Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-235-875/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-10-21
Bylos Nr.: 1A-235-875/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Boleslovas Kalainis, Nerijus Masiulis
Nuteistasis: S. L.

Kategorijos

1.2.4.4.2.8Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 str. 2 d. 8 p.)
1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-235-875/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48402-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.8; 1.2.26.2; 2.4.6.5.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernestos Montvidienės,

sekretoriaujant Violetai Paskočinienei, Ramintai Adomaitei,dalyvaujant prokurorams Egidijui Timoniui, Artūrui Karjakinui,nuteistajam S. L., jo gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, S. L. paskirta subendrinta bausmė – 1 vieneri metai 6 šeši mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6, 8 ir 10 punktais, S. L. paskirtos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, dalyvauti elgesio pataisos programoje; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba tęsti registravimąsi Užimtumo tarnyboje bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu patenkintas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš S. L. priteista 232,93 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. L. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2019 m. lapkričio 4 d. apie 1.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su M. P. ir S. V., kurie pribėgę prie kitoje gatvės pusėje šaligatviu ėjusių M. L. ir M. G., be jokios priežasties M. P. dešinės rankos kumščiu sudavus vieną kartą M. L. į veido kairę pusę, po to rankos kumščiu sudavus du kartus į pakaušį, jis, pribėgęs prie M. L., suėmė jį už rankų ir laikė jas už nugaros, neleisdamas jam pasipriešinti, o M. P. tęsiant savo nusikalstamus veiksmus ir du kartus sudavus rankos kumščiu į veido kairę pusę, nukentėjusiajam kartu su juo nukritus ant žemės, M. P. vieną kartą spyrus M. L. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam M. L. kairio viršutinio žandikaulio lūžius, žaizdą viršugalvio – pakaušio srityje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, kraujosruvą po kairės akies jungine, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o tuo metu S. V., pribėgęs prie M. G., kuris bandė suduoti smūgį jam, pargriovė ant žemės M. G., kuris pargriautas rankomis užsidengė galvą, ir koja spyrė ne mažiau dešimt kartų į galvą.

1.1. Be to, S. L. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. lapkričio 4 d. toje pačioje viešoje vietoje ir tuo pačiu metu, veikdamas kartu su M. P., pribėgęs prie kitoje gatvės pusėje šaligatviu ėjusių M. L. ir M. G., dėl chuliganiškų paskatų, M. P. dešinės rankos kumščiu sudavus vieną kartą M. L. į veido kairę pusę, po to rankos kumščiu sudavus du kartus į pakaušį, jis, pribėgęs prie M. L., suėmė jį už rankų ir laikė jas už nugaros, neleisdamas jam pasipriešinti, o M. P. tęsiant savo nusikalstamus veiksmus ir du kartus sudavus rankos kumščiu į veido kairę pusę, nukentėjusiajam kartu su juo nukritus ant žemės, M. P. vieną kartą spyrus M. L. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam M. L. kairio viršutinio žandikaulio lūžius, žaizdą viršugalvio – pakaušio srityje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, kraujosruvą po kairės akies jungine.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. L. prašo peržiūrėti skundžiamą 2021 m. balandžio 20 d. nuosprendį ir sušvelninti paskirtą bausmę.

2.1. Skunde teigia, jog yra neteisingai nuteistas. Jis stengėsi nutraukti muštynes, nesudavė nei vieno smūgio. Akistatos metu nukentėjusysis taip pat sakė, jog jis (S. L.) jį traukė nuo M. P., tą patvirtino ir teismo metu.

2.2. Skundu taip pat nesutinka dėl žalos atlyginimo, kodėl turi mokėti vienas, sutinka sumokėti tik dalį. Yra dirbantis Lietuvos įmonėje, tačiau šiuo metu yra iškomandiruotas į (duomenys neskelbtini). Galėtų atsiųsti darbo sutartį.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo S. L. apeliacinį skundą negauta.

Įrodymų tyrimo atnaujinimas.

Šalies argumentai

4. 2021 m. liepos 15 d. teismo protokoline nutartimi nutarta atnaujinti įrodymų tyrimą, siekiant nustatyti sužalojimo mechanizmą dėl žandikaulio lūžio, kviesti į teismo posėdį nukentėjusįjį M. L. ir ekspertą H. D., juos apklausti.

5. Ekspertas H. D. teisme parodė, kad negali pasakyti, kiek konkrečiai suduota smūgių, išvada surašyta remiantis medicininiais dokumentais. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodytos daugybinės hematomos, odos nubrozdinimai veido srityje, nėra įvardinta, kiek jų yra. Remiantis medicininiais dokumentais negali atsakyti, kiek yra padaryta odos pažeidimų. Vizualiai buvo nurodyta, kad sužalojimai padaryti apie kairę akį: sutinimas, hematoma, taip pat pačioje akyje buvo kraujosruva. Dėl patirto smūgio įvyko žandikaulio lūžis. Buvo du trauminiai smūgiai. Ant veido dauginės hematomos ir nubrozdinimai. Sužalojimas pakaušio srityje gali būti padarytas smūgiu, gali būti ir griuvimo pasekmė. Kuo padaryti sužalojimai veide, ar ranka, ar koja, nėra nurodyta, tai gali būti ilgas bukas daiktas. Neįmanoma nustatyti kūno padėties, kurioje buvo suduoti smūgiai. Pakankamai stiprus smūgis turėjo būti, kad lūžtų kaulas. Išvadoje rašė bendrai, išskirti pagal lokalizaciją pagal paties sužalojimo pobūdį, kad tai yra junginėje, pačioje akyje yra kraujosruva, tai būdinga tiesioginio kontakto smūgiui. Pakaušyje sužalojimai gali būti tiek tiesiogiai, tiek griuvimo metu. Pagal aprašymą sužalojimai turėtų būti padaryti vienu metu. Apskritai sužalojimai prilyginami nežymiam sveikatos sutrikdymui. Pagal lokalizaciją yra kraujosruva, užtinusi akis, o žandikaulis yra šalia, užtenka vieno smūgio, kad atsirastų sužalojimai. Galėjo užtekti ir vieno smūgio, nes anatomiškai viskas yra šalia. Sužalojimas nebūdingas griuviminei žaizdai. Pakaušio srityje galėtų būti, tačiau kraujosruva yra pačioje akyje, žaizdų nėra, kad į kažkokį kampą būtų atsitrenkęs. Tai būdinga tiesioginiam kontaktui. Jei yra smūgis į galvą, gali būti ilgalaikis sąmonės netekimas. Tokia pasekmė gali atsirasti nuo stipraus smūgio. Nuo smūgio į veidą galėjo būti tik apsvaigimas arba trumpalaikis sąmonės netekimas.

6. Nukentėjusysis M. L. teisme parodė, kad negali tiksliai atsakyti, kiek buvo suduota smūgių. Daugiausia smūgių gavo į veido sritį ir galvą. Tai buvo tas asmuo, kuris prie jo pribėgo pirmas. M. P. sudavė į kairę veido pusę. Žandikaulio lūžis buvo kairėje pusėje. Kai gavo smūgį gulint ant žemės, neteko sąmonės. Nežino, kuriuo metu jį apkabino nuteistasis S. L., kai prasidėjo muštynės jis pribėgo. Tas apkabinimas gavosi iš dešinės pusės. Apkabino per pečius, rankas, apribojo judesius. Į klausimą kai buvo apkabintas, ar buvo suduota smūgių iš M. P., nukentėjusysis parodė, kad lyg ir buvo, gal vienas smūgis. Nukritote greičiausiai besimuistant, daugiau gavo smūgį. Kai parvirto ir iškart smūgis buvo. Į klausimą kuriuo metu buvo suduotas smūgis į žandikaulį, stovint ar ant žemės, nukentėjusysis parodė, kad greičiausiai stovint. Nuteistasis S. L. negalėjo suduoti smūgio, kadangi griuvo kartu. Pakaušis buvo praskeltas, krisdamas galėjo trenktis galva į grindinį. Gavo smūgį į veido sritį nuo M. P., neatsimena tiksliai į kurią vietą.

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo S. L. gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 20 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

9. Nuteistasis S. L. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje, taip pat dėl jam paskirtos bausmės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad aptarti reikalavimai buvo pažeisti, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).

11. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam kas dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

12. S. L. pirmosios instancijos teismo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, veikdamas kartu su M. P. ir S. V., kurie pribėgę prie kitoje gatvės pusėje šaligatviu ėjusių M. L. ir M. G., be jokios priežasties M. P. dešinės rankos kumščiu sudavus vieną kartą M. L. į veido kairę pusę, po to rankos kumščiu sudavus du kartus į pakaušį, jis, pribėgęs prie M. L., suėmė jį už rankų ir laikė jas už nugaros, neleisdamas jam pasipriešinti, o M. P. tęsiant savo nusikalstamus veiksmus ir du kartus sudavus rankos kumščiu į veido kairę pusę, nukentėjusiajam kartu su juo nukritus ant žemės, M. P. vieną kartą spyrus M. L. į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam M. L. kairio viršutinio žandikaulio lūžius, žaizdą viršugalvio – pakaušio srityje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, kraujosruvą po kairės akies jungine, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą <...>.

13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo S. L. apeliacinio skundo argumentais ir siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nuosprendžiu S. L. pagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnį, tačiau nepagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių). Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl S. L. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą naikinama BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu. Ši išvada daroma dėl šių aplinkybių.

14. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra baudžiamajame įstatyme numatytos aplinkybės, todėl teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimą, privalo įvertinti, ar asmuo padarė tokią veiką, kuri, kaip nusikalstama veika, uždrausta Baudžiamajame kodekse. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

16. Kolegija pažymi, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti

17. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertindamas S. L. veiksmus ir spręsdamas klausimą dėl kaltės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, o dėl to ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

18. Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis. Baudžiamosios teisės teorijoje kaltė apibrėžiama kaip asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, kaltės formos išreiškia asmens psichinį santykį ne tik su pačia padaryta pavojinga veika, bet ir su įstatyme numatytais padariniais. Pati kaltė, kaip subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis, dar turi du vadinamuosius momentus. Asmens psichinis santykis su pačia pavojinga veika bei priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių formavimusi vadinamas kaltės intelektualiuoju momentu, o psichinis santykis su padariniais – kaltės valiniu momentu.

19. Pažymėtina, jog tik BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) sudaro būtiną pagrindą asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Todėl tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta nesunkiu sveikatos sutrikdymu, būtina nustatyti minėtų požymių visumą.

20. Kaip matyti iš kaltinimo S. L., iš viso buvo suduoti 6 smūgiai, 5 iš rankos ir vienas iš kojos, visus smūgius atliko M. P.. Šioje vietoje analizuojant S. L. kaltinimą dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo svarbu pažymėti tai, kad byloje nenustatyta, kuriuo metu nukentėjusiajam lūžo žandikaulis, dėl kurio jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Pats nukentėjusysis negalėjo įvardinti konkretaus momento, o ir iš bylos duomenų negalima nustatyti, kuriuo metu buvo suduotas lemtingas smūgis, ar dar iki atbėgant S. L. ir prisijungiant prie nusikalstamos veikos (iki buvo suduoti trys smūgiai), ar jau prisijungus S. L..

21. 2020 m. sausio 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. L. padaryti sužalojimai: kairio viršutinio žandikaulio lūžiai, žaizda viršugalvio - pakaušio srityje, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai veide, kraujosruva po kairės akies jungine. Sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje, tiek griuviminių traumų metu ( 1 t. b. l. 81). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme ekspertas H. D. taip pat negalėjo nurodyti, kuriuo metu nukentėjusiajam galėjo būti suduotas lemtingas smūgis, nulėmęs M. L. žandikaulio lūžį.

22. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Tačiau, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, 2K-482-139/2015, 2K-292-693/2017 ir kt.).

23. Kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti duomenys patvirtina aplinkybes apie tai, kad M. L. nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas S. L. veiksmų pasekmėje, bet nebuvo S. L. veiksmų pasekmė. Įvertinama ta aplinkybė, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas (kairio žandikaulio lūžis) nukentėjusiajam buvo padarytas M. P. smūgiuojant, tačiau nenustatyta kuriuo metu, ar iki S. L. pribėgant, ar jau S. L. prisijungus. Atsižvelgiant į tai, kad šių abejonių nepavyko pašalinti ir apeliacinės instancijos teisme, S. L. negali būti siejamas su nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymu M. L.. Nenustatyta ir S. L. bendrininkavimo požymių su M. P. padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl S. L. negali būti atsakingas už nesunkaus sveikatos sutrikdymą padarytą M. L., nes jis neatliko jokių veiksmų, kurie sukėlė nesunkų sveikatos sužalojimą, o jo atlikti veiksmai (pribėgimas prie nukentėjusiojo ir jo laikymas) minėto sužalojimo nepadarė, taip tarp jo veiksmų ir atsiradusių pasekmių nėra priežastinio ryšio.

24. Kolegija konstatuoja, kad nepagrįsta apylinkės teismo išvada, kad abu (M. P. ir S. L.) atliko smurtinio pobūdžio veiksmus, dėl kurių atsirado padariniai (nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir šiuos veiksmus atliko bendrais veiksmais. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog nėra įrodyta, kad S. L. atliko veiksmus, kurie sukėlė pasekmes - nesunkų sveikatos sutrikdymą ir, kad smurtinio pobūdžio veiksmus jie būtų atlikę kaip bendrininkai. Byloje nėra ir duomenų, kurie patvirtintų jų veiksmų bendrumą, siekiant nesunkiai sužaloti nukentėjusįjį.

25. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas nepagrįstai S. L. veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jį nuteisė. Kolegija, įvertinusi visus baudžiamosios bylos duomenis bei įrodymus, konstatuoja, kad S. L. veikoje nenustatytas būtinas subjektyvusis BK 138 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis (tyčia) ir nusikaltimo objektyvioji pusė (veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių). Nuteistasis S. L. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintinas, nes nenustatyta, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atsirado priežastiniame ryšyje su S. L. atliktais veiksmais. Todėl kolegija konstatuoja, kad šioje dalyje (dėl nepagrįsto nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą) apeliacinio skundo argumentai pagrįsti ir ši apeliacinio skundo dalis tenkinama.

26. Tačiau, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad S. L. nepagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnį. Todėl ši apeliacinio skundo dalis atmestina.

27. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, dėl kurio sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, įžūlūs veiksmai su gyvūnais ar prieš juos, kitokie veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, tai gali būti trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Grasinimai – tai žodžiai apie galimą fizinio smurto panaudojimą. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems.

28. Susipažinus su byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis S. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino ir parodė, kad pamatė, jog prasidėjo muštynės ir paprasčiausiai bėgo išskirti, kažkurį iš jų, nelaikė M. L., o bandė nustumti, tuo metu pasimuistė ir jie nugriuvo, ir tada M. P. iš kojos jam spyrė į galvą. Ar nukentėjusiojo rankos buvo laisvos tuo metu, kai jis jį apglėbė, negali pasakyti, ten viskas įvyko labai staigiai. Paliko nukentėjusįjį be sąmonės, o jie visi trys nuėjo. Kol būtų sakęs draugui, kad „nesimušk“, nukentėjusysis būtų jam trenkęs, o draugas tai netrenks (3 t. b. l. 65-67). Vertinant nuteistojo parodymus atkreiptinas dėmesys į ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2020 m. vasario 27 d.) S. L. pripažino kaltę ir gailėjosi, bei parodė, kad pribėgęs prie M. P. ir nepažįstamo vaikino, norėjo juos išskirti, apkabino nepažįstamąjį už juosmens, ar rankos buvo apkabintos, nepamena, norėdamas jį atitraukti nuo M. P. ir kai vaikinas pasimuistė, abu krito ant grindinio. Ant grindinio vaikinas dar muistėsi, negali pasakyti, ar kas sudavė jam į galvą, ar jis griūdamas atsitrenkė į grindinį, nes pamatė kaip jis neteko sąmonės. Nebūtų tų vaikinų mušę, jei jie nebūtų pradėję šūkauti ir vadinti visokiais žodžiais (3 t. b. l. 8-9). 2020 m. spalio 1 d. apklausos metu kaltės nepripažino ir parodė, kad apkabino nepažįstamąjį už juosmens norėdamas atitraukti nuo M. P., tas vaikinas pasimuistė ir abu nugriuvo ant grindinio. Nugriuvus ar dar jį laikė apkabinęs, negali pasakyti. Išgirdo spyrio garsą ir jis prarado sąmonę. Kas spyrė negali pasakyti, nes nematė (3 t. b. l. 13-14). Apibendrinant pastebėtina, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis savo kaltę neigė visiškai, tvirtindamas, kad jis apglėbė nukentėjusįjį tik norėdamas išskirti muštynes, bei puikiai atsiminė, kad jiems nukritus ant žemės, būtent M. P. spyrė nukentėjusiajam, po ko, jis neteko sąmonės, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis nebuvo toks kategoriškas, kadangi pradžioje pripažino kaltę dėl nusikalstamų veikų, tačiau tvirtino, jog nematė, ar kas sudavė nukentėjusiajam, vėliau kaltės nepripažino, tačiau teigė, jog girdėjo spyrio garsą, tačiau kas spyrė, nematė. Galimai tuo metu siekdamas padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo bendrams. Todėl vertinant konkrečius nuteistojo nukentėjusiojo sulaikymo veiksmus, kaip teigia nuteistasis, kad tik norėdamas išskirti muštynes, svarbūs paties nukentėjusiojo M. L. parodymai.

29. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis M. L. parodė, kad pradžioje pribėgo per gatvę dviese prie jų, aukštesnis vyriškis ir vidutinio ūgio stambesnis. Tada gavo smūgį ir kažkaip pasisuko šonu ir pamatė, kad parbėgo trečias asmuo ir šonu jį apsikabino ir jie pargriuvo, tada gavo dar kelis smūgius ir daugiau nieko nebeprisimena, nes buvo be sąmonės. Jį mušė vienas, bet pribėgę buvo du asmenys. Trečiasis asmuo pribėgęs apkabino iš dešinės pusės atrodo. Tas asmuo pribėgęs apkabino per pečius, tai rankos buvo prispaustos, nebepajudino jų, tiksliai nebežino, kaip tos rankos buvo prispaustos. Kai jį laikė trečias asmuo, pasipriešinti negalėjo, gavo smūgius į veido sritį. Pradėjo muistytis, kai laikė apkabinęs tas trečias asmuo, susipynė kojos ir jie abu nuvirto. Mano, kad tas trečias pribėgęs asmuo norėjo padėti tam kitam asmeniui, kuris jį mušė. Jei trečias asmuo nebūtų laikęs, gal nebūtų taip stipriai sumuštas, nebūtų nuvirtęs. Atrodo, kad viskas buvo taip, kaip davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu (3 t. b. l. 102-107). Svarbu tai, kad nukentėjusiojo parodymai iš esmės nekito viso ikiteisminio tyrimo metu: nukentėjusysis M. L. protokole – pareiškime nurodė, kad buvo sumuštas dviejų jam nepažįstamų vaikinų, suduodant rankomis ir kojomis ne mažiau penkių smūgių į veido sritį (1 t. b. l. 7); apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. L. parodė, kad prie jo priėjo žemesnis vaikinas ir suėmė jam rankas už nugaros bei jas laikė, neleisdamas priešintis, bei parvertė ant žemės, o kitas vaikinas sudavė keletą smūgių (1 t. b. l. 59-60); akistatos protokole tarp M. L. ir S. L. užfiksuota, kad S. L. teigė, jog M. L. apglėbė norėdamas išskirti jį su M. P., po ko, jų kojos susipynė ir jie nukrito. M. L. nurodė, kad S. L. jį apglėbė iš dešinio šono, tada kitas vaikinas jam smūgiavo ir tuo metu su S. L. nukrito (1 t. b. l. 129-131); pirmosios instancijos teisme patvirtino tyrimo metu duotus parodymus. Apie tai, kad M. L. buvo laikomas S. L. užfiksuota ir pareigūno tarnybiniame pranešime, kuriame nurodyta, kad S. L., pribėgęs prie M. L., suėmė jį už rankų ir laikė jas už nugaros, neleisdamas jam pasipriešinti, o M. P. tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, toliau smūgiavo nukentėjusiajam (1 t. b. l. 14-15).

30. Nukentėjusysis M. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad prie M. L. pribėgę buvo du, pradžioje vienas mušė, o paskui antras atėjo, kiek pamena. Pradžioje prie jų atėjo visi trys asmenys, nebuvo nei vieno pasilikusio antroje gatvės pusėje. Kur smūgiavo M. L. nematė, tik matė, kad jį mušė dviese, prieš tai kol jis nugriuvo ant žemės. Vienas laikė, kitas mušė M. L. (3 t. b. l. 102-107). Pastebėtina detalė, kad nukentėjusysis M. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme patikslino M. G. parodymus, paaiškindamas, kad M. G. pasakoja truputį kitaip tą įvykį, nes jam taip atrodė, nes jis buvo truputį toliau nuo jo. M. G. atrodė, kad du mušė jį, gal kai tas trečias pribėgo, M. G. pasirodė, kad dviese mušė. Matė, kad M. G. gulėjo ant žemės, kaip parvertė ir ką jam darė negali pasakyti, tik matė, kad prie jo buvo tas aukštesnis asmuo. Kaip matyti, nukentėjusiojo M. G. parodymai esminės reikšmės dėl S. L. atėjimo laiko nesudaro, tačiau patvirtina faktą, kad S. L. laikė M. L., kadangi jam net atrodė, kad jį mušė abu asmenys.

31. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jis neigia laikęs nukentėjusįjį M. L., tvirtindamas, kad tik norėjo išskirti nukentėjusįjį ir M. P., tačiau išanalizavus aptartą medžiagą, nuteistojo parodymus dėl nukentėjusiojo sumušimo, palyginęs juos su nukentėjusiųjų parodymais ir kitais bylos duomenimis, aukštesnysis teismas laiko nuteistojo nurodytą įvykio versiją kaip neįrodytą ir vertina ją kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią išvadą aukštesnysis teismas visų pirma daro todėl, kad nuteistojo neigiamas faktines aplinkybes akivaizdžiai patvirtina kiti byloje aptarti įrodymai, kuriuos teismas vertina kaip patikimus. Nuteistasis S. L. nenurodė jokių patikimų duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie kitų apklaustų asmenų siekį jį apkalbėti. Taigi, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina aktyvų nuteistojo dalyvavimą sutrikdant visuomenės rimtį bei viešąją tvarką. Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistajam inkriminuoti nusikalstami veiksmai, numatyti BK 284 straipsnyje, yra visiškai įrodyti bylos medžiaga, kurios patikimumas teismui nekelia jokių abejonių.

32. Svarbu tai, kad nuteistasis, norėdamas išskirti vykstančias muštynes, galėjo stabdyti savo draugo M. P. atliekamus smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, o ne laikyti nukentėjusįjį, M. P. leidžiant ir toliau smurtauti prieš M. L.. Bylos duomenimis nenustatyta, kad S. L. būtų kaip nors siekęs nukentėjusįjį nustumti, atitraukti ar dar kažkaip nuo M. P., o atvirkščiai. Kaip teigė pats nukentėjusysis, S. L. jį laikant, jis nuo M. P. sulaukė dar kelių smūgių ir jei S. L. nebūtų jo laikęs, galbūt jam būtų pavykę išvengti tokių sužalojimų. Pastebėtina ir tai, kad jei S. L. būtų tik siekęs sulaikyti M. L., siekiant išskirti muštynes, šiam pradėjus muistytis, jis būtų jį paleidęs, tačiau kaip matyti, M. L. nepavykus išsilaisvinti, jis krito kartu su juo ant grindinio. Be to, pats nuteistasis nenurodė, kad M. L. būtų buvęs toks agresyvus ir aktyviai puolantis, dėl ko jam būtų reikėję laikyti nukentėjusįjį net ir krentant. Dar viena aplinkybė, nukentėjusysis M. L. neneigė, kad gindamasis nuo M. P. atliko kelis smūgius, dėl ko galima daryti išvadą, kad S. L. pamačius vykstančias aktyvias muštynes tarp nukentėjusiojo M. L. ir jo draugo M. P., jis pribėgo būtent prie jų siekdamas jam padėti, o ne išskirti, nes kitas nukentėjusysis M. G. jau buvo parverstas ant žemės ir kitam jo draugui S. V. pagalbos nereikėjo. Apibendrinant teigtina, kad S. L. veiksmai nebuvo siekis išskirti muštynes, o tik veiksmai, kuriais prisidėjo prie nusikalstamų veikų darymo. Svarbu tai, kad jei S. L. veiksmai būtų buvę geranoriški, kaip jis pats teigia, jis nebūtų palikęs nukentėjusiojo M. L., gulinčio be sąmonės ir būtų siekęs jam padėti, tačiau akivaizdu, kad suvokdamas įvykusius padarinius, prisidėdamas prie draugų atliktų fizinių veiksmų, pasišalino iš nusikaltimo vietos.

33. Aukštesnysis teismas pažymi, kad S. L. neinkriminuotas bendrininkavimas, kadangi nenustatyta, kad nuteistasis su kitais bendrais būtų planavę ar kitaip sutarę sumušti nukentėjusiuosius, tačiau iš bylos aplinkybių visumos akivaizdu, kad nuteistasis S. L. konkliudentiniais veiksmais pritarė M. P. elgesiui, tą būtent ir patvirtina paties S. L. veiksmai – jis, matydamas M. P. smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš M. L., šių veiksmų nenutraukė, net nebandė nutraukti, o tokiems smurtiniams veiksmams pritarė ir pats ėmėsi veiksmų sulaikant nukentėjusįjį.

34. Apibendrinant konstatuotina, kad viešoje vietoje atliktais tyčiniais įžūliais veiksmais nuteistasis S. L. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl to buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Apylinkės teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis suvokdamas savo neteisėtų veiksmų pobūdį bei pavojingumą, tai, kad kiekvieno veiksmai reikšmingi nusikalstamam rezultatui, prisidėdamas prie M. P. smurto vartojimo prieš nukentėjusįjį, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvada, jog dėl S. L. įžūlaus elgesio buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir viešoji tvarka, yra teisinga ir pagrįsta.

Bausmė, civilinis ieškinys, proceso išlaidos

35. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu S. L. išteisinamas dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, atitinkamai turi būti peržiūrima ir paskirtoji bausmė.

36. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).

37. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl bausmės rūšies parinkimo ir dydžio nuteistajam, ją grindė objektyviai egzistuojančiomis aplinkybėmis. Teismas įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, t. y., kad S. L. padarė nusikaltimą, priskiriamą nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, nebaustas administracine tvarka, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje. Jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atlikęs šių aplinkybių analizę, pirmosios instancijos teismas paskyrė artimą BK 50 straipsnio 2 dalyje numatytam minimui laisvės atėmimo bausmę šešiems mėnesiams, bei pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimus. Aukštesnysis teismas pritaria šios bausmės individualizavimui ir papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad S. L. anksčiau jau buvo taikyta laisvės atėmimo bausmė, tačiau akivaizdu, ji teigiamos įtakos jo socializacijai nepadarė, o be to, jo pavojingumą visuomenei patvirtina ir tai, kad po nusikaltimo, ne tik, kad nesirūpino nukentėjusiojo sveikata, tačiau dar ir paliko jį gulėti be sąmonės. Kas rodo, kad ankstesniais teismo sprendimais, nebuvo pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai, todėl pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę ir paskirdamas būtent laisvės atėmimą, tinkamai taikė bausmės skyrimo nuostatas ir jo keisti nėra pagrindo, kadangi pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti S. L. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu S. L. pripažįstamas kaltu tik už vieną nusikalstamą veiką, bausmės vykdymo atidėjimo terminas trumpinamas iki vienerių metų, paliekant paskirtus įpareigojimus.

38. Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat nesutinka dėl žalos atlyginimo, nurodo, kad sutiktų sumokėti tik dalį.

39. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas patenkino civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 232,93 Eur žalos atlyginimo už nukentėjusiojo M. L. gydymą ir priteisė žalą atlyginti S. L.. Konstatavus, jog S. L. yra nekaltas dėl nukentėjusiojo M. L. sužalojimo, žalos atlyginimas iš S. L. nepriteisiamas.

40. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

41. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

42. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nutartimi nuteistajam S. L. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas A. Zakrasas. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. birželio 30 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 2021 m. rugsėjo 22 d. gauta patikslinta pažyma, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam S. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 228,06 Eur išlaidų.

43. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo S. L. apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau atitinkamai mažinamos per pusę, kadangi nuteistojo skundas tenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegija mano, kad tokia išlaidų suma už nuteistajam S. L. suteiktą teisinę pagalbą yra protinga ir proporcinga apeliacinio proceso trukmei, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3, 4 dalimis, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo S. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

P. T. apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria S. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - S. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrintos paskirtos bausmės.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės vykdymo atidėjimo ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6, 8 ir 10 punktais, S. L. paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems), įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje, nustatant 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba tęsti registravimąsi Užimtumo tarnyboje bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria patenkintas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš S. L. priteista 232,93 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai ir priimti naują sprendimą - Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 232,93 Eur žalos atlyginimo iš S. L. atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo S. L. valstybės naudai 114,03 Eur (vieną šimtą keturioliką eurų 3 euro ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjai Boleslovas KalainisNerijus MasiulisErnesta Montvidienė