- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-08
- Bylos Nr.
- 2A-95-413/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis, Ramūnas Mitkus
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
- Atsakovas
- UAB „Rimansta“
- Trečiasis asmuo
- UADBB „MAI Lietuva“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Ramūno Mitkaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „BTA Insurance Company“ SE apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-250-737/2011 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE (buvęs pavadinimas „BTA“ apdrošinašanas akcijų sabiedriba) ieškinį atsakovui UAB „Rimansta“, trečiajam asmeniui UADBB „MAI Lietuva“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „BTA draudimas“ (teisių perėmėjas - ADB „BTA“ apdrošinašanas akciju sabiedriba, vėliau „BTA Insurance Company“ SE) ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Rimansta“ 50 724,18 Lt žalos atlyginimo bei 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (t.1, b.l.35-36).
Reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad ieškovas (toliau ir draudikas) apdraudė atsakovo UAB „Rimansta“ (toliau ir draudėjo) transporto priemones „VOLVO FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties Nr. 12 0760476), „MERCEDES BENZ 1840“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties Nr. 12 0760475), „MERCEDES BENZ ACTROS“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties Nr. 12 0977014) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovas įsipareigojo sumokėti draudimo įmokas draudimo sutartyse (polisuose) nustatytais terminais, tačiau šią pareigą vykdė netinkamai, kadangi draudimo įmokas mokėdavo pavėluotai. Galiojant draudimo apsaugai, atsakovo nurodytos transporto priemonės 2008 m. vasario 23 d., 2008 m. vasario 25 d. ir 2008 m. kovo 1 d. pateko į eismo įvykius, kurių kaltininkais buvo pripažinti paminėtas transporto priemones vairavę atsakovo darbuotojai. Ryšium su tuo, ieškovas išmokėjo nukentėjusiems autoįvykiuose asmenims 50 724,18 Lt dydžio draudimo išmokas. Kadangi atsakovas laiku nesumokėjo sutartyse nustatyto dydžio įmokų už teikiamą draudimo apsaugą, todėl ieškovas įgijo 100 proc. draudimo išmokos dydžio reikalavimo teisę į atsakovą pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies nuostatas (jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas). Atsakovas atlyginti žalą gera valia nesutiko, todėl ieškovas prašė priteisti patirtą žalą (išmokėtas draudimo išmokas) teismine tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad draudėjas sumokėjo draudikui (nors ir pavėluotai) visas draudimo įmokas. Ieškovas dėl pavėluoto draudimo įmokų mokėjimo pretenzijų nepareiškė, draudimo sutartis nebuvo nutraukta. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyta draudiko teisė išreikalauti išmokėtą draudimo išmoką yra kompensuojamojo, o ne baudžiamojojo pobūdžio norma, todėl draudimo įmokos priėmimas ir visos 100 proc. dydžio šios išmokos grąžinimas prieštarautų teisingumo principui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo ADB „BTA“ apdrošinašanas akciju sabiedriba atsakovui UAB„Rimansta“ 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 100,02 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (t.2, b.l. 154-156).
Teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies taikymo ir aiškinimo. Teismo nuomone, paminėta teisės norma nėra imperatyvi, nes draudėjui laiku nesumokėjus draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Ieškovas UAB „BTA draudimas“, tarpininkaujant trečiajam asmeniui - draudimo brokerių bendrovei UADBB „Draudimo efektas“, su atsakovu UAB „Rimansta“ buvo sudaręs įprastines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Atsakovas pripažino, kad pagal draudimo sutartis Nr. 120760476, Nr. 120760475, 120977014, kai dėl atsakovo vairuotojų kaltės įvyko draudžiami eismo įvykiai, eilinės ketvirčio draudimo įmokos nebuvo sumokėtos. Draudėjui nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokos, draudikui kyla pareiga vadovaujantis Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. N-47 „Dėl Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ (Valstybės Žinios, 2004, Nr. 63-2286) 27 punktu apie tai pranešti draudėjui raštu bei nurodyti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas draudimo įmokų nesumokėjimo pasekmes. Teismas pripažino ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus ( 2007-09-14, 2008-02-11 ir 2008-04-14 pranešimus dėl nesumokėtų draudimo įmokų (t. 2. b.l. 130 - 132), nepakankamais, o 2007 m. rugsėjo 14 d. pranešimą - ir teisiškai nereikšmingu, kad būtų galima konstatuoti bylai reikšmingą faktą, jog ieškovas tinkamai įvykdė Draudimo priežiūros komisijos nutarimo 27 punkte įtvirtintą pareigą pranešti draudėjui apie jo vėluojamas sumokėti įmokas bei išaiškino TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas šių įmokų nesumokėjimo pasekmes. Priešingai, nereguliarus į bylą pateiktų pranešimų dėl vėlavimo mokėti įmokas surašymas, nebuvimas griežtos įsiskolinimų apskaitos, ką pagrindžia ieškovo pateiktas 2008 m. balandžio 14 d. pranešimas, kuriame neįskaičiuota visa skola, taip pat ir ta aplinkybė, kad ieškovas su atsakovu be trijų nagrinėjamų sutarčių buvo sudaręs ir daugiau draudimo sutarčių (Nr.12 0760474, 121195064, 120977013, 120605934, 120752766, 120752842 (2t.b.l.127-132), pagal kurias ketvirčio draudimo įmokos ne visada buvo mokamos laiku, tačiau nepaisant to, draudikas nei vienos iš sutarčių nenutraukė, teismo nuomone, patvirtina faktą, jog tiek draudėjui, tiek draudikui pavėluotas draudimo įmokų mokėjimas buvo įprastas dalykas. Teismas pažymėjo, kad draudikas draudimo įmokų pavėluoto mokėjimo nelaikė esminiu sutarties pažeidimu (TPVCAPDĮ 7 str. 2 d., CK 6.217 str. 2 d. 2 p.) ir priėmė visas pavėluotai sumokėtas įmokas. Teismas pripažino, jog ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad į bylą pateiktos 2009 m. balandžio 2 d. ir 2009 m. rugsėjo 15 d. pretenzijos, adresuotos UAB „Rimansta“ (t. 1, b.l. 38-40, t. 2, b.l. 3, 5,7), būtų tinkamai įteiktos atsakovui. Ieškovas užsiima draudimine veikla, o atsakovas faktiškai yra vartotojas, todėl didesni reikalavimai yra keliami ieškovui. Paminėtų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad pats ieškovas tinkamai nevykdė Draudimo priežiūros komisijos nutarimo 27 punkto reikalavimų, todėl negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu, ką numato CK 6.206 straipsnis. Visi draudiminiai įvykiai, dėl kurių ieškovas prašo grąžinti išmokėtas draudimo išmokas, įvyko galiojant draudimo sutarčiai. Sutartis įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nutraukta, atsakovas UAB „Rimansta“ sumokėjo visas draudimo įmokas ir visiškai įvykdė įsipareigojimus pagal draudimo sutartį, todėl draudimo sutartis, kaip pagrįstai to tikėjosi draudėjas, užtikrino atsakovui draudimo apsaugą per visą jos galiojimo laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Įstatymas įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 ). TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje reglamentuota draudiko teisė išreikalauti draudėjo išmokėtą draudimo išmoką yra kompensuojamojo, o ne baudžiamojo pobūdžio norma, todėl teisingumo principui prieštarautų ir draudimo įmokos priėmimas ir reikalavimas grąžinti visą draudimo išmoką. Remdamasis teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, teismas konstatavo, jog ieškinio patenkinimas nagrinėjamu atveju prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas, draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas „BTA Insurance Company“ SE prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį tenkinti bei priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (t.2, b.l. 158-160). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir ginčo atveju netinkamai jas taikė. Draudikas, būdamas atsakingas prieš trečiuosius nukentėjusiuosius asmenis, net ir tais atvejais, kuomet draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip (Įstatymo 11 str. 5 d.), o įvykus draudiminiam įvykiui, turi pareigą atlyginti žalą. Išmokėjęs draudimo išmoką, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (Įstatymo 11 str. 7 d., CK 6.280 str. 1 d.). Draudikas nenutraukė draudimo sutarties, nes draudimo sutartis sudaroma ne tik draudėjo, bet ir nukentėjusiojo interesais;
2) Draudėjas sumokėjo draudimo įmoką praleidęs draudimo sutartyje numatytus terminus ir per tą laikotarpį įvyko eismo įvykis. Įstatymo 11 str. 6 d. numato, kad draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jei įvykis įvyko laikotarpiu, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Esant galiojančiai draudimo sutarčiai, t.y. galiojant draudimo apsaugai, draudikas priima visas įmokas, mokėtinas pagal draudimo sutarties sąlygas, tame tarpe ir pavėluotai sumokėtas. Draudimo įmonė neturi teisės atsisakyti priimti draudimo įmoką už suteiktą draudimo apsaugą. CK 6.987 straipsnis nustato, kad draudikas moka draudimo išmoką už sutartyje nustatytą draudimo įmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Draudėjui pavėlavus sumokėti draudimo įmokas, draudikas turi teisę reikalauti delspinigių (Įstatymo 11 str. 5 d.), o jeigu tuo laikotarpiu įvyko įvykis, draudikas turi teisę reikalauti ir sumokėtos draudimo išmokos. Teismo išvada prieštarauja draudimo esmei, nes draudimo išmoka mokama tik už suteiktą draudimo apsaugą ir draudimo teisėje nėra žinoma situacija, kai draudimo įmonė, suteikusi draudimo apsaugą, atsisako draudimo įmokos;
Šalies argumentai
3) Teismo išvada ir įrodymų vertinimas prieštarauja protingumo kriterijams (CK 1.5 str.);
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Rimansta“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą (t.2, b.l. 177-180). Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1) Tarp šalių kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies aiškinimo, t.y., ar tuo atveju, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, atsiranda išmokėjusiam išmoką draudikui teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtas sumas. Ieškovas, tarpininkaujant draudimo brokerių bendrovei UADBB „Draudimo efektas“, ir atsakovas UAB „Rimansta“ pasirašė įprastines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuriomis buvo apdrausti automobiliai. Iki ieškinio pareiškimo atsakovas pagal draudimo sutartis yra sumokėjęs visas draudimo įmokas, kurias mokėjo ne tiesiogiai ieškovui, o draudimo brokeriui (trečiajam asmeniui UADBB „Draudimo efektas“). Šalys draudimo sutartyse nustatė, kad draudėjas už draudimo sutartimi suteiktą draudimo apsaugą privalo mokėti draudikui kas trys mėnesiai. Atsakovas eilines ketvirčio draudimo įmokas eismo įvykių metu dar nebuvo sumokėjęs, įmokos buvo sumokėtos pavėluotai, jau po eismo įvykių, ir draudiko buvo priimtos. Dėl draudimo įmokų pavėluoto mokėjimo ieškovas pretenzijų draudėjui nepareiškė, nebuvo pranešta atsakovui apie sutarties nutraukimą prieš terminą ar draudimo sutarties sustabdymą. Ieškovas, pateikdamas teismui 2009 m. balandžio 2 d. ir 2009 m. rugsėjo 15 d. rašytų pretenzijų kopijas, adresuotas UAB „Rimansta“, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių pretenzijų įteikimą atsakovui. Atsakovas šias pretenzijas gavo tik su ieškiniu;
2) Ieškovas su atsakovu be trijų nagrinėjamų sutarčių buvo sudaręs ir daugiau draudimo sutarčių, pagal kurias ketvirčio draudimo įmokos ne visada buvo mokamos laiku, tačiau nepaisant to, draudikas nei vienos iš sutarčių nenutraukė, o tai parodo, kad ir draudėjui, ir draudikui pavėluotas draudimo įmokų mokėjimas buvo įprastas. Draudikas draudimo įmokų pavėluoto mokėjimo nelaikė esminiu sutarties pažeidimu ( TPVCAPDĮ 7 str. 2 d., CK 6.217 str.2 d. 2p.) ir priėmė visas pavėluotas sumokėtas įmokas;
3) Ieškovas nepasinaudojo įstatymo (TPVCAPDĮ 7 str. 2 d.) suteikta teise nutraukti įprastinę draudimo sutartį dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimo, grąžinant tam tikrą dalį sumokėtų draudimo įmokų. Todėl ieškinio patenkinimas prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas turėtų atlyginti ir draudimo įvykio metu padarytą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos duomenimis, šalys 2007 m. rugpjūčio 6 d. ir 2007 m. spalio 2 d. sudarė tris transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurias ieškovas (draudikas) apdraudė ir suteikė vienerių metų draudimo apsaugą atsakovui (draudėjui), kaip transporto priemonių „VOLVO FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties Nr. 12 0760476), „MERCEDES BENZ 1840“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties Nr. 12 0760475) ir „MERCEDES BENZ ACTROS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (sutarties Nr. 12 0977014) valdytojui, dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, o atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytais terminais (kas ketvirtį) mokėti nustatyto dydžio draudimo įmokas (t. 1, b.l. 6-12). Galiojant draudimo apsaugai, atsakovo transporto priemonės pateko į draudiminius eismo įvykius, dėl ko ieškovas nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmokėjo 50 724,18 Lt dydžio žalos atlyginimą (t. 1, b.l. 3-5, 13-15). Byloje nėra ginčo, kad tuo metu, kai atsakovo transporto priemonės pateko į autoįvykius, draudėjas nebuvo sumokėjęs eilinių draudimo įmokų (šios įmokos sutarties galiojimo terminu buvo sumokėtos vėliau). Ieškovo nuomone, esant tokiai situacijai atsakovui atsirado pareiga pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalį atlyginti ieškovo patirtą žalą (draudimo išmokas, išmokėtas nukentėjusiems eismo įvykyje asmenims). Atsakovo nuomone, paminėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostata nėra imperatyvi, todėl ją taikant būtina atsižvelgti į susiklosčiusių tarp draudiko ir draudėjo aplinkybių visetą.
Taigi nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo.
Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
Pažymėtina, kad civiliniai teisiniai santykiai yra reglamentuojami ne tik įstatymuose įtvirtintų teisės normų, bet ir teisinių imperatyvų, įpareigojančių teisinių santykių subjektus veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo standartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymas, siejant jo nuostatas vien tik su faktu, kad draudėjas draudiminio eismo įvykio metu nebuvo sumokėjęs priklausančios draudimo įmokos, būtų nepagrįstas minėtų teisės normų požiūriu. Paminėtam kontekste atkreiptinas dėmesys, kad TPVCAPDĮ nustato alternatyvius draudiko teisių gynimo būdus. Pirma, draudikas turi teisę savo iniciatyva nutraukti draudimo sutartį, jeigu draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas ( įstatymo 7 str. 2 d.). Taigi draudikui pripažinus, kad pavėluotas įmokų už draudiminę apsaugą mokėjimas yra esminis sutarties sąlygų pažeidimas, tokią sutartį jis gali nutraukti. Antra, jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Trečia, įstatymų nustatyta tvarka pranešus draudėjui, draudikas turi teisę sustabdyti draudimo apsaugą (Draudimo įstatymo 11 str. 1 d.). Ketvirta, draudikas turi teisę įskaityti nesumokėtą draudimo įmoką (premiją) į draudimo išmoką (CK 6.1004 str. 3 d.).
Draudimo sutartis yra ne tik rizikos, bet ir fiduciarinė sutartis, t. y. sutartis, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai, draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 straipsnis), yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Bendradarbiavimo principas labai svarbus ir draudimo sutarties šalių tarpusavio atsiskaitymų santykiuose. Draudikas, kuriam draudimo veikla yra profesinė, privalo paaiškinti draudėjui ne tik dėl draudimo įmokos mokėjimo terminų, mokėjimo tvarkos, tačiau taip pat ir dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į draudiko veiklos specifiką ir draudimo sutarties kaip rizikos sutarties pobūdį, draudimo kompanija prisiimtos rizikos gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu neginčijamai įrodo, jog maksimaliai tinkamai vykdė savo veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-797/2003, 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006). Draudimo sutarties 1.7 punkte nustatyta, kad šiai Sutarčiai taikomos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ir LR Draudimo priežiūros komisijos patvirtintinų standartinių draudimo sutarties sąlygų bei kitų teisės aktų nuostatos (t.1, b.l. 8). Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. N-47 „Dėl Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ (Valstybės Žinios, 2004, Nr. 63-2286) 27 punkte nustatyta, kad draudėjas už draudimo sutartimi suteiktą draudimo apsaugą privalo mokėti draudikui draudimo sutartyje nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokas. Draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, kad draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą bei nurodyti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalį, toks pranešimas draudėjui siunčiamas paskutiniu draudikui žinomu gyvenamosios vietos ar buveinės adresu registruotu laišku. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 ir 7 dalyse numatytas draudimo įmokų nesumokėjimo pasekmes (t.2, b.l. 131-134). Apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismo išvada ir įrodymų vertinimas prieštarauja protingumo kriterijams niekuo nepagrįsta ir tinkamai neargumentuota, todėl teisėjų kolegija tokį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pareiga įrodyti, kad draudiko pranešimai (pretenzijos) draudėjui buvo siunčiami registruoto paštu tenka ieškovui (CPK 178 str.), tačiau, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, šios aplinkybės leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ieškovas neįrodė. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis atsakovas iki 2008 metų bendradarbiavimo tik su trečiuoju asmeniu (draudimo brokeriu), todėl mažai tikėtina, kad ieškovas 2007 m. rugsėjo 14 d. galėjo paruošti ir išsiųsti atsakovui pretenziją (t.2, b.l. 130). Be to, pastebėtina, kad 2007 metais atsakovas savo buveinės vietą deklaravo Kęstučio g. 79-8, Kaune, tačiau ieškovo minėtuose pranešimuose (pretenzijose) atsakovo buveinė nurodoma kitu adresu. Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudikas (ieškovas) nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeistų draudimo įmokų mokėjimo terminų, nesikreipė į draudėją dėl šių įmokų sumokėjimo ir nenurodė jam dėl šių prievolių nevykdymo teisinių pasekmių, pavėluotą draudimo įmokų mokėjimą nelaikė esminiu Sutarties pažeidimu ir sutarties su atsakovu nenutraukė, nesiėmė kitų įstatyme numatytų priemonių savo teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad draudikas, kaip stipresnioji sandorio šalis, tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, dėl ko jai atsiranda pagrindas reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos atveju Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies taikymas būtų nepagrįstas ir neproporcingas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reguliuojančias teisės normas, absoliučių teismo sprendimo negaliojimų pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.