Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-23 · Administracinė byla Nr. I-5553-609/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-23
Bylos Nr.
I-5553-609/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00984-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas
A.B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5553-609/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00984-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1; 37.2; 55.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 23 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A.B. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų, jam priteisti 100000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 2-4) nurodė, jog jis nuo 2007 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. liepos 21 d. atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose atvirojoje kolonijoje 2-ame sektoriuje. Paaiškina, kokiais laikotarpiais buvo laikomas atitinkamuose būriuose. Pažymi, jog gyvenamosiose patalpose buvo daugiau nei 26 nuteistieji. Teigia, jog visu ginčo laikotarpiu atiteko mažesnė ploto norma, nei nustatyta teisės aktuose. Pabrėžia, jog trūko vietos judėti, vaikščioti. Dėl perpildytų patalpų tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, kurių administracija nespręsdavo. Akcentuoja, jog patalpose nuo sienų luposi ir byrėjo tinkas, sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu. Reiškia pretenzijas dėl natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, teigdamas, jog jis neatitiko teisės aktų reikalavimo, dėl ko pablogėjo jo rega. Teigia, jog pasiskundus administracijai dėl pablogėjusios regos, jam buvo paaiškinta, kad nėra galimybių patikrinti akis. Nurodo, jog žiemos sezono laikotarpiu patalpose buvo šalta, drėgna, patalpose visu ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamos ventiliacijos, dėl blogų kvapų jam skaudėdavo galvą, dėl drėgmės – sąnarius, kaulus. Argumentuoja, jog kietasis ir minkštasis inventorius buvo netinkamos būklės, čiužiniuose veisėsi blakės, dėl ko buvo sukandžiotas, turėjo odos problemų. Teigia, jog tiekiamas į patalpas vanduo buvo kalkėtas, rudos spalvos, nekokybiškas, nusiprausti galėdavo tik kartą per savaitę, todėl iš kitų nuteistųjų patyrė patyčias. Reiškia pretenzijas dėl privatumo neužtikrinimo besinaudojant sanitariniu mazgu ir dušinėmis. Nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Akcentuoja, jog pareigūnai elgėsi nežmoniškai, darydami kratas išmėtydavo visus daiktus, paskui nuteistieji turėdavo juos tvarkyti, remontuoti. Dėl nurodytų sąlygų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, psichinę traumą, psichologinį spaudimą, patyčias.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 9-16) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai pažeidimai pasireiškė. Paaiškina, jog pareiškėjas bausmę pataisos namuose 2-ame sektoriuje bendrabučio tipo kamerose atliko nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d., kai visu ginčo laikotarpiu atiteko didesnis nei 3,1 kv.m. plotas. Pabrėžia, jog pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Teigia, jog įstaigoje nėra avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų, sienų ir lubų danga yra tvarkinga, nenusilupusi, patalpos remontuojamos pagal poreikį. Prašo atsižvelgti į tai, kad nuteistieji patys turi valytis ir tvarkytis savo gyvenamąsias patalpas, todėl atsakomybė už kamerose buvusį blogą kvapą, pelėsių buvimą atsakovės atstovei negali kilti. Argumentuoja, jog buvo laikomasi Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų dėl apšvietos, temperatūros, ventiliacijos. Akcentuoja, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus, taip pat antrajame sektoriuje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Dėl teiginių apie kenkėjus paaiškina, jog įstaiga buvo sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, vėliau su UAB „Utenos deratizacija“, kurios kenkėjų naikinimo darbus atliko patalpose, kuriose pastebėti kenkėjai. Paaiškina, jog vanduo yra tinkamos kokybės, ką patvirtina ir UAB „Kauno vandenys“ atlikti vandens tyrimai. Mano, jog pareiškėjui privatumas buvo tinkamai užtikrintas, nes bendrabučio tipo patalpose neturi būti įrengtos matomumą ribojančios sienelės, o tualetuose yra įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 metrai, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros. Paaiškina, jog pasivaikščiojimo kiemeliai tinkamo ploto, o į juos nuteistieji vedami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką. Prašo kaip nepagrįstus atmesti pareiškėjo argumentus, jog jis realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimą, dvasinę skriaudą, taip pat pablogėjo jo sveikata, kadangi atsakovo duomenimis pareiškėjas nesikreipė nei į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus, nei į sveikatos priežiūros tarnybos medicinos darbuotojus dėl apsinuodijimo nuo pelėsio, vėmimo, galvos svaigimo, parazitų sukandžiojimo. Pabrėžia, jog pareiškėjas privalo tinkamai įrodyti visas aplinkybes, siekdamas žalos atlyginimo. Mano, jog pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pažymi, jog nesant atsakovės neteisėtų veiksmų ir įrodymų apie patirtą žalą, nėra ir priežastinio ryšio, todėl skundo patenkinimui teisinio pagrindo nėra.

Teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN) bendrabučio tipo patalpose sąlygų, laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, psichinę traumą, psichologinį spaudimą, patyčias.

Pirmiausia byloje spręstinas klausimas dėl termino kreiptis į teismą ginant pažeistas subjektines teises.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Nagrinėjamu atveju yra siekiama, jog pareiškėjui būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Kadangi atsakovės atstovas atsiliepimu išreiškė poziciją, jog laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, ir tai vertintina kaip prašymas taikyti ieškinio senatį, atsižvelgiant į tai, kad skundas teismui pateiktas 2019 m. balandžio 29 d. (surašytas pareiškėjo), darytina išvada, jog su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Kadangi nėra duomenų apie ieškinio termino praleidimą sąlygojusias priežastis, pagrindo praleistam terminui atnaujinti nėra.

Konstatavus, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, atsakovės atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas dalyje netenkintinas.

Teismas, spręsdamas skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingomis ir analizuotinomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis laiko laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo LVAT savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Vertinant asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį; pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose, kai laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. (pritaikius ieškinio senatį - laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d.) jam nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas, dėl higienos normų neatitikimo: drėgmės, netinkamos ventiliacijos, netinkamos apšvietimo, temperatūros, vandens kokybės, privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge ir duše, per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, netinkamo pareigūnų elgesio, kietojo ir minkštojo inventoriaus netinkamos būklės.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam asmeniui.

Iš byloje esančių Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2019 m. sausio 8 d. pažymų dėl nuteistojo (b.l. 19, 20), pažymos apie nuteistojo laikymo sąlygas (b.l. 21-22) nustatyta, kad aktualiu ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas buvo laikomas 18 būrio 1 brigadoje, kurioje įrengta 27 miegamosios vietos, patalpų plotas – 86,29 kv.m. (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,20 kv.m.), bei 4 būrio 1 brigadoje, kurioje įrengtos 21 miegamoji vieta, patalpų plotas – 66,99 kv.m. (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,19 kv.m.). Pagal į bylą pateiktus duomenis apie nuteistųjų skaičių brigadoje matyti, jog aktualiu laikotarpiu 18 būrio 1 brigadoje buvo 15 nuteistųjų, 4 būrio 1 brigadoje – 15 ir 17 nuteistųjų, taigi akivaizdu, kad plotas vienam asmeniui buvo dar didesnis nei aukščiau paminėta skaičiuojant pagal įrengtas miegamąsias vietas. Nors pats pareiškėjas skunde nurodo, jog visu ginčo laikotarpiu nuteistųjų skaičius buvo didesnis nei 26, tačiau būtina vertinti ilgą kalinimo laikotarpį, trunkantį daugiau nei 10 metų, atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktus duomenis nuteistųjų skaičius kito, spręstina, jog vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimus (buvo daugiau nei 3,1 kv.m.), todėl pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad patalpose nebuvo tinkamo vėdinimo, apšvietimo, buvo drėgna, šalta, buvo netinkama temperatūra.

Ginčo laikotarpiu higienos normas pataisos namuose reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Pagal HN 134:2015 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas nustato, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Pagal higienos normos 17 punktą gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, jog Antrajame sektoriuje veikia mechaninė vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus, įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą, esant poreikiui pagal nuteistųjų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai.

Pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. konkrečiai nenurodo, kaip jis apskaičiavo, jog apšvieta neatitinka teisės aktų reikalavimų, taip pat nenurodo kaip apskaičiuotas oro judėjimo greitis, leidžiantis daryti išvadą, kad buvo netinkama ventiliacija, laikėsi drėgmė, kokiais būdais pamatuota santykinė oro drėgmė, šiluma kameroje. Tokiu būdu pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, netinkamos apšvietos ir šilumos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis). Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią regą, kurią galėjo įtakoti patalpose buvęs apšvietimas. Medicininiame pažymėjime (b.l. 17) nurodyta, jog pareiškėjas kreipėsi dėl pablogėjusios regos 2 kartus, tačiau vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gydytojo okulisto konsultacijai atsisakė. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į psichologus nesikreipė (b.l. 18). Nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, priežastinio ryšio tarp žalos ir sukeltų pasekmių, nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą šioje dalyje.

Pareiškėjas skundžiasi kietojo ir minkštojo inventoriaus netinkama būkle, nurodydamas, jog baldai sulūžę, netvarkingi, be durelių, minkštasis inventorius antisanitarinės būklės.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, jog patalpos yra aprūpinamos tinkamu kietuoju inventoriumi, patalpose yra standartinės dviejų aukštų lovos, gavus informaciją apie trūkumus, jie yra šalinami. Nurodyta, jog įstaigos išduota patalynė, esant būtinumui, gali būti dezinfekuojama, tačiau nuteistasis turi kreiptis į būrio, kuriame gyvena, viršininką, norėdamas gauti tokią paslaugą. Byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo kreipimosi į atsakingą asmenį dėl čiužinio dezinfekavimo, faktą. Tokių duomenų nenurodo nei pats pareiškėjas skunde (kad prašė dezinfekuoti čiužinį, tai atlikti buvo atsisakyta). Įstaigoje patvirtintas Patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašas (b.l. 54-57), pagal kurį nuteistojo artimieji gali perduoti patalynę. Taigi, sudarytos sąlygos turėti ir savo minkštąjį inventorių, perduotą artimųjų giminaičių. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie minkštąjį ir kietąjį inventorių, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas nenurodė kokios pasekmės jam kilo dėl to, kad kietasis inventorius buvo netinkamos būklės, baldai be durelių, nusilupęs lakas, taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją su nurodytais nusiskundimais. Medicininiame pažymėjime nenurodyta, jog pareiškėjas į medikus kreipėsi dėl odos problemų, įtakotų parazitų sukandžiojimo. Byloje pateikta sutartis ir darbų atlikimo aktai (b.l. 46-53) patvirtina, jog įstaigoje kenkėjų naikinimo darbus atliko pagal sutartinius įsipareigojimus. Nesant pareiškėjo konkretizuotų laikotarpių, kada jis galėjo būti sukandžiotas kenkėjų, ar tai galėjo apimti nagrinėjamą laikotarpį, nėra galimybių retrospektyviai patikrinti pareiškėjo teiginių apie galimai buvusius parazitus. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl netinkamos vandens kokybės, nurodydamas, kad vanduo buvo kalkėtas, rudos spalvos, nusiprausus niežėdavo kūną.

Teismas vertindamas atsakovės atstovo į bylą pateiktus UAB „Kauno vandenys“ atliktus geriamojo vandens protokolus (b.l. 63-64), sprendžia, jog pareiškėjo argumentai dėl blogos vandens kokybės yra paneigiami minėtais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, jog tyrimai atlikti 2015 m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. rugpjūčio 11 d., t.y. apimantys aktualų ginčo laikotarpį, todėl nėra pagrindo teigti, kad vandens kokybė buvo netinkama. Nustatytų aplinkybių pagrindu skundas šioje dalyje atmestinas.

Pareiškėjas skundžiasi, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti dušu, teigdamas, kad 1, 3, 21, 18, 13, 4 būrio patalpose nebuvo dušo patalpų, dėl blogos vandens kokybės būdavo blogas kvapas, imdavo niežulys, nuteistieji iš jo tyčiodavosi.

Higienos normos 44 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vertintina tai, kad pats pareiškėjas skunde patvirtina, kad galimybė per savaitę kartą pasinaudoti dušu – kartą per 7 dienas, buvo sudaryta, todėl nenustatyti neteisėti atsakovės atstovo veiksmai. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertinamos kaip deklaratyvios, nes kai kuriuose būriuose jis nebuvo laikomas (pvz. 3, 13). Kaip minėta aukščiau vandens kokybė aktualiu ginčo laikotarpiu buvo tinkama, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo atsakomybei dėl galimybės naudotis dušu pažeidimo kilti.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių.

Iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2019 m. sausio 16 d. pažymos (b.l. 21-228) nustatyta, jog įstaigos 2-iojo sektoriaus pasivaikščiojimo kiemų plotai yra: 1 būrio – 160 kv.m., 4-5-6 būrių – 2460 kv.m.; 9 būrio – 425 kv.m., 21 būrio – 860 kv.m., 15 būrio – 551 kv.m., 18 būrio – 212 kv.m. Byloje nekyla ginčas dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kas dieną 1 val. būti gryname ore. Pažymėtina, jog teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio nereglamentuoja, byloje nėra duomenų, kad vienu metu į lauką būtų vedamas neadekvatus skaičius nuteistųjų ar kiemeliai būtų įrengti nesilaikant nustatytų reikalavimų, todėl darytina išvada, kad kiemeliuose buvo sudarytos sąlygos judėti. Dėl minėtų priežasčių nenustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušais ir sanitariniais mazgais.

Kadangi pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose sanitarinis mazgas ir dušinė įrengta atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų, sanitariniuose mazguose įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 metrai, tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, todėl akivaizdu, kad buvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1039-822/2018).

Teismas pažymi, kad detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja. Teisės aktai nenumato, kad prausyklos-dušinės turi būti įrengtos gyvenamosiose patalpose. Teisės normose nėra įtvirtinto ir reikalavimo dušinėje įrengti pertvaras, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl dušo patalpos įrengimo nekonstatuotini. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LVAT praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutarti administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016 m. spalio 7 d. nutarti administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Taigi šioje dalyje nenustatyti neteisėti atsakovės veiksmai.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nenustačius atsakovės veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Eglė Kiaurakytė