Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. I. U. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nutarčių civilinėse bylose Nr. 2YT-185-877/2017 ir Nr. 2YT-186-877/2017 pagal pareiškėjos R. I. U. skundus dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0085/06/01202, suinteresuoti asmenys: antstolis R. B., AB „Kauno energija“, D. U..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas kilęs dėl antstolio pareigos perduoti vykdomąjį raštą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir tuo pagrindu užbaigti vykdomąją bylą nevykdymo bei su tuo susijusių pasekmių.

Nesutikdamas su pareiškėjos skundais, antstolis R. B. 2016 m. spalio 20 d. patvarkymu atsisakė tenkinti R. I. U. skundus dėl antstolio veiksmų ir skundus kartu su vykdomąja byla persiuntė nagrinėti Kauno apylinkės teismui. Patvarkyme nurodė, kad vykdymo procesas susijęs su asmenine pareiškėjos skola, antstoliui apie bankroto bylos iškėlimą skolininkės individualiai įmonei nebuvo žinoma, tačiau bankroto byloje nebuvo dengiami jokie kreditoriniai įsipareigojimai, todėl užbaigus bankroto bylą išieškojimas pagal asmenines skolas iš įmonės savininko turi būti tęsiamas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad antstolio padaryti procesiniai pažeidimai nesukėlė pareiškėjai jokių pasekmių. Antstolis be jokio teisinio pagrindo po dešimties metų neveikimo priėmė sprendimus išieškoti skolą kreditorės naudai iš pareiškėjos darbo užmokesčio, nors vykdomoji byla turėjo būti seniausiai užbaigta CPK 632 straipsnio 6 punkto pagrindu. Pareiškėja negalėjo žinoti, kad antstolis neįvykdė savo pareigos ir neperdavė vykdomojo dokumento bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Skundą dėl antstolio veiksmų nagrinėjantis teismas neturėjo spręsti apie prievolės pobūdį ir kilmę (asmeninė ar ne), tą daryti turėjo bankroto bylą nagrinėjęs teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarčių dalių, kuriomis netenkinti pareiškėjos prašymai panaikinti antstolio patvarkymus vykdomojoje byloje ir nutraukti vykdomąją bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Iš atskirųjų skundų turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarčių dalimis, kuriomis konstatuota, kad neteisėti antstolio veiksmai neperduoti vykdomojo rašto bankroto bylą nagrinėjusiam teismui neturėjo įtakos nei išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą apimčiai, nei pareiškėjos teisėms. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismas negalėjo vertinti prievolės pobūdžio ir kilmės, o tą padarydamas pažeidė proceso teisės normas. Todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai pasisako dėl kiekvieno iš šių argumentų.

Dėl prievolės pobūdžio nustatymo

Prievolės pobūdžio nustatymas yra teismo, bet ne antstolio prerogatyva. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad iš individualios įmonės veiklos atsiradusių prievolių pobūdžio, asmenų, atsakingų pagal šias prievoles, bei jų atsakomybės atsiradimo pagrindų nustatymas nepatenka į vykdymo proceso apimtį, nes šie klausimai yra tiesiogiai susiję su teisių ir pareigų nustatymu ir gali būti išspręsti tik nagrinėjant konkrečią bylą teisme (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012).

Apeliantė byloje teigė, kad šiuo metu iš jos išieškoma skola susijusi su individualios įmonės veikla, tačiau skunduose nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl antstolio veiksmų teisėtumo, negalėjo vertinti prievolės pobūdžio, nes tai bankroto bylą nagrinėjančio teismo teisė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais.

Pažymėtina, kad visų vykdymo veiksmų atlikimo pagrindu laikytinas vykdomasis dokumentas (CPK 586 str.), kuris atlieka informavimo apie skolininką, iš kurio turi būti išieškoma, kartu ir apie jo atsakomybę – ji asmeninė, subsidiarioji ar solidarioji (CPK 648 str.) funkciją. Išieškojimas galimas tik iš fizinių ir juridinių asmenų, kurių prievolė kreditoriui nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar kitu vykdytinu dokumentu, kurie yra pagrindas išduoti vykdomąją dokumentą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolio R. B. žinioje yra vykdomoji byla Nr. 0085/06/01202, užvesta Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 7 d. išduoto vykdomojo rašto pagal 2006 m. liepos 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4251-530/2006 pagrindu. Vykdomajame rašte įrašyta teismo sprendimo rezoliucinė dalis, taip pat nurodyta, kad išieškotojas pagal išduotą vykdomąjį raštą yra AB „Kauno energija“, skolininkas – R. I. U. (vykdomosios bylos 1 lapas). Apeliantė teigia, kad skola kilusi iš individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, veiklos, todėl antstolis be pagrindo tęsia išieškojimą po individualios įmonės likvidavimo iš pareiškėjos, kaip įmonės savininkės. Su šiais apeliantės argumentais negalima sutikti, nes nutarties 14 punkte nurodytų nuostatų pagrindu ir atsižvelgiant į vykdomojo rašto turinį akivaizdu, kad antstolis pagrįstai išieškojimą vykdė iš vykdomajame rašte nurodyto skolininko (apeliantės) neturėdamas pareigos spręsti apie prievolės pobūdį. Tokie antstolio veiksmai atitiko ir kasacinio teismo aiškinimą, kad net ir tuo atveju, jei vykdant vykdomąjį dokumentą paaiškėja, jog išieškojimas turi būti vykdomas ne tik iš vykdomajame dokumente nurodyto skolininko, bet ir trečiųjų asmenų, kurie nenurodyti vykdomajame dokumente ir dėl kurių nebuvo priimta teismo sprendimo, turto, tai antstolis neturi teisės priimti patvarkymo dėl išieškojimo iš šių asmenų (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016).

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl antstolio veiksmų teisėtumo, išsiaiškino faktines aplinkybes, sudarančias prielaidas spręsti apie prievolės pobūdį. Šios aplinkybės nustatytos remiantis teismo sprendimu, kurio pagrindu yra išduotas vykdomasis raštas ir užvesta vykdomoji byla, kurioje pareiškėja ginčija vykdymo veiksmus (civilinės bylos Nr. 2-4251-530/2006). Iš teismo sprendimo turinio ir jo rezoliucinės dalies pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog antstolio vykdomo dokumento pagrindu nukreiptas išieškojimas tik į skolininkės R. I. U. turtą neįvardijant, kad skolininkė atsako solidariai, subsidiariai su kitais asmenimis, ar kad skolininke yra R. I. U. IĮ, todėl buvo pagrindas tiek antstoliui, tiek skundą dėl antstolio veiksmų nagrinėjusiam teismui spręsti apie skolininkės asmeninę atsakomybę. Pažymėtina, kad vykdomajame rašte individuali įmonė nėra įrašyta skolininke, ji nebuvo įtraukta byloje dalyvaujančiu asmeniu ir teismo sprendime, kuris yra vykdomas, nespręsta dėl jos teisių ir pareigų.

Dėl vykdomojo rašto nepersiuntimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir su tuo susijusių padarinių

Bankrutuojant neribotos civilinės atsakomybės įmonėms, kreditorių reikalavimus turi teisę reikšti ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir jos dalyvio (savininko) kreditoriai, todėl bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje teismas perima iš antstolių vykdomuosius dokumentus, pagal kuriuos vykdomi išieškojimai ne tik iš įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, bet ir vykdomuosius dokumentus, pagal kuriuos išieškoma iš tokios įmonės dalyvio (savininko) (ĮBĮ 18 str. 1 d., CPK 626 str. 1 d. 3 p.) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009, 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, kt.).

Nustatyta, kad R. I. U. IĮ bankroto byla iškelta 2003 m. kovo 28 d. Antstoliui vykdomasis raštas dėl išieškojimo iš R. I. U. AB „Kauno energija“ naudai pateiktas 2006 metais, tačiau antstolis vykdomojo rašto neperdavė bankroto bylą iškėlusiam teismui. Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu R. I. U. IĮ veikla pripažinta pasibaigusia, tačiau ir po šios datos antstolis vykdomojoje byloje atliko vykdymo veiksmus: darė užklausas, nustatęs draudžiamųjų pajamų buvimą ir egzistuojančias sąskaitas nurodė priverstinai nurašyti pinigines lėšas, priėmė patvarkymus dėl skolos išieškojimo, vykdymo išlaidų paskaičiavimo ir išieškojimo. Visus šiuos veiksmus pareiškėja apskundė nurodydama, jog vykdomoji byla turėjo būti baigta perdavus vykdomąjį raštą bankroto bylą nagrinėjusiam teismui ir išieškojimas iš pareiškėjos po įmonės likvidavimo negali būti tęsiamas.

Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolis neįvykdė įstatyme numatytos pareigos sustabdyti vykdomąją bylą dėl skolos išieškojimo ir vykdomąjį raštą perduoti individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 626 str. 1 d. 3 p. ir ĮBĮ 18 str. 1 d.), tačiau vertino, jog šis pažeidimas neturi įtakos pareiškėjos prievolės kreditorei pasibaigimui ir jokių realių neigiamų pasekmių pareiškėjai nesukėlė. Apeliantė skunduose nurodo, kad priešingai, antstolio padaryti procesiniai pažeidimai sukėlė pareiškėjai pasekmes, t. y. užbaigus vykdomąją bylą dabar nebūtų vykdomas išieškojimas iš pareiškėjos turto.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tuo atveju, jei užbaigus individualios įmonės bankroto procedūras lieka neįvykdytų individualios įmonės savininko įsiskolinimų, teismas, gavęs informaciją apie įmonės išregistravimą, vykdomuosius dokumentus pagal asmenines individualios įmonės dalyvių prievoles turi grąžinti individualios įmonės bankroto proceso metu juos teismui perdavusiems antstoliams, kurie vykdė priverstinį išieškojimą iš įmonės dalyvių. Tai yra pagrindas antstoliui atnaujinti vykdomąją bylą, kurioje toliau tęsiami vykdymo veiksmai (CPK 628 str. 1 d.) (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 30 d. Nr. 2-1945/2011).

Kaip nustatyta teismo nutarties 16 punkte, išieškojimas vykdomojoje byloje vykdomas pagal asmeninę pareiškėjos prievolę. Iš R. I. U. IĮ bankroto administratoriaus pateiktų duomenų nustatyta, kad bankroto byloje nebuvo patenkinti nei įmonės, nei jos savininkės skoliniai įsipareigojimai kreditoriams (vykdomosios b. l. 85). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kreditorinis reikalavimas, dėl kurio vykdymo šiuo metu kilęs ginčas, bankroto byloje taip pat nebūtų buvęs patenkintas. Kas reiškia, jog vykdomasis raštas privalėtų būti grąžintas antstoliui tolimesniam vykdymui, ir tai sudarytų pagrindą tęsti išieškojimą iš įmonės savininko, turinčio pareigą atsakyti už asmenines skolas ir pasibaigus individualios įmonės bankroto procesui, kurio metu nebuvo patenkinti tokių kreditorių finansiniai reikalavimai. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog net antstoliui ir neįvykdžius įstatyme numatytos pareigos, išieškojimas iš pareiškėjos turi būti tęsiamas. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės skunduose nurodoma aplinkybė, jog antstolis savalaikiai nebuvo perdavęs vykdomojo rašto bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, neturi būti vertinama kaip pagrindas vykdomajai bylai nutraukti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamų nutarčių dalių naikinti skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskiruosius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėse bylose Nr. 2YT-185-877/2017 ir Nr. 2YT-186-877/2017 palikti nepakeistas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.