- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-11
- Bylos Nr.
- 2A-777-390/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00707-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pirm.), Algimantas Kukalis (pran.), Arvydas Žibas
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
- Atsakovas
- UAB „Rimansta“
- Trečiasis asmuo
- UADBB „MAI Lietuva“
- Kategorijos
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arvydo Žibo, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „BTA Insurance Company“ SE (buvęs pavadinimas - „BTA“ apdrošinašanas akciju sabiedriba), veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (buvęs pavadinimas „BTA“ ADB filialas Lietuvoje), apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE (buvęs pavadinimas - „BTA“ apdrošinašanas akciju sabiedriba), veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (buvęs pavadinimas „BTA“ ADB filialas Lietuvoje) ieškinį atsakovui UAB „Rimansta“, trečiajam asmeniui UADBB „MAI Lietuva“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 91 633,52 Lt draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 1-2). Nurodė, kad ieškovas, kaip draudikas, 2007 m. spalio 2 d. apdraudė automobilio „MERCEDES BENZ 1846“, v. n. (duomenys neskelbtini) valdytojus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b.l. 10). 2008 m. vasario 18 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis „HONDA CIVIC“ v. n. N731UHP. Įvykio kaltininku buvo pripažintas atsakovo UAB „Rimansta“ darbuotojas, vairavęs automobilį „MERCEDES BENZ 1846“, v. n. (duomenys neskelbtini). Ieškovas 2010 m. kovo 18 d. išmokėjo 91 633,52 Lt už autoįvykio metu sugadintą automobilį „HONDA CIVIC“, v. n. N731UHP. Kadangi atsakovas buvo praleidęs draudimo sutartyje numatytus draudimo įmokos sumokėjimo terminus ir nesumokėjęs už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, ieškovas laikė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 str. 7 d., jis, kaip draudikas, įgijo šimtaprocentinės draudimo išmokos reikalavimo teisę į apdraustąjį.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 1 700 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui ir 35,90 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad draudėjui (šiuo atveju atsakovui) nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokos, draudikui (šiuo atveju ieškovui) kyla pareiga, vadovaujantis Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. N-47 „Dėl Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 27 p., apie tai pranešti draudėjui raštu bei nurodyti TPVCAPDĮ 11 str. 5 ir 7 d. numatytas nesumokėjimo pasekmes. Ieškovas nurodė, jog tokį pranešimą, kuriame paragino atsakovą per 30 kalendorinių dienų sumokėti eilines draudimo įmokas ir draudimo įmokas už praeitą laikotarpį, o to nepadarius, įspėjo, jog sutartis bus vienašališkai nutraukta, o per draudimo apsaugos laikotarpį, už kurį atsakovas nesumokėjo draudimo įmokų, įvykus žalai, ieškovas, išmokėjęs išmoką nukentėjusiajam asmeniui, turės teisę reikalauti iš atsakovo išmokėtų sumų, atsakovui 2008-02-11 surašė ir 2008-02-12 išsiuntė. Tačiau teismas nustatė, jog šis pranešimas atsakovui juo pasikeitusiu adresu Šešuvos k., Užusalio sen. Jonavos r., apie kurį ieškovas buvo informuotas, išsiųstas nebuvo. Todėl teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė duomenų, kad minėtas pranešimas buvo įteiktas atsakovui ir tuo pačiu nepaneigė liudytojų A. G. ir A. M. teiginių, kad tokio pranešimo atsakovas negavo. Tokiu būdu teismas konstatavo, jog ieškovas neįvykdė pareigos draudėjui nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokos, apie tai pranešti draudėjui raštu bei nurodyti TPVCAPDĮ 11 str. 5 ir 7 d. numatytas nesumokėjimo pasekmes, todėl ieškovas negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu (CK 6.206 str.). Teismas nustatė, jog draudimo įmokų pavėluoto mokėjimo ieškovas nelaikė esminiu sutarties pažeidimu TPVCAPDĮ 7 str. 2d., CK 6.217 str. 2 d. 2 p. prasme - draudimo sutarties ieškovas nenutraukė, po 2008-02-18 įvykusio autoįvykio pavėluotą įmoką, sumokėtą 2008-04-09, priėmė, taip pat 2008-04-12 priėmė atsakovo sumokėtas likusias draudimo įmokas, draudėjo draudimo įmokų skolą anuliavo, be to, iš byloje esančių dokumentų – tarp šalių sudarytų kitų draudimo sutarčių, teismas nustatė, jog pavėluotas draudimo įmokų mokėjimas buvo įprastas, draudimo sutartys dėl to nutraukiamos nebuvo. Teismas pripažino, jog visi draudiminiai įvykiai, dėl kurių ieškovas prašo grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, įvyko galiojant draudimo sutarčiai, atsakovas sumokėjo visas draudimo įmokas, t. y. visiškai įvykdė įsipareigojimus pagal draudimo sutartį, todėl draudimo sutartis užtikrino atsakovui draudimo apsaugą per visą jos galiojimo laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 11 str. 7 d., kuria remiasi reikšdamas ieškinį ieškovas, nėra imperatyvi, nes jos pagrindu dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas ir ši teisė yra kompensuojamojo, o ne baudžiamojo pobūdžio, todėl pavėluotos draudimo įmokos priėmimas, o po to reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką, prieštarautų teisingumo principui. Teismo vertinimu, ieškovas elgėsi nesąžiningai, todėl ieškinio patenkinimas prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas, draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą. Teismas pažymėjo, jog analogiška praktika formuojama Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nutartyje c. b. Nr. 2A-1011-115-2008, 2010 m. vasario 25 d. nutartyje c. b. Nr. 2A-160-345/2010; 2010 m. kovo 31 d. nutartyje c. b. Nr. 2A-311-115/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje c. b. Nr. 2A-792-275/2010.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo 91 633,52 Lt, žyminį mokestį, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nurodo, kad teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad siuntė ir įteikė atsakovui pranešimą apie draudimo įmokos nesumokėjimą ir pasekmes, prieštarauja TPVCAPDĮ 6 str. 9 d. Pranešimas buvo išsiųstas registruotu laišku draudėjo (atsakovo) registracijos ir draudimo sutartyje nurodytu adresu. Toks pranešimas atitinka tiek TPVCAPDĮ 6 str. 9 d. reikalavimus, tiek CPK nuostatas. Ieškovas nesutinka su teismo teiginiu, kad pranešimo atsakovas negavo, nes taip paaiškino liudytojai. Teismas, spręsdamas klausimą dėl korespondencijos gavimo, neturėjo pagrindo remtis liudytojų G. M. ir A. G. paaiškinimais, kadangi jų paaiškinimai prieštaringi. Teismo išvados prieštarauja ne tik teisės normoms, nustatančioms tinkamo įteikimo juridiniam asmeniui taisykles, bet ir CK 1.5 str. Ieškovas taip pat nesutinka su teismo teiginiu, kad ieškinio patenkinimas prieštarautų sąžiningumo principui, nes, sumokėjęs visas draudimo įmokas, draudėjas pats turėtų atlyginti ir žalą. Šioje byloje TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. taikymui ir atsakovo atsakomybei atsirasti yra abi būtinosios sąlygos: pirma, laiku (pagal sutartį) nesumokėta draudimo įmoka; antra, per laikotarpį, kai buvo laiku nesumokėta draudimo įmoka, su apdrausta transporto priemone yra padaroma žala trečiajam asmeniui. Esant šioms sąlygoms, draudimo įmonė įgyja teisę susigrąžinti visą sumokėtą draudimo išmoką, o ne kažkurią dalį, ir po įvykio sumokėta įmoka jokiu būdu neatleidžia atsakovo nuo įstatyminės prievolės. Sumokėdamas po įvykio draudimo įmoką, atsakovas sumokėjo draudimo įmokų skolą. Ieškovas nereiškia reikalavimo šioje byloje dėl įmokų skolų. Atsakovas savo rizika nemokėjo draudimo įmokos draudimo sutartyje numatytais terminais, todėl privalo atsakyti įstatymo nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismo nutartis civ. byloje Nr. 2A-926-492/2010 patvirtina, kad reikalavimams, numatytiems TPVCAPDĮ 22 str. 1 d., 11 str. 7 d., 23 str. Taisyklių 63 str. netaikomas. Nors yra keletas teismų sprendimų, kurie viršijant kompetenciją, sprendė, kad negali būti taikomas vis dar galiojantis TPVCAPDĮ, tačiau, ieškovo nuomone, negalima nevertinti (nors pirmosios instancijos teismas nevertino) draudimo priežiūros komisijos rekomendacijos dėl draudimo teisės aktų taikymo. Šiaulių apygardos teismas byloje 2A-281-1/2009 išaiškino šį teisinį santykį, naujausią praktiką formavo Kauno apygardos teismas 2011-10-10 nutartyje apeliacinėje byloje Nr. 2A-1769-260/11.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Rimansta“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas dėl eilinės draudimo įmokos pavėluoto mokėjimo pretenzijos draudėjui (atsakovui) nepareiškė, apie sutarties nutraukimą prieš terminą ar draudimo sutarties sustabdymą atsakovui nepranešė, t. y. draudimo sutarties įstatymo nustatyta tvarka nenutraukė ar nesustabdė, pavėluoto mokėjimo esminiu sutarties pažeidimu TPVCAPD įstatymo 7 str. 2 d. , LR 6.217 str. 2 d. 2 p. prasme nelaikė ir visas pavėluotai sumokėtas įmokas priėmė, atsakovo įmokų skolas anuliuodamas, pretenziją dėl nesumokėtų draudimo įmokų pareiškė tik 2010-05-06, kai jau buvo priėmęs visas draudimo įmokas. Atsakovo nuomone, ieškovas elgiasi nesąžiningai, todėl, patenkinus ieškinį, būtų pažeistas teisingumo principas CK 1.5 str. (analogiška praktika formuojama ir Vilniaus apygardos teismo 2008-12-03 nutartyje c. b. Nr. 2A-1011-115/2008). Jeigu draudikas nepasinaudoja Draudimo įstatymo 80 str. ir TPVCAPDĮ 7 str. 2 p. nurodyta draudimo sustabdymo arba nutraukimo teise - reiškia draudėjui draudiminė apsauga galioja. Atsakovas nurodo, jog ieškovo argumentai, kad atsakovui buvo tinkamai pranešta apie susidariusį įsiskolinimą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Bylos duomenys patvirtina, jog pranešimo apie susidariusį įsiskolinimą atsakovas negavo, nes ieškovas nedėjo maksimalių pastangų šiai savo pareigai įgyvendinti – žinodamas realų atsakovo adresą - Šešuvos k., Užusalio sen., Jonavos r. bei jį įrašęs į siunčiamo pranešimo lydraštį, pranešimo tuo adresu ieškovas neišsiuntė. Tokiu būdu ieškovas neįvykdė pareigos draudėjui nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokos apie tai tinkamai pranešti draudėjui raštu bei nurodyti TPVCAPDĮ 11 str. 5 ir 7 d. numatytas nesumokėjimo pasekmes, todėl jis negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu (CK 6.206 str.), o įvykus draudiminiam įvykiui - negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos. Atsakovo nuomone, teismai, spręsdami bylas, privalo vadovautis aprobuota teismų praktika, o ne draudimo priežiūros komisijos rekomendacija dėl draudimo teisės aktų taikymo, kaip skunde nurodo ieškovas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas UAB "BTA draudimas" (dabartinis pavadinimas -„BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, 2004-09-09 Pavedimo sutarties Nr. PB/2004-04 (b.l. 34-36) pagrindu tarpininkaujant draudimo brokerių bendrovei UADBB „Draudimo efektas" (reorganizuota į UADBB „MAI Lietuva) ir atsakovas UAB "Rimansta" 2007-10-02 pasirašė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12/0977013, kuria laikotarpiui nuo 2007-10-12 00.00 val. iki 2008-10-11 24.00 val. privalomuoju draudimu buvo apdrausta atsakovo transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1846LS, v./n. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė už bendrą 5100 Lt (1.5.1. p.) dydžio draudimo įmoką. Sutartyje buvo nustatytas draudimo įmokos mokėjimas. dalimis, jų mokėjimo terminai, dydžiai: iki 2007-10-02, 2008-01-12, 2008-04-12 ir 2008-07-12, sumokant 1275 draudimo įmoką. Galiojant draudiminei apsaugai 2008m. vasario 18d. atsakovo automobilis pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitas automobilis. Autoįvykio kaltininku pripažintas atsakovo vairuotojas ir nukentėjusiam ieškovas išmokėjo 91633,52 Lt už autoįvykio metu sugadintą automobilį. Ieškovas išmokėjęs žalos atlyginimą ir remdamasis Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPD įstatymas) 11 str. 7 d. bei teikdamas, kad atsakovas tinkamai ir laiku neįvykdė jam iš tarp šalių 2007-10-02 pasirašytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 12/0977013 kylančios pareigos iki 2008-01-12 sumokėti 1 275 Lt dydžio eilinę draudimo įmoką, ( draudimo įmoka įvykio dienai sumokėta nebuvo, šią įmoką atsakovas sumokėjo tik po draudžiamojo įvykio 2008-04-09 ), prašė teismo regreso tvarka jam atlyginti patirtą žalą.
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą pažymėjo, kad atsakovui nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokos, ieškovui kyla pareiga, vadovaujantis Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. N-47 „Dėl Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 27 p., apie tai pranešti draudėjui raštu bei nurodyti TPVCAPDĮ 11 str. 5 ir 7 d. numatytas nesumokėjimo pasekmes. Teismas nustatė, jog pranešimas atsakovui pasikeitusiu adresu Šešuvos k., Užusalio sen. Jonavos r., apie kurį ieškovas buvo informuotas, išsiųstas nebuvo. Todėl teismas darė išvadą, jog ieškovas nepateikė duomenų, kad pranešimas buvo įteiktas atsakovui ir tuo pačiu nepaneigė liudytojų A. G. ir A. M. teiginių, kad tokio pranešimo atsakovas negavo. Nustatęs tokias aplinkybes teismas konstatavo, jog ieškovas neįvykdė pareigos draudėjui nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokos, apie tai pranešti draudėjui raštu bei nurodyti TPVCAPDĮ 11 str. 5 ir 7 d. numatytas nesumokėjimo pasekmes, todėl ieškovas negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu (CK 6.206 str.). Teismas taip pat nelaikė draudimo įmokų pavėluoto mokėjimo esminiu sutarties pažeidimu TPVCAPDĮ 7 str. 2d., CK 6.217 str. 2 d. 2 p. prasme ir konstatavo, kad draudimo sutartis tarp šalių nebuvo nutraukta, po 2008-02-18 įvykusio autoįvykio pavėluotą įmoką, sumokėtą 2008-04-09, ieškovas priėmė, taip pat 2008-04-12 ieškovas priėmė ir atsakovo sumokėtas likusias draudimo įmokas, draudėjo draudimo įmokų skolą anuliavo, be to, remiantis byloje esančiais dokumentais teismas nustatė, jog pavėluotas draudimo įmokų mokėjimas tarp šalių buvo įprastas, draudimo sutartys dėl to nutraukiamos nebuvo. Teismas pripažino, jog visi draudiminiai įvykiai, dėl kurių ieškovas prašo grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, įvyko galiojant draudimo sutarčiai, atsakovas sumokėjo visas draudimo įmokas, t. y. visiškai įvykdė įsipareigojimus pagal draudimo sutartį, todėl draudimo sutartis užtikrino atsakovui draudimo apsaugą per visą jos galiojimo laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 11 str. 7 d., kuria remiasi reikšdamas ieškinį ieškovas, nėra imperatyvi, nes jos pagrindu dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas ir ši teisė yra kompensuojamojo, o ne baudžiamojo pobūdžio, todėl pavėluotos draudimo įmokos priėmimas, o po to reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką, prieštarautų teisingumo principui. Teismo vertinimu, ieškovas elgėsi nesąžiningai, todėl ieškinio patenkinimas prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas, draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą. Teismas spręsdamas tarp šalių ginčą pažymėjo, jog analogiška teisminė praktika formuojama Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 3 d. nutartyje c. b. Nr. 2A-1011-115-2008, 2010 m. vasario 25 d. nutartyje c. b. Nr. 2A-160-345/2010; 2010 m. kovo 31 d. nutartyje c. b. Nr. 2A-311-115/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje c. b. Nr. 2A-792-275/2010. Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo argumentacijai nepritarti neturi teisinio pagrindo ir konstatuoja, kad apylinkės teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius bei vertino byloje pateiktus įrodymus ( C P K 185 straipsnis).
Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-797/2003, 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006) yra pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra ne tik rizikos, bet ir fiduciarinė sutartis, t. y. sutartis, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai, draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 straipsnis), yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Bendradarbiavimo principas labai svarbus ir draudimo sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų santykiuose. Draudikas, kuriam draudimo veikla yra profesinė, privalo paaiškinti draudėjui ne tik dėl draudimo įmokos mokėjimo terminų, mokėjimo tvarkos, tačiau taip pat ir dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į draudiko veiklos specifiką ir draudimo sutarties kaip rizikos sutarties pobūdį, draudimo kompanija prisiimtos rizikos gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu neginčijamai įrodo, jog maksimaliai tinkamai vykdė savo veiklą.
Šalių sudarytos Draudimo sutarties 1.7 punkte yra sąlyga, kad Sutarčiai taikomos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ( toliau – TPVCAPDĮ ) ir L R Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių draudimo sutarties sąlygos bei kitų teisės aktų nuostatos. Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. N-47 „Dėl Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ (Valstybės Žinios, 2004, Nr. 63-2286) 27 punkte nustatyta, kad draudėjas už draudimo sutartimi suteiktą draudimo apsaugą privalo mokėti draudikui draudimo sutartyje nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokas. Draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, kad draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą bei nurodyti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalį, toks pranešimas draudėjui siunčiamas paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu registruotu laišku. Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovui atsakovo pasikeitęs adresas Šešuvos k., Užusalio sen. Jonavos r., buvo žinomas, tačiau jam pranešimas šiuo adresu apie įmokos nesumokėjimo pasekmes nebuvo siunčiamas. Pirmosios instancijos teismas tokias aplinkybes nustatė remdamasis bylos medžiaga, šalių atstovų bei apklaustų teismo posėdyje liudytojų A. G., A. M. parodymais. Teisėjų kolegija su tokiu atliktu apylinkės teismo įrodymų įvertinimu sutinka ( C P K 185 straipsnis) ir pritaria teismo išvadai, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas draudimo įmokų nesumokėjimo pasekmes. Apelianto apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu minėtų aplinkybių nustatymu ir įrodymų įvertinimu pripažintini nepagrįstais ir atmestini.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad draudimo bendrovė kaip stipresnioji sandorio šalis tinkamai nevykdė ir šalių bendradarbiavimo pareigos. Kaip jau buvo nustatyta, kad ieškovas nesiėmė visų tinkamų veiksmų atsakovo atžvilgiu dėl įmokos nesumokėjimo nustatytas terminais, nenurodė tam tikrų pasekmių dėl prievolės nevykdymo, o pavėluotai sumokėtą įmoką iš atsakovo priėmė ir sutarties nenutraukė. Tokie ieškovo veiksmai rodo, kad ieškovas pats nelaikė draudimo įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais esminiu sutarties pažeidimu. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad draudikas, kaip stipresnioji sandorio šalis, tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, dėl ko jai atsiranda pagrindas reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
Teisėjų kolegija sutinka, kad pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nurodomą 11 straipsnio 7 dalį, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad civiliniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami ne tik įstatymuose įtvirtintų teisės normų, bet ir teisinių imperatyvų, įpareigojančių teisinių santykių subjektus veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ( C K 1. 5 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, paminėto įstatymo nuostatos taikymas, siejant jos nuostatas vien su faktu, kad draudėjas draudiminio eismo įvykio metu nebuvo sumokėjęs priklausančios draudimo įmokos ir neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, būtų nepagrįstas kitų teisės normų požiūriu.
Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo formuota praktika tokio pobūdžio apeliacinėse bylose, civilinėje byloje Nr. 2A-1011-115-2008, 2A-160-345/2010 ir kitose. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėdama apeliacinę civilinę bylą Nr. 2A-95-413/2012 taip pat yra suformavusi analogišką teisminę praktiką. Nagrinėjamos bylos ir jau išnagrinėtos kitos Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-1769-260-2011 faktinės aplinkybės nesutampa, todėl teisėjų kolegija nagrinėdama bylą šia nutartimi nesivadovauja.
Remdamasis išdėstytu, teisėjų kolegija, pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažįsta teisingu, todėl jį palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta ( C P K 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kadangi, apelianto apeliacinis atmestas, tai pagal C P K 98 straipsnio taisykles iš jo priteistinos atsakovui išlaidos advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovo „BTA Insurance Company“ S E 1, veikiančio filialo Lietuvoje „BTA Insurance Company“ SE ( į/k 300665654 ) priteisti 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti turėtų apeliacinės instancijos teisme atsakovui UAB „Rimsta“ ( į/k 135253352).