Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo A. M. atsakovui VšĮ Radviliškio ligoninei 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad pretenzijų gydymo įstaigai dėl pagrindinio N. M. susirgimo (reumato sąlygoti širdies pokyčiai ir dėl to išsivystęs lėtinis paūmėjęs širdies nepakankamumas) gydymo ir sutuoktinės mirties apeliantas nereiškia, tačiau byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl atsakovo prievolės atlyginti ligoninėje mirusios N. M. ir apelianto galimai patirtą neturtinę žalą dėl N. M. susižalojimų gydymo įstaigoje, nesavalaikio dešinės rankos stipinkaulio lūžio diagnozavimo ir gydymo, ligonės fiksacijos prie lovos, dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų nerūpestingumo, nekompetencijos, netinkamo bendravimo su pacientės artimaisiais bei pažeidimų pildant medicininę dokumentaciją.

Dėl neteisėtų veiksmų. Teismas sprendė, kad dėl N. M. sunkios fizinės (rankos sutinusios dėl širdies patologijos, edemos) ir psichinės būklės (encefalopatiška, dezorientuota laike, aplinkoje ir savyje, nerami, diagnozuotas kitoks delyras) ją stebėję gydytojai anesteziologai reanimatologai L. P. ir S. Š. negalėjo garantuoti optimalaus rezultato – nedelsiant diagnozuoti pacientės patirtą traumą ir suteikti savalaikę pagalbą, nes ligonė buvo sunkios būklės, encefalopatiška, nerami ir nereiškė nusiskundimų. Komisija savo 2013 m. spalio 10 d. sprendime pateikė išvadą, kad žala N. M. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Radviliškio ligoninėje nepadaryta. Konsultantas specialistas anesteziologas reanimatologas pateikė atsakymus, kad pagrindinė diagnozė, dėl kurios stacionarizuota ligonė, nustatyta tinkamai ir profesionaliai. Dešiniojo stipinkaulio lūžis nustatytas vėliau dėl ligonės sunkios būklės, nustačius diagnozę buvo taikytas tinkamas gydymas. Žala ligonei padaryta nebuvo, tik nesuteiktas maksimalus komfortas. Konsultantas specialistas gydytojas psichiatras taip pat patvirtino, kad psichiatrinė diagnozė pacientei nustatyta laiku ir tinkamai, psichikos sutrikimo gydymas taip pat buvo adekvatus ir tinkamas, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas žala pacientės sveikatai nepadaryta. Konsultantas specialistas gydytojas ortopedas traumatologas Komisijai pateikė atsakymą, kad taikomas gydymas pacientei buvo tinkamas esant tokio tipo traumai. Stipinkaulio lūžis nustatytas praėjus kelioms dienoms po traumos dėl pacientės sunkios būklės, o lūžimo gydymas buvo tinkamas. Žala N. M. nepadaryta, tik nesuteiktos maksimalaus komforto sąlygos. Teismo vertinimu, šios išvados paneigia apelianto teiginius, kad sunkiai sergančiam asmeniui keturių dienų skausmas įtakojo sveikatos pablogėjimą, organizmo silpimą ir galimai greitesnę mirties datą.

Teismas nurodė, kad teiginius, jog nesavalaikiai buvo kreiptasi psichiatro, chirurgo konsultacijos ir nepagrįstai paskirtas ligonės fiksavimas lovoje, o gydytojas T. J., pacientei atlikęs lūžio repoziciją, viršijo medicinos gydytojo praktikos ribas paneigia duomenys, esantys Komisijos sprendime. Fiksacija galėjo tik apsaugoti žmogų nuo pakartotinių sužalojimų, medikamentinių linijų ištraukimo ir paskirto gydymo netaikymo. Konsultantai specialistai gydytojas psichiatras ir gydytojas ortopedas traumatologas pateikė komisijai atsakymus, kad pacientės fiksavimas lovoje buvo profilaktika prieš galimas kitas traumas ir negalėjo pabloginti pacientės bendros būklės. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas gydytojas B. K. paaiškino, kad, įvertinus pacientės psichinę būklę, rankų patinimus, ligonei neišsakant nusiskundimų, gydytojai anesteziologai reanimatologai neturėjo galimybės savalaikiai diagnozuoti rankos lūžimo. Liudytojo parodymai sutampa su trečiojo asmens T. J. paaiškinimais teisme. Teismo vertinimu, N. M. neturėjo kęsti skausmų, nes viso gydymo metu jai buvo leidžiami nuskausminamieji vaistai, tai patvirtina trečiųjų asmenų L. P., R. S. paaiškinimai teisme ir įrašai N. M. ligos istorijoje. Be to, ieškovas paaiškino, kad lankė sutuoktinę kiekvieną dieną, būdavo skyriuje apie valandą, tačiau apie galimą rankos lūžį sužinojo tik po keleto dienų, kai N. M. aplankyti atvykę giminaičiai perspėjo, kad ligonės ranka gali būti lūžusi. Byloje apklausta liudytoja D. J. taip pat patvirtino, kad apie galimai lūžusią mamos ranką ją informavo ieškovas rugsėjo 17 d. Ši aplinkybė įrodo, kad pati N. M. iki pagerėjo jos psichinė būklė, t. y. iki 2011 rugsėjo 16 d. rankos skausmais nei ieškovui, nei gydytojams nesiskundė. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad į bylą pateikta fotonuotrauka Nr. 16 įrodo, jog lūžis buvo toks akivaizdus, kad kvalifikuoti medikai privalėjo tai nedelsiant pastebėti, nes antstolio R. K. 2011 m. lapkričio 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota minėtos fotonuotraukos fiksavimo data – 2011 m. spalio 26 d. 19 val. 33 min., t. y. daugiau kaip po mėnesio nuo įvykio.

Dėl atsakovo veiksmų teisėtumo tuo aspektu, ar reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus gydytojai, žinoję apie pacientės kritimą prie lovos ir nurodę fiksuoti ligonės rankas, privalėjo prieš tai atlikti rentgenogramą ir kreiptis chirurgo ir psichiatro konsultacijų, ieškovas remiasi Tarnybos ataskaita, kurioje nustatyti formalūs medicininės dokumentacijos pildymo pažeidimai, susiję su pacientės fiksavimo paskyrimu, konsultantų kvietimu. Teismas nurodė, kad valstybinės medicininio audito inspekcijos nuostatuose numatyta funkcija nagrinėti pacientų prašymus, pareiškimus ir skundus turi būti suprantama kaip vienas iš būdų nustatyti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, vykdyti jų kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo kontrolę bei nustatyti priemones šiai priežiūrai gerinti, o ne ginti konkretaus asmens pažeistas teises. Tarnybos paskirtis yra ne vertinti pacientui padarytos žalos faktą, neteisėtus gydymo įstaigos veiksmus ir priežastinį ryšį, bet siekti gydymo įstaigos teikiamų paslaugų kokybės gerinimo. Ši institucija nėra įgaliota nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų, kurias konstatavus gydymo įstaigai galėtų kilti pareiga atlyginti pacientui padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1140/2003; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2 -1217/07; 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-153/2012). Todėl teismas vadovavosi didesnę įrodomąją reikšmę turinčiu įrodymu – Komisijos 2013 spalio 10 d. sprendime esančiais duomenimis, kad nagrinėjamu atveju pacientės fiksacija galėjo tik apsaugoti žmogų nuo pakartotinių sužalojimų, medikamentinių linijų ištraukimo, paskirto gydymo netaikymo ir nepablogino pacientės bendros būklės. Ieškovas Komisijos išvadas ginčijo prielaidomis, kad sunkiai sergančiam asmeniui keturių dienų skausmas įtakojo sveikatos pablogėjimą, organizmo silpimą ir galimai greitesnę mirties datą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog medicinos paslaugos VšĮ Radviliškio ligoninėje N. M. buvo teiktos aplaidžiai ar netinkamai, todėl gydymo įstaigoje atsiradusios neigiamos pasekmės – pacientės patirtos traumos, laikytinos ne gydytojų veiksmų/neveikimo rezultatu, bet nelaimingu atsitikimu. Sprendžiant dėl atsakovo darbuotojų veiksmų teisėtumo tuo aspektu, ar medicinos personalo elgesys bendraujant su pacientės artimaisiais, atitiko teisėtumo reikalavimus, teismas nurodė, kad ieškovas ne tik nepateikė jokių leistinų įrodymų, bet ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie neteisėtą ar neetišką atsakovo personalo bendravimą su pacientės artimaisiais. Kaltinimus medikams dėl jų netinkamo elgesio bendraujant išreiškė liudytoja, mirusios pacientės N. M. dukra, A. J., kuri ieškinio reikalavimų gydymo įstaigai nepateikė, todėl teismas su liudytojos Juozaitienės asmeniu susijusių aplinkybių neanalizavo (CPK 265 str. 2 d.).

Dėl žalos fakto. Teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad dėl sužalojimo (rankos lūžio ir sumušimų) N. M. ar jos sutuoktinis patyrė itin intensyvias ir ilgalaikes neigiamas emocijas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pats jokių sužalojimų nepatyrė ir tiesiogiai nematė kaip susižalojo jo sutuoktinė. Ją lankydamas kiekvieną dieną ieškovas iki rugsėjo 16 d., galimai dėl sutrikusios sutuoktinės psichikos ir jai paskirtų stiprių nuskausminamųjų vaistų, neišgirdo jos nusiskundimų, nepastebėjo rankos lūžio. N. M. pretenzijų gydymo įstaigai nereiškė. Ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad N. M. iki mirties buvo gydoma VšĮ Radviliškio ligoninėje ir niekada nesiprašė išrašoma iš šios gydymo įstaigos. Teismo vertinimu, ši aplinkybė įrodo, kad N. M. pretenzijų dėl jai teikiamų gydymo paslaugų kokybės atsakovui neturėjo. Teismas pripažino, kad ieškovas patyrė neigiamų išgyvenimų, tačiau ne kiekvienu atveju dėl liūdesio, streso, įtampos, nelaimingų atsitikimų ar paciento mirties jo artimiesiems turi būti atlyginama neturtinė žala. Įvertinęs bylos medžiagą teismas sprendė, kad ieškovas, ilgą laiką pats slaugęs sunkiai sergančią sutuoktinę namuose, lydėjęs ją į ligoninę, lankęs kiekvieną dieną reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, matęs jos senkančias gyvybines funkcijas, žinojo apie itin sunkią ligonės būklę ir trinkančią jos psichiką, todėl galėjo adekvačiai suvokti situaciją ir ligonės blaškymosi sukeltas pasekmes, t. y. patirtas traumas ir fiksavimą prie lovos. Atsižvelgtina ir į tai, kad dėl patirtų sužalojimų N. M. gyvybei nebuvo iškilusi grėsmė, sužalojimai neįtakojo pagrindinės ligos eigos ir atokiųjų išeičių. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto ir neteisėtų atsakovo darbuotojų veiksmų, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas jo sutuoktinei N. M., todėl ieškinys negali būti tenkinamas.

Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo ir į atsakovo atstovės darbo ir laiko sąnaudas, priteistinas bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 1000 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas ieškinį pareiškė tik VšĮ Radviliškio ligoninei, nors tarp atsakovo ir draudimo bendrovės „BTA Insurance Company“ sudaryta Sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo sutartis. Apeliantas į minėtą draudimo bendrovę nesikreipė. Apeliantas nepagrįstai, vadovaudamasis tik emocijomis bei prielaidomis, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje surinkus įrodymus. Teismas visapusiškai ir objektyviai tyrė visus byloje esančius įrodymus ir, juos teisingai įvertinęs, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Duomenų, paneigiančių objektyvių, specialiomis medicininėmis žiniomis pagrįstų paaiškinimų, apeliantas nepateikė, Komisijos išvadas ginčija tik pasvarstymais ir prielaidomis. Tarnybos ataskaita, kuria remiasi apeliantas, nepaneigia Komisijos sprendime esančių duomenų. Tarnybos įsakymu atsakovui jokios sankcijos netaikytos. Teismas pagrįstai sprendė, kad Tarnyba atlieka formalų sveikatos priežiūros staigų darbuotojų veiksmų vertinimą atitikties teisės aktų reikalavimams požiūriu, tačiau nėra įgaliota nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų, kurias konstatavus gydymo įstaigai galėtų kilti pareiga atlyginti pacientui padarytą žalą. Teismas pagrįstai sprendė, kad stipinkaulio lūžis buvo nustatytas vėliau dėl pacientės sunkios būklės, o ne dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų kaltės; nustačius diagnozę buvo taikytas tinkamas gydymas; žala N. M. nebuvo padaryta, tik nebuvo suteiktos maksimalaus komforto sąlygos. Teismas teisingai konstatavo, kad apeliantas nepateikė bei nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie neteisėtą ir neetišką atsakovo personalo bendravimą su pacientės artimaisiais. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai sprendė, kad atsakovo darbuotojų neteisėti veiksmai kaip sąlyga civilinei atsakomybei kilti neįrodyti. Ligonės fiksavimas lovoje paskirtas gydytojo anesteziologo – reanimatologo, nes budėjimo metu ligoninėje gydytojo psichiatro konsultacija buvo negalima. Ligonės fiksacija lovoje buvo paskirta, siekiant išvengti pacientės sužalojimo bei siekiant sėkmingai taikyti paskirtą gydymą. Fiksacija galėjo apsaugoti pacientę nuo pakartotinių sužalojimų, medikamentinių linijų ištraukimo, užtikrinti paskirto gydymo taikymą. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika. Jeigu neturtinė žala atsirado dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, kuris nesukėlė paciento mirties, tai mirusiojo paciento sutuoktinis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamo gydymo tik įrodęs, kad jis asmeniškai patyrė nepaprastai didelių išgyvenimų, susijusių su netinkamu gydymo paslaugų teikimu jo sutuoktiniui – pacientui. Byloje negalima daryti išvados, kad dėl sužalojimo (rankos lūžio ir sumušimų) N. M. ar jos sutuoktinis patyrė itin intensyvias ir ilgalaikes neigiamas emocijas. Apeliantas sužalojimų nepatyrė, jis nematė, kaip susižalojo jo sutuoktinė, ją lankydamas kiekvieną dieną iki rugsėjo 16 d., jis nežinojo apie tai, kad sutuoktinei lūžo rankos kaulas, negirdėjo jos nusiskundimų. N. M. pretenzijų dėl jai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės atsakovui neturėjo. Apeliantas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto ir neteisėtų atsakovo darbuotojų veiksmų, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas jo sutuoktinei N. M.. Todėl pagrįstai teismas pareikštą ieškinį atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas skundžiamame sprendime padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, vadovaujantis objektyviu ir visapusišku aplinkybių išnagrinėjimu.Spęsdamas dėl atsakovo darbuotojų veiksmų teisėtumo, teismas teisingai konstatavo, kad apeliantas ne tik nepateikė jokių leistinų įrodymų, bet ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie neteisėtą ir neetišką atsakovo personalo bendravimą su pacientės artimaisiais. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo darbuotojų neteisėti veiksmai neįrodyti. Apeliantas neįvardino nei vieno gydytojo ar slaugytojos, kuris teikė nekokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas N. M., savo darbo atliko nerūpestingai, neatidžiai ir dėl to apeliantui ar jo sutuoktinei buvo padaryta žala. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė žalos fakto, nes negalima daryti išvados, jog dėl sužalojimo (rankos lūžio ir sumušimo) N. M. ar jos sutuoktinis patyrė itin intensyvias ir ilgalaikes neigiamas emocijas. Todėl ieškinys pagrįstai atmestas.

Žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes šalys neprašo išreikalauti ir prijungti bei tirti byloje naujų įrodymų, kurių neturėjo galimybės gauti ir pateikti. Apeliantas savo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka neargumentavo, todėl toks prašymas negali būti patenkintas.