų vykdymo tvarka, taip pat galimos teisinės pasekmės dėl netinkamai įforminto sutarties įvykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, beveik pusės dydžio skolos grąžinimo grynaisiais pinigais neįforminimas pakvitavimu negali būti vertinamas kaip protingo ir apdairaus asmens standartą atitinkantis elgesys. Byloje yra pateikta 2017 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad E. Z. už 15 000 Eur pardavė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė nėra šios sutarties šalis, o patikimų įrodymų apie tai, kad pagal šią sutartį gautos lėšos buvo panaudotos atsakovės skolai padengti byloje nėra. Dėl to šis rašytinis įrodymas taip pat neleidžia daryti išvados, jog atsakovė yra įvykdžiusi dalį prievolės ieškovui.

17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat iš dalies sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų, tai yra atsakovės sutuoktinio ir sesers, parodymais, nors šių liudytojų parodymai yra subjektyvūs ir šioje byloje negali būti laikomi tinkama įrodinėjimo priemone. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Priimdamas skundžiamą sprendimą ir atmesdamas ieškinio reikalavimų dalį dėl 9 000 Eur skolos priteisimo, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi liudytojais teismo posėdžio metu apklaustų A. Z. ir R. K. parodymais. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad liudytojas A. Z. yra atsakovės sutuoktinis, o liudytoja R. K. yra atsakovės sesuo. Nors įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos nenumato draudimo remtis sutuoktinio ir artimųjų giminaičių parodymais, tačiau nagrinėjamu atveju vien šių liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip patikimai patvirtinantys atsakovės nurodytas pinigų perdavimo ieškovui aplinkybes, nes kiti byloje esantys įrodymai šių liudytojų parodymų nepatvirtina. Įvertinusi aptartas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodyti atsakovės atsikirtimai dėl 9 000 Eur skolos dalies grąžinimo ieškovui (CPK 178 straipsnis). Kadangi bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, jog atsakovė yra sumokėjusi ieškovui 1 200 Eur palūkanų, darytina išvada, kad taikant restituciją atsakovė privalo grąžinti ieškovui 18 800 Eur, todėl skundžiamas teismo sprendimas keistinas ir ieškovui iš atsakovės priteista 16 536 Eur suma padidintina iki 18 800 Eur.

18. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių santykius bei netinkamai nustatė ieškovui iš atsakovės priteistinos sumos dydį, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

19. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

20. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 758 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų 637 Eur už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis ir 121 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Įrodymų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikta. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinta ieškinio reikalavimų dalis sudaro 66 proc., todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

21. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 203 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Įrodymų apie atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta. Kadangi patenkinta 25 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, ieškovui iš atsakovės priteistina 50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

22. Kadangi ieškovui iš atsakovės priteista suma sudaro 18 800 Eur, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas mažintinas iki 18 800 Eur, paliekant šia nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis, 150 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies. Pripažinti negaliojančia 2016 m. sausio 25 d. M. K. ir R. Z. sudarytą paskolos sutartį Nr. 2016-01-25/01 negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Taikyti restituciją ir priteisti ieškovui M. K. iš atsakovės R. Z. 18 800 Eur skolos, 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 18 800 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra 2017 m. liepos 21 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti ieškovui M. K. iš atsakovės R. Z. 50 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Sumažinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eL2-2662-729/2017 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovės R. Z. turto arešto – mastą iki 18 800 Eur, paliekant šia nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Nutarties kopiją nusiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.