Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 282 straipsnio 1 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, išteisintas, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Civilinių ieškovų A. M., V. G., V. G. ir M. G. civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo iš T. G. atmesti.

Civilinės ieškovės V. G. civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo iš draudimo bendrovės AAS „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios per AAS „(duomenys neskelbtini)“ filialą Lietuvoje, paliktas nenagrinėtu.

Civilinių ieškovų V. G. ir M. G. civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo iš A. M. ir draudimo bendrovės AAS „(duomenys neskelbtini)“, veikiančios per AAS „(duomenys neskelbtini)“ filialą Lietuvoje, paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. rugsėjo 6 d. 13.40 val. (duomenys neskelbtini) ribose, ties kelio Nr. (duomenys neskelbtini) 15-u km, važiuodamas kaip keleivis automobilyje „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamame neblaivaus A. M. (kraujyje rasta 2,52 promilės etilo alkoholio), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 53 punktų reikalavimus tuo, kad, būdamas neblaiviu eismo dalyviu (kraujyje rasta 2,66 promilės etilo alkoholio), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, sutrukdė vairuotojui A. M. vairuoti transporto priemonę, užtraukdamas rankinį stabdį, dėl ko automobilis „VW Polo“ tapo nevaldomas, nuvažiavo nuo kelio į dešinę ir vertėsi – taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio „VW Polo“ keleivis E. G. (kaltinime padaryta klaida – eismo įvykio metu žuvo E. G.), be to, eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta vairuotojo A. M. sveikata bei nesunkiai sutrikdyta keleivių V. G. ir M. G. sveikata.Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje nėra įrodyta, kad T. G. dalyvavo nusikalstamų veikų, numatytų BK 282 straipsnio 1 dalyje ir 139 straipsnio 2 dalyje, padaryme. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. M. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti T. G. kaltu pagal BK 282 straipsnio 1 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį ir tenkinti civilinį ieškinį, atmesti nukentėjusiųjų V. G. ir M. G. civilinius ieškinius.Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas ir T. G. atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir išvada dėl nebuvimo įrodymų, kad T. G. dalyvavo nusikalstamų veikų, numatytų BK 282 straipsnio 1 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį, padaryme, skunde teigiama, kad tokia išvada neteisinga, kadangi ji padaryta pažeidus BPK 20 straipsnyje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, vieniems byloje esantiems įrodymams suteikus prioritetinę reikšmę, prieš tai neįvertinus šių įrodymų leistinumą, o kiti įrodymai atmesti nepagrįstai.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju svarbu, dėl kokios priežasties/priežasčių tąkart nuvažiavo nuo kelio A. M. vairuojamas automobilis „VW Polo“ ir vertėsi, t. y. kas kaltas dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo automobiliu važiavęs žmogus ir buvo sužaloti dar keturi automobiliu važiavę žmonės, taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pasitelkti specialistai ar teismo ekspertai ir jiems nebuvo užduoti klausimai: koks buvo nagrinėjamo eismo įvykio mechanizmas ir kokia šio eismo įvykio pagrindinė priežastis/priežastys, tačiau teismas, vertindamas, kad nėra galimybės atsakyti į šiuos klausimus, nekvietė specialistų ir neuždavė jiems šių klausimų, o apsiribojo tik ikiteisminio tyrimo metu pastebėtų tyrimo veiksmų trūkumų išvardijimu. Anot apelianto, šiuo tyrimo trūkumų išvardijimu teismas pripažino, kad jis jų nepašalino, o bylą išnagrinėjo nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai, tik pagal tokius faktinius bylos duomenis, kuriuos pateikė teismui prokuroras.Skundo autoriaus manymu, ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, kurie teisminio bylos nagrinėjimo metu pilnai pasitvirtino, nustatyta, kad pagrindinė priežastis dėl ko jo vairuojamas automobilis nuvažiavo nuo kelio ir atsirado kaltinamajame akte nurodytos pasekmės, buvo ta, kad automobilio keleivis T. G., apeliantui nežinant, staiga, be būtinos priežasties stabdė automobilį užtraukdamas rankinį stabdį, dėl ko automobilis prarado stabilumą kelyje, tapo nevaldomas ir nuvažiavo nuo kelio, dėl ko įvyko autoįvykis ir atsirado labai sunkios pasekmės.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2015 m. rugsėjo 6 d., iš karto po autoįvykio, jokiame ikiteisminio tyrimo surašytame procesiniame dokumente nebuvo apžiūrėta ir užfiksuota automobilio „VW Polo“, v/n (duomenys neskelbtini) rankinio stabdžio padėtis, o šį automobilį dar kartą apžiūrint 2015 m. rugsėjo 7 d., šiame akte rankinio stabdžio ir pavarų jungimo svirties padėtis nefiksuota, skunde atkreipiamas dėmesys, kad fotografijoje Nr. 6 matosi, jog rankinio stabdžio rankenėlė pakelta, t. y. rankinis stabdis užtrauktas. Be to, 2015 m. rugsėjo 23 d. automobilis buvo dar kartą, t. y. trečią kartą, apžiūrėtas ir nufotografuotas, fotografijose Nr. 4-5 matosi, jog rankinio stabdžio rankenėlė pakelta, t. y. rankinis stabdis užtrauktas. Kritikuojant teismo išvadą, kad negalima besąlygiškai tvirtinti, jog, jei tų apžiūrų metu automobilio rankinio stabdžio rankenėlė buvo užtraukta (o ji buvo užtraukta, ką patvirtina automobilio fotografijos), tai ji buvo užtraukta ir eismo įvykio metu ir po eismo įvykio, transportuojant automobilį, ji nebuvo kieno nors paliesta – užtraukta, skunde tvirtinama, kad su šia išvada, neatlikus specialaus tyrimo, negalima sutikti. Anot apelianto, jeigu teisminio bylos nagrinėjimo metu teismui kilo pagrįstas įtarimas, jog automobilio rankinio stabdžio rankenėlė galėjo būti užtraukta ne prieš autoįvykį, o po autoįvykio ar automobilio transportavimo į jo saugojimo vietą metu ar po jo, ar jo saugojimo metu, tai teismas privalėjo šią aplinkybę ištirti, išsiaiškinti ir tik tada padaryti atitinkamą išvadą. Teismas tokio specialaus tyrimo neatliko, o tik padarė prielaidą, kad rankinio stabdžio rankenėlė buvo užtraukta jau po eismo įvykio. Teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodė faktinio pagrindo tokiai prielaidai padaryti. Šios prielaidos išdavoje teismas nesivadovavo byloje esančiais įrodymais patvirtinančiais, kad autoavarijos priežastimi buvo skundo autoriui netikėtas ir nelauktas keleivio T. G. apelianto vairuojamo automobilio rankinio stabdžio užtraukimas, dėl ko automobilis prarado valdymą ir įvyko autoavarija su atitinkamomis pasekmėmis. Pažymima, kad toks tyrimas buvo įmanomas ir jį buvo galima padaryti įstatymo numatytomis priemonėmis. Teismui tik reikėjo apsispręsti, ar toks tyrimas šiuo atveju reikalingas, būtinas, ir kokia turėtų būti jo apimtis. Tik išsiaiškinus, kad toks tyrimas neįmanomas, byla nagrinėjama pagal tuos duomenis, kurie buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, apelianto nuomone, tokio specialaus tyrimo nebuvo reikalo atlikti, kadangi jau teisme ištirtos bylos aplinkybės ir duomenys leido teismui padaryti kitokią išvadą, negu šiuo atveju padarė dėl T. G.. Tvirtinama, kad teismo nuosprendyje pateikiamas faktinių bylos aplinkybių, nustatytų: 2015 m. rugsėjo 6 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos schema, eismo įvykio vietoje darytomis fotografijomis, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, 2015 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros aktu ir fotolentelėmis, 2015 m. rugsėjo 23 d. transporto priemonės apžiūros protokolu ir fotolentelėmis, vertinimas yra paremtas vien prielaidomis ir nesudaro teisinio pagrindo nelaikyti šių procesinių dokumentų įrodymais ir jais vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį, juo labiau, kad šiuos įrodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino nukentėjusiosios M. ir V. G..Skunde cituojamas BPK 20 straipsnis ir akcentuojama, kad nenustatyta, jog aukščiau nurodyti procesiniai dokumentai būtų surašyti ar gauti pažeidžiant BPK reikalavimus, nenustatytas jų neteisėtumas. Juose užfiksuoti duomenys buvo patikrinti ir patvirtinti teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Anot apelianto, teismas, nepripažindamas juos įrodymais, vadovavosi tik prielaida ir teismo manymu. Tačiau ar jie yra patikimi ir ar jais galima vadovautis priimat nuosprendį, teismas turėjo pasisakyti tik išanalizavęs jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Tačiau teismas nuosprendyje nepasisakė ir nekonstatavo tokių pažeidimų, todėl be teisėto pagrindo nesivadovavo aukščiau nurodytais procesiniais dokumentais, juose užfiksuotais faktiniais duomenimis ir nepripažino jų įrodymais. Todėl, priešingai nei teigiama nuosprendyje, remiantis ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais M. G. parodymais, jos pačios patvirtintais bylos nagrinėjimo metu, taip pat 2015 m. rugsėjo 6 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos schema, eismo įvykio vietoje darytomis fotografijomis, transporto priemonės techninės apžiūros aktu 2015 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros aktu ir fotolentelėmis, 2015 m. rugsėjo 23 d. transporto priemonės apžiūros protokolu ir fotolentelėmis, teismas privalėjo T. G. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl nesivadovavimo nukentėjusiųjų V. ir M. G. parodymais, skunde nurodoma, kad V. G. ikiteisminio tyrimo pareigūno pirmą kartą buvo apklausta autoįvykio dieną (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato patalpose nuo 21.45 val. iki 22.20 val. jai sugrįžus iš ligoninės. Anot apelianto, suprantama, kad ši apklausa galėjo būti daugiau formali ir apklausiamoji galėjo nurodyti ne visas reikšmingas tyrimui aplinkybes. Priešingai negu teismas teigia, tik praėjus kuriam laikui, pamažu atgaminus atmintį, šiek tiek nusiraminus dėl atsiradusių neigiamų pasekmių, galima duoti konkretesnius ir reikšmingesnius tyrimui parodymus. Cituojami V. G. antrosios apklausos metu 2016 m. gegužės 11 d. duoti parodymai ir teigiama, kad jais nesivadovauti priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismas neturėjo teisinio pagrindo. Taip pat kritikuojamas apylinkės teismo M. G. parodymų vertinimas ir pažymima, kad ši nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta du kartus, nepažeidžiant nepilnamečių apklausos reikalavimų, dalyvaujant motinai V. G.. Teismas tik daro prielaidą, kad dėl jauno amžiaus 2016 m. gegužės 11 d. galėjo duoti neteisingus parodymus, nenurodo, kuo pasireiškia jų neteisingumas ir kokioje dalyje jie neteisingi. Nuosprendyje nemotyvuoja, kodėl nukentėjusiosios parodymus, duotus dar anksčiau, t. y. 2015 m. lapkričio 24 d., laiko teisingais ir jais vadovaujasi priimant išteisinamąjį nuosprendį. Teismas nurodo, kad nepilnametė M. G. prieš autoįvykį, t. y. 2015 m. rugsėjo 6 d. vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau nenurodo, kokią įtaką jos parodymų, duotų 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2016 m. gegužės 11 d., taip pat ir teisme 2016 m. lapkričio 14 d., teisingumui ir patikimumui turėjo jos neblaivumas autoįvykio metu. Teismas taip pat daro prielaidą, kad jos parodymais, duotais 2016 m. gegužės 11 d., negalima vadovautis dėl patirtų sužalojimų, išgyvenimų, galimų pokalbių, nuogirdų, trečiųjų asmenų autoįvykio aplinkybių vertinimo, ir dėl to jie yra neteisingi ir nepatikimi. Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiriant byloje surinktus faktinius duomenis, apklausiant liudytojus, nukentėjusiuosius, nebuvo nustatytos šios teismo išvardintos aplinkybės, jų įtaka parodymų teisingumui, objektyvumui ir patikimumui. Skundo autoriaus manymu, šie teismo motyvai yra dirbtini, prielaidų lygio ir jie neturėjo įtakos M. G. 2016 m. gegužės 11 d. parodymų teisingumui. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas nenustatė, kad V. ir M. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, būtų gauti pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką. Be to, apelianto teigimu, teismas vertino, sugretino ir palygino tik ikiteisminio tyrimo metu V. ir M. G. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau teismas neanalizavo, nesugretino ir nevertino šių nukentėjusiųjų parodymų su jų parodymais duotais 2016 m. lapkričio 14 d. ir 2016 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžiuose, t. y. nuosprendį grindė tik dalimi įrodymų ištirtų ir patikrintų teisiamajame posėdyje. Pabrėžiama, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusios V. G. ir M. G., dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2016 m. lapkričio 14 d. teismo posėdyje, kuriame davė parodymus, taip pat ir 2016 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje, kuriame papildomai atsakė į proceso dalyvių klausimus. Jokių esminių prieštaravimų jų parodymuose nebuvo nustatyta. Neesmines bylos aplinkybes negalėjo patikslinti, tačiau tai neturi reikšmės sprendžiant ir nustatant T. G. kaltę padarius nusikalstamus veiksmus ir jo padarytos veikos teisinei kvalifikacijai. Iš teismo posėdžių protokolo matyti, kad šių nukentėjusiųjų parodymai buvo kruopščiai tiriami, gretinami ir lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis. Tačiau teismo išvada, kad M. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nors ir labai svarbūs byloje, tačiau yra vieninteliai, nepatvirtinami net ir netiesioginiais įrodymais, neteisinga. Anot apelianto, nukentėjusiųjų teisme duoti parodymai patvirtina jų pačių ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui duotus parodymus, kad autoįvykio pagrindinė priežastis buvo T. G. rankinio stabdžio užtraukimas, kas sąlygojo automobilio valdymo praradimą ir autoavarijos kilimą. Šiuos jų teisme duotus parodymus patvirtina ir visa tai sudaro vieningą įrodymų visumą: 2015 m. rugsėjo 6 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, eismo įvykio vietos schema, eismo įvykio vietoje darytos fotografijos, transporto priemonės techninės apžiūros aktas, 2015 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros aktas ir fotolentelės, 2015 m. rugsėjo 23 d. transporto priemonės apžiūros protokolas su fotolentelėmis. T. G. rankinio stabdžio užtraukimas, t. y. nusikaltimo sudėties būtinasis objektyvusis požymis, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais, nes jeigu ne šis jo veiksmas, nebūtų įvykęs eismo įvykis. Šiuo konkrečiu atveju teismas negalėjo vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo principu ir priimti T. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.Nukentėjusiojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas. BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nukentėjusysis A. M. teigia, kad T. G. padarė BK 282 straipsnio 1 dalyje ir 139 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, todėl prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nukentėjusiojo skunde pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu. Nukentėjusysis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl T. G. išteisinimo pagal BK 282 straipsnio 1 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį, skunde akcentuoja tai, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl T. G. nekaltumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto argumentas nepagrįstas. Įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize, įrodymai įvertinti taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, tuo teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti ir teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Remiantis bylos medžiaga neabejotinai nustatyta, jog 2015 m. rugsėjo 6 d. 13.40 val. (duomenys neskelbtini) ribose, ties kelio Nr. (duomenys neskelbtini) 15-u km, įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiojo vairuojamas automobilis „VW Polo“ tapo nevaldomas, nuvažiavo nuo kelio į dešinę ir vertėsi, o automobilio „VW Polo“ keleivis E. G. nuo jam padarytų sužalojimų mirė, taip pat buvo sunkiai sutrikdyta vairuotojo A. M. sveikata bei nesunkiai sutrikdyta keleivių V. G. ir M. G. sveikata.Pažymėtina, kad nors nukentėjusioji M. G. nurodė eismo įvykio, kurio metu žuvo E. G., buvo sutrikdyta A. M., V. G. ir jos pačios sveikata, aplinkybes, jog keleivio priekinėje kėdėje sėdėjęs T. G. ranka užtraukė A. M. vairuojamo automobilio rankinio stabdžio rankeną, dėl ko automobilis vertėsi, tačiau šie jos parodymai nebuvo nuoseklūs. Nukentėjusioji M. G. 2015 m. lapkričio 24 d., pirmos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu, parodė, kad nepamena kokiomis aplinkybėmis įvyko 2015 m. rugsėjo 6 d. eismo įvykis, jai su V. G., E. G., T. G. ir A. M. žvyrkeliu važiuojant namo iš sodybos, kurioje jie visi šventė ir vartojo alkoholinius gėrimus, kadangi prarado sąmonę (1 t., b. l. 122). 2016 m. gegužės 11 d. papildomos apklausos metu M. G. nurodė, jog jos atmintyje yra užsifiksavęs vaizdas, kad važiuojant automobiliu T. G. užtraukia rankinį stabdį, o kalbų ar kitokių veiksmų iki to momento ir po to ji nepamena; pirminės apklausos metu to momento, kad T. G. užtraukė rankinį stabdį nepaminėjo, kadangi prisiminusi eismo įvykį ir brolio žūtį labai susijaudino ir tuo metu pamiršo; tą patį faktą, kad T. G. užtraukė rankinį stabdį ji paminėjo žurnalistams rengiant laidą „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 180). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. G. parodė, kad apie eismo įvykio aplinkybes ne viską prisimena, nes išvakarėse, taip pat įvykio dienos rytą gėrė ir važiuojant namo buvo girta, tačiau kadangi ji sėdėjo automobilio gale, per vidurį, tarp sesers V. G. ir brolio E. G., matė, kad keleivio priekinėje kėdėje sėdėjęs T. G. kaire ranka į viršų užtraukė A. M. vairuojamo automobilio rankinio stabdžio rankeną, dėl ko automobilis vertėsi ir ji išsijungė. Nežino, kodėl pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ji nesakė, kas užtraukė rankinį stabdį (2 t., b. l. 145-147, 166). O kiti asmenys, įvykio dieną kartu su nukentėjusiąja M. G. važiavę automobiliu ir patyrę eismo įvykį, taip pat asmenys, bendravę su nukentėjusiaisiais netrukus po įvykio, aplinkybės, kad T. G. į viršų užtraukė A. M. vairuojamo automobilio rankinio stabdžio rankeną, nepatvirtino. Nukentėjusioji V. G. parodė, kad ji gerai atsimena, kas vyko važiuojant automobiliu, važiuojant žvyrkeliu, A. M. pasakė, kad reikia išpjauti saulę ir staiga užtempė rankinį stabdį, automobilį sumėtė ir automobilis vertėsi. Momento, kada buvo užtraukiamas rankinis stabdis ir kas jį užtraukė, nematė. Ji suprato, kad A. M. užtraukė rankinį stabdį iš jo žodžių – „reikia išpjauti saulę“. Dėl to jai nekilo jokių abejonių. Kad automobilio rankinis stabdis yra užtrauktas, ji matė išlipdama iš automobilio po eismo įvykio. Ji negirdėjo, kad keleivio vietoje sėdintis T. G. pasakytų frazę: „reikia išpjauti saulę“ (1 t, b. l. 112-113, 181, 2 t., b. l. 143-145, 165-166). Tuo tarpu taip pat automobiliu važiavę nukentėjusysis A. M. ir išteisintasis T. G. paaiškino, kad nepamena kaip įvyko eismo įvykis (1 t., b. l. 157, 186, 2 t., b. l. 13, 139-142). Liudytojams E. S. ir I. B., buvusiems eismo įvykio vietoje netrukus po to, kai jis įvyko, nukentėjusieji nenurodė eismo įvykio aplinkybių (1 t., b. l. 104-107, 109, 2 t., b. l. 161-164). Liudytojai R. G. po įvykio ligoninėje buvusi V. G. pasakojo, kad T. G. automobilyje miegojo, vairavo A. M., kuris važiavo greitai ir norėjo išpiešti saulę, juos sumėtė ir jie apsivertė (2 t., b. l. 164-165), tačiau šių jos parodymų V. G. nepatvirtino. O liudytoja V. G. nors teigė, kad žino, jog T. G. užtraukė į eismo įvykį patekusio automobilio rankinį stabdį, tačiau šią aplinkybę ji sužinojo ne iš karto po įvykio, o iš dukters M. G., kai pas juos į namus atvažiavo televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ filmavimo grupė, tiksliau, kai ji pamatė šios laidos vaizdo įrašą – dukters pasakojimą, apie tai su dukra ji nekalbėjo (1 t., b. l. 117-119, t. 2, b. l. 142-143). Be to, bylos medžiaga, kurioje užfiksuota eismo įvykio vietos apžiūra, taip pat transporto priemonės apžiūra, neleidžia daryti besąlygiškos išvados, kad automobilio „VW Polo“ rankinis stabdis buvo užtrauktas būtent įvykio metu. Iš 2015 m. rugsėjo 6 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, eismo įvykio vietos schemos, eismo įvykio vietoje darytų fotografijų matyti, kad iš karto po eismo įvykio, apžiūrint įvykio vietą, buvo nustatytos transporto priemonės šoninio slydimo posūkyje žymės – padangų pėdsakai (10 ir 12 m ilgio), taip pat, kad nėra stabdymo žymių, o automobilio rankinio stabdžio pozicija nebuvo užfiksuota (1 t., b. l. 6-17). O prie 2015 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonės techninės būklės ir apžiūros protokolo esanti fotolentelės nuotrauka Nr. 6 bei prie 2015 m. rugsėjo 23 d. apžiūros protokolo esančios nuotraukos Nr. 4 ir Nr. 5, kuriose užfiksuota automobilio „VW Polo“ rankinio stabdžio padėtis – užtrauktas į viršų, padarytos ne iš karto po eismo įvykio, o po to, kai transporto priemonė buvo pajudinta iš įvykio vietos, t. y. priverstinai nuvežta į policijos sulaikytų automobilių saugojimo aikštelę (1 t., b. l. 30-36, 37-44). Tuo tarpu Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2016 m. balandžio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(861)-IS1-2172 konstatuota, kad ant pateiktų tirti tamponų su nuoplovomis nuo rankinio stabdžio rankenos tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, nerasta (1 t., b. l. 91-96). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad negalima besąlygiškai remtis nukentėjusiosios M. G. duotais paaiškinimais, jog už eismo įvykį atsakingas T. G..Pažymėtina ir tai, kad skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, siekdama atsakyti į apelianto abejones dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, teismo posėdyje apklausė specialistą V. M. (V. M.), taip pat liudytojus M. J., Z. B., R. J.. Jų parodymai taip pat neleidžia daryti išvados, jog automobilio „VW Polo“ rankinis stabdis buvo užtrauktas būtent įvykio metu. Liudytojai M. J. ir R. J. patvirtino, kad būdami pareigūnais buvo iškviesti į įvykio vietą, tačiau nors apžiūrėjo automobilį, neprisimena rankinio stabdžio srities padėties (3 t., b. l. 80, 98-99). Liudytojas Z. B. parodė, kad buvo įvykio vietoje kaip asmuo, pagal sutartį su policija nuvežinėjantis automobilius po įvykių, tačiau taip pat neprisiminė, kokioje padėtyje buvo automobilio rankinio stabdžio svirtis nagrinėjamu atveju. Be to, šis liudytojas paaiškino, kad jeigu rankinis buvo užtrauktas, tai jis jį turėjo nuleisti pastebėjęs, kad nesisuka ratai (3 t., b. l. 81). O specialistas, susipažinęs su eismo įvykio schema, taip pat eismo įvykio nuotraukomis, paaiškino, kad pagal turimus duomenis, yra vienos pusės šoninių ratų slydimo pėdsakai. Jeigu būtų užtrauktas rankinis stabdis, būtų užblokuoti galiniai ratai ir turėtų likti abiejų užpakalinių ratų pėdsakai. Šiuo atveju nėra požymių, kad būtų užtrauktas rankinis stabdis, kad ratai būtų užblokuoti. Automobilis nuvažiavo nuo kelio dėl netinkamai parinkto važiavimo greičio (3 t., b. l. 32-34). Taigi, aptarti prokurorės, apelianto ir jo atstovo prašymu apklausti specialistas ir liudytojai nepatvirtino apeliacinio skundo teiginių, kad T. G. padarė BK 282 straipsnio 1 dalyje ir 139 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, o pirmosios instancijos teismas, išteisindamas jį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.Teisėjų kolegija spren­džia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrody­mais ir rašytine bylos me­džiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištir­tus įro­dy­mus ati­tin­kančias išvadas. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieš­ta­ra­vi­mus ir abejo­nes, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog T. G. pa­darė nusikalstamas veikas, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ap­kal­ti­namasis nuosprendis negali būti grin­džiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to rei­ka­lauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis šio straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti. Nagrinėjamoje byloje T. G. išteisintas remiantis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Esant nustatytam išteisinimo pagrindui, bei iki šios nutarties paskelbimo dienos nenustačius kitų asmenų, galimai padariusių nagrinėjamą nusikalstamą veiką, visa baudžiamoji byla perduotina prokurorui imtis priemonių šią nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.