Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. S. su 2017 m. vasario 20 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-1336 „Dėl ikiteisminio kreipimosi“; 2) įpareigoti atsakovą paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, nurodytus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07; 3) priteisti pareiškėjui 50 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. sausio 17 d. su skundu kreipėsi į Tarnybą dėl jos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07 nurodytų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės. Skunde nurodė, kad 2006 m. kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais. Minėtos institucijos 2006 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 957/06 buvo nuspręsta V. S. teikti teisinę pagalbą ir paskirti advokatę Genovaitę Rokickienę. Advokatė pareiškėjo vardu parengė ieškinį teismui, tačiau šis ieškinys turėjo trūkumų ir neatitiko Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 111 straipsnio bei 135 straipsnio reikalavimų. Advokatei atsisakius pašalinti teismo nustatytus ieškinio trūkumus, V. S. dėl jos neveikimo 2006 m. spalio 10 d. kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją. Po šio įvykio advokatė parengė kitą ieškinį, tačiau jame buvo neteisingai nurodyti ieškovo asmens kodas, atsakovo adresas, trečiojo asmens pavadinimas, atsakovės vardas, trečiųjų asmenų procesinė padėtis ir procesinio dokumento data. Parengiamojo teismo posėdžio metu teismo posėdis dėl nurodytų ieškinio trūkumų buvo atidėtas, tačiau advokatė, vietoje to, kad būtų įvykdžiusi teismo nurodymus, atsisakė teikti teisinę pagalbą ir 2007 m. sausio 5 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei prašė nutraukti V. S. skirtos pagalbos teikimą, motyvuodama tuo, kad jis piktnaudžiauja teisine pagalba. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, kadangi jis piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ir procesinėmis teisėmis. V. S. nuomone, Tarnyba privalo paneigti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07 nurodytą teiginį: „<...> daro išvadą, kad V. S. piktnaudžiauja suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus <...>“, kadangi šiame teiginyje yra tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti pareiškėjo garbę ir orumą. Ši informacija nėra patvirtinta įrodymais, o išvada paremta melagingais advokatės Genovaitės Rokickienės teiginiais, kuri tikslingai išplatino melagingą informaciją, siekdama atkeršyti pareiškėjui už konfliktinę situaciją teisme. V. S. akcentavo, kad jo atžvilgiu išplatintas šmeižtas nėra asmeninė nuomonė, ji buvo išreikšta oficialiame Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07, o melagingi duomenys turėjo įtakos pareiškėjo nenaudai priimtiems teismų sprendimams. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl to, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimu jam antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiosiomis ir proceso teisėmis, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė iš V. S. priteisti 1 360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teismai formaliai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 nustatyta aplinkybe, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas pagrįstai, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-200/2012 pripažino, kad V. S. prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Marijampolės rajono apylinkės teisme, kuriame buvo ginčijami tie patys įgaliojimai, tik kitu pagrindu, yra pagrįstas, o Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimas yra neteisėtas. V. S. nurodė, kad atstovauti civilinėje byloje, kurią advokatė Genovaitė Rokickienė paskelbė neperspektyvia, pagal vėlesnius administracinių teismų sprendimus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba buvo priversta skirti teisinę pagalbą. Nei vienas advokatas nebuvo pareiškęs, jog byla yra neperspektyvi ar pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis. V. S. nuomone, advokatė Genovaitė Rokickienė piktavališkai oficialiame 2007 m. sausio 5 d. dokumente paskelbė melagingus duomenis, žeidžiančius jo garbę ir orumą. Šiuo šmeižtu buvo siekiama pareiškėjui padaryti žalą. V. S. akcentavo, kad Tarnybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8, 19 ir kitų straipsnių reikalavimų, yra nepagrįstas teisės normomis, neatsako į iškeltą klausimą ir nėra patvirtintas įstaigos antspaudu. Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir Tarnybos veiksmų jis patyrė kančias, emocinę bei dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, todėl prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 100 Eur, bei 50 Eur turtinę žalą.Teismo posėdyje pareiškėjas V. S. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Tarnyba paaiškino, kad V. S. nurodytus argumentus dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paneigia aplinkybės, jog pareiškėjas 2007 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07 apskundė Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai, kuri 2007 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. S-53-(A(G)-34) V. S. skundą atmetė. Pareiškėjas Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos priimtą sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Taigi, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9.)-3-07 teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas teismų, kurių sprendimai yra įsiteisėję. Šie teismų sprendimai patvirtina, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teise į teisinę pagalbą ir procesinėmis teisėmis. Tarnyba pažymėjo, kad V. S. iš esmės dėl to paties klausimo ne kartą kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir prašė pakeisti ar panaikinti sprendimą Nr. N-(1.9.)-3-07, savo reikalavimus grįsdamas tuo, kad minėtas sprendimas buvo priimtas remiantis advokatės Genovaitės Rokickienės pateiktais tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Atsisakius tenkinti pareiškėjo pageidavimus, jis sprendimus skųsdavo teismams, tačiau skundai buvo atmetami kaip nepagrįsti (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. I-7286-968/2014, Nr. I-7117-331/2015, Nr. I-7289-208/2015 ir kt.). Teismų sprendimai yra įsiteisėję. Be to, V. S. inicijavo civilinę bylą advokatės Genovaitės Rokickienės atžvilgiu, reikalaudamas paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis 2007 m. sausio 5 d. pranešime, kurie turėjo įtakos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimui Nr. N-(1.9.)-3-07 priimti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2365-466/2014 V. S. ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-134/2015 minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tarnyba nurodė, kad ginčijamame sprendime Nr. (2.2)NO-2-1336 atsisakydama tenkinti pareiškėjo reikalavimus, ji neturėjo pagrindo iš naujo vertinti jo nurodytų aplinkybių ir kvestionuoti teismų priimtų sprendimų.Atsakovai nesutiko su V. S. reikalavimais atlyginti jam žalą, kadangi pareiškėjas nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Nurodė, kad Tarnyba priėmė teisės normomis pagrįstą ir teisėtą administracinį aktą, o tai reiškia, kad nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. V. S. taip pat nepagrindė teiginių apie jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą bei nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų. Nesant neteisėtų institucijos veiksmų bei neįrodžius patirtos turtinės ir neturtinės žalos, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio. Taigi, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui nurodytą turtinę bei neturtinę žalą.Tarnyba taip pat prašė atlyginti jai patirtas 78,6 Eur dokumento vertimo į lietuvių kalbą išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir atsakovui Tarnybai iš jo priteisė 78,6 Eur vertimo išlaidoms atlyginti.Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, pažymėjo, kad įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 buvo konstatuota, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. N-(1.9.)-3-07 buvo teisėtas ir pagrįstas, o teisinės pagalbos V. S. teikimas buvo nutrauktas pagrįstai, nustačius, kad jis piktnaudžiauja materialiomis ir procesinėmis teisės normomis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Tarnyba ginčijamame 2017 m. vasario 13 d. sprendime Nr. (2.2)NO-2-1336 neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusių teismų sprendimų ir iš naujo vertinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl konstatavo, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti V. S. prašymą paneigti jo nurodytus duomenis.Teismas akcentavo, kad Tarnyba ginčijamu 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (2.2)NO-2-1336 taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos neteisėtais veiksmais padarytą žalą, konstatavusi, jog jo prašymas yra nepagrįstas, nes neegzistuoja neteisėti institucijos veiksmai. Įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 22 straipsnio 1 dalį, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad neturtinės žalos atlyginimo klausimų sprendimas yra priskirtas teismų kompetencijai, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos nesuteikia Tarnybai teisės spręsti jos pačios civilinės atsakomybės klausimų ir atlyginti žalą pareiškėjams. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas ginčijamu 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (2.2)NO-2-1336 teisėtai ir pagrįstai atsisakė atlyginti V. S. prašomą atlyginti žalą.Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-200-2010 buvo nagrinėjamas V. S. skundas, kuriame jis prašė panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. spalio 22 d. sprendimą Nr.(1.9)-NSP-202-08, kuriuo pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas, paaiškėjus, kad 2008 m. liepos 22 d. sprendimu jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl pripažinimo negaliojančiais tų pačių įgaliojimų, dėl kurių buvo nagrinėjama civilinė byla, kurioje V. S. antrinė teisinė pagalba buvo suteikta 2006 m. birželio 27 d. Taigi, pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartis buvo priimta dėl kito dalyko ir kitu pagrindu, todėl teismas šioje administracinėje byloje nėra saistomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-200-2010 pateiktų išaiškinimų.Teismas, įvertinęs ginčijamą Tarnybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-1336, konstatavo, kad jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartimi, sprendime pateikiami pakankami ir aiškūs motyvai, kodėl V. S. kreipimasis nėra tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, aplinkybė, kad Tarnyba ginčijamo sprendimo nepagrindė teisės aktų nuostatomis, nesudaro pagrindo jį panaikinti, nes panaikinus sprendimą dėl formalių priežasčių, nebūtų užtikrintas teisingumo ir protingumo principo įgyvendinimas.Netenkinęs pareiškėjo prašymo panaikinti Tarnybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-1336, teismas netenkino ir išvestinio V. S. skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, nurodytus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07.Teismas pažymėjo, kad tiek turtinę, tiek neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš 2017 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (2.2)NO-2-1336, kuris, jo nuomone, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Įvertinęs šioje byloje nustatytas aplinkybes, rašytinius įrodymus, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, 6.250 straipsnio 2 dalyje ir 6.245–6.250 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundą tiek, kiek jame prašoma panaikinti Tarnybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-1336 „Dėl ikiteisminio kreipimosi“ ir įpareigoti atsakovą paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, nurodytus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07, atmetus kaip nepagrįstus, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų Tarnybos atsakomybei atsirasti – neteisėtų veiksmų. Atsižvelgus į tai, V. S. prašymas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti 50 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti taip pat buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. prašyme teismo prašė įpareigoti atsakovą pateikti teismui dokumentus su vertimu į valstybinę kalbą. Teismas su 2017 m. kovo 27 d. raštu išsiuntė Tarnybai V. S. prašymą susipažinti ir įpareigojo iki 2017 m. balandžio 10 d. pateikti teismui įstatymų reikalavimus atitinkančius dokumentus. Tarnyba su 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (2.2)NO-2-3035 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė teismui pareiškėjo 2017 m. sausio 17 d. ikiteisminį kreipimąsi, išverstą į lietuvių kalbą, o su 2017 m. balandžio 14 d. (nurodyta data 2017 m. balandžio 4 d. laikytina rašymo apsirikimu) raštu Nr. (1.21)NO-2-3172 „Dėl informacijos pateikimo“ – valstybės iždo mokėjimų pagal mokėjimo paraiškas išrašą, kuris patvirtina, kad atsakovas 2017 m. balandžio 13 d. mokėjimo pavedimu Nr. VB1704130114739 vertimų biurui „MB Progreso“ pervedė 78,6 Eur sumą, nurodytą sąskaitoje faktūroje. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pareiškėjo ikiteisminio kreipimosi vertimą pateikė V. S. reikalavimu ir už vertimą sumokėjo 78,6 Eur, teismas konstatavo, jog šios išlaidos, Tarnybai prašant, jai turi būti priteistos iš pareiškėjo.

III.

Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą kaip nepagrįstą, neobjektyvų ir šiurkščiai pažeidžiantį pareiškėjo teises bei interesus. Apeliantas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, teismas buvo šališkas, bylą išnagrinėjo formaliai ir tendencingai siekė pateisinti valdininkus. Jis ignoravo bylos faktus ir rėmėsi melu paremtais faktais bei nepagrįstai neperžiūrėjo dešimties metų senumo sprendimų pagal naujai paaiškėjusias aplinkybes bei naujesnę teismų praktiką. V. S. teigia, kad teismas turėjo remtis teismų sprendimais panašiose bylose.Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra grindžiamas atsakovo, kuriam 2007 m. apgaule pavyko pasiekti reikiamą administracinio teismo sprendimą, pateikiant suklastotus duomenis, kurie nebuvo patvirtinti nei faktais, nei dokumentais, nei kitais įrodymais, nurodytais motyvais. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pasinaudojo nepakankamomis V. S. teisinėmis žiniomis, prieš tai iš jo atėmusi teisinę pagalbą.Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, jog Tarnyba privalėjo išnagrinėti jo prašymą ir informuoti, ar V. S. veiksmai arba neveikimas civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06 atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje po 2007 m. apibrėžtą piktnaudžiavimo valstybės garantuojama antrine teisine pagalba bei procesinėmis teisėmis sąvoką. Atsakovas, nagrinėdamas V. S. reikalavimus, turėjo nurodyti, kad joks iš kaltinimų, pareikštų jam Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07, neatitinka nei piktnaudžiavimo teisine pagalba, nei piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Tarnyba pareiškėjui turėjo išaiškinti įsiteisėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 ir išnagrinėti jo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007, kuriuos jis prašė peržiūrėti, bei paaiškinti šios procedūros tvarką, tačiau to atsakovas nepadarė, o teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai palaikė valdininkų poziciją, taip skatindamas Tarnybą ir toliau grubiai pažeisti pagrindines Lietuvos žmonių teises ir įstatymų reikalavimus. Teismas matė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apgaule pasiekusi teigiamą administracinio teismo sprendimą 2007 m., juo jau dešimt metų prisidengia ir tvirtina, kad V. S. piktnaudžiavo teisine pagalba bei procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006, kaip sugalvojo advokatė Genovaitė Rokickienė, kuri neturėjo teisės dirbti praktikuojančia advokate, kadangi neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, bei teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėse bylose, kadangi pagal 2005 m. balandžio 28 d. sutartį Nr. 8 su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ji galėjo teikti teisinę pagalbą tik administracinėse bylose. Ši advokatė šmeižė pareiškėją, siekdama, kad jis netektų teisinės pagalbos dėl skundimosi jos nekompetentingumu.V. S. atkreipia dėmesį, kad teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo skunde nurodytus faktus, todėl teismas neturėjo galimybių patikrinti jo teiginių tikroviškumo ir nei iš pareiškėjo, nei iš Tarnybos nepareikalavo papildomų rašytinių įrodymų.V. S. akcentavo, kad skola Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai atsirado dėl jos pačios kaltės, kadangi ji pareiškėją nepagrįstai apkaltino piktnaudžiavimu teise į teisinę pagalbą tik dėl to, kad jis pateikė skundą dėl blogai dirbančios jam paskirtos advokatės Genovaitės Rokickienės. Įpareigojimo sumokėti teisinės pagalbos išlaidas pareiškėjas, neturėdamas teisinės pagalbos, negalėjo ginčyti. Neturint V. S. galimybės sumokėtų priteistos sumos, iš jo visam laikui buvo atimta teisė į teisminę gynybą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepagrįstai atsakovui priteisė 78,6 Eur teismo išlaidų sumą, už jo atliktus veiksmus, kurie yra priskirti Tarnybos tarnybinėms pareigoms pagal Viešojo administravimo įstatymą ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus. Be to, rusų kalba surašytą tekstą sudarė tik 69 eilutės, tačiau Tarnyba, keršydama V. S. dėl pateikto skundo, suklastojo buhalterinę apskaitą ir nurodė 78,6 Eur sumą.Pareiškėjas pažymi, kad Tarnyba jam sukelia turtinę ir neturtinę žalą. Pusantrų metų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagal V. S. prašymą nepagrįstai atsisakė priimti teisėtą sprendimą ir yra aišku, kad šis sprendimas jam neturėtų sunkių teisinių pasekmių ir nebūtų sukėlęs jokios žalos. Pareiškėjas turėjo sukoncentruoti materialinius ir žmogiškuosius išteklius, kad įveiktų biurokratų pasipriešinimą ir įgyvendintų savo teisę į teisminę gynybą. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos darbuotojai buvo informuoti, kad elgiasi neteisėtai, teismai ne kartą naikino panašius jų sprendimus analogiškuose ginčuose bei įpareigojo juos gerbti žmogaus teises ir priimti teisingus sprendimus. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atėmė galimybę nustatyti teisingumą šiame ginče dėl teisių, kadangi V. S., neturėdamas teisinės pagalbos, negali pasiekti teisingumo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas privalo prisiimti visišką materialinę atsakomybę dėl žalos, kuri atsirado anksčiau dėl kitų asmenų kaltės, kadangi atsakovo veiksmai yra aktyvūs ir siekia nuo atsakomybės apsaugoti kaltąją pusę bei sukelti V. S. turtinę ir neturtinę žalą.Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė bei įvertinto faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino bei pritaikė procesines ir materialines teisės normas ir, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, priėmė motyvuotą, teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, kaip to apeliaciniame skunde prašo V. S., nėra jokio teisinio pagrindo.Tarnyba pažymi, kad palaiko savo poziciją, argumentus ir motyvus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (2.2)NO-2-1336, kuriame buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo ikiteisminį kreipimąsi paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis bei atlyginti jam padarytą 5 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą.Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas V. S. su 2017 m. sausio 17 d. ikiteisminiu kreipimusi kreipėsi į Tarnybą ir prašė: 1) paneigti melagingus bei tikrovės neatitinkančius duomenis: „ <...> daro išvadą, kad V. S. piktnaudžiauja suteikta teisine pagalba ir pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus <...> “, žeminančius jo garbę ir orumą, nurodytus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07; 2) atlyginti pareiškėjui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmais padarytą ne mažesnę nei 5 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą (b. l. 45–50, 61–67). Tarnyba, išnagrinėjusi V. S. 2017 m. sausio 17 d. ikiteisminį kreipimąsi, 2017 m. vasario 13 d. sprendime Nr. (2.2)NO-2-1336 „Dėl ikiteisminio kreipimosi“ nurodė, kad neturi teisinio pagrindo paneigti pareiškėjo prašomų duomenų, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 atmetė V. S. skundą dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9.)-3-07 pagrįstumo, o Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Buvo konstatuota, kad V. S. pažeidė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo reikalavimus, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 jam buvo pagrįstai nutrauktas. Atsakovas padarė išvadą, kad minėtame sprendime pateikta informacija, jog pareiškėjas piktnaudžiauja suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalvos principus, nebuvo šmeižikiška ir neatitinkanti tikrovės. Ginčijamame atsakovo sprendime taip pat pažymėta, kad V. S. prašymas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, kadangi neegzistuoja neteisėti institucijos veiksmai ir kaltė (b. l. 43–44). Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusių teismų sprendimų ir iš naujo vertinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių, sprendė, kad ginčijamu 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (2.2)NO-2-1336 atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti V. S. prašymą paneigti jo prašomus paneigti duomenis. Nustatęs, kad neturtinės žalos atlyginimo klausimų sprendimas yra priskirtas teismų kompetencijai, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos nesuteikia teisės Tarnybai spręsti jos pačios civilinės atsakomybės, sprendė jog atsakovas ginčijamu 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (2.2)NO-2-1336 teisėtai ir pagrįstai atsisakė atlyginti pareiškėjo prašomą atlyginti žalą. Netenkinus V. S. prašymo panaikinti Tarnybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-1336, nebuvo patenkintas ir išvestinis jo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, nurodytus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07, o nurodytus skundo reikalavimus atmetus kaip nepagrįstus, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų Tarnybos atsakomybei atsirasti, t. y., neteisėtų veiksmų. Atsižvelgęs į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės bei neturtinės žalos jam atlyginimo. Atmetęs V. S. skundą, teismas Tarnybai iš pareiškėjo priteisė patirtas dokumento dalies vertimo į lietuvių kalbą išlaidas. V. S. su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Savo poziciją pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad teismas buvo šališkas, bylą išnagrinėjo formaliai ir nepagrįstai neperžiūrėjo teismų anksčiau priimtų sprendimų. V. S. nuomone, Tarnyba privalo prisiimti visišką materialinę atsakomybę dėl žalos, kuri atsirado anksčiau dėl kitų asmenų kaltės, kadangi atsakovo veiksmai yra aktyvūs ir siekia nuo atsakomybės apsaugoti kaltąją pusę bei sukelti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Be to, teismas nepagrįstai atsakovui priteisė 78,6 Eur vertimo išlaidoms atlyginti.Kaip jau minėta, atsakovas atsisakymą paneigti duomenis, nurodytus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07, motyvavo tuo, kad dėl šio sprendimo yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai.Nustatyta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ nusprendė V. S. nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. 957/06, kadangi jis piktnaudžiauja suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus (b. l. 51–52). Sprendimas buvo priimtas išanalizavus advokatės Genovaitės Rokickienės pranešimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. nutraukimo“, kuriame, be kita ko, buvo teigiama, jog pareiškėjas piktnaudžiauja tiek materialia teise gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tiek teismo proceso teise. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas jį, be kita ko, apskundė ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. spalio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007 padarė išvadą, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06, V. S. piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teisėtai ir pagrįstai nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą šioje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. N-(1.9.)-3-07 yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad ištyręs ir įvertinęs advokatės Genovaitės Rokickienės pranešime nurodytus motyvus bei kitus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo reikalavimus ir antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, jam buvo nutrauktas pagrįstai. Atnaujinti procesą minėtoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P822-40/2010 buvo atsisakyta. Įvertinus nurodytas aplinkybes, yra akivaizdu, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. N-(1.9.)-3-07 įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis įtvirtina administracinio teismo sprendimo privalomumo principą, pagal kurį įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip, negu instancine tvarka, kuria pareiškėjas yra pasinaudojęs. Ginčas buvo galutinai išspręstas, o teismų priimti sprendimai šalims turi įstatymo galią, todėl remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusių teismų sprendimų ir paneigti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07 nurodytų teiginių. Teismas taip pat negali įpareigoti Tarnybos tai padaryti. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas V. S. skundą, privalėjo peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, nėra niekuo pagrįsti, kadangi teisės aktai nenumato galimybės dar kartą peržiūrėti tokius sprendimus, kai visos priemonės tam jau buvo išnaudotos.Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-200/2010 buvo sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (1.9)-NSP-202-08, kuriuo pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas, padarius išvadą, jog 2008 m. liepos 22 d. sprendimu jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl pripažinimo negaliojančiais tų pačių įgaliojimų, dėl kurių buvo nagrinėjama civilinė byla, kurioje V. S. antrinė teisinė pagalba buvo suteikta 2006 m. birželio 27 d. Nors minėtas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. (1.9)-NSP-202-08 buvo panaikintas ir institucija buvo įpareigota suteikti V. S. valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagal jo 2008 m. liepos 22 d. prašymą, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-200/2010 buvo priimta dėl kito dalyko ir kitu pagrindu, todėl teismas šioje administracinėje byloje nėra saistomas minėtoje nutartyje pateiktų išaiškinimų.Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kadangi žalos atlyginimo klausimų sprendimas yra priskirtas teismų kompetencijai (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos nesuteikia teisės Tarnybai spręsti jos pačios civilinės atsakomybės klausimų ir atlyginti žalą pareiškėjams. Taigi, atsakovas ginčijamame 2017 m. vasario 13 d. sprendime Nr. (2.2)NO-2-1336, nors ir ne visiškai tinkamais motyvais, tačiau pagrįstai atsisakė atlyginti V. S. prašytą atlyginti žalą. Teisėjų kolegija sutinka, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas turi trūkumų Viešojo administravimo įstatymo prasme (nėra pasirašytas, be antspaudo, netinkamai patvirtintas jo nuorašas, sprendimas nėra pagrįstas teisės aktų normomis), tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu. Tarnybos 2017 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (2.2)NO-2-1336 turinys patvirtina, kad šis sprendimas yra pagrįstas objektyvais duomenimis ir pakankamai motyvuotas, jame yra tinkamai nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Aplinkybė, kad atsakovas sprendimo nepagrindė teisės aktų nuostatomis, nesudaro pagrindo jį panaikinti, kadangi tai nesutrukdė V. S. suprasti sprendimo esmės ir turinio, identifikuoti jo sukeliamų teisinių pasekmių bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių bei teisėtų interesų gynybą, o nustatyti formalūs pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Tarnybos sprendimą.Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo argumentai, susiję su advokatės Genovaitės Rokickienės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo bei įgaliojimų atstovauti pareiškėją civilinėse bylose neturėjimu, minėtos advokatės nekompetentingumu ir jos siekiu šmeižti V. S., piktnaudžiavimo teisine pagalba bei procesinėmis teisėmis sąvokos aiškinimu ir skolos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai susidarymo aplinkybėmis, neturi teisinės reikšmės, kadangi niekaip nėra susiję su nagrinėjamu ginču. Be to, į dalį šių argumentų pareiškėjui jau buvo atsakyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. S. reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytų institucijų – Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ir jos teisių bei pareigų perėmėjos Tarnybos – neteisėtus veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios institucijų veiklą, buvo pažeistos. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes sukėlė ne Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ar po reorganizavimo jos teises ir pareigas perėmusios Tarnybos darbuotojų neteisėti veiksmai ar piktnaudžiavimas, o paties pareiškėjo elgesys. Nustačius, kad minėtos institucijos vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti jų darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti pareiškėjui tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą. V. S. subjektyvus manymas, kad institucijų veiksmai buvo neteisėti, nesudaro juridinio pagrindo jo nurodytai žalai atlyginti.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas V. S. skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Vilniaus apygardos administracinio teismo nešališkumu.Pažymėtina, kad atmetęs V. S. skundą, pirmosios instancijos teismas Tarnybai iš pareiškėjo priteisė 78,6 Eur dalies jo 2017 m. sausio 17 d. ikiteisminio kreipimosi į šią instituciją vertimo iš rusų kalbos išlaidų, tačiau teisėjų kolegija su šia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalimi nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-473-492/2016 pažymėjo, kad sisteminis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 43–45 straipsnių, Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 4–5 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos valstybinės lietuvių kalbos aspektu aiškinimas, pareiga įvertinti teismo išlaidų pagrįstumo ir būtinumo kriterijus, priežastinį ryšį tarp nagrinėjamos administracinės bylos ir teismo išlaidų bei laikytis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų suponuoja, kad administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti viešojo administravimo subjekto naudai teismo išlaidas už dokumentų vertimą į valstybinę lietuvių kalbą, turi atsižvelgti į bylos pobūdį ir kiekvienu atveju kompleksiškai įvertinti, ar į bylą pateikti išversti dokumentai, už kurių vertimą viešojo administravimo subjektas prašo priteisti teismo išlaidas, nėra administraciniame teisme ginčijamo viešojo administravimo subjekto administracinio sprendimo parengimo procedūros neatskiriama dalis ir ar tokie dokumentai neturėjo būti išversti į valstybinę lietuvių kalbą dar prieš pateikiant juos teismui, atsižvelgiant į viešojo administravimo subjektams keliamą reikalavimą dokumentus tvarkyti valstybine lietuvių kalba. Ginčo dėl to, kad atsakovas pats privalėjo išsiversti jam ne valstybine kalba pateiktą V. S. kreipimąsi, nėra. Valstybinės kalbos įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba. Pažymėtina, kad valstybės institucija iš Lietuvos Respublikos biudžeto gauna finansavimą, kurį privalo tinkamai naudoti jai priskirtoms funkcijoms vykdyti, taip pat ir dokumentams, surašytiems užsienio kalbomis, išsiversti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priėmęs nagrinėti V. S. 2017 m. sausio 17 d. ikiteisminį kreipimąsi, atsakovas, prieš pateikdamas pareiškėjui atsakymą į jį, šį kreipimąsi privalėjo išsiversti į valstybinę lietuvių kalbą, tačiau tai padaryti institucija privalėjo iš jai skiriamų lėšų, o kreipimasis į vertėjų biurą nagrinėjamu atveju nebuvo būtinas, todėl laikytinas pertekliniu. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo patirtų vertimo išlaidų suma iš pareiškėjo buvo priteista nepagrįstai. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis dėl 78,6 Eur teismo išlaidų Tarnybai iš V. S. priteisimo negali būti laikoma pagrįsta ir turi būti panaikinta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai iš pareiškėjo V. S. priteisti 78,6 Eur (septyniasdešimt aštuonis eurus ir šešiasdešimt euro centų) vertimo išlaidoms atlyginti, ir atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.