- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-18
- Bylos Nr.
- e2-725-381/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02485-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Driukas
- Suinteresuotas asmuo
- M. D.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-294-232/2017, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rominga“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 27 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Rominga“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau –MB) „Adminus“. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Rominga“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris 2017 m. spalio 24 d. nutartimi patikslintas. 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi UAB „Rominga“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Bankroto administratorė MB „Adminus“ kreipėsi į teismą, prašydama BUAB „Rominga“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Bankroto administratorės teigimu, už bendrovės bankrotą atsakingas yra M. D., kurio nesąžiningi ir neteisėti veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad šiuo metu nėra įmanoma nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Bankroto administratorė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 27 d. nutartyje konstatavo, jog bendrovė jau 2012 metais buvo nemoki. Buvęs bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas M. D. 2013 m. liepos 10 d. sudarė akivaizdžiai niekinį bendrovės akcijų perleidimo sandorį, kuriuo visas bendrovės akcijas už 1 Lt pardavė A. U., kuris po 12 dienų akcijas perleido šiuo metu bankrutuojančiai UAB Viva Pro, kuriai vadovavęs V. I. (V. I.) tapo ir UAB „Rominga“ vadovu. Šie asmenys yra itin abejotinos reputacijos, nes vadovauja (vadovavo) nebeveikiančioms įmonėms. Po bankroto bylos iškėlimo UAB „Rominga“ bankroto administratorei nepavyko rasti formalaus bendrovės vadovo. Bendrovės akcijų perleidimo sandoriai yra sudaryti tik dėl akių, akivaizdžiai siekiant išvengti atsakomybės. Tol, kol bendrovei vadovavo M. D., bendrovė realiai veikė ir vykdė veiklą, o po niekinių sandorių sudarymo dienos bendrovė nebevykdė jokios veiklos, nustatyta tvarka nebeteikė pranešimų / ataskaitų, 2013 m. liepos 10 d. buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai ir nutraukta sutartis su bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusia įmone. Bankroto administratorė pažymėjo, kad atsakovės vadovas M. D. 2013–2016 metais nevykdė įstatyme nustatytų pareigų, susijusių bendrovės valdymu: nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punkte nustatytos pareigos sudaryti bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies reikalavimų, įpareigojančių sudaryti metines finansines ataskaitas, pareigos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka tvarkyti buhalterinę apskaitą. Dėl šio M. D. neveikimo bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktus. Bankroto administratorė atkreipė dėmesį, kad M. D. piktybiškai nevykdė iš esmės visų įmonės prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams (tiek valstybės institucijoms, tiek privatiems asmenims). UAB „Rominga“ vadovas nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, o nemokią įmonę fiktyviai pardavė. Bankroto administratorės teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovės bankrotas nėra pagrįstas verslo nesėkme, bendrovė dėl atsainaus ir lengvabūdiško bendrovės veiklos organizavimo bei nesąžiningų M. D. veiksmų (neveikimo) buvo privesta prie bankroto tyčia. Suinteresuotas asmuo M. D. atsiliepimu į prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prašė šį prašymą atmesti, nes nėra ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintų tyčinio bankroto būtinųjų sąlygų.Suinteresuotas asmuo dėl akcijų perleidimo sandorio paaiškino, kad 2013 m. liepos 10 d. sutartis nėra nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka, todėl yra galiojanti. Bankroto administratorės argumentai nepatvirtina šios sutarties fiktyvumo. Įmonės dokumentai po akcijų pardavimo buvo perduoti naujajam įmonės vadovui ir vieninteliam akcininkui A. U. M. D. negali būti atsakingas dėl UAB „Rominga“ bankroto, kuris įmonei iškeltas 2016 metais, nes jis nuo 2013 metų nebėra nei įmonės vadovas, nei akcininkas. Bankroto administratorė nepateikė jokių įrodymų, jog buvo bandyta susisiekti ar kitaip bendrauti su vėlesniais atsakovės vadovais A. U. ir V. I., todėl neaišku, kaip padaryta prielaida dėl M. D. atsakomybės. Tol, kol įmonei vadovavo M. D., jis vykdė teisės aktuose įmonės vadovui nustatytas pareigas. Atsakomybė už tai, kad vėlesni įmonės vadovai galbūt neatliko savo pareigų, turi tekti būtent jiems, o ne M. D. Suinteresuoto asmens teigimu, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 27 d. nutartyje tiesiogiai nenurodė, kad įmonė nemoki buvo dar 2012 metais, todėl tokios prielaidos daryti negalima. Kita vertus, atsiliepimų dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo neteikė nei M. D., nei vėlesni įmonės vadovai, kurie galėjo paneigti prielaidą apie įmonės nemokumą nuo 2012 metų, todėl tokių duomenų naudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, kurie byloje priimant 2016 m. gruodžio 27 d. nutartį net nedalyvavo, negalima. Be to, įmonės nemokumas negali būti nustatomas nevertinant realios įmonės turto vertės. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad bankroto administratorė, nurodydama, jog M. D. perleido akcijas abejotinos reputacijos asmenims, klaidina teismą, nes nėra aišku, kokiu būdu buvo nustatyta A. U. abejotina reputacija. M. D. sandorio metu nebuvo žinoma jokia nepasitikėjimą kelianti informacija apie A. U. Bankroto administratorės nurodytos civilinės bylos Nr. e2-5833-599/2016 akcijų perleidimo sutarties sudarymo metu dar nebuvo, o be to, teismo procesinis sprendimas joje dar nėra įsiteisėjęs, todėl negalima remtis šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Tai, kad A. U. vadovavo įmonei, nereiškia jo nepatikimumo, priešingai, tokia patirtis yra teigiamas aspektas. M. D. nepažįsta V. I., jokių sąsajų su juo neturi, akcijas pardavė ne V. I., o A. U., o atsakomybė už A. U. atliktą akcijų perleidimą negali būti perkeliama M. D. Be to, visiškai nesuprantama, kaip šios aplinkybės yra susijusios su bankroto pripažinimu tyčiniu.Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad bankroto administratorė prašyme nenurodė nei vieno sandorio, veiksmo, neveikimo atvejo, jog M. D. būtų perleidęs įmonės turtą, jį pasisavinęs, rizikingai investavęs, sunaikinęs, perkėlęs įmonės turtą į kitą įmonę, išsimokėjęs dividendus ar pasididinęs ir išsimokėjęs darbo užmokestį arba kitu būdu buvo prisidėjęs prie įmonės nemokumo. Prašyme nėra nurodyta nei viena aplinkybė, leidžianti daryti pagrįstą išvadą ar nors prielaidą, kad būtent M. D. sąmoningi veiksmai prisidėjo prie įmonės bankroto, nes tokių veiksmų M. D. niekada neatliko.Nuo 2013 m. liepos 10 d. M. D. nebebuvo nei formalus, nei faktinis įmonės vadovas, todėl jis negali būti kaltinamas pažeidęs kokius nors įmonės vadovui keliamus reikalavimus. Byloje neįrodyta, kad M. D. sąmoningi sprendimai sudarė prielaidas įmonės bankrotui. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad M. D. sąmoningai siekė įmonės bankroto. Nenurodyta, kokiu būdu akcijų pardavimo sutartis, buhalterinių paslaugų sutarties ar darbo sutarčių nutraukimas galėjo neigiamai paveikti įmonės mokumą, priešingai, darbuotojų mažinimas padeda įmonei sutaupyti, nesėkmingai veikusio M. D. pakeitimas naujais valdymo organais galėjo turėti tik teigiamą, o ne neigiamą poveikį įmonei. Vien tai, kad M. D. dar 2013 metais nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindas teigti, jog M. D. tyčia siekė įmonės bankroto. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad esant įmonės faktiniam nemokumui M. D. savo veiksmais didino įmonės įsiskolinimus. Nenustatyta, kad įmonės įsipareigojimų dydis nuo 2012 metų iki 2013 ar iki 2016 metų būtų padidėjęs. M. D., siekdamas išsaugoti verslą, pardavė įmonę A. U., nes tai buvo vienintelė galimybė išsaugoti įmonės veiklą ir išvengti bankroto.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 26 d. nutartimi pripažino BUAB „Rominga“ bankrotą tyčiniu.Teismas nurodė, kad nors Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartyje, kuria UAB „Rominga“ buvo iškelta bankroto byla, nustatyti faktai negali turėti prejudicinės galios sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto, tačiau tai nepaneigia paties M. D. pateikto balanso duomenų, pagal kuriuos 2012 metų pabaigoje per vienerius metus mokėtinos sumos 8,3 karto viršijo bendrovės turimo turto vertę ir kurių M. D. neginčija, teisingumo.Teismas nenustatė pagrindo 2013 m. liepos 10 d. sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti niekine pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 5 dalį, 1.81 ar 1.86 straipsnius, kaip tariamą, viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantį sandorį. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad sutartis nebuvo sudaryta dėl akių, patvirtina tai, jog M. D. perdavė akcijų pirkėjui A. U. bendrovės dokumentaciją, akcijų pardavimo dieną atleido save iš bendrovės direktoriaus pareigų ir direktoriumi paskyrė A. U., akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo pateikta Juridinių asmenų registrui. Byloje nėra duomenų, kad M. D. po akcijų pardavimo sutarties sudarymo būtų atlikęs kokius nors veiksmus kaip bendrovės akcininkas ar vadovas. Nėra pagrindo pripažinti, kad 2013 m. liepos 10 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes galiojantis teisinis reguliavimas nenustato draudimo parduoti nemokios įmonės akcijas. Byloje nėra duomenų, kad nemokios įmonės akcijų rinkos kaina sutarties sudarymo metu buvo didesnė nei ta, už kurią akcijos buvo parduotos.Teismas konstatavo, kad M. D., bendrovei esant faktiškai nemokiai, neįvykdė įmonės vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, tokie M. D. veiksmai (neveikimas), kai jis, būdamas vieninteliu bendrovės akcininku ir vadovu, įmonės būklei esant artimai bankrotui, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet pardavė bendrovės akcijas už 1 Lt A. U., prisidėjo prie to, kad kreditoriai prarado teisę atgauti iš bendrovės nors dalį įsiskolinimų. Teismo vertinimu, byloje nustačius, kad po to, kai M. D. pardavė bendrovės akcijas, nebuvo tvarkoma jos dokumentacija ir teikiamos ataskaitos, ginčui spręsti aktualios ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, nes apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Teismo vertinimu, netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai), nes pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai.Nagrinėjamu atveju po Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties įsiteisėjimo UAB „Rominga“ vadovui buvo nustatytas 15 dienų terminas perduoti bankroto administratorei visus bendrovės dokumentus ir turtą. Kadangi bendrovės vadovas šio įpareigojimo neįvykdė, buvo išduotas vykdomasis raštas, tačiau bankroto administratorei ir po jo išdavimo nepavyko gauti nei bendrovės dokumentų, nei turto. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindas, nes sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) yra tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus. Tačiau teismas pažymėjo, kad už dokumentų ir turto neperdavimą atsakingu negali būti pripažintas M. D., kuris įmonės akcijų pirkėjui A. U. yra perdavęs visus turėtus įmonės dokumentus. Be to, pati bankroto administratorė pripažįsta, kad iki įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, t. y. kai bendrovei vadovavo M. D., įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma ir finansinė atskaitomybė teikiama tinkamai. Atsakingu už dokumentų ir turto neišsaugojimą ir neperdavimą, apskaitos netvarkymą, ataskaitų neteikimą pripažintinas paskutinysis bendrovės vadovas V. I., šias pareigas ėjęs nuo 2013 m. liepos 23 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti UAB „Rominga“ bankrotą tyčiniu.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo M. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratorės prašymą BAUB „Rominga“ bankrotą pripažinti tyčiniu atmesti, priteisti M. D. iš MB „Adminus“ pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo. Tyčiniu bankrotu taip pat pripažįstami ir atvejai, kai nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir nemokumo atsiradimo, tačiau yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Šioje byloje nenustatyta jokių veiksmų, kuriais M. D. būtų sąmoningai blogai valdęs įmonę ar pabloginęs jos mokumo būseną. Priešingai, M. D. pagerino įmonės būklę, nes nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. daugiau nei 10 000 Lt sumažino įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV). Tokie M. D. veiksmai pagrindžia jo sąžiningumą ir siekį išsaugoti įmonės mokumą.Šioje byloje nebuvo vertinamas priežastinis ryšys tarp M. D. veiksmų ir įmonės nemokumo, kaip to reikalauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 suformuota praktika, ir nebuvo įrodyti sąmoningi M. D. veiksmai, nulėmę įmonės nemokumą, dėl kurių būtų galima pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Nors teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad M. D. neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), tačiau nesivadovavo šiuo aspektu suformuota teismų praktika, pagal kurią vien prievolės suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui pripažinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1912-798/2017; 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-214-823/2018). Ne kiekvienos valdymo organo pareigos nevykdymas ar netinkamas jos vykdymas yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą tik dėl tokių valdymo organo pareigų nevykdymo, dėl kurių kilo bankrotas. Šiuo atveju ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos nevykdymas niekaip nelėmė atsakovės mokumo ar bankroto, todėl nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių kitų veiksmų ar pareigų pažeidimo, dėl kurių būtų galima preziumuoti ar pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Be to, teismas nekonstatavo, kad kokie nors M. D. veiksmai būtų pabloginę jau nemokios atsakovės būklę. Todėl šiuo atveju neaišku, kokie M. D. veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymius. Teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu, tačiau nenurodė, kokie konkretūs atsakovei nenaudingi sandoriai buvo sudaryti, kokie neteisėti M. D., A. U. ar V. I. veiksmai buvo atlikti ar nuostolingi sprendimai priimti. Kyla pagrįsta abejonė dėl absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, egzistavimo, nes skundžiamoje teismo nutartyje nėra jokių motyvų, kokie konkretūs veiksmai, sandoriai ar sprendimai ir kokiu būdu nulėmė tyčinį atsakovės bankrotą.Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra tik sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016). Teismas pripažino, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėta ir kad M. D. nepažeidė pareigos perduoti dokumentus A. U.. Nors teismas nurodė, kad yra ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas įmonės pripažinimo tyčiniu pagrindas, nes įmonės vadovai neįvykdė pareigos perduoti bankroto administratorei buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau šiuo atveju nebuvo aiškintasi, kokių veiksmų bankroto administratorė ėmėsi siekdama gauti dokumentus iš A. U. ir V. I., kokiu būdu bandė su šiais asmenimis susisiekti, kaip jų ieškojo. Pripažinus atsakovės bankrotą tyčiniu, visi neigiami padariniai tektų vien M. D., kadangi naujųjų įmonės vadovų bankroto administratorė į bylą neįtraukė ir dėl to jie nedalyvavo nagrinėjant bylą, tačiau tai prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, nes vien dėl to, jog bankroto administratorei nepavyko gauti įmonės dokumentų, M. D.negali atsirasti jokių neigiamų padarinių. Pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu dėl naujųjų įmonės vadovų veiksmų negalima, nes šioje byloje buvo aptariami ir vertinami tik M. D. veiksmai, o naujųjų įmonės vadovų veiksmai byloje apskritai nebuvo vertinti ir jie patys byloje nedalyvavo.Atsakovė BUAB „Rominga“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pareiškime dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu bankroto administratorė nurodė ir rašytiniais įrodymais pagrindė akivaizdžiai iš anksto apgalvotus M. D. veiksmus, nulėmusius bendrovės bankrotą. Visos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovės pabaiga (bankrotas) nebuvo natūrali, beveik 4 metus iki bankroto bylos iškėlimo įmonė buvo iš esmės palikta be jokio valdymo ir priežiūros, tai buvo M. D. būdas nesąžiningai ir neatsakingai užbaigti nesėkmingai besiklosčiusį verslą. Šioje byloje nėra ginčo, kad jau 2012 metais bendrovės finansinė padėtis buvo kritinė. Net M. D. neginčija, kad atsakovė jo vadovavimo laikotarpio pabaigoje veikė nuostolingai. Akivaizdu, kad UAB „Rominga“ bankrotas buvo suplanuotas tyčia, siekiant išvengti atsakomybės, o tariamai 2013 m. liepos mėnesį įvykęs bendrovės akcijų perleidimas abejotinos reputacijos asmenims yra tik priedanga, skirta tikriesiems tikslams užmaskuoti, tačiau teismui neužteko valios 2013 m. liepos 10 d. akcijų perleidimo sandorį ir dokumentų perdavimo aktus pripažinti niekiniais. Vidutiniškai apdairiam ir protingam asmeniui turėtų būti aišku, kad verslas nėra parduodamas už 1 Lt. Akcijų pardavimo dieną atliktas darbuotojų atleidimas ir sutarties su įmonės buhalteriją tvarkiusia įmone nutraukimas patvirtina, kad nei M. D., nei A. U. nesiekė bendrovės, kaip verslo vieneto, perdavimo. Verslas neabejotinai nebuvo perleidžiamas ir po 12 dienų su V. I. siejamai UAB Vivus Pro. Šiuo atveju yra itin aktualus kasacinio teismo išaiškinimas, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Nagrinėjamu atveju dėl įmonės dokumentų neperdavimo identifikuoti ir įvardyti konkrečius veiksmus yra sudėtinga, tačiau aplinkybių visuma leidžia neabejoti, kad UAB „Rominga“ bankrotas buvo suplanuotas iš anksto sąmoningais (tyčiniais) ir nesąžiningais M. D. veiksmais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Rominga“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Iš Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija apie atsakovę matyti, kad UAB „Rominga“ įregistruota nuo 2008 m. vasario 5 d. ir nuo šios datos iki 2013 m. liepos 10 d. jos vadovu buvo M. D., po to iki 2013 m. liepos 22 d. atsakovei vadovavo A. U., o nuo 2013 m. liepos 22 d. iki bankroto bylos iškėlimo – V. I.Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės bankroto administratorės prašymą pripažinti BUAB „Rominga“ bankrotą tyčiniu, nes nustatė, kad M. D. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis ir 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o V. I. neišsaugojo ir neperdavė bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto, netvarkė apskaitos ir neteikė ataskaitų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas ir 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Atskirąjį skundą dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties padavė tik suinteresuotas asmuo M. D., kuris laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.
Dėl naujų dokumentų priėmimo
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Suinteresuotas asmuo kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – VSDFV detalias ataskaitas apie atsakovės 2012–2013 metais sumokėtas įmokas ir informaciją apie įmokas ir delspinigius, kuriais grindžia tai, kad M. D. pagerino atsakovės būklę, nes nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. daugiau nei 10 000 Lt sumažino įsiskolinimą VSDFV. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, apelianto naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina juos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo
Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atmeta atskirojo skundo argumentus dėl absoliutaus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, egzistavimo, nes nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Atskirojo skundo turinys patvirtina, kad nutarties nemotyvavimą apeliantas sieja su motyvų, kokie konkretūs veiksmai, sandoriai ar sprendimai ir kokiu būdu nulėmė tyčinį atsakovės bankrotą, nenurodymu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nurodė, kokie konkretūs veiksmai (neveikimas), pirmosios instancijos teismo vertinimu, nulėmė tyčinį atsakovės bankrotą. Iš tikrųjų vienas iš tyčinio bankroto požymių yra konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepripažino atsakovės bankroto tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, todėl jam nekilo pareiga motyvuoti, kokie konkretūs sandoriai ar sprendimai ir kokiu būdu nulėmė tyčinį atsakovės bankrotą.
Dėl atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties
Bankroto administratorė, pateikdama prašymą pripažinti BUAB „Rominga“ bankrotą tyčiniu, siekė įrodyti, kad buvęs bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas M. D. 2013 m. liepos 10 d. sudarė akivaizdžiai niekinį bendrovės akcijų perleidimo sandorį, kuriuo nemokią įmonę abejotinos reputacijos asmeniui pardavė fiktyviai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės argumentus, nenustatė pagrindo 2013 m. liepos 10 d. tarp M. D. ir A. U. sudarytą atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti niekine, nes nustatė, kad M. D. perdavė akcijų pirkėjui A. U. bendrovės dokumentaciją, akcijų pardavimo dieną M. D. buvo atšauktas iš bendrovės direktoriaus pareigų ir direktoriumi paskirtas A. U., šie įmonės akcininko ir vadovo pasikeitimai buvo įregistruoti Juridinių asmenų registre. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad M. D. po akcijų pardavimo sutarties sudarymo būtų atlikęs kokius nors veiksmus kaip bendrovės akcininkas ar vadovas, kad nemokios įmonės akcijų rinkos kaina sutarties sudarymo metu buvo didesnė nei ta, už kurią akcijos buvo parduotos, o galiojantis teisinis reguliavimas nenustato draudimo parduoti nemokios įmonės akcijas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino 2013 m. liepos 10 d. tarp M. D. ir A. U. sudarytos atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties niekine, tačiau atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismui neužteko valios 2013 m. liepos 10 d. akcijų perleidimo sandorį ir dokumentų perdavimo aktus pripažinti niekiniais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog klausimo, ar bankrotas nėra tyčinis, išsprendimas yra tik vienas iš bankroto procedūros etapų, todėl paprastai sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu nėra nagrinėjami klausimai dėl tam tikrų sandorių teisėtumo bei pripažinimo negaliojančiais, o tik vertinama, ar dėl nustatytų aplinkybių visumos galima konstatuoti tyčinį įmonės bankrotą. Teismas, spręsdamas dėl įmonės bankroto ne)pripažinimo tyčiniu, gali pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu, jeigu pagal byloje nustatytas aplinkybes toks faktas yra akivaizdus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), tačiau kitais atvejais tokie sandoriai gali būti ginčijami pagal suinteresuotųjų asmenų ieškinius bendra įstatymuose nustatyta tvarka atskiroje byloje. Bet kokiu atveju aplinkybės, kuriomis grindžiamas sandorio fiktyvumas, turi būti pagrįstos įrodymais, kuriuos teismas vertina remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad aptartos pirmosios instancijos teismo nustatytos su atsakovės akcijų pirkimu–pardavimu susijusios aplinkybės, kurias įvertinęs pirmosios instancijos teismas nenustatė sandorio fiktyvumo, yra pagrįstos byloje surinktais įrodymais, ir į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, plačiau dėl 2013 m. liepos 10 d. tarp M. D. ir A. U. sudarytos atsakovės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine nepasisako.
Dėl tyčinio bankroto požymių
ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.Preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalis).Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; be to preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
Dėl naujųjų įmonės vadovų veiksmų (ne)vertinimo
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu dėl naujųjų įmonės vadovų veiksmų negalima, nes šioje byloje buvo aptariami ir vertinami tik M. D. veiksmai, o naujųjų įmonės vadovų veiksmai byloje apskritai nebuvo vertinti ir jie patys byloje nedalyvavo dėl to, jog bankroto administratorė neįtraukė jų į bylą. Atsakovės akcininkė UAB Viva Pro ir atsakovės buvę vadovai A. U. bei V.I. 2017 m. spalio 3 d. teismo posėdyje buvo įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis. Apelianto nurodytą aplinkybę, kad šioje byloje buvo aptariami ir vertinami tik M. D. veiksmai, o naujųjų įmonės vadovų veiksmai byloje apskritai nebuvo vertinti, paneigia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai, iš kurių matyti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu, pasisakė ne tik dėl M. D., tačiau ir dėl vėlesnių įmonės vadovų veiksmų (neveikimo) tyčinio bankroto aspektu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne savo, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151-469/2016).Įvertinęs tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodė, jog už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratorei atsakingu negali būti pripažintas M. D., kuris įmonės akcijų pirkėjui A. U. yra perdavęs visus turėtus įmonės dokumentus, ir jog atsakingu už dokumentų ir turto neišsaugojimą ir neperdavimą, apskaitos netvarkymą, ataskaitų neteikimą pripažintinas paskutinysis bendrovės vadovas V. I., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas atskirojo skundo argumentais, kurie susiję su įmonės dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratorei aplinkybių ginčijimu, gina ne savo, o kito asmens – suinteresuoto asmens V. I. – tariamai pažeistas teises, nors tai daryti neturi teisinio intereso ir nėra įgaliotas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šių atskirojo skundo argumentų neanalizuoja ir dėl jų reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą nepasisako. Todėl toliau aptariamos atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu aplinkybės tiek, kiek tai susiję su apelianto veiksmais (neveikimu).
Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo
Vienintelis su apeliantu susijęs bankroto pripažinimo tyčiniu požymis, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas, yra tai, kad apeliantas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. D., bendrovei esant faktiškai nemokiai, neįvykdė įmonės vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip prisidėjo prie to, jog kreditoriai prarado teisę atgauti iš bendrovės nors dalį įsiskolinimų.Apeliantas atskirajame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jau tuo metu, kai jis vadovavo įmonei, įmonė buvo faktiškai nemoki, todėl jam, kaip įmonės vadovui, kilo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pagal teismų praktiką vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Įmonės vadovo pavėluotas kreipimasis arba nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti vertinamas kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių, jeigu, laiku neinicijavus bankroto bylos, taip didinamos įmonės skolos ir didėja kreditorių įsipareigojimai, o, kaip jau minėta, konstatuoti, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia, galima jeigu nustatomas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik abstrakčiai nurodė, kad M. D. veiksmai (neveikimas), kai jis laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, prisidėjo prie to, jog kreditoriai prarado teisę atgauti iš bendrovės nors dalį įsiskolinimų, tačiau nedetalizavo, kada konkrečiai kilo atsakovui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nenustatė, ar po to, kai apeliantui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, įmonės padėtis iš esmės pablogėjo ir ar yra priežastinis ryšys tarp šios pareigos neįvykdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Nenustačius momento, kada įmonės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, negalima įvertinti šios pareigos nevykdymo padarinių, t. y. ar ir kaip dėl šios pareigos nevykdymo pasikeitė įmonės skolos kreditoriams, ir konstatuoti nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą.Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų galima suprasti, kad vienintelis įrodymas, kurio duomenimis pirmosios instancijos teismas grindė bendrovės nemokumą, – tai bendrovės Juridinių asmenų registrui pateiktas balansas už 2012 finansinius metus, pagal kurį 2012 metų pabaigoje per vienerius metus mokėtinos sumos daugiau nei 8 kartus viršijo bendrovės turimo turto vertę. Tačiau bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą rodiklį – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tokie duomenys apie pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu, nenustatyti, dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. D. veiksmai (neveikimas) prisidėjo prie to, jog kreditoriai prarado teisę atgauti iš bendrovės nors dalį įsiskolinimų, nėra pakankamai teisiškai pagrįsta. Iš tikrųjų šioje byloje nebuvo vertinamas priežastinis ryšys tarp M. D. delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo ir įmonės padėties esminio pabloginimo. Kadangi jokių konkrečių apelianto kaltų veiksmų dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia nenustatyta, nėra pagrindo pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu būtent dėl apelianto veiksmų (neveikimo).
Dėl procesinės bylos baigties
Nepaisant to, kad nėra įrodymų, jog būtent buvusio atsakovės vadovo M. D. veiksmai (neveikimas) lėmė įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu, tačiau pirmosios instancijos teismas išvadą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu padarė ne tik dėl M. D., o ir dėl vėlesnio atsakovės vadovo V. I. veiksmų (neveikimo), neišsaugant ir neperduodant bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto, netvarkant apskaitos ir neteikiant ataskaitų, įvertinęs juos kaip pagrindą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Taigi šioje nutartyje aptartas kitoks M. D. veiksmų (neveikimo) tyčinio bankroto aspektu vertinimas, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, nes galutinė teismo išvada dėl pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu yra pagrįsta, o kiti buvę atsakovės vadovai atskirųjų skundų dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepateikė.
Dėl tyčinio bankroto pasekmių
Pripažinimas bankroto tyčiniu sukuria asmenims, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, teisinius padarinius. Apelianto akcentuojamos tyčinio bankroto pasekmės nurodytos ĮBĮ 20 straipsnio 5–7 dalyse. Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos, jeigu šie dokumentai perduoti po nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis). Teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), nes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnį nusikalstamas bankrotas yra nusikalstama veika, todėl tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, baudžiamas laisvės atėmimu iki 3 metų. Likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis).Nepripažįstami pagrįstais apelianto argumentai, jog pripažinus atsakovės bankrotą tyčiniu, visi neigiami padariniai tektų vien M. D.. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu, pasisakė ne tik dėl M. D., tačiau ir dėl vėlesnių įmonės vadovų veiksmų (neveikimo) tyčinio bankroto aspektu, ir net nustatė, kad atsakingu už dokumentų ir turto neišsaugojimą ir neperdavimą, apskaitos netvarkymą, ataskaitų neteikimą pripažintinas paskutinysis bendrovės vadovas V. I., o ne M. D.. Tačiau neatmestina galimybė, kad tam tikri tyčinio bankroto neigiami padariniai gali atsirasti ir M. D., nes jis iki 2013 m. liepos 10 d. buvo atsakovės akcininkas ir vadovas, o bankroto administratorė po šios nutarties priėmimo privalės patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, jog įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tačiau nuo vėliau pareikštų galimų reikalavimų atlyginti žalą bankrutavusios įmonės vadovas (vadovai) ir (ar) akcininkas (akcininkai) gali gintis visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, nes civilinio proceso tvarka sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, iš esmės nėra sprendžiamas padarytos žalos fakto ir dydžio bei jos atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atskiruoju skundu apeliantas prašo priteisti M. D. iš MB „Adminus“ pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos dėl to, kad jis negali būti laikomas šalimi, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis), nes jis tiek atsiliepimu į prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek ir atskiruoju skundu nepagrįstai prašo bankroto administratorės prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos negalėtų būti atlygintos ir dėl šios priežasties.
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.