- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-07
- Bylos Nr.
- 2A-322/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02117-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas, Artūras Driukas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hidromotas“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Hidromotas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Hidromotas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, sutarties sąlygų pakeitimo ir kitų susijusių reikalavimų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Hidromotas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiu vienašališką 2007 m. gruodžio 10 d. lizingo sutarties Nr. LT065517 nutraukimą atsakovo UAB „Swedbnank lizingas“ iniciatyva; pakeisti tarp ieškovo UAB „Hidromotas“ ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 2007 m. gruodžio 10 d. sudarytą lizingo sutartį Nr. LT065517 tokiu būdu: a) nustatyti galutinį turto išpirkimo terminą – po 48 mėnesių, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; b) patvirtinti mokėjimų grafiką, pagal kurį UAB „Hidromotas“ 48 mėnesius, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, moka UAB „Swedbank lizingas“ po 2 605,65 Lt kas mėnesį turto išpirkimo įmokų (įskaitant iki Lizingo sutarties nutraukimo susidariusį įsiskolinimą), taip pat einamąsias įmokas; palikti nepakeistą atsakovui mokamos maržos dydį – 2,3 %; atleisti ieškovą UAB „Hidromotas“ nuo civilinės atsakomybės už mokėjimo terminų pagal 2007 m. gruodžio 10 d. lizingo sutartį Nr. LT065517 pažeidimą bei priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškovo UAB „Hidromotas“ naudai jo atsakovui už šį pažeidimą sumokėtą 2 737,70 Lt dydžio delspinigių sumą; priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškovo UAB „Hidromotas“ naudai bylinėjimosi išlaidas: 3 367,02 Lt dydžio žyminį mokestį ir išlaidas už advokato pagalbą.
Ieškovas nurodė, jog šalys 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT065517, pagal kurią atsakovas perdavė automobilį ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei, įvykdžius įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, įsipareigojo perleisti jį nuosavybės teise klientui. Nuo pat lizingo sutarties sudarymo momento ieškovas tinkamai vykdė lizingo sutarties sąlygas (laiku mokėjo atsakovui periodines įmokas ir palūkanas, draudė automobilį, jį prižiūrėjo, remontavo). Prasidėjus pasaulinei finansų krizei, sumažėjus pardavimams Lietuvoje ieškovo veiklos rezultatai ir finansinė padėtis ženkliai pablogėjo ir dėl apyvartinių lėšų stokos ieškovas negalėjo laiku įvykdyti savo įsipareigojimų prieš atsakovą ir kitus kreditorius. 2010 m. balandžio 14 d. atsakovas pateikė ieškovui pranešimą Nr. 01-30-5671 dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo ir pareikalavo perduoti automobilį atsakovo nurodytai įmonei. Ieškovo nuomone, atsakovas neteisingai taikė teisės normas ir priimdamas sprendimą vienašališkai nutraukti lizingo sutartį pažeidė CK 6.217 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriame nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į eilę kriterijų (CK 6.217 str. 2 d. 1-5 p.). Atsakovas, priimdamas sprendimą vienašališkai nutraukti lizingo sutartį, taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nustojo mokėti eilines įmokas pagal sutartį dėl to, kad prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, sumažėjus apyvartai ir sutrikus atsiskaitymams, ieškovui pritrūko apyvartinių lėšų. Ieškovo teigimu, šiuo atveju yra ir CK 6.217 str. 2 d. 5 p. numatyta sąlyga, esant kuriai sutarties pažeidimas negali būti pripažintas esminiu, o sutartis negali būti nutraukta vienos iš šalies iniciatyva, nes lizingo sutarties nutraukimo atveju ieškovas, kuris rengėsi įvykdyti ir tinkamai vykdė sutartį 2 metus, patirtų didelių nuostolių.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, jog ieškinys yra nepagrįstas ir prašė teismo jį atmesti. Atsakovo nuomone, ieškovas visiškai nepagrįstai remiasi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais vertinimo kriterijais. Šie kriterijai gali būti taikomi tik tuomet, jei sutarties šalys nėra aiškiai susitarę, kas yra laikoma esminiu pažeidimu. Dėl šios priežasties to paties CK 6.217 str. 5 d. suteikia teisę vienašališkai nutraukti sutartį pačioje sutartyje nurodytais atvejais. Lizingo sutartyje yra ne tik aiškiai ir nedviprasmiškai aptarta kas yra laikoma esminiu jos pažeidimu, bet ir nustatyta atsakovo teisė tam tikrais atvejais vienašališkai nutraukti lizingo sutartį. Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.1.1 p. nurodo, kad visos ar dalies įmokos nesumokėjimas ir nesugebėjimas padengti susidariusio įsiskolinimo per 30 (trisdešimt) yra esminis Lizingo sutarties pažeidimas. Lizingo gavėjui (ieškovas) iš esmės pažeidus lizingo sutartį, atsakovas įgyja teisę ją vienašališkai nutraukti (Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.2. p.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „Hidromotas“ 13 Lt teismo išlaidų, susijusių sus procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.
Teismas nustatė, kad šalys 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT065517/PPS, pagal kurią ieškovas perleido atsakovo nuosavybėn automobilį Mercedes Benz E 320, identifikavimo Nr. WDB2112891B192775, už 211 048,90 Lt, taip pat susitarė, jog šis automobilis pagal lizingo sutartį Nr. LT065517 bus perduotas valdyti ir naudotis ieškovui (b. l. 15 – 16). Tą pačią dieną šalys sudarė lizingo sutartį Nr. LT065517, pagal kurią atsakovas perdavė automobilį ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei, įvykdžius įsipareigojimus pagal sudarytą lizingo sutartį, įsipareigojo perleisti nuosavybės teise ieškovui (b. l. 17 – 24).
Atsakovas 2009 m. gruodžio 3 d. pretenzija Nr. 01-20-26045 ir 2010-02-02 pretenzija Nr. 01-20-27129 įspėjo ieškovą, jog nepašalinus lizingo sutarties pažeidimų, ji bus vienašališkai nutraukta (b. l. 25 – 26). Ieškovas UAB ,,Hidromotas“ 2010 m. vasario 25 d. raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu atidėti kredito grąžinimą vieneriems metams nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 gruodžio 31 d. (b. l. 27). Atsakovas 2010 m. kovo 25 d. pateikė priimtą sprendimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. pratęsiant atsiskaitymo terminą 6 mėn., padidinant metinę palūkanų normą, kt. (b. l. 28). Šalims nesusitarus dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo bei ieškovui toliau nevykdant tinkamai sutartinių įsipareigojimų, atsakovas 2010 m. balandžio 14 d. pranešimu Nr. 01-03-5671 vienašališkai nutraukė lizingo sutartį (b. l. 29).
Teismas pažymėjo, kad UAB ,,Hidromotas“ ir UAB ,,Swedbank lizingas“ lizingo sutarties Nr. LT065517 bendrojoje dalyje (11.1 p.) susitarė dėl atsakovo teisės vienašališkai nutraukti šią sutartį, esant šiame punkte išdėstytiems pagrindams. Šios sutarties 11.1.1 papunktyje numatyta, kad tokią teisę atsakovas įgyja, tuomet, jei lizingo gavėjas nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką ir nesugebėjo padengti susidariusio įsiskolinimo per 30 d. Teismas vertino, kad lizingo sutarties Nr. LT065517 bendrosios dalies 11.1 punktu šalys realizavo Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalies jiems suteiktą teisę susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį, nesiejant nutraukimo su esminio sutarties pažeidimo sąlyga. Todėl aplinkybes, ar ieškovo UAB „Hidromotas“ pažeidimus yra pagrindas pripažinti esminiu sutarties pažeidimu ar ne, vertino kaip neaktualias.
Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms (CK 6.204 str.) nėra pagrįsti, nes, kaip teisingai nurodė atsakovas, minimos teisės normos prasme sutarties vykdymo suvaržymu laikomos tik tos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Taigi CK 6.204 straipsnis gali būti taikomas tik tuomet, kai dėl tam tikrų pasikeitusių aplinkybių atsiranda esminis sutarties šalių teisių ir pareigų disbalansas. Teismas pažymėjo, jog byloje nepateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog dėl tam tikrų pasikeitusių aplinkybių atsirado esminis sutarties šalių teisių ir pareigų disbalansas. Šio ginčo atveju sutarties įvykdymo kaina (lizingo sutarties pagrindu mokėtinų įmokų dydžiai) nepadidėjo, o gaunamas įvykdymas (ieškovas turi to paties daikto valdymo ir naudojimo teises bei teisę įgyti šį turtą sutartyje nustatytomis sąlygomis) nesumažėjo.
Teismas įvertino, kad tuo atveju, jei šio ginčo išsprendimui būtų taikytinos Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatos, būtų pagrindas pripažinti, kad pareiga įrodyti esminio sutarties pažeidimo faktą įvykdyta tinkamai, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tarp verslo subjektų, sutarties vykdymo terminas santykinai nėra ilgas, o įmokų suma yra pakankamai didelė. Tokiu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad atsakovas yra finansų įstaiga, jo ūkinės komercinės veiklos tikslas – patenkinti pinigų poreikį, atitinkamai naudojant finansinius išteklius. Finansinės įstaigos verslo rizika yra finansavimas, todėl vertindamas verslo rizikas bei sudarydamas sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, turi teisę reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodytos sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės; finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti įvykdyti prievoles prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (Finansų įstaigų įstatymo 31 str. „Verslo rizikos prisiėmimas“ 7 d.). Finansų įstaigos pareiga grąžinti jam paskolintas lėšas, klientams pareikalavus, suponuoja pareigą užsitikrinti, kad mokėjimo terminai pinigų, gaunamų iš skolininkų, ir pinigų, kuriuos įstaiga turi sumokėti kreditoriams, sutaptų. Todėl darė išvadą, kad griežtas sąlygų dėl kiekvieno mėnesio konkretaus įmokų dydžio laikymasis turi esminę reikšmę finansų įstaigai ir esant įrodytoms aplinkybėms, kad ieškovas tokias sąlygas pažeidinėjo, pripažintina, kad ieškovas įvykdė esminį sutarties pažeidimą.
Teismas sprendė, kad nepagrįstas ieškovo ieškinys ir dėl jo atleidimo nuo civilinės atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą bei sumokėtų delspinigių grąžinimo, kadangi ieškovas nenurodė reikšmingų argumentų, leidžiančių teismui teigti, jog lizingo sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra neprotingai didelis. Kaip nurodė atsakovas, ieškovo prašomas nustatyti 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną delspinigių dydis nepadengtų net minimalių atsakovo nuostolių, ir kaip minėta, ieškovas neįrodė, kodėl būtent toks delspinigių dydis turėtų būti taikomas. Teismas pažymėjo, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės už sutarties nevykdymo pagal CK 6.212 str. prasmę, nes šioje normoje yra nurodyta, kas nėra laikoma nenugalima jėga – tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei įvykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Akivaizdu, jog ieškovas neturi galimybių tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų dėl finansinių išteklių nepakankamumo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog sutartis nebuvo vykdoma dėl nenugalimos jėgos.
Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas UAB ,,Hidromotas“ neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti jo pareikšto ieškinio (CPK 178 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Hidromotas“ teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti UAB „Hidromotas“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir pakeisti šią sutartį ieškovo pasiūlytomis sąlygomis.
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė LR CK 6.217 straipsnio normas, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas pagrįstai nutraukė su ieškovu lizingo sutartį. Apeliantas mano, kad sprendžiant tai, ar ieškovo padarytas lizingo sutarčių pažeidimas – mokėjimo terminų praleidimas – galėjo būti pripažintas esminiu, teismas privalėjo taikyti LR CK 6.217 str. numatytus pažeidimo vertinimo kriterijus sistemiškai, o ne apsiriboti vien CK 6.217 str. 5 d. norma. Priešingu atveju, kai atsakovas po ilgų derybų su ieškovu dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo nesutiko peržiūrėti mokėjimo grafiko, kuris leistų ieškovui toliau vykdyti mokėjimus pagal sutartį, o vietoje to priėmė sprendimą vienašališkai nutraukti sutartį remiantis vien sutarties nuostatomis, nukentėjusiąja šalimi turi būti pripažintas būtent ieškovas, o ne lizingo kompanija. Nutraukus su ieškovu lizingo sutartį, atsakovas pareikalavo grąžinti jam transporto priemonę, taip pat atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl transporto priemonės pirkimo ir jos pardavimo dabartinėmis rinkos kainomis skirtumo. Įvykdžius atsakovo reikalavimą ieškovas ne tik neteks transporto priemonės, už kurią mokėjo nuo 2007 metų gruodžio mėnesio, remontavo ją, draudė ir t. t., bet ir patirs didelius finansinius nuostolius, nes ieškovo iki sutarties nutraukimo atsakovui sumokėtos įmokos nebus grąžintos. Apelianto nuomone, vertinant atsakovo vienašališką lizingo sutarties nutraukimą prieš terminą, teismas turėjo atsižvelgti į visus LR CK 6.217 str. 2 d. išvardintus esminio sutarties pažeidimo vertinimo kriterijus.
2. Nagrinėjant bylą teismas privalėjo įvertinti lizingo sutarties, dėl kurios vienašališko nutraukimo kilo ginčas, sudarymo aplinkybes. Lizingo sutartis buvo sudaryta 2007 metų gruodžio mėnesį, t. y. prieš pat pasaulinės finansinės krizės pradžią Lietuvoje. Atsakovas, kaip finansų įstaiga, prieš sudarant lizingo sutartį privalėjo įvertinti ne tik ieškovo finansinius rodiklius, bet ir kitas su projekto įgyvendinimu susijusias objektyvias rizikas, ypatingai artėjančią finansų krizę. Taigi atsakovo neatsakingi ir neprofesionalūs veiksmai ieškovo projekto atžvilgiu taip pat yra viena iš priežasčių, kurios sąlygojo lizingo sutarties pažeidimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nustojo mokėti eilines įmokas pagal sutartis dėl prasidėjusios pasaulinės finansų krizės.
3. Ieškovas bendradarbiavo su atsakovu nuo 2007 metų gruodžio mėnesio. Iki 2009 metų 2 pusmečio ieškovas laiku mokėjo įmokas atsakovui. Apeliantas pažymi, kad vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo dieną ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudarė 9 089,58 Lt, t. y. 5 procentai bendros lizingo sutarties kainos. Todėl atsakovo veiksmai – vienašališkas lizingo sutarties nutraukimas prieš terminą – prieštarauja CK 6.217 str. 2 d. 1 p., nes nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pagal lizingo sutarties iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš šių sutarčių.
4. Teismas taip pat nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų apie ieškovo iki šiol vykdomą komercinę-ūkinę veiklą ir sprendime dėl jų nepasisakė. Ieškovas nenutraukė komercinės-ūkinės veiklos, vykdo įsipareigojimus pagal sutartis, gauna pajamas, moka darbo užmokestį įmonės darbuotojams. Visa tai patvirtina, kad šiuo atveju nėra LR CK 6.217 str. 2 d. 4 p. numatyto kriterijaus, leidžiančio vertinti sutarties pažeidimą kaip esminį – laikinas mokėjimų nevykdymas dėl pasaulinės ekonominės krizės ir Lietuvos ūkio nuosmukio neduoda pagrindo nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje.
5. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo argumentų dėl lizingo sutarties vykdymo iš esmės pasikeitusiomis sąlygomis ir būtinumo pakeisti šias sutarties sąlygas ir sprendime dėl jų praktiškai nepasisakė.
6. Iš atsakovo pagal lizingo sutartį įsigyta transporto priemonė buvo skirta ieškovo ūkinei veiklai vykdyti (detalėms vežioti), neturėdama savo veiklai pritaikytos transporto priemonės bendrovė buvo priversta ją nuomotis, kas buvo ekonomiškai nenaudinga. 2007 metais ieškovo pajamos sudarė 804 683 Lt. Todėl ieškovas, sudarydamas Lizingo sutartį su atsakovu ir vykdydamas šią sutartį nuo 2007 metų gruodžio mėnesio iki 2009 metų spalio mėnesio pagrįstai tikėjosi, kad iš gaunamų veiklos pajamų jis galės tinkamai vykdyti visus įsipareigojimus prieš atsakovą. Šias aplinkybes patvirtina UAB „Hidromotas“ balansas ir pelno-nuostolių ataskaita už 2008 ir 2009 metus. Nuo 2008 metų pradžios Lizingo sutarties vykdymo aplinkybės iš esmės pasikeitė. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra, sutarties vykdymas ieškovui tapo brangesnis dėl pinigų srauto ženklaus sumažėjimo (ieškovas buvo priverstas kas mėnesį atiduoti atsakovui žymiai didesnę dalį savo pajamų nei iki krizės) kas sąlygojo mokėjimų pagal lizingo sutartį uždelsimą. Tiek LR CK 6.204 str., tiek UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principai, 6.2.1 – 6.2.3 straipsniai pasisako apie tai, kad esant iš esmės pasikeitusioms sutarties vykdymo aplinkybėms, nukentėjusioji šalis turi teisę persiderėti dėl sutarties sąlygų. Taigi apelianto teigimu, svarstant klausimą dėl galimybės suteikti ieškovui teisę toliau vykdyti lizingo sutartis ir patvirtinti jam naują mokėjimų grafiką teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad: ieškovas, kaip paslaugas teikianti įmonė, yra priversta dirbti iš esmės pasikeitusiomis sąlygomis, kurių nenumatė ir negalėjo numatyti sudarant lizingo sutartis; lizinguojama transporto priemonė yra reikalinga ieškovui, nes ji yra naudojama ieškovo pajamoms uždirbti, todėl yra prilyginama darbo priemonei; vienašališkas sutarties nutraukimas sukels ieškovui labai didelius neigiamus padarinius ir prives prie bankroto.
7. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias netesybų mažinimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos. Lizingo sutartyje buvo numatyta sąlyga dėl 0,2 % dydžio delspinigių taikymo už pavėluotus mokėjimus pagal mokėjimų grafiką. Atsižvelgiant į susiklosčiusią teismų praktiką, protinga ir sąžininga delspinigių norma negali viršyti 0,02 %, o Lizingo sutartyje numatyti 0,2 % dydžio delspinigiai turi būti mažinami.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo atmesti UAB „Hidromotas“ 2011 m. spalio 14 d. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimo ir skundžiamą sprendimą palikti galioti nepakeistą.
Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas visiškai nepagrįstai vadovaujasi LR CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintais sutarčių pažeidimų vertinimo kriterijais. Šie kriterijai gali būti taikomi tik tuomet, kai sutarties šalys nėra aiškiai susitarusios, kas yra laikoma esminiu pažeidimu. Įstatymų leidėjas suteikė teisę civilinių teisinių santykių subjektams patiems susitarti kas bus laikoma esminiu sutarčių pažeidimu, suteikiančiu teisę vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 5 d.). Šiuo atveju Lizingo sutartyje yra ne tik aiškiai ir nedviprasmiškai aptarta, kas yra laikoma esminiu jos pažeidimu, bet ir nustatyta atsakovo teisė tam tikrais atvejais vienašališkai nutraukti Lizingo sutartį. Lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 11.1.1 punktas nurodo, kad visos ar dalies įmokos nesumokėjimas ir nesugebėjimas padengti susidariusio įsiskolinimo per 30 dienų yra esminis lizingo sutarties pažeidimas. Lizingo gavėjui iš esmės pažeidus Lizingo sutartį, atsakovas įgyja teisę ją vienašališkai nutraukti (Lizingo sutarties bendrųjų salygų 11.2 p.). Atsakovas pažymi, kad Lizingo sutarties sąlygos apeliantui yra žinomos ir buvo priimtinos sutarties sudarymo metu.
2. Pagrįsta teismo išvada, kad Lizingo sutartyje nustatytų įmokų nemokėjimas laikytinas esminiu Lizingo sutarties pažeidimu ir atsižvelgiant į LR CK 6.217 str. išdėstytus sutarčių pažeidimų vertinimo kriterijus. Atsakovas pažymi, kad savalaikis periodinių įmokų mokėjimas lizingo davėjui (atsakovui) yra esminė lizingo sandorio tinkamo vykdymo sąlyga. Pagrindinis apelianto įsipareigojimas pagal Lizingo sutartį buvo pareiga griežtai laikantis sutartyje nustatytos tvarkos mokėti įmokas už naudojimąsi atsakovui priklausančiu turtu.
3. Atsakovas taip pat neturi visiškai jokio pagrįsto pagrindo tikėtis, kad apeliantas bus pajėgus vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Apeliantas iš esmės pažeidė su atsakovu sudarytą sutartį, nemoka sutartinių įmokų, o apelianto finansinė padėtis buvo ir yra bloga. Apelianto pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad apelianto finansinė padėtis buvo ir yra nuostolinga. 2008 metais apeliantas patyrė 153 857 Lt nuostolių, 2009 metais – 220 736,00 Lt. Tokio dydžio nuostolius apeliantas patiria net ir nemokėdamas jokių įmokų pagal lizingo sutartį bei teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dėka naudodamasis turtu. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei lizingo sutarties galiojimas būtų atnaujintas, apelianto nuostoliai būtų dar didesni, nes atsinaujintų pareiga kas mėnesį mokėti sutartines įmokas.
4. Apelianto kaltės forma neturi jokios teisinės reikšmės vertinant ar atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti Lizingo sutartį. Jei sutartinės prievolės nevykdo ar netinkamai ją vykdo įmonė (verslininkas) tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė dėl nenugalimos jėgos (LR CK 6.256 str. 4 d.). Apeliantas yra verslininkas, jo atsakomybė kyla be kaltės, todėl šiuo atveju svarbus yra pats sutartinių įsipareigojimų nevykdymo faktas, o ne jo priežastys ar motyvai.
5. LR CK 6.204 str. įtvirtinta teisės norma gali būti taikoma, jei dėl pasikeitusių aplinkybių vienai sutarties šaliai įvykdyti sutartį tampa sunkiau nei kitai. Šio straipsnio prasme sutarties vykdymo suvaržymu laikomos tik tokios aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Nei dėl sunkios ekonominės situacijos pasaulyje ir Lietuvoje, nei dėl kitų aplinkybių apelianto teisių ir pareigų apimtis pagal Lizingo sutartį nepasikeitė. Lizingo sutarties pagrindu mokėtinų įmokų dydžiai nepasikeitė, o pasikeitė tik apelianto finansinės galimybės vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau tai nėra ir negali būti laikomas sutarties vykdymo suvaržymu LR CK 6.204 str. prasme.
Šalies argumentai
6. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Lizingo sutartimi jis nebuvo prisiėmęs neigiamų aplinkybių atsiradimo rizikos. Sudarydami Lizingo sutartį tiek apeliantas, tiek atsakovas prisiėmė tam tikrą riziką. Atsakovas priėmė riziką, susijusią su finansavimo teikimu, t. y. riziką, kad apeliantas netinkamai vykdys sutartinius įsipareigojimus ir atsakovui teks vienašališkai nutraukti Lizingo sutartį.
7. Veiklos pelningumo sumažėjimas ar netinkamas pelningumo prognozavimas negali būti laikomas esminiu aplinkybių pasikeitimu LR CK 6.204 str. prasme. Bandydamas įrodyti, kad sutartinių prievolių pusiausvyra pasikeitė, apeliantas taip pat pateikia paskaičiavimus apie Lizingo sutarties pagrindu mokėtinų įmokų ir apelianto pelno santykį. Apeliantas įrodinėja, kad Lizingo sutarties vykdymas apeliantui pabrango. Atsakovo nuomone, pateikti skaičiai įrodo priešingas aplinkybes. Apeliantas teigia, kad 2008 metais turėjo mokėti 44 566 Lt įmokų, 2009 metais – 32 366 Lt, o per 2010 metų I pusmetį – 16 174 Lt. Akivaizdu, kad kiekvienais metais pagal Lizingo sutartį mokėtina įmokų suma mažėjo.
8. Apeliantas prašė atidėti sutartinių įsipareigojimų vykdymo terminus. Tai reiškia papildomą riziką atsakovui, ypač atsižvelgiant į tai, kad turto kaina yra žymiai sumažėjusi, o apelianto finansinė padėtis yra prasta. Taigi faktiškai apeliantas pageidavo, kad atsakovas prisiimtų padidėjusią finansavimo riziką už tai negaudamas jokio atlygio. Akivaizdu, kad toks pasiūlymas neatitiko atsakovo interesų, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų.
9. Ginčijant sutartinių netesybų dydį nepakanka tik nurodyti, kad tam tikras netesybų dydis laikytinas neprotingai dideliu, o būtina pateikti tokią poziciją pagrindžiančius argumentus. Būtina atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, nes tam tikrais atvejais 0,2 procento už kiekvieną uždelstą dieną dydžio ar net didesni delspinigiai laikytini normaliais ir pateisinamais. Atsakovas pažymi, kad 0,02 procento delspinigiai nepadengtų net minimalių atsakovo nuostolių, o apeliantas neįrodė, kodėl būtent toks delspinigių dydis turėtų būti taikomas. Be to, apelianto reikalavimas sugrąžinti sumokėtus delspinigius negali būti tenkinamas vien jau dėl to, kad vadovaujantis LR CK 6.73 str. 2 d. netesybos nemažinamos, kai jos jau yra sumokėtos. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo mažinti Lizingo sutartyje nustatytą delspinigių dydį, o reikalavimas sugrąžinti sutarties pagrindu sumokėtas netesybas yra visiškai nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.
10. Nepagrįstas apelianto reikalavimas atleisti nuo sutartinės atsakomybės. Apelianto teigimu, įsipareigojimų pagal Lizingo sutartį jis nevykdė dėl ekonominio sunkmečio, tai laikytina nenugalima jėga (force majeure). LR CK 6.212 str. aiškiai įvardinama, kas nėra laikoma nenugalima jėga – tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei įvykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Šiuo atveju akivaizdu, kad apeliantas negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal Lizingo sutartį dėl to, kad neturėjo pakankamai finansinių išteklių, todėl negalima laikyti, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.
Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT065517/PPS, pagal kurią ieškovas perleido atsakovo nuosavybėn automobilį Mercedes Benz E 320, identifikavimo Nr. WDB2112891B192775 už 211 048,90 Lt, o pirkėjas įsipareigojo priimti turtą ir sumokėti minėtą sumą (sutarties 1, 1.1 p., t. 1, b. l. 15-16). Tą pačią dieną šalys sudarė Lizingo sutartį Nr. LT065517, pagal kurią atsakovas perdavė minėtą automobilį ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei įvykdžius įsipareigojimus pagal sudarytą lizingo sutartį, įsipareigojo perleisti nuosavybės teise ieškovui (sutarties bendrųjų sąlygų 3.1 p., t. 1, b. l. 17).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas, sutartimis nustatytais terminais tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų, t. y. laiku nemokėjo ginčo sutartyse nustatytų įmokų (sutarties bendrųjų sąlygų 5.1.1 p.). Vienas iš pagrindų, dėl kurio atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartis - ginčo Lizingo sutartyje nustatyta sąlyga: Lizingo bendrovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau joje nustatyto termino, jei klientas iš esmės pažeidė sutartį (sutarties 11.1 p.), t. y. jei klientas nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką. Šalys taip pat susitarė, kad jei klientas iš esmės pažeidė sutartį (minėtas sutarties 11.1 p.), Lizingo bendrovė turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti Lizingo bendrovei turtą, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas, palūkanų įmokas pagal įmokų grafiką, taip pat pareikalauti apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas bei kompensuoti turto rinkos vertės bei neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitų priežasčių (sutarties 11.2 p.). Apeliantas nuo 2009 m. lapkričio mėnesio nesumokėdavo sutartyje nustatytų mokėjimų. Atsakovas 2010 m. balandžio 14 d. pranešimu vienašališkai nutraukė lizingo sutartį (t. 1, b. l. 29).
Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad Finansinio lizingo sutartis nutraukta vienašališkai neteisėtai, o pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti LR CK 6.217 str. numatytus pažeidimo vertinimo kriterijus sistemiškai, o ne apsiriboti vien tik CK 6.217 str. 5 d. normos taikymu. Su šiuo apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sutarties šalims įstatymas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, sudarančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010). Nagrinėjamu atveju UAB „Hidromotas“ ir UAB „Swedbank lizingas“ būtent tokį susitarimą ir sudarė - lizingo sutarties 11.1 p. šalys susitarė dėl atsakovo teisės vienašališkai nutraukti šią sutartį esant šiame punkte išdėstytiems pagrindams. Sutarties 11.1.1 p. numatyta, kad tokią teisę atsakovas įgyja tuomet, jei lizingo gavėjas nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką ir nesugebėjo padengti susidariusio įsiskolinimo per 30 d. Dar daugiau, Sutarties 12 p. numatyta, kad klientui iš esmės pažeidus sutartį (Sutarties 11.1 p.) Lizingo bendrovė turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti Lizingo bendrovei turtą, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas ir pan. Taigi esant šioms Lizingo sutarties sąlygoms, kuriomis aptariamu atveju privalu vadovautis, pripažinti, kad Lizingo sutartis buvo iš esmės pažeista, galima nustačius, jog apeliantas vėluoja sumokėti visą ar dalį sutartinės įmokos daugiau nei 30 dienų. Nagrinėjamos bylos atveju sutarties nutraukimo dieną (2010 m. balandžio 14 d.) apeliantas vėlavo sumokėti skolą atsakovui 105 dienas (t. 1, b. l. 29). Šios faktinės aplinkybės apeliantas neginčija. Taigi aukščiau nurodytos Sutarties sąlygos vienareikšmiškai patvirtina, kad apeliantui nesumokėjus įmokų pagal grafiką, tai yra vienas iš Finansinio lizingo sutarties sąlygų esminių pažeidimų ir tai sudarė savarankišką pagrindą UAB „Swedbank lizingas“ vienašališkai nutraukti finansinio lizingo sutartis (LR CK 6.574 str.).
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR CK 6.204 straipsnio normas, reglamentuojančias sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitusiomis sąlygomis. Apeliantas teigia, kad teismas, pripažindamas atsakovo veiksmus vienašališkai nutraukiant lizingo sutartis prieš terminą teisėtais, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nustojo mokėti eilines įmokas pagal sutartis dėl prasidėjusios pasaulinės ekonominės finansinės krizės. Teiginiai, susiję su tuo, kad bankas, išduodamas kreditą, privalėjo numatyti ekonominę krizę, kad neįvertino visos rizikos, yra grindžiami vien apelianto subjektyviu samprotavimu. Tarp ginčo šalių susiklostė lizingo teisiniai santykiai. Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių būtina laikytis – įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus.
Apeliantas, LR CK 6.204 straipsnio pagrindu įrodinėdamas, kad sutartinių prievolių pusiausvyra pasikeitė, apeliaciniame skunde taip pat pateikia savo gaunamų pajamų paskaičiavimą, Lizingo sutarties pagrindu mokėtinų įmokų ir apelianto pelno santykį, neva patvirtinančius faktinę aplinkybę, kad Lizingo sutarties vykdymas apeliantui pabrango, dėl ko jis negalėjo laiku mokėti įmokų pagal Lizingo sutartį. Apeliantas nurodo, kad 2008 metais jis sumokėjo (arba turėjo sumokėti pagal grafiką) atsakovui pagal Lizingo sutartį per 2008 metus viso 44 566 Lt, per 2009 metus – 32 366 Lt, per 2010 metų pirmą pusmetį – 16 174 Lt. Taigi mokėtinos įmokos mažėjo, tačiau, anot apelianto, nuo 2009 metų ženkliai sumažėjo jo gaunamos pajamos iš ūkinės komercinės veiklos, pateikė 2009 metų gautų pajamų, lyginant su 2008 metais kritimo duomenis – per 2009 m. pajamos sudarė 452 008 Lt (lyginant su 2008 m. kritimas sudarė 33 %), o per 2010 m. pirmą pusmetį gaunamos pajamos sudarė tik 146 515 Lt sumą (lyginant su 2008 m. kritimas sudarė 78 %). Be to, 2009 metais UAB „Hidromotas“ patyrė 153 857 Lt, o 2008 metais – 220 736 Lt nuostolių (t. 1. b. l. 32). Taigi nurodyti apelianto teiginiai vertinami jo nenaudai, kadangi esant tokiems pelningumo duomenis, kuriuos nurodo apeliantas, bei įmonės patirtus nuostolius, bankui tenkinus jo prašymą bei pratęsus Sutarties vykdymo terminą, ieškovas nebūtų realiai pajėgus įvykdyti sutartį. Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl jo galimybės ateityje įvykdyti ginčo sutartis ir kokiu būdu galėtų padengti susidariusį įsiskolinimą, toliau vykdyti sutartį ir mokėti nustatytus mokėjimus. Apeliantas jokių aplinkybių, kaip galėtų padengti įsiskolinimus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 185 str.).
Pažymėtina ir tai, kad CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalyse, sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo (CK 6.204 str. 3 d.). Taigi šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
Bylos medžiaga paneigia apelianto argumentus, kad jis aktyviai vedė su atsakovu derybas dėl lizingo sutarčių sąlygų pakeitimo ir naujų mokėjimo grafikų suderinimo tikslu neprarasti lizingo sutarties pagrindu įsigytos transporto priemonės ir nepatirti nuostolių, kurios sukels ieškovui šios sutarties nutraukimas prieš terminą. Šią faktinę aplinkybę apeliantas grindžia vieninteliu į bylą pateiktu 2010 m. vasario 25 d. raštu, kuriuo UAB „Hidromotas“ prašė atsakovo atidėti kredito grąžinimą vieneriems metams (t. 1, b. l. 27). Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. gruodžio 3 d. ir 2010 m. vasario 2 d. pretenzijomis informavo apeliantą apie nesumokėtas įmokas bei įspėjo, kad neapmokėjus pretenzijose nurodytos sumos kreditorius bus priverstas nuraukti Lizingo sutartį. Pažymėtina, kad tik praėjus beveik 3 mėnesiams po pretenzijos apeliantui pateikimo, pastarasis tik 2010 m. vasario 25 d. raštu (t.y. po antrosios pretenzijos pateikimo) inicijavo derybas su kreditoriumi, prašydamas atidėti kredito grąžinimą vieneriems metams. Paminėtina ir tai, kad šiame rašte taip pat nebuvo įvardinta jokių priežasčių, dėl kurių prašoma atidėti įmokų grąžinimą. Taigi esant šių faktinių aplinkybių kontekstui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai taikė sutartyje numatytą savo pažeistų teisių gynimo būdą – vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje numatytu pagrindu. Taigi teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus teisinio pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas.
Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino 0,2 % dydžio delspinigių normą pagrįsta ir netenkino ieškovo prašymo ją sumažinti. Apelianto teigimu, pagal susiklosčiusią teismų praktiką protinga ir sąžininga delspinigių norma negali viršyti 0,02 %, o Lizingo sutartyje numatyti 0,2 % dydžio delspinigiai turėtų būti sumažinti. Tačiau apeliantas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą teigti, kad Lizingo sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra neprotingai didelis. Iš tiesų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurią cituoja apeliantas, esant atitinkamoms faktinėms situacijoms, pripažinta, kad minimalius kreditoriaus nuostolius atlygina 0,02 % delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Tačiau svarbu tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėtina, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose numatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ teiginiu, kad vertinant delspinigių dydį, visais atvejais turi būti vertinama faktinių aplinkybių visuma ir abiejų proceso dalyvių pateikti argumentai. Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantas tokių argumentų nepateikė, jo teiginiai dėl per didelio delspinigių dydžio atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis LR CK 6.73 str. 2 d. netesybos nemažinamos, kai jos jau yra sumokėtos.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms ir jų įvertinimui.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovas sutartį nutraukė teisėtai, t. y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis sutartyje nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė vienašališko sutarties nutraukimo institutą reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Apeliantas nurodė, kad už ieškinį dėl lizingo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu turėjo būti sumokėtas 133 Lt dydžio žyminis mokestis. Ieškovo UAB „Hidromotas“ nuomone, paduodant ieškinį sumokėtas 3 367,02 Lt dydžio žyminis mokestis yra permokėtas ir permoka turi būti grąžinta ieškovui. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį, sumokėjo 3 232 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 12-13). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas iš tiesų paduodamas ieškinį permokėjo žyminį mokestį, kadangi ieškinio pateikimo dienai, įvertinus pareikšto ieškinio dalyką, pareikšto ieškinio reikalavimai laikyti neturtiniais, kadangi tokio ginčo atveju, priėmus teismo sprendimą, nei viena šalis negautų naudos ar jos neprarastų. Ieškinio pateikimo dienai (2010 m. birželio 7 d.) už du neturtinius reikalavimus ieškovas privalėjo sumokėti 263,60 Lt sumą (2x131,80 Lt) (LR CPK redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2011 m. sausio 1 d. ir žyminio mokesčio indeksacija 2010 metų birželio 7 dienai). Kadangi apeliantas permokėjo už ieškinį, permokėta 2 968,40 Lt žyminio mokesčio suma grąžintina apeliantui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Hidromotas“ (juridinio asmens kodas 124062495) iš valstybės biudžeto permokėtą 2 968,40 Lt (du tūkstančiai devyni šimtai šešiasdešimt aštuoni litai 40 ct) žyminio mokesčio sumą.