- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-26
- Bylos Nr.
- 2A-257-567/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Virginija Volskienė, Neringa Švedienė
- Trečiasis asmuo
- K., K. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4352-728/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui K. S. dėl skolos už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-11-07 pateikė ieškinį, prašydamas priteisti 2046,83 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso butas. Ieškovas laikotarpiu nuo 2005-10-01 iki 2008-09-30 tiekė šilumos energiją patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurios nuo 1999-12-01 nuosavybės teise priklauso atsakovui. Atsakovas neatsiskaitė už paslaugas ir liko ieškovui skolingas 2046,83 Lt. Pagal Šilumos ūkio įstatymą, Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas ir pagal susiformavusią teismų praktiką šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas ne faktiškai daugiabučio namo buto ar kitomis patalpomis besinaudojantis asmuo, o šių patalpų savininkas. Nuomininkas taip pat gali būti šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, tačiau tokiu atveju su šilumos tiekėju turi būti sudaryta rašytinė sutartis. Kadangi nėra individualios rašytinės šilumos tiekėjo ir nuomininko sutarties, atsiskaityti už suvartotą energiją privalo patalpų savininkas (LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., 6.383 str. – 6.391 str., Šilumos ūkio įstatymo 19 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovui priklausančiame bendrabučio 1 kambario bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvena K. S.. Mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių ir mokamas pagal Vyriausybės 2002-02-13 nutarimu Nr. 658 patvirtintą Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką (toliau – Tvarka). Tvarkoje nustatyta speciali nuomininkų atsiskaitymo su tiekėjais tvarka, pagal kurią įsipareigojimai šiuo atveju tenka vartotojui, o ne atsakovui. Remiantis teisės aktų nuostatomis, ieškovas turėjo pareigą sudaryti su nuomininku šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau to nepadarė. Ieškovas nepateikė atsakovui sąskaitų už šilumos energiją. Ieškovas siuntė sąskaitas nuomojamų patalpų nuomininkui, nurodydamas jo atsiskaitymo knygelės numerį. Pats ieškovas šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą, bet patį buto nuomininką. Atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas ieškovui, nes paslaugos buvo tiekiamos būtent nuomininkui, o ieškovui buvo žinoma, kas yra faktinis šilumos vartotojas, todėl energijos pirkimo-pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta tarp ieškovo ir nuomininko, t.y. trečiojo asmens, kuris ir buvo faktinis vartotojas, turėjęs mokėti už suvartotą energiją (Vietos savivaldos įstatymo 7 str., CK 1.3 str. 3 d., 1.17 str., 6.2 str., 6.210 str., 6.384 str., 6.388 str., 6.583 str., 6.584 str., Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 7 p., 39 p., 12 str. 21 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ dublike nurodė, kad nei patalpų nuomininkas, nei savininkas nesikreipė į ieškovą ir neišreiškė savo valios, kad nuo tam tikro momento šilumos energijos paslaugų gavėju reikalingą laikyti tretįjį asmenį, taip pat nuomininkas nepageidavo sudaryti su ieškovu individualią sutartį. Atsakovas nesidomėjo, kaip tretysis asmuo vykdė nuomininko pareigas, ar jis atsiskaitydavo už teikiamas šildymo paslaugas, todėl yra pats atsakingas už aplaidžią nuomojamų patalpų priežiūrą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė triplike nurodė, jog atsakovas per visą įsiskolinimo susidarymo laikotarpį niekada nėra gavęs iš ieškovo jokių pranešimų ar sąskaitų, kad atsakovui priklausančių patalpų nuomininkas nevykdo jam priklausančių pareigų, todėl atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti apie susidariusią skolą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-08-18 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nusprendė priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės: UAB „Vilniaus energija“ naudai - 2046 Lt skolą už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2005-10-01 iki 2008-09-30, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2008-11-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 653 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybės naudai - 46 Lt pašto išlaidų. Teismas nustatė, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas yra atsakovas. Už šiam butui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2005-10-01 iki 2008-09-30 susidarė 2046,83Lt įsiskolinimas. Pagal 2008-11-26 pažymą teismas padarė išvadą, kad ginčo butu skolos susidarymo laikotarpiu naudojosi tretysis asmuo K. S.. Teismas nustatė, kad nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu sudaryta nebuvo. Tarp ieškovo ir atsakovo ar trečiojo asmens nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai reglamentuojami tiek bendrosiomis CK normomis, tiek specialiosiomis normomis: Šilumos ūkio įstatymu bei poįstatyminiais teisės aktais: Ūkio ministro 2003-06-03 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintomis Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinėmis sąlygomis, 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintomis Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinėmis sąlygomis. Sprendžiant, kas yra šilumos energijos vartotojas (abonentas) CK prasme, kuriam tenka prievolė sumokėti už patiektą energiją, atsižvelgiama į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme ir jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Atsižvelgiant į šių teisės aktų nuostatas, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti, kad nuomininkas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, tačiau jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad dėl šilumos energijos tiekimo ginčo butui nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, padarė išvadą, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t. y. atsakovu Vilniaus miesto savivaldybe. Tokio teisės aiškinimo laikosi ir formuojama teismų praktika. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo argumentai, kad buvo susitarimas tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko (nuomotojo) bei nuomininko, kad nuomininkas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, nepagrįsti faktiniais duomenimis. Teismas pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad tretysis asmuo būtų kreipęsis į tiekėją su prašymu sudaryti sutartį. Tarp ieškovo ir buto nuomininko nebuvo pasiekta susitarimo dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Teismas padarė išvadą, kad atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui atsakovui. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog jis, nuomodamas socialinį būstą, veikia nekomerciniais tikslais, nesiekia ir negauna pelno, vykdo įstatymų jam priskirtą funkciją, todėl negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas. Teismas pažymėjo, jog savivaldybė, sudarydama, vykdydama ar nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog atsakovas nesumokėjo ieškovui už tiektą šilumą bei karštą vandenį nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, per laikotarpį nuo 2005-10-01 iki 2008-09-30, todėl iš atsakovo priteistina ieškovui 2046,83 Lt įsiskolinimo. Teismas pažymėjo, jog ieškovo reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2008-11-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkintinas, pripažinus, kad atsakovas yra tinkamas ginčo civilinių teisinių santykių subjektas. Teismas pažymėjo, jog, patenkinus ieškinį, iš atsakovo priteistinos ieškovo patirtos 653 Lt bylinėjimosi išlaidos, susidedančios iš 63 Lt žyminio mokesčio ir 590 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidų (CK 6.38 str., 6.383 str. – 6.391 str., CPK 88 str. 1 d. 3 p. 8 p., 93 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 39 p., 19 str.).
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-08-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai aiškino šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai nesivadovavo kai kurių šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1) Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka. Ši Tvarka keista 2002-05-13 Vyriausybės nutarimu Nr. 658, 2004-02-09 Vyriausybės nutarimu Nr. 137 bei 2008-01-16 Vyriausybės nutarimu Nr. 33, kurie yra taikytini nagrinėjamu atveju, kaip reguliuojantys ginčo santykius, įtvirtinantys ginčo santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybę. Teismas šioje byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymais – 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 ir 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, t.y. teismas nepagrįstai taikė žemesnės galios teisės aktus.
2) Teismas visiškai neanalizavo konkrečios faktinės situacijos, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienareikšmiška. Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 yra priėmęs sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009, kuriuo patenkino Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą - atmetė ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl skolos išieškojimo už tiektą šilumos energiją iš Vilniaus miesto savivaldybės. Šiuo atveju turėtų būti priimtas naujas sprendimas, atitinkantis aukštesnės instancijos teismo suformuotą praktiką, t. y. atitinkantis minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą.
3) Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta, kad su savininku ar nuomininku būtų sudaryta šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis, todėl vartotoju laikytinas savininkas. Pats ieškovas, įsiskolinimą skaičiuodamas fiziniam asmeniui, sąskaitas pateikdamas buto nuomininkui ir kitais savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkas. Atsakovas, negaudamas sąskaitų dėl apmokėjimo už šilumos energiją, negalėjo ir neturėjo laikyti, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra ne buto nuomininkas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje pripažindamas, kad faktiniu šilumos vartotoju gali būti ir nuomininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas tarp SP AB „ Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjo ieškovo) ir atsakovo sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne atsakovas, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Esant minėtam susitarimui, nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės.
4) Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, veikia kaip viešojo administravimo subjektas. Santykiai, atsirandantys savivaldybei teikiant socialinę paramą, yra administracinio teisinio pobūdžio. Tai, kad pirmos instancijos teismas akcentavo, jog savivaldybė, nuomodama socialinį būstą civiliniuose santykiuose, dalyvauja lygiais pagrindais, nereiškia, jog savivaldybė, vykdydama įstatymų jai pavestas socialinės paramos funkcijas, yra verslininkas CK 2.4 str. prasme. Tokie standartai yra taikytini ieškovui, kuris turėjo galimybę sutartį su buto nuomininku sudaryti ne tik konkliudentiniais veiksmais, bet ir rašytinę šilumos energijos ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas dėl savo nerūpestingumo neinicijavo rašytinės sutarties sudarymo. Kadangi atsakovo vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė - komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas ieškovui.
5) Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė, kad ieškovas apie susidariusį įsiskolinimą neinformuodavo atsakovo, nors reikalaujamas priteisti įsiskolinimas susidarė nuo 2005 m. spalio mėn. Šiuo atveju ieškovas per visą įsiskolinimo laikotarpį nesikreipė į atsakovą, nepateikė sąskaitų, kurių pagrindu būtų apskaičiuoti mokesčiai už ieškovo teikiamas paslaugas, ir pažeidė kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovo pateiktus įrodymus ir neatsižvelgė į tai, kad ieškovo mokėtinoje skaičiuoklėje nurodytas asmenų skaičius yra 2. Nuomojamame bute gyvenančių asmenų skaičius yra reikšmingas, sprendžiant klausimą dėl susidariusios skolos dydžio. Ieškovas siekė prisiteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2005 m. spalio mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn., tačiau visiškai neaišku, kokiais duomenimis remiantis ieškovas skaičiuoja įsiskolinimą už karštą vandenį ir šildymą 2 asmenims, tačiau nepateikia Gyventojų registro tarnybos pažymos, patvirtinančios, kiek asmenų gyvena bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ieškovas, grįsdamas skaičiuoklėje nurodytų asmenų skaičių, privalėjo motyvuoti ir pagrįsti komunalinių mokesčių skaičiavimą 2 asmenims, o ne vienam K. S..
6) Teismas nepagrįstai priteisė ieškovo prašomas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgęs į CPK 98 str. 2 d. ir Rekomendacijose numatytus kriterijus. Nagrinėjamos civilinės bylos negalima priskirti sudėtingų bylų kategorijai: buvo pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, kuriam surašyti specialių žinių neprireikė bei iš ieškovo atstovo nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės. Atsižvelgiant į tai, kad teismuose nagrinėjama daug analogiškų bylų dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, kuriose ieškovas yra UAB „Vilniaus energija“, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. Procesiniams dokumentams parengti šiose bylose nereikia daug specialių žinių. Ieškiniai visose bylose teikiami analogiški, atitinkamai pakeičiant tik gyvenamųjų patalpų adresą bei trečiųjų asmenų duomenis. Ieškovo reikalavimas priteisti 590 Lt už procesinių dokumentų parengimą yra nepagrįstas ir turėtų būti sumažintas.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-08-18 sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas, skaičiuodamas mokesčius už karštą vandenį dviem gyventojams, vadovavosi 1999 m. UAB „Bendruva“ pateiktais duomenimis. Duomenis apie gyventojų skaičiaus pasikeitimą ieškovui pateikia suinteresuoti asmenys, t.y. patalpų, kurioms teikiamos sąskaitos, savininkas, patys nuomininkai. Šiuo atveju nei ginčo buto savininkas, nei nuomininkai apie gyventojų skaičiaus pasikeitimą ieškovo neinformavo.
Tretysis asmuo K. S. nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip minėto buto savininkas, neaptaręs su trečiuoju asmeniu dėl mokėjimo tvarkos už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį ir neišviešinęs nuomos sutarties, turi pareigą atsiskaityti su ieškovu už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį nuo 2005-10-01 iki 2008-09-30, nes trečiojo asmens naudojimasis minėtu butu nepanaikina atsakovo, kaip šio buto savininko, prievolės apmokėti už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, dėl kurių nuomos rašytinė sutartis nebuvo išviešinta ir nebuvo detalizuotos nuostatos dėl mokėjimo tvarkos už patiektą šilumos energiją.
CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja komunalinių paslaugų teikėjų ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nesudaro teisinio pagrindo pripažinti byloje tretįjį asmenį atsakingu tiesiogiai ieškovui.
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės elgesys, neišviešinus gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir neaptarus su trečiuoju asmeniu atsiskaitymo tvarkos už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybė prarado teisinę galimybę dėl nuomos sutarties panaudojimo prieš trečiuosius asmenis dėl jos neįregistravimo įstatymų nustatyta tvarka viešame registre (CK 6.579 str. 4 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.) ir negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo, kaip patalpų nuomotojos, atliktų veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumos energiją ir karštą vandenį savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 str.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis neatleidžia trečiojo asmens nuo pareigos atsiskaityti su savivaldybe, kaip minėto buto savininke, už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį.
Byloje nėra duomenų, kad savivaldybė, kaip buto savininkė, siekė aptarti tvarką dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, kurie yra savarankiški mokesčiai (CK 6.584 str. 1 d.). Dėl to, kad atsakovas, kaip minėto buto savininkas, nėra išviešinęs nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu ir neaptaręs dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį tvarkos, bei įvertinus trečiojo asmens vengimą atsiskaityti už tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skola už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį išieškotina iš buto savininko (savivaldybės).
Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad nagrinėjamai bylai turi būti taikoma suformuota praktika pagal Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009, kuriuo buvo patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas ir priimtas naujas sprendimas - atmestas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinys dėl skolos išieškojimo už tiektą šilumos energiją iš Vilniaus miesto savivaldybės, nes pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 2009-12-04 nutartimi Nr. 3K-3-549/2009 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2008-01-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, nes kasacinis teismas, spręsdamas šios kategorijos bylas, nuosekliai laikosi teisės taikymo išaiškinimų, išdėstytų kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartyje, bylos Nr. 3K-3-3/2008 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009; 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2009).
Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas neprivalo apmokėti už centralizuotai tiektą šilumos energiją minėtam butui, nes byloje nebuvo pateikta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nesiėmė jokių teisinių veiksmų savo, kaip minėto buto savininko, interesų užtikrinimui ir įgyvendinimui, todėl ieškovas nėra atsakingas už tai, kad nebuvo išviešinta rašytinė nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu ir nedetalizuota atsiskaitymo tvarka už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį su trečiuoju asmeniu.
Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad ieškovas turėjo pateikti Gyventojų registro tarnybos pažymas, patvirtinančias, kiek asmenų gyvena bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėtina, kad pats apeliantas, būdamas buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininku, turi domėtis ir žinoti bei tinkamai realizuoti procesinę pareigą įrodyti, kokie asmenys bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudojasi šilumos energija ir karštu vandeniu (CPK 177 str. – 179 str.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo 590 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidų, nes ieškovas UAB „Vilniaus energija“ už ieškinio parengimą advokatui sumokėjo 590 Lt (b. l. 10- 11). Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už ieškinio surašymą yra 2400 Lt (3 x 800 Lt). Pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovo naudai išlaidos advokato pagalbai už ieškinį apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šios bylos sudėtingumą, atmestinas, kadangi skundžiamame sprendime ši aplinkybė nėra nurodyta. Įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas parengiant šioje byloje pareikštą ieškinį, darytina išvada, jog 590 Lt suma už ieškinio parengimą pirmosios instancijos teisme yra pagrįsta, bei atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, procesinės teisės normos iš esmės pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., 6.383 str., 6.478 str. 2 d., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 136 str., 176 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus ieškovo advokato darbo ir laiko sąnaudas, atliktus veiksmus apeliaciniame procese, į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, ieškovui iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma negali viršyti 10 % priteisto skolos dydžio, atsižvelgiant į tai, kad šios kategorijos bylose Lietuvos teismų praktika yra suformuota (CPK 3 str. 1 d., 79 str., 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme ir apeliantas turi pareigą atlyginti procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybės naudai 9,85 Lt (b.l. 135) apeliacinės instancijos teisme (CPK 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 204,60 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9,85 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.