- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- e2A-654-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00411-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Rasa Gudžiūnienė, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės
- Atsakovas
- R. Š.
- Trečiasis asmuo
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-976-372/2017 pagal ieškovės viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės ieškinį atsakovui R. Š. (tretieji asmenys – AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per filialą Lietuvoje, ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija) dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė viešoji įstaiga Radviliškio ligoninė (toliau – ir Radviliškio ligoninė) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 56-87, kaip nepagrįstą ir neteisėtą; 2) priteisti iš atsakovo R. Š. ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 75 Eur žyminio mokesčio.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovo R. Š. motina A. B. Radviliškio ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje dėl psichinių sutrikimų buvo hospitalizuota, slaugoma ir gydoma nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. Pacientė stacionarizavimo metu skundėsi bendru silpnumu, galvos svaigimu, įvairių balsų girdėjimu bei teigė, kad sveikatos būklė pablogėjo prieš daugelį metų. Pacientei buvo diagnozuota lėtinė galvos smegenų išemija su haliucinacijomis, demencija. Be to, diagnozuoti stuburo ir sąnarių degeneraciniai pakitimai, PAH II laipsnio, hipertenzinė kardiomiopatija. Ieškovės teigimu, atsakovas R. Š. dažnai lankė savo motiną, teiravosi dėl jos sveikatos būklės, medikai jam teikė informaciją apie ligonės sveikatos būklę bei paskirtą gydymą. Atsakovas žinojo, kad ligonei buvo paskirtas ir naudojamas antipragulinis čiužinys, kurio ji atsisakė, motyvuodama tuo, jog ant jo nepatogu gulėti, jaučia skausmą visame kūne. Atsakovas buvo informuotas apie antipragulinių tepalų naudojimą. A. B. gydymosi stacionare laikotarpiu Radviliškio ligoninės administracija nesulaukė jokių nusiskundimų nei iš atsakovo R. Š., nei iš pačios pacientės A. B..
3. 2015 m. rugpjūčio mėnesį pacientės A. B. kryžmens srityje atsirado paraudimas, rodantis, kad vystosi pragula. Gydymo įstaigos slaugytojos, siekdamos išvengti pragulos vystymosi, panaudojo visas reikalingas pragulos prevencijos ir slaugymo priemones: ligonė buvo maudoma, reguliariai keičiama jos kūno padėtis, keičiamos sauskelnės, patalynė, nesant galimybės išmaudyti, buvo atliekamas kūno apšvarinimas, prausimas, kūnas tepamas kremu, paraudusi vieta – antipraguliniais tepalais. Nepaisant pacientei suteiktų visų būtinų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, pragulos pacientės kryžmens srityje išvengti nepavyko. 2015 m. rugsėjo 4 d., pasibaigus gydymosi Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje laikotarpiui, atsakovas R. Š. pageidavo savo motiną išsivežti ir slaugyti namuose. Išrašydama pacientę į namus, Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus l. e. p. vedėja V. K. supažindino atsakovą su galima motinos ligos eiga, nurodė rekomendacijas tolesniam gydymui. R. Š. pasirašė medicininiuose dokumentuose, savo parašu patvirtindamas tai, kad jam yra suteikta minėta informacija. Medikams R. Š. paaiškino, kad kreipsis į seniūnijos slaugytoją, kuri, esant reikalui, patars, kaip slaugyti motiną.
4. 2015 m. rugsėjo 7 d. (praėjus trims dienoms po išrašymo iš gydymo įstaigos) pacientė A. B. greitosios medicinos pagalbos automobiliu dėl sunkios bendros būklės buvo atvežta į Radviliškio ligoninę ir stacionarizuota į II vidaus ligų skyrių. Nustatyti ir pažymėti medicininiuose dokumentuose objektyvūs duomenys: pacientė nerami, nepilnai orientuota, demensiška. Konsultuota chirurgo. Diagnozė: kryžkaulio srities pragula, įvairių kūno vietų pragulos. 2015 m. rugsėjo 9 d. bendrinėje nejautroje pacientei padaryta pragulos kryžkaulio srityje nekrektomija, paimtas pasėlis. 2015 m. rugsėjo 15 d. pacientė perkelta į Chirurgijos skyrių. Tęstas gydymas, kurį rekomendavo gydytojai terapeutai. 2015 m. rugsėjo 16 d. pacientė A. B. mirė. Atsakovas R. Š. medicininiuose dokumentuose pasirašė, kad pretenzijų dėl jo motinai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nereiškia, autopsijos (skrodimo) atsisako.
5. 2017 m. vasario 24 d. atsakovas, praėjus pusantrų metų po motinos mirties, surašė prašymą Komisijai, kuriame nurodė, kad jo motina 2015 m. gegužės mėnesį buvo paguldyta į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių, tačiau jai nebuvo duotas specialus čiužinys nuo pragulų, o apie atsiradusias pragulas jo niekas neinformavo, pragulas jis pamatė tik rugsėjo mėnesį, kai parsivežė motiną namo. Po trijų dienų vėl išvežė motiną į Radviliškio ligoninę, ji buvo operuota. Atsakovo nuomone, motina mirė dėl kraujo užkrėtimo ir dėl žalos atsiradimo yra kaltas slaugos skyrius.
Žemesnės instancijos teismas
6. Komisija ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 56-87 įpareigojo Radviliškio ligoninę išmokėti atsakovui R. Š. 2 800 Eur sumą. Komisija sprendė, kad pacientei A. B. ligoninėje buvo teiktos nepakankamai kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos – per mažas dėmesys buvo skiriamas kokybiškam slaugos procesui, adekvačiam pacientės būklės vertinimui bei tinkamų ir efektyvių slaugos priemonių parinkimui, ypač pragulų atsiradimo profilaktikai. Slaugos skyriuje neadekvačiai buvo vertintas pacientės karščiavimas ir kraujo rodiklių blogėjimas: ryškėjant anemijai ir leukocitozei, pacientei karščiuojant iki 38,3 laipsnių, buvo atmesta rentgenologiškai plaučių uždegimo diagnozės galimybė, kitų karščiavimo priežasčių neieškota.
Šalies argumentai
7. Ieškovė nurodė nesutinkanti su Komisijos sprendimu, todėl kreipėsi į teismą dėl ginčo tarp šalių nagrinėjimo iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovui 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
9. Teismas sprendė, kad pagal pateiktus įrodymus yra pagrindas daryti išvadą, jog Radviliškio ligoninės medikai pažeidė pareigą tinkamai gydyti ir slaugyti A. B., todėl jų veiksmai laikytini neteisėtais. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, slaugos skyriaus medikai neužtikrino rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, slaugos intensyvumo reikalavimų.
10. Teismas pastebėjo, kad VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės darbuotojai, kuriems buvo pavesta išanalizuoti ir įvertinti ieškovės slaugos ir chirurgijos skyrių atliktus veiksmus, galimas klaidas, nustatė, jog Radviliškio ligoninės gydytojai neįvertino pragulų atsiradimo rizikos, atsižvelgiant į pacientės bendrą būklę guldant ją į ligoninę ir gydymosi slaugos skyriuje metu (pacientė nevaikščiojo, jai buvo sutrikusios dubens organų funkcijos). Minėta laikinoji komisija nurodė, kad pragulų profilaktikos priemonių taikymas ir jų efektyvumas buvo abejotinas, nes maudymas buvo retas (dokumentuose nustatyti 4 maudymai per 119 dienų gulėjimo slaugos skyriuje), taip pat sauskelnių keitimo dažnis (vienerios sauskelnės per parą, išskyrus 2015 m. birželio 19 d., kai buvo panaudotos trejos sauskelnės). Niekur neužfiksuotas pacientės vartymo poreikio, jo dažnio ir vykdymo faktas. Gydymo stacionare ligos istorijoje nėra jokio medicinos personalo įrašo apie pacientės ar jos artimojo antipragulinio čiužinio atsisakymą, patvirtinto parašais. Pacientė išrašyta į namus tolesniam ambulatoriniam gydymui, nepakankamai įvertinus pragulos laipsnį, bendrą ligonės būklę, laboratorinių tyrimų duomenis, neįvertinus naujai atsiradusio susirgimo galimybės, nepasitelkus antrinio lygio specialistų konsultacijų diagnostiniam procesui ar perkeliant ją į aktyvaus gydymo paslaugas teikiantį skyrių toliau ištirti ir gydyti. Teismo vertinimu, pirmiau nurodytas Radviliškio ligoninės gydytojų nerūpestingumas vertintinas kaip didelis, neabejotinai prieštaraujantis ligonio teisei į normalias gydymo ir priežiūros sąlygas.
11. Teismas pastebėjo, kad laikinoji komisija pagal turėtus dokumentus pripažino, jog apie pragulų atsiradimą įrašai atsirado 2015 m. rugpjūčio 9 d., tačiau duomenys apie gydymo skyrimą – 2015 m. rugpjūčio 21 d. Pateiktuose dokumentuose nėra jokių įrašų apie ligonės vartymą lovoje, jos sodinimą, bent epizodiškai. Teismas pažymėjo, kad nors liudytoja V. K. nurodė, jog tokie ligoniai jaučia skausmus ir atsisako vartymo, šios procedūros yra būtinos pačiam ligoniui. Teismas, įvertinęs tai, kad A. B. sirgo ne tik somatinėmis, bet ir psichinėmis ligomis, sprendė, jog tokios būklės ir amžiaus asmuo galėjo neadekvačiai reaguoti į tai, kad jai daromos nemalonios manipuliacijos, tačiau jei ligonė būtų nuolat rūpestingai prižiūrima, būtų nedelsiant pastebėti pragulų atsiradimo požymiai.
12. Teismo vertinimu, A. B. padaryta žala atsirado dėl Radviliškio ligoninės gydytojų nerūpestingumo. Į ligoninę patekusi A. B., neturėjusi jokių pragulų, iš jos buvo išrašyta su didele delno dydžio pragula, kurią reikėjo operuoti, bei dar 2 pragulomis kitose kūno vietose. Jai buvo konstatuotas sepsis. Taigi, teismas sprendė, kad pacientė buvo netinkamai slaugoma, vėliau iš ligoninės išleista, neperkeliant į vidaus ligų skyrių, nebaigus jos būklės analizės ir galimo gydymo koregavimo, nenustačius jos karščiavimo priežasčių. Be to, atsakovui nebuvo tinkamai išaiškinta, kaip jis turi prižiūrėti ligoninėje pragulas gavusią motiną. Byloje nėra jokių įrodymų, kad A. B. kada nors turėjo pragulų, todėl R. Š. gydytojai privalėjo detaliai išaiškinti, kaip jos gydomos, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad gydytojai skyrė ar pasiūlė mediko išsilavinimo neturinčiam atsakovui nusipirkti konkrečių vaistų ir slaugos priemonių.
13. Teismas sprendė, kad atsakovo reikalaujama 2 800 Eur neturtinės žalos suma yra adekvati padarytiems neteisėtiems gydytojų veiksmams (neveikimui). Teismas pažymėjo, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir pilnamečiai vaikai, nepaisant darbingumo, jeigu santykiai su žuvusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs. Byloje yra pateikti įrodymai, kad A. B. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti jai rūpybą, o rūpintoju paskirti kartu gyvenantį sūnų R. Š.. Jai neterminuotai buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis, pripažinta negalia su dideliu specialiųjų poreikių lygiu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas ir velionė motina buvo artimi, jų santykiai buvo itin glaudūs, atsakovas net nedirbo, nuolat prižiūrėjo motiną. Būdamas pagyvenęs asmuo, atsakovas nesugebėjo detaliau išdėstyti, kaip jam trūksta motinos, tačiau pats faktas, kad jis dažnai lankė motiną ligoninėje, ja rūpinosi, dėl sveikatos būklės nuolat klausinėjo gydytojų, teismo vertinimu, rodo, jog motina jam buvo labai svarbi ir artimo žmogaus netekties skausmas neabejotinai sukėlė R. Š. dvasinius išgyvenimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Ieškovas VšĮ Radviliškio ligoninė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, paviršutiniškai įvertino surinktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Šios aplinkybės turėjo būti nustatytos ir šioje byloje, iš esmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Teismui netinkamai ištyrus bei įvertinus byloje surinktus įrodymus, buvo paliktas galioti neteisėtas ir nepagrįstas Komisijos sprendimas, kuriuo ligoninė įpareigota sumokėti atsakovui 2 800 Eur sumą, nenustačius nei žalos fakto, nei medikų neteisėtų veiksmų ir kaltės, nei priežastinio ryšio.
14.2. Teismas savo išvadą, kad pacientė buvo slaugoma netinkamai pagrindė tik Komisijos atsiųstais teismui dokumentais – VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės darbuotojų (ne ekspertų) sudarytos laikinos komisijos atsakymais į Komisijos klausimus dėl pacientui suteiktų paslaugų kokybės. Teismas netyrė ir nevertino įrodymų visumos, neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškovei atstovavusios Radviliškio ligoninės direktoriaus pavaduotojos medicinai K. V. (buvusios pacientės A. B. šeimos gydytojos) parodymų, gydytojos V. K. (buvusios Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėjos, ligoninėje nebedirbančios) bei gydytojos chirurgės O. K. (operavusios A. B.), iškviestos į posėdį atsakovo prašymu, parodymų. Šios gydytojos patvirtino, kad A. B. buvo slaugoma ir prižiūrima, dedant maksimalias pastangas. Slaugytojos panaudojo visas reikalingas pragulos prevencijos ir slaugymo priemones. Liudytoja V. K. nurodė, kad dėl didelio darbo krūvio ne visos pacientei sveikatos slaugos priemonės buvo aprašytos medicininiuose dokumentuose, tačiau jos buvo teikiamos nuolat. Jau vien tai, kad tik 2015 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. pacientei pragulėjus ligoninėje tris mėnesius, jos kryžmes srityje atsirado paraudimas, rodantis, jog vystosi pragula, įrodo, kad slauga buvo tinkama, nes pragulos, netinkamai slaugant, gali išsivystyti ir per kelias dienas. A. B. atsiradę padariniai nebuvo nulemti netinkamų, neatsakingų ir kaltų medikų veiksmų. Juos lėmė nuo medikų nepriklausantys veiksniai – pacientės amžius, įvairios senatvės ligos, kraujotakos nepakankamumas, nuolatinė gulima pacientės padėtis, imuniteto stoka ir pan. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad gydytoja V. K. ar kuri nors slaugytoja savo pareigas vykdė netinkamai. Liudytoja nurodė, kad, išrašant pacientę iš ligoninės, jos pragula nebuvo tokios būklės, kurią būtų galima šalinti chirurginiu būdu bei nurodė aiškinusi atsakovui, kad dėl ligonės slaugos jam reikės kreiptis į slaugytoją, nes tik profesionalas gali suteikti tinkamą slaugą. Liudytoja K. V. patvirtino reikšmingą faktinę aplinkybę, kad 2015 m. rugsėjo 4 d., atsakovui užėjus pas ją, gydytoja klausė, ar nereikalinga motinos apžiūra, tačiau atsakovas nurodė, jog motina jau automobilyje ir jos apžiūrėti nereikia. Šios aplinkybės atsakovas neginčijo. Ši aplinkybė patvirtina, kad išrašymo dieną pacientės būklė buvo patenkinama, priešingu atveju, atsakovas būtų prašęs šeimos gydytojos ją apžiūrėti ar kreipęsis su pretenzijomis į administraciją dėl informacijos nesuteikimo.
14.3. Teismas, vertindamas įrodymus, nebuvo objektyvus. Atsakovas R. Š. be advokato pagalbos sugebėjo parašyti ne vieną skundą valstybės institucijoms dėl jam padarytos žalos atlyginimo. Tačiau analizuodamas jo parodymus, teismas pasisakė, kad atsakovas yra senyvas žmogus, nesugebantis išsireikšti, kokia brangi jam buvo motina, kokia skaudi jos netektis ir kas sudaro jo prašomą priteisti neturtinę žalą. Taigi, teismas šališkai suformulavo ir įvertino atsakovo poziciją dėl padarytos žalos. Teismo posėdžio metu atsakovas tvirtino, kad jam asmeniškai mamos mirtis sukėlė turtinius padarinius, nes jis nebegauna jos pensijos ir pinigų už slaugą, savo ruožtu sprendime nurodyta, jog atsakovas patyrė gilius išgyvenimus ir patyrė dėl to neturtinę žalą. Pažymėtina, kad teismas netyrė ir nevertino pacientės slaugymo aplinkybių laikotarpiu nuo išrašymo iš ligoninės dienos iki atvykimo atgal į priėmimo skyrių. Liudytoja V. K. nurodė, kad išrašant iš ligoninės, pacientė nekarščiavo ir jautiesi gerai, o liudytoja O. K. patvirtino, kad senyvo amžiaus pacientams, lieso kūno sudėjimo dėl įvairių senatvės ligų, kraujotakos nepakankamumo, nuolatinės gulimos padėties, imuniteto stokos, pragulos susiformuoja labai greitai, net per dieną ar keletą dienų, nepriklausomai nuo to, kaip pacientas slaugomas. Atsakovas suprato, kad 91 m. amžiaus motina serga įvairiomis senatvės ligomis, turi psichikos sutrikimų, todėl jos mirtis negalėjo jam būti netikėta ir sukelti nepakeliamus išgyvenimus. Teismas išvadų dėl atsakovo išgyvenimų, susijusių su mamos netektimi, išskirtinumo nemotyvavo.
14.4. Teismas padarė aiškiai neteisingą ir jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad ligoninės medikai atsakovui neteikė informacijos apie jo motinos slaugą ir gydymą. Ligoninei 4 mėnesius teikiant paslaugas pacientei, atsakovas turėjo galimybę išsiaiškinti ir apie slaugos priemones, kurias taiko ligoninės medikai, ir apie palaikomąjį gydymą. Be to, atsakovas, jo motinai pasijutus blogai, 2015 m. rugsėjo 7 d. atvežė ją į Radviliškio ligoninės priėmimo skyrių, o ne į kurią nors kitą ligoninę. Toks atsakovo, gyvenančio (duomenys neskelbtini), sprendimas įrodo, kad atsakovas pasitikėjo Radviliškio ligoninės medikais ir neturėjo jiems priekaištų. Teismas nepagrįstai didelę reikšmę suteikė įrašams medicininiuose dokumentuose, nors Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad parašų nebuvimas medicininėje dokumentacijoje pats savaime nepatvirtina netinkamai suteiktų paslaugų ir dėl to atsiradusios žalos (Lietuvos apeliacinis teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-942/2014). Šioje byloje pakanka įrodymų išvadai, kad atsakovas noriai ir aktyviai bendravo su slaugytojomis, su vedėja V. K.. Niekada nereiškė nepasitenkinimo medikų darbu.
14.5. Teismo išvada apie priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos buvimą nepagrįsta ir neteisinga. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad A. B. mirė dėl ieškovės medikų kaltės. Tokių įrodymų teismas netyrė ir nevertino. A. B. diagnozė – sepsis – nėra pagrįsta ir patvirtina atliktais tyrimais. Atlikti ir medicininėje kortelėje užfiksuoti tyrimai šios diagnozės nepatvirtino. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ta aplinkybė, jog pacientui tinkamai nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, ne visada reiškia, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą įgijo ir paciento artimieji, bei išaiškinęs, jog kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais. Be to, pacientės A. B. teisė į neturtinės žalos atlyginimą priskiriama asmeninei neturtinei teisei, neatskiriamai susijusiai su palikėjo asmeniu. Teismas šiuo klausimu sprendime nepasisakė. Be to, teismas padarė išvadą, kad A. B. padaryta žala atsirado dėl ligoninės gydytojų nerūpestingumo, taigi, nustatė pacientei A. B. padarytos žalos faktą ir jos atsiradimą priežastiniu ryšiu susiejo su medikų neteisėtais veiksmais, tačiau ieškinio netenkino ir paliko galioti teismo išvadoms prieštaraujantį Komisijos sprendimą, kuriuo ligoninė privalo atlyginti R. Š. 2 800 Eur neturtinę žalą. Prieštaraudamas pats sau teismas sprendė, kad neturtinė žala vis dėlto padaryta atsakovui, nes jis neteko motinos. Be to, neturtinės žalos atlyginimo atsakovas galėtų reikalauti tik įrodęs savo asmeninius nepaprastai didelius išgyvenimus, kitaip tariant, tokius, kurie yra išimtiniai lyginant su kitų asmenų išgyvenimais panašioje situacijoje.
Atsiliepimas
15. Trečiasis asmuo Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo dalį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo atmesti ir išnagrinėti ginčą tarp ieškovės ir atsakovo dėl žalos sveikatai atlyginimo iš esmės.
16. Atsakovas R. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
16.1. Apeliantė savo skunde nesuformulavo konkrečių argumentų, patvirtinančių skundžiamo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą, o pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl aplinkybių, kurias visapusiškai ištyrė ir išanalizavo Šiaulių apygardos teismas, vertinimo. Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo.
16.2. Priešingai nei teigia apeliantė, buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį. Be to, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė aiškiai neteisingas išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo skundą pateikusi šalis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas nebūtinai turi pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, reikia vertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Įstatyme reikalaujama sprendimą argumentuoti glaustai, t. y. pasisakyti kiek įmanoma trumpai ir tik dėl esminių klausimų, plačiai neaptarinėti akivaizdžių išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2008), todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas detaliai sprendime neaptarė kiekvienos liudytojos parodymų, nereiškia, jog teismas jų neįvertino ir dėl to teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Be to, priešingai nei skunde nurodo apeliantė, sprendimo 21 ir 28 paragrafai patvirtina, kad teismas vertino ne tik Komisijos pateiktus įrodymus, bet ir liudytojų parodymus.
16.3. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Šiuo atveju byloje buvo pateikti VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės laikinai sudarytos komisijos, susidedančios iš skyriaus vedėjos – vidaus ligų gydytojos, vidaus ligų gydytojos, šeimos gydytojos, vyriausiosios skyriaus slaugytojos ir ligoninės slaugos administratorės, atsakymai į Komisijos pateiktus klausimus. Minėtos medikės, turinčios specialių žinių, įvertino apeliantės darbuotojų atitiktį sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui ir nustatė, kad buvo nepakankamas pragulų atsiradimo profilaktikos priemonių pasirinkimas ir pragulos atsiradimas gydymosi slaugos skyriuje metu, neadekvatus pacientės būklės vertinimas ir neteisingai pasirinkta tolimesnio gydymo taktika. Suinteresuotų bylos baigtimi (apeliantės darbuotojų) parodymai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės sudarytos komisijos išvadoje nurodyta, kad nepakankamas dėmesys buvo skiriamas pacientės slaugos procesui, ypač jos aktyvinimui ir pragulų atsiradimo prevencijai, o pragulai (-oms) atsiradus, ir efektyviam jų gydymui. Ligoninės skundo teiginiai, kad dėl didelio darbo krūvio ne visos pacientei suteiktos slaugos priemonės buvo aprašytos medicininiuose dokumentuose, tačiau neva jos buvo teikiamos nuolat, vertintini kritiškai, nes apeliantė (jos darbuotojai) turi suprasti, kad teiktų paslaugų pobūdis, jų mastas ir kitos svarbios aplinkybės detaliai turi būti fiksuojamos medicininėje dokumentacijoje. Teismas pagrįstai vadovavosi įrašais, esančiais medicininėje dokumentacijoje, ir iš jų sprendė apie suteiktų paslaugų kokybę.
16.4. Apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad neva teismo posėdžio metu atsakovas tvirtino, jog jam asmeniškai mamos mirtis sukėlė turtines pasekmes, nes jis nebegauna mamos pensijos bei pinigų už slaugą. Atsakovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl mamos mirties, kuri buvo paankstinta netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, jis patyrė gilius išgyvenimus ir neturtinę žalą. Būtent neturtinės žalos atlyginimo ir reikalavo R. Š.. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė advokatė paklausė atsakovo kokias turtines pasekmes jis patyrė dėl motinos mirties. Į konkretų klausimą ir buvo pateiktas konkretus atsakymas, tačiau atsakovas niekuomet neteigė, kad reikalauja turtinės žalos atlyginimo ir to neįrodinėjo.
Šalies argumentai
16.5. Apeliantės nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartyje byloje Nr. 2A-942/2014 buvo sprendžiamas ginčas tarp pacientės ir odontologines paslaugas teikusios gydymo įstaigos. Minėtoje byloje pacientė nurodė, kad jai nebuvo suteikta informacija apie alternatyvius gydymo metodus, gydymo planą, trukmę, galimus padarinius, komplikacijas. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad įvertinusi 2006 m. rugsėjo 25 d. įrašą medicininėje kortelėje, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad šis įrašas, nors ir nepasirašytas pacientės, liudija informacijos suteikimą dėl būsimo gydymo eigos ir gydytojos parinktos protezavimo metodikos. Akivaizdu, kad minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas savo teisine problematika iš esmės skirtingas ginčas. Šiuo atveju R. Š. mamai nebuvo teikiamos odontologinės paslaugos, medicininės paslaugos buvo teikiamos ne privačiame kabinete, o VšĮ Radviliškio ligoninėje. Maža to, apeliantės nurodomoje nutartyje medicininėje dokumentacijoje nebuvo tik pacientės parašo, tačiau pati medicininė dokumentacija dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pildyta teisingai. Savo ruožtu nagrinėjamu atveju nustatyta, kad medicininėje dokumentacijoje išvis nėra jokių įrašų apie teiktas tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas. Kadangi minėtos Lietuvos apeliacinio teismo bylos ratio decidendi nėra tapatus su nagrinėjama byla, apeliantė nepagrįstai ja vadovaujasi.
16.6. VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės laikinai sudaryta komisija nustatė, kad nepakankamas pragulų atsiradimo profilaktikos priemonių pasirinkimas ir pragulos atsiradimas gydymosi slaugos skyriuje metu, neadekvatus pacientės būklės vertinimas ir neteisingai pasirinkta tolimesnio gydymo taktika – ambulatorinis gydymas vietoje aktyvaus gydymo taikymo, uždelsė savalaikį išsivysčiusių komplikacijų – sepsio diagnostinį ir gydymo procesą, pablogino pacientės būklę, apsunkino tolimesnio jos gydymo procesą stacionare, teikiančiame aktyvaus gydymo paslaugas, ir pagreitino pacientės letalinę išeitį. Maža to, kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo teismas, į ligoninę patekusi A. B., neturėjusi jokių pragulų, iš jos buvo išrašyta su didele delno dydžio pragula, kurią reikėjo operuoti, bei dar 2 pragulomis kitose kūno vietose. Jai buvo konstatuotas sepsis. Ši aplinkybė buvo nurodyta pačių ligoninės gydytojų dokumentuose. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, kad A. B. mirė dėl Radviliškio ligoninės medikų kaltės, yra visiškai nepagrįstas.
16.7. Apeliantė savo skunde nurodo, kad nei Komisija, nei teismas nenustatė atsakovo R. Š. išskirtinių, susijusių su jo išgyvenimais, aplinkybių, kurias būtų galima laikyti išimtinėmis, todėl ieškovės ieškinį teismas atmetė nepagrįstai. Šiam savo argumentui pagrįsti nurodo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-273-178/2015, kurios ratio decidenti iš esmės skiriasi. Minėtoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos, kilusios dėl artimo asmens netekties, nulemtos netinkamu medicininių paslaugų teikimu, atlyginimo. R. Š. motinos mirties faktas buvo siejamas su netinkamu medicininiu paslaugų teikimu, todėl vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais pirmiau minėtoje byloje nėra jokio teisinio pagrindo.
16.8. Visos teismo nustatytos aplinkybės dėl atsakovo glaudžių santykių su jo motina sudarė pagrindą atlyginti atsakovui R. Š. neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.284 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilini proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės VšĮ Radviliškio ligoninės apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
18. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertino surinktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes išvadas pagrindė tik Komisijos atsiųstais teismui dokumentais, tačiau nevertino ir netyrė įrodymų visumos, nepasisakė dėl liudytojų K. V., V. K. bei O. K. parodymų, taip pat neobjektyviai ir šališkai suformulavo ir pasisakė apie atsakovo R. Š. poziciją dėl jam padarytos žalos fakto bei pobūdžio. Ieškovė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nes paliko galioti nepagrįstą Komisijos sprendimą, byloje nenustatęs visų ligoninės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, neturi teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su apeliantės Radviliškio ligoninės skunde dėstomais argumentais.
20. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ieškovė netinkamą įrodymų vertinimą iš esmės grindžia tuo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas susikoncentravo į VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės darbuotojų sudarytos laikinos komisijos atsakymus, pateiktus Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai, bei suteikė nepagrįstai didelę reikšmę medicininiuose dokumentuose esantiems įrašams, bet neva nevertino liudytojų parodymų.
21. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia apeliantės dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau buvo ne kartą pasisakyta, jog konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialiųjų žinių, ir tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai ir pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl gydytojų veiksmų diagnozuojant ligą ir atliekant tyrimus teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti ar paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiosiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011).
22. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepakankamos įrodomosios galios įrodymai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015; kt.).
23. Nagrinėjamu atveju laikiną komisiją, į kurią su tam tikrais klausimais kompetentingiems atsakymams gauti kreipėsi Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, sudarė Panevėžio Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės skyriaus vedėja – vidaus ligų gydytoja M. J., vidaus ligų gydytoja R. E. L., šeimos gydytoja V. G. ir vyriausioji skyriaus slaugytoja, l. e. p. Panevėžio PGDL slaugos administratorė E. M., t. y. specialias konkretiems iškilusiems klausimams išspręsti (vertinant ieškovės būtent Slaugos skyriaus darbuotojų ir vidaus ligų bei šeimos gydytojų veiksmų atitikimą protingo ir atidaus tos srities profesionalo standartui) reikšmingas žinias turintys asmenys, dėl kurių nešališkumo byloje nėra kilęs ginčas. Savo ruožtu ieškovės akcentuojami liudytojai K. V. (mirusios pacientės A. B. šeimos gydytoja), O. K. (operavusi A. B. pragulą) bei galiausiai V. K. (buvusi ieškovės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus vedėja tuo metu, kai jame buvo stacionarizuota atsakovo motina) faktiškai yra asmenys, kurių veiksmai, teikiant A. B. sveikatos priežiūros ir gydymo paslaugas ieškovės ligoninėje, yra analizuojami šioje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, visiškai pagrįstai labiau patikimais laikė ir daugiau sprendime akcentavo būtent laikinosios komisijos, kurios nariai ne tik yra tam tikros srities profesionalai, bet ir neturi jokio, net netiesioginio, suinteresuotumo šios bylos išnagrinėjimo rezultatu, atsakymus bei medicininiuose dokumentuose objektyviai užfiksuotus įrašus.
24. Be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 21 ir 28 punktai patvirtina, kad teismas, priešingai nei teigia apeliantė, analizavo ir vertino byloje dalyvavusių liudytojų parodymus, o ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas motyvuose neišdėstė kiekvienos liudytojos parodymų atskirai ir tuo labiau jog detaliai neaptarė liudytojų teismo posėdžio metu kiekvieno išsakyto teiginio, nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų visumos ar priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nes teismo pareiga motyvuoti sprendimą negali būti suprantama kaip pareiga pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-969/2015 ir kt.).
25. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nepagrindžia ir ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovei nepalankų sprendimą, laikydamas labiau patikimais ir ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas pagrindžiančiais įrodymais laikinos specialias žinias turinčių asmenų komisijos išvadas bei objektyvius pačios ieškovės darbuotojų pildomuose medicininiuose dokumentuose esančius įrašus, o ne pirmiau minėtų liudytojų duotus, tačiau absoliučiai jokiais kitais įrodymais nepatvirtintus, parodymus, kad A. B. buvo slaugoma ir gydoma, dedant maksimalias pastangas, inter alia V. K. paaiškinimus, jog dėl didelio darbo krūvio neva ne visos pacientei suteiktos profilaktikos ar gydymo priemonės buvo aprašytos medicininiuose dokumentuose, o išrašymo dieną pacientės būklė buvo patenkinama.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė, įrodinėdama pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, iš esmės jokių kitų įrodymų, be jos darbuotojų paaiškinimų apie A. B. teikiamų paslaugų kokybę ir jų nuomonės, jog atsakovo motinai, įvertinus jos amžių, ligas, sudėjimą ir nuolatinę gulimą poziciją, bet kuriuo atveju atsirastų pragulos, net ir imantis visų įmanomų jos profilaktikos priemonių, nepateikė, be to, iš esmės neginčija to fakto, kad pagal medicininiuose dokumentuose užfiksuotus įrašus kitokia išvada, nei padaryta Komisijos, apie abejotiną pragulų profilaktikos priemonių taikymą ir tinkamai neįvertintą pacientės būklę, išleidžiant pastarąją į namus gydytis ambulatoriškai, iš kurių ji jau po 2 parų buvo skubiai atvežta atgal į ligoninę, net negalima.
27. Antai, nepaisant to, kad, pacientė A. B., kaip pripažino pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose, akivaizdžiai buvo pragulų atsiradimo rizikos grupėje, medicininiuose dokumentuose fiksuoti tik 4 jos maudymai per visą 119 dienų (t. y. per 4 mėnesių) laikotarpį, tik 1 sauskelnių per parą keitimas, vietoje reglamentuotų 3 kartų, galiausiai, apskritai nefiksuotas nebevaikščiojančios ligonės vartymo poreikio, dažnio ir vartymo atlikimo faktas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, esminis Radviliškio ligoninės darbuotojų akivaizdaus didelio nerūpestingumo, netinkamo pragulų profilaktikos priemonių taikymo įrodymas yra tai, kad nors, pačios ieškovės teigimu, tokiems asmenims, kaip A. B., pragulos gali susiformuoti net per vieną dieną, vis dėlto nei viena pragula, pacientę namuose prižiūrint jos sūnui, nesusiformavo (į ligoninę A. B. pateko be pragulų), tačiau iš ligoninės pacientė jau buvo išleista su didžiule 12-15 cm diametro pragula kryžkaulio srityje ir dar kitomis pragulomis, t. y. būtent ligoninėje, kurioje dirba specialiąsias žinias ir įgūdžius turintys asmenys, kuri turi tam tikroms specifinėms paslaugoms teikti būtinas priemones ir įrankius, pacientei atsirado pragulos.
28. Maža to, ieškovės darbuotojai ne tik neskyrė pakankamai dėmesio efektyvių pragulų atsiradimo profilaktikos priemonių parinkimui, bet ir neadekvačiai vertino pacientės karščiavimą, kraujo rodiklių nuoseklų blogėjimą. Antai, ryškėjant anemijai ir leukocitozei (leukocitų kiekis buvo padidėjęs jau 2015-08-14 ir akivaizdžiai sukilo 2015-09-01, t. y. prieš 3 dienas iki pacientės išrašymo iš ligoninės, taip pat per šį laikotarpį akivaizdžiai pablogėjo hemoglobino kraujyje rodikliai – nuo 113 g/l iki 89 g/l), taip pat pacientei karščiuojant iki 38,3 C buvo tik rentgenologiškai atmesta plaučių uždegimo diagnozės galimybė, paskirtas 2015-09-01 antibiotikas, tačiau kitų pacientės karščiavimo priežasčių neieškota. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinosios komisijos, ištyrusios Radviliškio ligoninės medicininius dokumentus, susijusius su A. B., konstatuota, kad tik chirurginiame skyriuje, skirtingai nei vidaus ligų skyriuje, pacientei buvo įtarta ir patvirtinta sepsio diagnozė, atliktas prokalcitonino kiekio plazmoje tyrimas.
29. Apeliantė savo apeliaciniame skunde deklaratyviai teigdama, kad medicininiai tyrimai sepsio diagnozės nepatvirtino ir todėl pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai pripažino, jog atsakovo motina mirė dėl sepsio, jokių konkrečių medicininių dokumentų, kuriuose, jos nuomone, užfiksuotas tokios diagnozės paneigimas, neįvardijo. Priešingai, iš byloje esančio Imunologinio tyrimo Nr. 5 lapo (atliktas 2015-09-15) matyti, kad gautas prokalcitonino kiekio rezultatas atitinka sepsio tikimybę, be to, kaip minėta, sepsio diagnozės ne tik įtarimą, bet ir patvirtinimą pačios ieškovės chirurginiame skyriuje nustatė ir laikinoji komisija, kurią, kaip jau minėta šioje nutartyje, sudarė asmenys, mokantys analizuoti ir tinkamai, kompetentingai interpretuoti medicininiuose dokumentuose esančius pačios ieškovės darbuotojų padarytus tyrimų ir kitus medicininius įrašus, todėl teisėjų kolegija atmeta, kaip visiškai nepagrįstą, ieškovės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. B. mirtį susiejo su sepsiu.
30. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, akivaizdaus buvimo šiuo atveju – kaip visiškai pagrįstai konstatuota Komisijos sprendime, slaugos skyriaus gydytojai ne tik nepakankamai skyrė dėmesio pacientės pragulų profilaktikai ir gydymui, bet ir, baigiantis gydymosi slaugos skyriuje laikotarpiui, neadekvačiai įvertino pacientės būklės sunkumą ir gretutinės patologijos atsiradimą, apsiribojo tik vienos iš karščiavimo ir blogėjančių kraujo rodiklių, rodančių potencialaus uždegimo atsiradimą pacientės organizme, priežasčių ekskliudavimu (patikrino, ar nėra plaučių uždegimo), detaliai netyrė pacientės dėl patologijos patikslinimo ir karščiavimo priežasties nustatymo, nepasinaudojo gydytojų specialistų konsultacijos ar perkėlimo į kitą skyrių, teikiantį aktyvaus gydymo paslaugas – vidaus ligų ar chirurgijos, galimybe, ir būtent taip išleido pacientę namo, atsakovui, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tinkamai net neišaiškinę, kaip jis turi prižiūrėti pragulas ligoninėje įgijusią motiną, kurią po 2 parų teko skubiai grąžinti į ligoninę, kur jai buvo atlikta pragulos kryžkaulio srityje nekrektomija, ir kur pacientė 2015-09-16 mirė.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė visiškai nepagrįstai savo skunde bando perkelti visą atsakomybę už atsiradusios pasekmes atsakovui, teigdama neva atsakovas R. Š., paklaustas prieš pat motinos iš ligoninės išvežimą 2015-09-04, ar nereikia papildomos apžiūros, nurodė, jog motina jau automobilyje ir apžiūros nereikia. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nėra medikas ir neturi specialių žinių, galinčių jam padėti kompetentingai įvertinti motinos būseną ir nuspręsti, ar apskritai galimas motinos išvežimas iš ligoninės. Būtent ieškovės darbuotojai, geriausiai žinoję tiek apie atsiradusias pragulas ir jų laipsnį, tiek apie karščiavimą, kurio priežasties, kaip minėta, faktiškai nenustatė, taip pat ir apie dėsningai blogėjančius kraujo tyrimų rodiklius, turėjo įvertinti ir apsispręsti, ar reikalinga dar viena apžiūra, ar galimas pacientės išrašymas iš ligoninės ir apie tai informuoti pacientės sūnų, o ne klausti atsakovo nuomonės dėl apžiūros būtinumo. Be to, nors ieškovė liudytojų parodymais įrodinėja, kad aiškino atsakovui apie pragulų priežiūrą ir gydymą namų sąlygomis, jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų, taip pat duomenų, jog gydytoja pasiūlė ar paskyrė atsakovui nupirkti konkrečių vaistų praguloms gydyti, be kita ko ir infekcijos atsiradimui išvengti, byloje nėra.
32. Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai didelę reikšmę suteikė įrašams medicininėje dokumentacijoje, visiškai nepagrįstai apeliuoja į Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-942/2014, nors minėtoje byloje buvo kalbama apie parašų prie medicininio įrašo, o ne paties medicininio įrašo nebuvimą, be to, nurodytoje nutartyje teigiama, kad pats savaime parašų nebuvimas nepatvirtina netinkamai suteiktų paslaugų ir dėl to kilusios žalos – kitaip tariant, byloje esant pakankamai kitų įrodymų, jog paslaugos buvo suteiktos ir suteiktos tinkamai, vien parašo nebuvimas nėra pakankama aplinkybė neteisėtiems veiksmams konstatuoti, tačiau minėtas išaiškinimas nereiškia, kad į medicininių įrašų nebuvimą nereikia atsižvelgti apskritai ar jog labiau patikimais visais atvejais reikia laikyti suinteresuotų asmenų parodymus apie tai, kad niekur nefiksuotos ir jokiais kitais įrodymais (be pačių parodymų) nepagrįstos paslaugos vis dėlto buvo suteiktos, nepaisant to, kad tokius parodymus duodantys asmenys, kaip dirbantys atitinkamoje srityje, turi suprasti medicininės dokumentacijos pildymo svarbą.
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama visus pirmiau nurodytus argumentus bei atsižvelgdama į laikinos komisijos atsakymo į 6 klausimą turinį bei formuluotę – t. y. jog nepakankamas pragulų atsiradimo profilaktikos priemonių pasirinkimas ir pragulos atsiradimas gydymosi slaugos skyriuje metu, neadekvatus pacientės būklės vertinimas ir neteisingai pasirinkta tolimesnio gydymo taktika – ambulatorinis gydymas vietoje aktyvaus gydymo taikymo, uždelsė išsivysčiusių komplikacijų – sepsio – diagnostinį ir gydymo procesą, pablogino pacientės būklę, pasunkino pacientės gydymo procesą stacionare, teikiančiame aktyvaus gydymo paslaugas, ir pagreitino pacientės letalinę išeitį – sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju įrodyti ne tik kalti neteisėti ieškovės veiksmai, bet ir priežastinis ryšys tarp ieškovės neteisėtų veiksmų ir A. B. padarytos žalos, inter alia pasireiškusios jos mirtimi, dėl kurio (mirties) fakto šiuo atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ne pati A. B., bet atsakovas, kaip jos sūnus.
34. Kaip jau minėta, apeliantė šioje byloje nepaneigė tos aplinkybės, kad pacientės mirties priežastimi buvo išsivystęs sepsis, kuris, kaip matyti iš pirmiau šioje nutartyje aptartų aplinkybių, labiausiai tikėtina, išsivystė būtent dėl netinkamos pragulų profilaktikos ir jau atsiradusių pragulų netinkamo gydymo, efektyvios gydymo taktikos parinkimo pavėlavimo, todėl Radviliškio ligoninė savo skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog A. B. mirė dėl kaltų neteisėtų ieškovės darbuotojų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tam tikrais konkrečiais atvejais, kai nustatomos aplinkybės, jog gydytojas turėjo pareigą ir galimybę atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos atlikus pacientas būtų turėjęs galimybę išvengti visų ar bent dalies neigiamų padarinių, byloje gali būti sprendžiama dėl priežastinio ryšio tarp gydytojo veiksmų ir prarastos galimybės, t. y. galimybės pasveikti ir išgyventi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013; 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018; kt.). Būtent tokia situacija, teisėjų kolegijos, išanalizavusios bylos medžiagą, įsitikinimu, susiklostė šiuo konkrečiu atveju. Nors ieškovė teisi teigdama, kad 91 m. amžiaus moters, turinčios daugybę ligų, mirtis iš esmės nėra tokia neįtikėtina, vis dėlto akivaizdu, jog netinkamas slaugymas ir pragulų gydymo vėlavimas faktiškai pagreitino atsakovo motinos mirties datą, atėmė jos galimybę dar ilgiau pagyventi, todėl šiuo atveju visiškai pagrįstai konstatuotas priežastinio ryšio, kaip vienos iš ieškovės civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, egzistavimas.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, iš pradžių konstatavęs A. B. padarytą žalą dėl ligoninės gydytojų nerūpestingumo, o vėliau priteisęs neturtinės žalos atlyginimą jos sūnui (atsakovui), prieštaravo pats sau. Nors tiesioginė žala gydytojų veiksmais visų pirma buvo padaryta būtent pacientei (jos sveikatai ir gyvybei), kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad asmens mirties atveju teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir pilnamečiai vaikai, nepaisant darbingumo, jeigu santykiai su žuvusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005; 2018 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio (o ne atskirai iš konteksto ieškovės išimamų ir cituojamų sprendimo teiginių), teismas identifikavo ir, įvertinęs įrodymų visumą, iš esmės sutiko su atsakovo pozicija, kad ieškovės darbuotojų neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala ne tik jo motinos sveikatai (t. y. atsakovas įrodinėjo ne tik pragulų atsiradimo dėl neteisėtų ieškovės darbuotojų veiksmų faktą, kaip tokį), bet ir jog dėl tolesnės netinkamos priežiūros ir pragulų gydymo, jo motinos pragulos supūliavo, atsirado sepsis ir ji dėl to mirė. Taigi, šiuo atveju Radviliškio ligoninė, savo skunde teigdama neva atsakovas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nepagrįstai remiasi kasacinio teismo išaiškinimais bylose, kuriose buvo nagrinėjami klausimai dėl asmenų, susijusių su pacientu, teisės į žalos atlyginimą tuo atveju, kai netinkamas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas nesukėlė paciento mirties, o taip pat nepagrįstai nurodo asmeninių neturtinių ir turtinių teisių paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas. Dėl tos pačios priežasties, t. y. kaip neaktualūs nagrinėjamai bylai, atmestini ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas, neturtinės žalos dėl jo motinos sveikatai (o ne gyvybei) padarytos žalos atlyginimo galėtų reikalauti tik įrodęs savo išgyvenimų dėl minėtų aplinkybių išskirtinumą, lyginant su kitų asmenų išgyvenimais tokioje situacijoje.
36. Nesutiktina ir su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neobjektyviai ir šališkai vertino paties atsakovo poziciją dėl jam jo motinos mirtimi padarytos žalos fakto bei pobūdžio. Viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas įrodinėjo neturtinės žalos jam padarymo faktą bei siekė būtent jos atlyginimo. Ta aplinkybė, kad 2017 m. gruodžio 5 d. teismo posėdyje atsakovas, paklaustas priešingos šalies advokatės, be kita ko nurodė, jog patyrė ir turtinius nuostolius (nes nebegauna pinigų už motinos slaugą, jos pensijos, o pats atsakovas nebedirba, nes prižiūrėjo motiną ir pan.) savaime nereiškia, kad jokia neturtinė žala jam dėl motinos mirties nebuvo padaryta ir negali būti atlyginta. Minėtame teismo posėdyje, be ieškovės akcentuotų aplinkybių apie turtinės žalos padarymą, atsakovas taip pat buvo nurodęs, kad motinos slaugymas jam nebuvo našta, motina yra vienintelė ir būtų ją prižiūrėjęs, kad ir iki 100 metų. Šios aplinkybės, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuoti aspektai, kad pati A. B., prašydama nustatyti jai rūpybą, prašė rūpintoju paskirti būtent jos sūnų –atsakovą, jog ieškovė savo procesiniuose dokumentuose pripažino, kad atsakovas beveik kiekvieną dieną lankė savo motiną ligoninėje, rūpinosi jos sveikatos būkle, teiravosi dėl jos gydytojų, patvirtina, jog motinos netektis, nors jai jau buvo 91 metai, atsakovui buvo skaudi, o Komisijos nurodyta sumokėti atsakovui 2 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra ne tik adekvati susidariusiai situacijai, bet net labiau simbolinė ir, priešingai nei interpretuoja ieškovė, nereikalaujanti iš atsakovo įrodinėti jo netekties išskirtinumo, palyginus su kitų asmenų netektimis.
37. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, pasižymi tam tikra specifika. Neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Ji pasireiškia žmogaus psichinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, dėl daikto sugadinimo, yra sudėtinga. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie pat įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Neturtinės žalos atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtiems moralės ir etikos vertinimams kriterijai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010, kt.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovas, būdamas jau pats pagyvenusiu žmogumi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, detaliai neišdėstė ir neapibūdino jo patirtų dvasinių išgyvenimų dėl motinos mirties, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau paminėtas kitas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog atsakovo ir jo motinos ryšys buvo artimas, todėl atsakovas patyrė dvasinius išgyvenimus dėl motinos mirties, savaime nereiškia, kad teismas neobjektyviai ar šališkai vertino atsakovo poziciją. Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia apeliantės dėmesį, kad, kaip konstatuota pirmiau, netinkamų priežiūros ir gydymo paslaugų suteikimas pagreitino atsakovo motinos mirtį, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad A. B. mirtis atsakovui nebuvo ir negalėjo būti netikėta. Be to, aplinkybė, kad, įvertinus motinos amžių ir turėtas ligas, jos mirtis atsakovui neturėjo sukelti nepakeliamų išgyvenimų, nereiškia, jog atsakovas dėl jos pagreitinto mirties fakto apskritai nepatyrė ar negalėjo patirti jokių dvasinių išgyvenimų, todėl ieškovės argumentai dėl atsakovui padarytos žalos fakto nenustatymo visiškai nepagrįsti.
38. Apibendrindama pirmiau šioje nutartyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeidęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178, 185 straipsniai), tinkamai aiškindamas ir taikydamas materialinės teisės normas, susijusias su sveikatos priežiūros įstaigos civiline atsakomybe už jos darbuotojų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą paciento sveikatai ir (ar) gyvybei (CK 6.264, 6.283, 6.284 straipsniai), atsižvelgęs į ginčui aktualiais klausimais suformuotą teismų praktiką, pagrįstai konstatavo esant visoms ieškovės Radviliškio ligoninės civilinės atsakomybės sąlygoms ir atsisakė tenkinti pastarosios ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo Radviliškio ligoninė įpareigota išmokėti atsakovui R. Š. 2 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą, panaikinimo, todėl teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
39. Atmetus apeliacinį skundą ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš priešingos šalies nepriteisiamas (CPK 93 straipsnis).
40. Atsakovas R. Š. pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad jis sumokėjo 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą advokatui, todėl ši suma, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, jam priteistina iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui R. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės (juridinio asmens kodas 171448341) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.