Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalyje padarymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nustatant vienerių metų šešių mėnesių laidavimo terminą, laiduotoja paskiriant N. K..

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, M. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones).

Civilinio ieškovo D. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: civiliniam ieškovui D. V. iš M. K. priteista 10 500 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 192,30 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš M. K. nukentėjusiajam D. V. priteista 730 Eur atstovo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta, civilinis atsakovas ADB „Gjensidige“ pateikė prašymą bylą nagrinėti civiliniam atsakovui nedalyvaujant, bei šiame prašyme nurodė, jog nesutinka su M. K. skundu dėl proceso išlaidų priteisimo iš draudimo bendrovės, jog ADB „Gjensidige“, kaip draudiko, atsakomybė yra sutartinė, o ne deliktinė, taigi draudimo kompanija atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose. Nei Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės, nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato, kad baudžiamojoje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos galėtų būti pripažįstamos žala, taip pat nenustato draudiko pareigos tokio pobūdžio išlaidas atlyginti. Vadovaujantis BPK 106 straipsniu, šios išlaidos gali būti priteistos tik iš kaltinamojo. Teismo posėdžio metu M. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, jo gynėjas taip pat prašė apeliacinį skundą tenkinti, nurodė, kad nukentėjusiojo bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme turėjo būti priteistos iš draudiko. Prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Skunde keliamas klausimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, taip pat dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo iš M. K.. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės

Pirmosios instancijos teismas, uždrausdamas M. K. naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – atsižvelgė į tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas blaivus, neapsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, tačiau iki veikos padarymo taip pat buvo ne kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, be kita ko, už nustatyto greičio viršijimą, nusikalstamą veiką padarė turėdamas galiojančią administracinę nuobaudą. Nustatydamas specialiosios teisės atėmimo terminą, teismas termino parinkimo motyvų nenurodė. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Iš esmės analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, M. K. vadovauja dviem vaikų darželiams (2 t., 125, 128 b. l.), atliekant darbo funkcijas šiuose darželiuose tam tikrais atvejais yra reikalingas vairuotojo pažymėjimas (jei traumų atvejais vaikus reikėtų vežti pas gydytoją, taip pat vežant vaikų grupes į ekskursijas). Nors toks darbo pobūdis, kuomet darbas nėra išimtinai susijęs su teisės vairuoti turėjimu, negali būti priežastimi netaikyti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat vertina kitas aplinkybes. M. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 40 straipsniu. Viena atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų yra pagrįstas manymas, jog asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nenusikals (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nustatydamas šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino M. K. asmenybę – jog jis neteistas, padarė neatsargų nusikaltimą, savo kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, atsakomybės nevengė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės svarbios ir sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą. M. K. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo du vaikus (2 t., 119, 121 b. l.), bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu jų šeimoje gimė dar vienas vaikas (2 t., 141 b. l.). Akivaizdu, kad teisė vairuoti M. K. sudaro žymiai geresnes sąlygas rūpinantis šeima, trimis mažamečiais vaikais, vienas kurių yra ką tik gimęs. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju itin svarbios aplinkybės, susijusios su M. K. pastangomis atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, M. K. nuo 2018 m. balandžio 26 d. dirba pardavimų vadybininku (2 t., 139, 140 b. l.), darbo funkcijų atlikimui jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas (2 t., 138 b. l.). Kaip nurodė apeliacinės instancijos teisme, dar vieną darbą jis susirado siekdamas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pakankamai didelę dalį žalos M. K. atlygino, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo nukentėjusiajam buvo pervesta 4 000 eurų suma (2 t., 150, 151 b. l.). Taigi vis dar turėdamas galimybę vairuoti, M. K. ne tik dirba keliuose darbuose, bet ir atlygino pakankamai didelę iš jo priteistos žalos dalį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, jog nepaskyrus M. K. specialiosios teisės atėmimo, bus veiksmingiau užtikrinami ir nukentėjusiojo interesai, t.y. turtinė bei neturtinė žala nukentėjusiajam bus atlyginta žymiai greičiau. Įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog M. K. netikslinga ir neproporcinga šioje baudžiamojoje byloje skirti baudžiamojo poveikio priemonę - specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Kaip jau paminėta, vairuotojo pažymėjimas jam reikalingas darbinių funkcijų atlikimui, darbas atitinkamai padeda greičiau atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, M. K. asmenybė charakterizuojama teigiamai, jis turi šeimą, tris mažamečius vaikus, kuriais rūpinasi. Neatsargų nusikaltimą M. K. padarė būdamas blaivus, o jo padarytas KET pažeidimas, dėl kurio įvyko eismo įvykis, nelaikytinas piktybiškas (įžūliai pažeidinėjant KET reikalavimus). Teismas taip pat neturi duomenų apie tai, kad po šio įvykio jis pažeidė KET reikalavimus. Teisingumo principas teisėjų kolegijos vertinimu bus įgyvendintas neskiriant M. K. BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl bylinėjimo išlaidų

Apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje prašant pakeisti nuosprendį nesuformuluotas prašymas dėl nukentėjusiojo turėtų bylinėjimo išlaidų priteisimo tik iš M. K., tačiau iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad M. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti priteisti tik iš jo. Skunde nurodo, kad išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra laikomos nuostoliais ir turi būti priteistos pilna apimtimi iš draudiko. Analogiški argumentai buvo išsakyti ir teismo posėdžio metu, tad teisėjų kolegija šį prašymą vertina ir pateikia dėl jo žemiau nurodytus argumentus. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.249 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji norma, apibrėžianti žalą ir nuostolius, patirtus dėl teisės pažeidimo, nei CK 6.283 straipsnyje, reglamentuojančiame žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, nenurodyta, kad žala galėtų būti pripažįstamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos baudžiamojoje byloje. Advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų (šiuo atveju – BPK) nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. CK 6.249 straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kai, be tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, įeinančių į žalos sąvoką, žalai prilyginamos ir kitokio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl nukentėjusio asmens siekio užkirsti kelią žalai atsirasti arba padidėti, apskaičiuoti žalos dydį, išieškoti nuostolius ne teismo tvarka. Šioje normoje bylinėjimosi išlaidos nenurodytos. Jų atlyginimas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, 3K-3-157/2012). Atsižvelgiant į formuojamą kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir nukentėjusiojo turėtas išlaidas (730 Eur) advokato paslaugoms apmokėti priteisė iš M. K.. Ši suma nėra per didelė ar neproporcinga nagrinėjamoje byloje.Skunde nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 106 straipsniu, bylinėjimo išlaidos yra nuostoliai, susiję su eismo įvykiu. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 109 straipsnio 1 dalyje (skunde klaidingai nurodomas įstatymo 106 straipsnis) iš tikrųjų numatyta, kad jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudikas privalo draudėjui ar apdraustajam atlyginti jų protingas išlaidas, turėtas ginantis nuo nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimo atlyginti žalą. Ši įstatymo nuostata reglamentuoja santykius tarp draudiko ir draudėjo sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, todėl M. K., manydamas, kad jo draudimo bendrovė turi atlyginti jo patirtas proceso išlaidas ginantis nuo nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimo šioje baudžiamojoje byloje, turi teisę reikalauti draudiko atlyginti iš jo priteistas proceso išlaidas (po bylos išnagrinėjimo pateikdamas draudimo bendrovei atitinkamą prašymą), o jei dėl to būtų ginčas, tai daryti Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Skunde taip pat nesutinkama su priteistų išlaidų dydžiu, pažymima, jog civilinis ieškinys nebuvo tenkintas pilna apimti, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsniu bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiojo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo klausimas reglamentuotas BPK 106 straipsnyje, taigi pagrindo vadovautis atitinkamomis CPK nuostatomis šiuo atveju nėra. Minėto BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų jam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi, kaip matyti aptartų išlaidų mažinimas ar nepriteisimas siejamas su nuteistojo turtine padėtimi, o ne su patenkintų reikalavimų dalimi. Tad pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos priteisimo (iš prašytos 1 706,30 Eur turtinės žalos priteista 192,30 Eur, iš prašytos 29 500 Eur neturtinės žalos priteista 10 500 Eur), įvertinęs M. K. turtinę padėtį, taip pat nukentėjusiojo atstovės paslaugų apimtį (dalyvavimą teisiamuosiuose posėdžiuose, procesinių dokumentų rengimą ir teikimą), pagrįstai nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti priteisė iš M. K.. Šioje dalyje M. K. apeliacinis skundas atmetamas. Nukentėjusiojo atstovė apeliacinės instancijos teisme pateikė kvitą dėl atstovavimo paslaugų apeliacinės instancijos teisme, suma – 300 Eur (2 t., 143 b. l.). BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios galimybę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010, 2K-78-693/2015). Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens skundą, M. K. apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegija taip pat vertina bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmę (vyko vienas posėdis, užtrukęs kiek mažiau nei 40 minučių), aplinkybę, jog nukentėjusiojo atstovė apeliacinės instancijos teisme jokių procesinių dokumentų neruošė ir teismui neteikė. Todėl prašomų priteisti išlaidų dydis mažinamas iki 100 Eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. nuosprendį: panaikinti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės (teisės vairuoti kelių transporto priemones) atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš M. K. nukentėjusiajam D. V. priteisti 100 Eur (vieną šimtą eurų) atstovo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.