Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-08-22 · Administracinė byla Nr. eI2-10680-1114/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. eI2-10680-1114/2023Sprendimas · 2023-08-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2023-11-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-08-22
Bylos Nr.
eI2-10680-1114/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07262-2023-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Petkevičienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
B. N. B.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-10680-1114/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07262-2023-7Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Violetos Petkevičienės ir Indrės Pukanasytės-Biekšės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. N. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas B. N. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 23S83750 (toliau – ir Sprendimas).

2. Teigia, kad apgailestauja dėl to, jog neatitiko vieno iš Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) įtvirtinto reikalavimo dėl 2 Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių mokėjimo darbuotojams, tačiau pažymi, kad tokia situacija susidarė dėl nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių.

3. Paaiškina, jog teikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kol jo įmonėje dar dirbo 2 Lietuvos Respublikos piliečiai ir jis dar atitiko visus būtinus reikalavimus leidimui laikinai gyventi, tačiau 2023 m. kovo mėnesį iš įmonės išėjo vienas darbuotojas, kuris parašė prašymą dėl atleidimo savo noru. Nurodo, kad dėl šios priežasties bandė ieškoti kito darbuotojo, ieškojo skelbimuose, per pažįstamus, tačiau nepavyko taip greitai rasti kito kandidato į atsilaisvinusias pareigas.

4. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis visą laiką tinkamai vykdė ūkinę-komercinę veiklą, jo įmonė teikia paslaugas, gauna nemažai pajamų, turi interneto puslapį: https://monovm.com/, visą laiką dėjo visas įmanomas pastangas tam, kad atitiktų UTPĮ keliamus reikalavimus, visgi susidūrė su darbuotojų trūkumo problema, kurios iki šiol išspręsti nepavyko. Pareiškėjo nuomone, jis padarė formalų teisės aktų nuostatų pažeidimą dėl nuo pareiškėjo visiškai nepriklausančių objektyvių priežasčių, kadangi jis dėjo visas pastangas, kad galėtų rasti bent vieną darbuotoją, tačiau norinčių dirbti iki šios dienos neatsirado.

5. Pareiškėjo vertinimu, neteisinga ir nesąžininga būtų panaikinti jam leidimą laikinai gyventi, kai Migracijos departamentas priėmė Sprendimą net nesuteikęs teisės pareiškėjui pasiaiškinti bei pateikti papildomų duomenų ir įrodymų, leidžiančių padaryti pagrįstą išvadą apie tai, kad šis padarytas pažeidimas yra tik formalus ir visiškai nepriklausė nuo pareiškėjo, bei nesuteikė jokio termino, per kurį pareiškėjas galėtų pašalinti šį trūkumą. Atsižvelgiant į tai mano, jog Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė skubotai, neiškvietęs pareiškėjo į apklausą tinkamai neišnagrinėjo visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių, dėl ko jis yra neišsamus ir nemotyvuotas.

6. Akcentuoja, kad jau 5 metus vykdo teisėtą veiklą Lietuvoje, sąžiningai moka visus mokesčius, steigia laisvas darbo vietas, laiku moka atlyginimus, turi pasirašytas sutartis su finansinės apskaitos įmone, komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, tiekėjais ir klientais. Pažymi, kad įmonė taip pat yra prisiėmusi daug įsipareigojimų, todėl būtų neteisinga ir nesąžininga esant formaliam pažeidimui, nesuteikus jokio protingo papildomo termino šiam pažeidimui pašalinti, priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kadangi tokiu atveju bendrovė susidurs su didelėmis problemomis, nes pareiškėjui fiziškai negyvenant Lietuvoje, jis negalės tinkamai valdyti įmonės, dėl ko išvystytas verslas gali bankrutuoti.

7. Priduria, kad panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, jo įmonė bus faktiškai palikta likimo valiai, nes nėra asmens, kuris išmanytų, kaip tinkamai ir pelningai vykdyti veiklą, todėl niekas kitas negalės už pareiškėją organizuoti ir kontroliuoti įmonės veiklos, dėl ko jis patirs didelių nuostolių.

8. Teigia, kad Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas,

Šalies argumentai

9. Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiu, kad UTPĮ nuostatų neatitikimas buvo formalus, nes nagrinėjama situacija, kuomet 2023 m. kovo mėnesį vienam iš darbuotojų nutraukus darbo santykius su pareiškėjui priklausančia uždarąją akcine bendrovę (toliau – ir UAB) „Monotinklo sprendimai“ pastarajam nepavyko rasti kito darbuotojo į atsilaisvinusias pareigas, susidarė dėl nuo pareiškėjo nepriklausiusių priežasčių. Taip pat nesutinka su skundo teiginiu, jog Migracijos departamentas pareiškėjui turėjo suteikti terminą pašalinti neatitikimus UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams.

11. Teigia, kad UPTĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, UTPĮ nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. UTPĮ nenumato, kad esant neatitikimui 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms, sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi gali būti nepriimtas nustačius minėtą neatitikimą. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo, kurio pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi.

12. Be to nurodo, jog LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018 pažymėjo, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

13. Atkreipia dėmesį, kad LVAT, nagrinėdamas analogiškas bylas taip pat konstatavo ne tik tai, jog Migracijos departamentas nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, bet ir tai, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

14. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su skundo teiginiais, jog ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė skubotai, tinkamai neišnagrinėjęs visų aplinkybių, neleido pareiškėjui pasiaiškinti, nekvietė pareiškėjo į apklausą. Teigia, kad teisės aktai nagrinėjamu atveju nenumatė Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėją. Nurodo, jog tokios pat pozicijos savo praktikoje laikosi ir LVAT.

15. Nesutinka ir su teiginiais, jog pareiškėjas visą laikė dėjo visas įmanomas pastangas, kad atitiktų UTPĮ keliamus reikalavimus. Nurodo, kad nuo 2023 m. vasario 25 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas tris mėnesius apie pasikeitusias aplinkybes dėl bendrovės neatitikimo UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie jo valdomos bendrovės neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams žinojo, todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėjas siekė išsaugoti savo turimą leidimą laikinai gyventi nevykdydamas UTPĮ numatytų pareigų.

16. Mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Pažymi, kad ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760220387, galiojantį iki 2025 m. sausio 24 d., nes pareiškėjas neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas, tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Monotinklo sprendimai“, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurio nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

19. Migracijos departamentas 2023 m. vasario 1 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760220387, galiojantį iki 2025 m. sausio 21 d.

20. 2023 m. gegužės 31 d., Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą bendrovę – UAB „Monotinklo sprendimai“ bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie UAB „Monotinklo sprendimai“ dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad įmonėje nuo 2023 m. vasario 25 d. dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjas ir jo valdoma įmonė nuo 2023 m. vasario 25 d. neatitiko UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų.

21. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, todėl vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.

22. Pareiškėjas nesutikdamas su tokiu Migracijos departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

23. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

24. LVAT yra konstatavęs, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata siekiama mažinti fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.

25. Pagal UTPĮ bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

26. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalį leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas); nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 punktas).

27. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Migracijos departamentui, vykdant užsieniečių kontrolę, 2023 m. gegužės 31 d. VSDFV informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą UAB „Monotinklo sprendimai“ ir šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie UAB „Monotinklo sprendimai“ dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad įmonėje nuo 2023 m. vasario 25 d. dirbo tik vienas darbuotojas atitinkantis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir jo valdoma įmonė nuo 2023 m. vasario 25 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, jog ir pats pareiškėjas skunde pripažįsta, jog nurodytu laikotarpiu jo bendrovėje iš tiesų dirbo tik vienas asmuo atitinkantis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. pareiškėjas neginčija Migracijos departamento nustatytų faktų dėl padaryto pažeidimo.

28. Visgi pareiškėjas skunde nurodo, jog šis UTPĮ nuostatų neatitikimas buvo formalus, nes minėta situacija susidarė dėl nuo jo nepriklausiusių priežasčių, t. y., vienam iš darbuotojų nutraukus darbo santykius su UAB „Monotinklo sprendimai“, pareiškėjui nepavyko rasti kito darbuotojo į atsilaisvinusias pareigas. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė net nesuteikęs teisės pasiaiškinti bei pateikti papildomų duomenų ir įrodymų, bei nesuteikė jokio termino, per kurį pareiškėjas galėtų pašalinti šį trūkumą.

29. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad pagal suformuotą teismų praktiką Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo kurioje pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880- 622/2017, 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4828-756/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2909-492/2018, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-575/2018 ir kt.). Be to, LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA- 2860-1062/2018 pažymėjo, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, bet ir tai, kad priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų) UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018 ir kt.).

30. Taigi atsižvelgiant į teisės normas bei LVAT praktiką, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamentu, jog pastarasis, nustatęs UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje, netgi nevertinant atitinkamų priežasčių, dėl kurių pareiškėjo įmonė neatitinka UTPĮ keliamų reikalavimų, kadangi vien neatitikimas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

31. Pareiškėjas skunde taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, prieš Migracijos departamentui priimant Sprendimą, pareiškėjas nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo. Šiuo atveju teismas pažymi, jog pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes jis būtų nurodęs bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikęs. Migracijos departamento Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją.

32. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog visą laiką dėjo visas įmanomas pastangas, kad atitiktų UTPĮ keliamus reikalavimus.

33. Kaip jau buvo minėta, UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju teismas pažymi ir sutinka su Migracijos departamento nuomone, jog šis pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas, kadangi nuo 2023 m. vasario 25 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas tris mėnesius apie pasikeitusias aplinkybes dėl bendrovės neatitikimo UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors apie jo valdomos bendrovės neatitikimą UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams žinojo. Todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėjas siekė išsaugoti savo turimą leidimą laikinai gyventi nevykdydamas UTPĮ numatytų pareigų.

34. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 (dabartinis VAĮ 10 straipsnis) straipsnio reikalavimų, nes jis yra neišsamus ir nemotyvuotas, grindžiamas vien formalaus reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus neatitikimu.

35. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta ir tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

36. LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

37. Įvertinus skundžiamą Sprendimą VAĮ 10 straipsnio kontekste, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjui išaiškinta (nurodyta) sprendimo apskundimo tvarka, sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.

38. Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2023 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 23S83750 yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 –87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 – 134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo B. N. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Violeta BalčytienėVioleta PetkevičienėIndrė Pukanasytė-Biekšė