Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 23 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; priteisti solidariai iš atsakovų R. N. ir B. K. ieškovui AB SEB bankui 2 838 276 Eur skolą, 29 757,55 Eur palūkanas, 369,27 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. kovo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui AB SEB bankui 38 460 Lt žyminį mokestį lygiomis dalimis iš atsakovų R. N. ir B. K..

Teismas nurodė, kad prievolė grąžinti gautą kreditą UAB „Statemos investicijos“ atsirado remiantis tarp šios bendrovės ir ieškovo sudaryta kreditavimo sutartimi. Teismas nurodė, kad į bylą pateikta pažyma apie skolos dydį patvirtina, jog negrąžinto kredito suma yra 2 838 276 Eur, nesumokėtų palūkanų suma yra 29 757,55 Eur, nesumokėti delspinigiai – 369,27 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovams apie vykstantį procesą buvo žinoma, tačiau jie į teismo posėdžius neatvykdavo, prieštaravimų nei dėl skolos buvimo fakto, nei dėl jos dydžio nereiškė.

Teismas nurodė, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį yra laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.), o kai prievolė neįvykdoma, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str.). Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyse išimčių nenustatyta, todėl skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų, kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojai įvykdytų prievolę. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nekilo ginčo nei dėl to, jog UAB „Statemos investicijos“ neįvykdė savo piniginių prievolių ieškovui, nei dėl skolos dydžio, todėl ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš laiduotojų skolą bei sutartyje numatytas palūkanas ir delspinigius yra teisėtas ir pagrįstas (CK 6. 38, 6.81, 6.872, 6.873 str.). Teismas atkreipė dėmesį, kad CK 6.70 straipsnyje nurodyti prievolių užtikrinimo būdai suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad reikalavimai bus patenkinti ir ši norma nedraudžia kreditoriui pasirinkti kelis prievolių užtikrinimo būdus, todėl ieškovas turėjo teisę siūlyti paskolos grąžinimo užtikrinimui taikyti ir nekilnojamojo daikto įkeitimą, ir laidavimą. Teismas nurodė, kad atsakovai su tuo sutiko sudarydami laidavimo sandorius. Teismas pažymėjo, kad pagrindinio skolininko (UAB „Statemos investicijos“) ir laiduotojų (R. N. ir B. K.) atsakomybė yra solidari ir tokiais atvejais kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek visą prievolę, tiek ir jos dalį, be to, kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (CK 6.6 str. 4 ir 5 d.). Teismas nurodė, kad šalys nesitarė dėl prievolių įvykdymo (išieškojimo) tvarkos, todėl aplinkybė, kad BUAB „Statemos investicijos“ turtas bus realizuojamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, neriboja ieškovo teisės reikšti reikalavimus pagrindinio skolininko laiduotojams. Teismas pažymėjo, kad dėl skolos ir palūkanų dydžio tarp šalių ginčo neiškilo, todėl atsakovams tenka pareiga vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės, nes jo, kaip laiduotojo, atsakomybė yra tokia pati kaip ir pagrindinio skolininko, procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinė atsakomybė kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjo gera valia, esant jo galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad atsakovai prieštaravimų nepateikė, kadangi teismui buvo pateiktas atsiliepimas, kuriame atsakovas išreiškė savo poziciją, kad nesutinka su ieškiniu.Teismas turėjo sustabdyti bylą, tačiau atsakovo pateikto prašymo dėl bylos sustabdymo net nenagrinėjo ir jokio procesinio sprendimo dėl šio prašymo nepriėmė, tuo pažeisdamas CPK nuostatas ir įtvirtintus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog tik sustabdžius šią bylą iki kol bus pasiektas taikus susitarimas UAB „Statemos investicijos“ bankroto byloje, nagrinėjamoje byloje būtų galima priimti teisingą sprendimą. Į bylą buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad įkeisto banko naudai turto vertė viršija banko reikalavimų sumą kelis kartus, todėl akivaizdu, kad teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, dėl jų pasisakyti sprendime. Šie įrodymai nėra nuginčyti, nepaneigti, banko atstovai nepateikė leistinų objektyvių įrodymų, kad turto nepakanka banko reikalavimams padengti. Banko pateiktas tariamas įkeisto bankui nekilnojamojo turto vertinimas, kuriuo jis grindžia savo teiginius, kad turto nepakanka prievolei įvykdyti, yra atliktas paties banko darbuotojo ir teismas neturėtų juo vadovautis ir laikyti jį tinkamu įrodymu byloje.Teismas negalėjo nagrinėti bylos atsakovui nedalyvaujant. Teismo sprendimas buvo priimtas skubotai, neišanalizavus visų aplinkybių, nesuteikus galimybės visoms šalims pateikti savo poziciją, turimus įrodymus. Atsakovas nebuvo informuotas apie teismo posėdžius, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą nagrinėjimą, o bylos nagrinėjimo metu neištaisius šių procesinių teisės pažeidimų, nebuvo užtikrinta atsakovo teisė į teisingą teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nesiaiškino aplinkybių, kodėl buvo sudarytos laidavimo sutartys, kokia buvo šalių valia ir ketinimai sudaryti tokias sutartis. Atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, buvo suklaidintas banko atstovų. Išnagrinėjus bylą atsakovui nedalyvaujant teismo posėdyje ir teismui priėmus sprendimą atsakovui buvo užkirsta galimybė apsiginti ir pareikšti savo atsikirtimus, apginti sutarčių pasirašymo metu galimai pažeistas teises. Teismas neinformavo atsakovo apie nustatytą 14 dienų terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti, šis teismo pranešimas atsakovui nebuvo išsiųstas, todėl teismas pažeidė pareigą informuoti šalį apie jai teismo nustatytus įpareigojimus pateikti atsiliepimą per teismo nustatytą terminą. Kadangi teismas pranešimo atsakovui neišsiuntė, jis nebuvo informuotas apie konkretų terminą iki kada turi pateikti savo rašytinius atsikirtimus, todėl manė, kad atsiliepimą bus galima pateikti paskirto parengiamojo teismo posėdžio metu, tačiau ir apie vėliau paskirtus teismo posėdžius atsakovas nebuvo informuotas. Dėl to teismo teiginiai, kad atsakovas nepateikiau atsiliepimo į ieškinį ir kad prieštaravimų nei dėl skolos buvimo fakto, nei dėl jos dydžio nereiškė, yra nepagrįsti, nes pats teismas savo veiksmais (neveikimu) užkirto kelią tokius prieštaravimus pateikti ir apsiginti nuo ieškovo reiškiamų reikalavimų.Teismas nesiėmė jokių priemonių išsiųsti teismo pranešimų apie vėliau numatytus teismo posėdžius, vykusius 2010 m. sausio 18 d., 2010 m. vasario 9 d., taip pat neinformavo atsakovo apie 2009 m. gruodžio 7 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskelbimą ir 2010 m. vasario 23 d. teismo sprendimo paskelbimą. Šie teismo procesiniai pažeidimai patvirtina, kad teismas nebuvo objektyvus. Teismas, neinformuodamas atsakovo apie numatytus teismo posėdžius, užkirto atsakovui galimybę apginti savo teises ir egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalyje numatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.Ieškinio reikalavimas yra perteklinis ir neturėtų būti tenkinamas, kol vykdomas susitarimas padidinti bankui įkeisto turto vertę ir jį pelningai parduoti. Šios aplinkybės nagrinėjimo nebuvo nagrinėjamos, nors yra esminės.Atsakovui nebuvo išaiškintos jo procesinės teisės, nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl taikaus ginčo sprendimo.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gruodžio mėn. 15 d. priėmė nutartį iškelti bankroto bylą UAB „Statemos investicijos“.

UAB „Statemos investicijos“ ieškovui skolinga 2 838 276 Eur už suteiktos paskolos dalį. Priskaičiuotos palūkanos sudaro 29 757,55 Eur. Priskaičiuoti delspinigiai už laiku nesumokėtas palūkanas sudaro 369,27 Eur.

2009 m. sausio 29 d. ieškovas išsiuntė laiduotojams pranešimus apie UAB „Statemos investicijos“ skolą AB SEB bankui informuodamas, kad UAB „Statemos investicijos“ yra iškelta bankroto byla dėl nemokumo, apie laiduotojų pareigą, nustatytą laidavimo sutartimis Nr. 04/05223 ir Nr. 04/05224, bei nustatė protingą ir pakankamą laiko tarpą sumokėti skolą arba susisiekti su banku dėl skolos grąžinimo terminų suderinimo.

R. N. pranešimas nebuvo įteiktas nors pranešimas buvo siųstas sutartyje nurodytu adresu. Remiantis laidavimo sutarties Nr. 04/05224 6.8. punktu, kuris numato, kad jeigu keičiasi sutartį pasirašiusių šalių rekvizitai, tai šalys privalo informuoti viena kitą, o šalis neįvykdžiusi šių reikalavimų negali reikšti pretenzijų ar atsikirtimų, jog kitos šalies veiksmai buvo atlikti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus. Taigi R. N. pranešimas buvo įteikiamas tinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje svarbus ir reikšmingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011 pateiktas teisės normų aiškinimas ir taikymas.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo būdų. Taip pat šie subjektai prievolės įvykdymui užtikrinti gali taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą.

Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Nors sutartinio laidavimo aspektu laidavimo sutarties šalys yra laiduotojas ir kito asmens kreditorius, tačiau laidavimo teisiniuose santykiuose (kai nėra laiduotojų daugėto - solidariųjų laiduotojų ar sublaiduotojų (dvigubo laidavimo atveju), kreditorių ar skolininkų daugėto) dalyvauja trys asmenys - kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau esamų (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių teisinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai teisiniai santykiai. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius - teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai lemia laidavimo prievolės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė (CK 1.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis).

Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės ir tai yra jo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės. Akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Šie laidavimo požymiai apibūdina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis).

Laidavimo prievolės akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); laidavimu gali būti užtikrinamas tik pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 1 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis); laidavimu užtikrinamas ir su pagrindine prievole susijusių papildomų (šalutinių) prievolių įvykdymas (CK 6.78 straipsnio 3 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); užtikrintos prievolės įvykdymo atidėjimas, kurį kreditorius suteikia skolininkui, taikomas ir laiduotojui (CK 6.82 straipsnio 4 dalis); laiduotojas gali atsisakyti patenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu pagrindinis skolininkas turi įskaitymo teisę (CK 6.135 straipsnio 1 dalis); laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitų laiduotojui nepalankių padarinių, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti už naują skolininką (CK 6.87 straipsnio 5 dalis, 6.120 straipsnio 2 dalis); laidavimo atveju, kai kreditorius ir skolininkas sutampa, laidavimas pasibaigia (CK 6.126 straipsnio 5 dalis); laidavimas novacijos atveju pasibaigia, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria laidavimą išsaugoti (CK 6.143 straipsnio 1 dalis); jeigu laidavimu užtikrinta prievolė yra alternatyvi, tai ir laiduotojo prievolė yra alternatyvi (CK 6.26 straipsnio 1 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis).

Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi laidavimo teisiniai santykiai grindžiami įstatyme nustatyta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, kuri yra bendrosios taisyklės, kad, esant skolininkų daugetui, jų prievolė yra dalinė, išimtis (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 1 dalis). Kartu solidarumas, esant skolininkų daugetui, reiškia skolos nedalomumą tarp skolininkų. Solidariosios prievolės nustatomos tam, kad kreditorius turėtų užtikrinimą, jog vieno skolininko prievolės neįvykdymas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų kitas bendraskolis. Solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir tada, kai yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl papildomos (šalutinės) prievolės, kurios skolininkas atsakys solidariai su pagrindinės prievolės skolininku. Esant laidavimui, yra pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės papildoma (šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai - laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau tik prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, ir tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, bet subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio ir papildomo (šalutinio) pobūdžio ir to nulemtų jos ypatumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija išaiškino, kad laiduotojo prievolės akcesoriškumas reiškia šios prievolės apimties priklausomumą nuo užtikrintos prievolės apimties, o solidarumas - kreditoriaus pasirinkimo teisę - kam ir kaip pareikšti reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Pažymėtina, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas sukelia materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių. Materialieji teisiniai padariniai reiškia, kad modifikuojamos skolininko prievolės kreditoriams. Kreditoriai per teismo nustatytą terminą turi teisę bankrutuojančiai įmonei pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Šio reglamentavimo tikslas - bankroto byloje išsiaiškinti kreditorių skaičių ir jų pareikštų reikalavimų apimtį. Kreditoriaus reikalavimo apimtis nustatoma pareikštą reikalavimą patvirtinus teismui nutartimi (ĮBĮ 26 straipsnis). Be to, ĮBĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši nuostata reiškia, kad yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo. Vienas materialiųjų teisinių bankroto bylos iškėlimo padarinių, aktualus nagrinėjamos bylos ginčo atveju, yra netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skolininkui iškėlus bankroto bylą. Jis turi tiesioginę įtaką bankroto byloje tvirtinamo kreditoriaus reikalavimo apimčiai. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skirtas tam, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų nustatomos įmonės skolos ir kad jos nedidėtų bankroto bylos nagrinėjimo metu. Nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją (pavyzdžiui, paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu (CK 6.872 straipsnis), tiek palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, t. y. skirtų turtiniams kreditoriaus interesams apsaugoti (pavyzdžiui, skolininkui negrąžinant paskolos (CK 6.210, 6.261, 6.874 straipsniai), skaičiavimas. Taip pat skolininkui, kuriam iškelta bankroto byla, nutraukiamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu skaičiuojamų ir procesinėmis vadinamų palūkanų skaičiavimas. Nutraukiant procesinių palūkanų skaičiavimą, įgyvendinamas ir par conditio creditorum (kreditorių lygiateisiškumo) principas bankroto procese.

Žemesnės instancijos teismas

ĮBĮ 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nutraukus įmonei bankroto bylą, visi mokesčiai ir privalomosios įmokos, taip pat palūkanos ir netesybos skaičiuojami nuo teismo nutarties nutraukti šią bylą įsiteisėjimo dienos. Bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu netesybų ir palūkanų skaičiavimas nutraukiamas. Taigi bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu skolininkui neatsiranda pareigos mokėti kreditoriui netesybas (palūkanas) už prievoles, kilusias iki bankroto proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011). Šiai pareigai atsirasti neturi įtakos bankroto bylos baigtis - skolininkas likviduojamas ar jam bankroto byla nutraukiama.

Kreditorių reikalavimų pareiškimas skolininko bankroto byloje reikšmingas ne tik reikalavimų nustatymo, bet ir jų teisių įgyvendinimo, taip pat pasinaudojimo turimais užtikrinimo būdais aspektu. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, inter alia kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

ĮBĮ tiesiogiai nereglamentuoja situacijos, kai kreditoriaus reikalavimo į bankrutuojantį skolininką patenkinimas yra užtikrintas trečiojo asmens laidavimu, neaptaria kreditoriaus ir laiduotojo teisių ir pareigų apimties, jų dalyvavimo bankroto byloje ir kitų su tuo susijusių klausimų. Dėl šios priežasties, vertinant bankroto bylos iškėlimo fakto įtaką laidavimo teisiniams santykiams, atsižvelgtina į jau analizuotus bendrųjų Civilinio kodekso normų reglamentuotus laidavimo, kaip solidariosios ir akcesorinės prievolės, bruožus.

Žemesnės instancijos teismas

Laiduotojo prievolės akcesoriškumas lemia ir laiduotojo gynimosi nuo jam pareikšto reikalavimo būdus bei galimybę gintis nuo reikalavimo tais pačiais argumentais, kuriuos galėtų naudoti pagrindinis skolininkas. CK 6.82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę. Remiantis CK 6.82 straipsnio 3 dalimi, laiduotojas turi teisę įgyvendinti visas kitas teises, kuriomis gali naudotis skolininkas (ginčyti skolą, taikyti įskaitymą, sustabdyti prievolės vykdymą ir t. t.), išskyrus tas, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu. Vadinasi, laiduotojas gali reikšti kreditoriui tiek materialinio teisinio pobūdžio, tiek ir procesinio teisinio pobūdžio atsikirtimus, kuriuos galėtų pareikšti ir pagrindinis skolininkas. Ši laiduotojo atsikirtimo galimybė glaudžiai susijusi su CK 6.83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, taip pat su CK 6.83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga, kai laiduotojas įvykdo prievolę, perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises. Pastarasis teisinis reglamentavimas yra skirtas tam, kad už skolininką prievolę įvykdęs laiduotojas subrogacijos pagrindu galėtų perimti ir įgyvendinti kreditoriaus teises į skolininką. Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Tai laiduotojo interesas, kurio įgyvendinimas priklauso nuo paties laiduotojo elgesio vykdant savo kaip laiduotojo prievolę. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).