- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-18
- Bylos Nr.
- 2-536-267/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- viešosios įstaigos Radviliškio ligoninės
- Trečiasis asmuo
- "BTA Insurance Company" SE filialas Lietuvoje Išvadą duodanti institucija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija Radviliškio ligoninė Liudytojas Panevėžio respublikinė ligoninė
- Kategorijos
- 44.5.2.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo A. M. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Radviliškio ligoninei, tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų R. S., L. P., N. B., L. K., T. J., A. B., BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje vykdančiai savo veiklą per „BTA Insurance Company“ SE filialą, dėl pacientų teisių pažeidimo ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai
Ieškovas A. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Radviliškio ligoninė (toliau tekste – VšĮ Radviliškio ligoninė) 50 000 Lt neturtinę žalą dėl jo sutuoktinės N. M., mirusios ligoninėje (duomenys neskelbtini), netinkamo gydymo ir nežmoniško Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus darbuotojų elgesio su sunkiai sergančia paciente bei jos artimaisiais. Ieškinyje nurodyta, kad N. M. nuo 2011-09-12 iki 2011-09-26 buvo gydoma VšĮ Radviliškio ligoninės Reanimacijos intensyvios terapijos skyriuje, vėliau perkelta į kitus skyrius. Jos būklė buvo sunki ir (duomenys neskelbtini) N. M. mirė. Ieškovas teigia, kad dėl nepriežiūros Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje N. M. nebuvo užtikrintas saugumas ir priežiūra, dėl ko ligonei lūžo ranka, buvo praskeltas antakis, sumušta galva bei dešinė blauzda. Pacientės dukrai ir ieškovui gydytojai paaiškino, kad ligonė buvo nerami, blaškėsi ir susižalojo pati į lovos groteles. Gydytojai N. M. rankos lūžimo nepastebėjo keturias paras, nors ligonė skundėsi riešo skausmais. Nebuvo atlikta visapusiška ir pilnavertė susižalojusios pacientės apžiūra, neužtikrinta savalaikė gydytojo traumatologo konsultacija, dėl ko pacientei nebuvo suteikta būtinoji pagalba, nuskausminimas, o tai reiškia netinkamą gydymą ir netinkamą medicininę pagalbą sergančiam asmeniui. Negana to, lūžusi ranka buvo pririšta prie lovos, tačiau ligos istorijoje neįrašytas pacientės fiksavimo paskyrimas ir jo tikslingumas, o gydytojas T. J., 2011-09-17 atlikęs N. M. lūžio repoziciją, viršijo medicinos gydytojo kompetenciją. Ieškovo teigimu, yra akivaizdu, kad sunkiai sergančiam asmeniui keturių dienų skausmas įtakojo sveikatos pablogėjimą, organizmo silpimą ir galimai greitesnę mirties datą. Be to, bendraudami su pacientės artimaisiais, gydymo įstaigos darbuotojai elgėsi nemandagiai, pažeisdami asmens teisę į privatumą. Dėl šių aplinkybių buvo kreiptasi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri pateikė 2013-05-14 ataskaitą ir 2013-05-15 įsakymą Nr. T-633. Kontrolės ataskaitose pateiktos išvados, iš kurių akivaizdžiai ir nedviprasmiškai matosi pacientės teisių pažeidimai. Ieškovas kreipėsi ir į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (toliau – ir Komisija),prašydamas atlyginti dėl N. M. gydymo ir mirties patirtą neturtinę žalą. 2013-10-10 Komisija nusprendė netenkinti A. M. pareiškimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, išvadoje nurodžiusi, kad žala N. M. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Radviliškio ligoninėje nebuvo padaryta. Nesutikdamas su Komisijos sprendimu ieškovas prašo priteisti 50000 Lt neturtinę žalą. Ieškinys grindžiamas LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis ir CK 6.250 straipsniu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje ieškovas A. M. ieškinį palaikė, prašė priteisti dėl ligoninės darbuotojų kaltės patirtą neturtinę 50000 Lt dydžio žalą. Paaiškino, kad labai išgyvena dėl sutuoktinės mirties ir jos patirtų kančių, kurias matė kiekvieną dieną lankydamas ligonę.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas advokatas M. P. teismo posėdyje nurodė, kad byloje yra įrodytos visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, nes ieškovo sutuoktinė VšĮ Radviliškio ligoninėje patyrė pragaro kančias dėl laiku nediagnozuoto ir keturias paras negydyto rankos lūžio. Akcentavo, kad ieškinys pareikštas ne dėl pacientės mirties, o dėl netinkamų pacientei teiktų gydymo paslaugų, kurios lėmė ligonės sužalojimus, kančias ir skausmą.
Atsiliepimas
Atsakovė VšĮ Radviliškio ligoninė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Teigė, kad neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, reikalaujantis žalos atlyginimo. Atsakovės manymu, šių aplinkybių ieškovas neįrodė. Atsiliepime teigiama, kad pacientei N. M. Radviliškio ligoninėje buvo suteiktos tinkamos ir kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, taikytas adekvatus ir šiuolaikiškas gydymas. Visą gydymosi laikotarpį jai buvo skiriami nuskausminantys preparatai, todėl ligonė neturėjo jausti skausmo. Ligonės fiksavimas lovoje buvo paskirtas gydytojo anesteziologo reanimatologo, siekiant išvengti pacientės susižalojimo bei sėkmingai taikyti paskirtą gydymą. Neišsamiu šios procedūros aprašymu pacientei žala nebuvo padaryta. Pacientės stipinkaulio lūžis sėkmingai sugijo, psichiatrinė ir bendroji diagnozė buvo savalaikė ir tinkama, gydymas adekvatus ir tinkamas, klaidų gydant nebuvo padaryta. Pacientės fiksavimas lovoje negalėjo pabloginti jos būklės ir tai nenulėmė lėtalinės išeities. Pacientė (duomenys neskelbtini) mirė ne dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų kaltų ir neteisėtų veiksmų, o dėl daugybę metų užsitęsusių lėtinių susirgimų, išsekinusių ligonės organizmą. Kadangi byloje nenustatytas atsakovės darbuotojų veiksmų neteisėtumas, tai laikytina, kad paneigta ir atsakovės VšĮ Radviliškio ligoninės kaltės prezumcija (CK 6.263 str.). Atsakovė atkreipė teismo dėmesį, kad ieškovas A. M. neturi reikalavimo teisės šioje byloje, nes LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta tik žalą patyrusio paciento teisė į žalos atlyginimą. Šiuo atveju N. M. skundo sveikatos priežiūros įstaigai nepateikė, pati ligonė pretenzijų ligoninei nereiškė. Skundą 2011-10-24 pateikė jos sutuoktinio A. M. atstovas advokatas M. P.. Skundu buvo prašoma atlyginti N. M. 10000 Lt neturtinę žalą. Atsakovė atmetė skundą kaip nepagrįstą. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2013 m. spalio 10 d. sprendimu netenkino A. M. pareiškimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir konstatavo, kad žala pacientei N. M. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas Radviliškio ligoninėje, nebuvo padaryta. Atsiliepime į ieškinį teigiama, kad atsakovas, pareiškęs aiškiai nepagrįstą ieškinį, piktnaudžiauja teise, nes visiškai nepaiso Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, ir daro žalą gydymo įstaigai (1 t., 89–96 b. l.).
Atsakovės atstovė advokatė S. B. teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti ir priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsikirtimus grindė atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais, rėmėsi kasacinio teismo nutartimis, byloje apklaustų trečiųjų asmenų paaiškinimais ir liudytojo B. K. parodymais.
Tretieji asmenys R. S., L. P., N. B., L. K., T. J., A. B. taip pat pateikė atsiliepimus į ieškinį, kuriuose nurodė, kad pacientei N. M. buvo suteiktos tinkamos ir kvalifikuotos medicinos paslaugos, todėl ieškinys turi būti atmestas (2 t., 21–38 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje slaugytojos L. K., A. B. ir N. B. prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad vykdė visus gydytojų nurodymus ir žalos ligonei nepadarė. L. K. paaiškino, kad jos budėjimo metu ligonė N. M. buvo nerami, pikta. Klojant lovą ligonė suklupo prie lovos, vėliau atsiprašė, sakė, kad norėjo pabėgti. Ligonė buvo fiksuota prie lovos nakties metu gydytojo S. Š. nurodymu.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo gydytojas T. J. teismo posėdyje paaiškino, kad rugsėjo 17 d. budėjo priėmimo skyriuje ir buvo pakviestas į Reanimacijos skyrių, kur ligonei N. M. apčiuopos būdu diagnozavo dešinio stipinkaulio lūžį ir suteikė būtinąją pagalbą. Pacientei vietinėje nejautroje buvo atlikta lūžio uždaroji repozicija ir įmobilizacija gipso langete.
Trečiasis asmuo gydytoja R. S. teismo posėdyje paaiškino, kad pacientės būklės sekimas Reanimacijos skyrius buvo vykdomas tinkamai. Pacientei buvo skiriami nuskausminamieji preparatai (morfijus, ketalonas, naklofenas), todėl ji negalėjo kentėti dėl skausmo. Apie ligonės patirtą rankos traumą ji sužinojo vėliau iš gydytojo S. Š. paiškinimo.
Trečiasis asmuo gydytoja L. P. teismo posėdyje paaiškino, kad N. M. buvo stacionarizuota sunkios būklės. Jos budėjimų metu ligonė nebuvo fiksuota ir rankos skausmu nesiskundė. 2011-09-14 apie 21 val. į Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių pro procedūrų kabinetą įėjusi pacientės dukra D. J. reikalavo paaiškinimų, sukėlė skyriuje sumaištį.
Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE su ieškiniu taip pat nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas. Teigė, kad ieškinio argumentai nėra aiškūs, nesuprantama kam padarytą žalą įrodinėja ieškovas – ar jam pačiam, ar mirusiai jo sutuoktinei. Neaišku ir tai dėl ko prašoma atlyginti žalą ar dėl pacientei lūžusios rankos, ar dėl jos mirties. Atkreipia teismo dėmesį, kad N. M. mirties liudijime fiksuota mirties priežastis yra kairiojo skilvelio nepakankamumas (TLK kodas 150.1). Bendrieji protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai neleidžia gydytojo profesinės atsakomybės suabsoliutinti, todėl nustačius, kad savo darbą ligoninės personalas atliko rūpestingai, atidžiai ir taip, kaip tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėl to atsirado, nuo atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas, o žala laikoma atsitiktine. Trečiojo asmens teigimu šiai bylai reikšminga aplinkybė, kad žalos atlyginimo prašo ne pacientas, o jo sutuoktinis. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad trečiųjų asmenų teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo galima pateisinti CK 6.283 straipsniu, jei trečiojo asmens išgyvenimus galima laikyti sveikatos sužalojimu, o išgyvenimų sunkumo laipsnis ir poveikis ieškovo sveikatai turi būti vertinamas prašomos priteisti žalos dydžio kontekste (2 t., 43–47 b. l.).
Trečiojo asmens „BTA Insurance Company“ SE atstovė V. M. teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas ne tik neįrodė, bet ir neįrodinėjo būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti.
Teismo nustatytos faktinės aplinkybės
Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad ieškovo A. M. sutuoktinė N. M., gimusi (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugsėjo 12 d. 20 val. šeimos gydytojo siuntimu, lydima sutuoktinio, atvyko į VšĮ Radviliškio ligoninę. Dėl sunkios būklės (dūstanti, lūpose cianozė, priverstinė sėdima padėtis, širdies veikla aritmiška rankos patinusios, kojose edemos), ligonė buvo hospitalizuota Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Medicinos dokumentuose nurodyta preliminari diagnozė – reumatas, mitralinio vožtuvo, trigubo vožtuvo nepakankamumas, sunki lėtinė obstrukcinė plaučių liga su kvėpavimo funkcijos nepakankamumu.
Ieškovas neginčija, kad Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje gydytojai išpildė lėtinio paūmėjusio širdies nepakankamumo gydymo sąlygas ir N. M. taikomas šios ligos gydymas buvo tinkamas. Šiame skyriuje ligonė gydyta 14 dienų, vėliau ligonės gydymas buvo tęsiamas pirmajame Vidaus ligų skyriuje. 2011 m. spalio 3 d. pacientė nukreipta į Radviliškio ligoninės Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių, čia gydėsi iki 2011 m. lapkričio 28 d. 2011 m. lapkričio 28 d. vėl buvo perkelta į ligoninės vidaus ligų skyrių, kuriame tą pačią dieną mirė. Letalinę išeitį nulėmė ligonės organizmą išsekinę lėtiniai susirgimai, mirties priežastis – kairiojo skilvelio nepakankamumas (TLK kodas 150.1). Šiuos ginčo šalių pripažintus faktus, kurie pagrįsti į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (N. M. gydymo stacionare ligos istorija, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų teisių priežiūros skyriaus 2013-05-14 Kontrolės Nr. T3-196/2012 Ataskaita, 2013 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos Sprendimas Nr. 56-77 „Dėl A. M. pareiškimo“), trečiųjų asmenų R. S., L. P. L. K., A. B. paaiškinimais ir liudytojos D. J. parodymais, teismas laiko nustatytais ir su jais susijusių įrodymų plačiau neanalizuoja (CPK 187 str.).
Ginčo šalys pripažįsta ir tai, kad pirmosiomis gydymo dienomis Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje pacientė N. M. susižalojo, dešinio stipinkaulio lūžis ligonei buvo diagnozuotas ir pirmoji pagalba suteikta tik po keturių dienų, t. y. 2011 m. rugsėjo 17 d. Be to, dvi paras, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d. pacientei buvo taikytas fiksavimas lovoje. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikta medicininė dokumentacija, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų teisių priežiūros skyriaus 2013-05-14 Kontrolės Nr. T3-196/2012 Ataskaitoje ir Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos Sprendime esantys duomenys, ieškovo A. M., trečiųjų asmenų paaiškinimai ir liudytojų B. K. bei D. J. parodymai (1t., 14–26 b. l., 2 t., 72, 109– 139 b. l.).
Pretenzijų gydymo įstaigai dėl pagrindinio N. M. susirgimo (reumato sąlygoti širdies pokyčiai ir dėl to išsivystęs lėtinis paūmėjęs širdies nepakankamumas) gydymo ir sutuoktinės mirties ieškovas A. M. nereiškia, tačiau byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl atsakovės VšĮ Radviliškio ligoninės prievolės atlyginti ligoninėje mirusios N. M. ir jos sutuoktinio A. M. galimai patirtą neturtinę žalą dėl pacientės N. M. susižalojimų gydymo įstaigoje, nesavalaikio dešinės rankos stipinkaulio lūžio diagnozavimo ir gydymo, ligonės fiksacijos prie lovos ir, kaip teigiama ieškinyje, dėl sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų nerūpestingumo, nekompetencijos, netinkamo bendravimo su pacientės artimaisiais bei pažeidimų pildant medicininę dokumentaciją.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią sveikatos priežiūros įstaigų deliktinės civilinės atsakomybės ir jai taikyti būtinų sąlygų nustatymo praktiką, kurioje nurodoma, kad sveikatos priežiūros įstaigoms už gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams kyla deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.246–6.250, 6.283 straipsniai, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnis). Tai reiškia, kad asmuo, pareiškęs ieškinį sveikatos priežiūros įstaigai dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos priežastinį ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
Dėl neteisėtų veiksmų
Ieškovas A. M. įrodinėja VšĮ Radviliškio ligoninės gydytojų neteisėtą neveikimą, teikiant gydymo paslaugas jo sutuoktinei N. M., nurodydamas, kad dėl medikų aplaidumo, nepakankamos kvalifikacijos ir netinkamo dokumentacijos pildymo keturias paras N. M. nebuvo diagnozuotas lūžis ir pavėluotai suteikta būtinoji medicininė pagalba.
Byloje pateikti įrodymai leidžia spręsti, kad dėl N. M. sunkios fizinės (rankos sutinusios dėl širdies patologijos, edemos) ir psichinės būklės (encefalopatiška, dezorientuota laike, aplinkoje ir savyje, nerami, diagnozuotas kitoks delyras), t. y. dėl objektyvių priežasčių, ją stebėję gydytojai anesteziologai reanimatologai L. P. ir S. Š., negalėjo garantuoti optimalaus rezultato – nedelsiant diagnozuoti pacientės patirtą traumą ir suteikti savalaikę pagalbą, nes ligonė buvo sunkios būklės, encefalopatiška, nerami ir nereiškė nusiskundimų. N. M. ligos istorijoje, yra duomenys, kad 2011-09-14 8:10 val. gydytojas S. Š. įrašė, jog prašo psichiatro konsultacijos. Konsultantų lape yra 2011-09-14 8:10 įrašas, kad gydytoja D. J., apžiūrėjusi ligonę, fiksavo, jog ligonės bendra būklė sunki, ji nerami, sujaudinta, rėkė, kaukė, sunkiai suėjo į kontaktą, negirdėjo pašnekovo. Psichiatrė nustatė diagnozę – kitoks delyras ir paskyrė gydymą haloperidoliu, depakinu. Įrašė, kad praėjus delyrui, haloperidolį nutraukti. Pacientei paskirtas gydymas padėjo, ji tapo ramesnė. 2011-09-15 7:30 val., 20:00 ligos istorijoje įrašyta, kad ligonė ryte kiek ramesnė, rankos nebefiksuotos, jos būklė stabilizuojasi, sąmoninga, kiek neadekvati. Tik 2011 m. rugsėjo 16 d., pagerėjus psichinei būklei, N. M. pasakė jaučianti dešinės rankos skausmus. Gydytojas S. Š. ligos istorijoje įrašė, kad ligonė skundžiasi dešinės rankos skausmu, todėl jai buvo paskirta chirurgo konsultacija, o 2011-09-17 buvo nustatytas stipinkaulio lūžimas, vietinėje nejautroje atlikta lūžio repozicija, imobilizacija gipso langete. 2011-09-21 gydytojas radiologas P. V. įvertino dešinio riešo sąnario rentgenogramą – stipinkaulio lūžis tipinėje vietoje. 2011-09-21 konsultantų lape gydytojas ortopedas traumatologas N. Z. nurodė, kad vietinėje nejautroje atliko lūžgalių repoziciją, imobilizavo gipso langete, rekomendavo imobilizaciją 5 savaitėms. Pacientės stipinkaulio lūžis sėkmingai sugijo.
Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2013 m. spalio 10 d. Sprendime pateikė išvadą, kad žala N. M. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Radviliškio ligoninėje nebuvo padaryta, todėl atsisakyta tenkinti A. M. pareiškimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Komisijos sprendime nurodyta, kad dėl išvadų, kurioms reikalingos specialios žinios tiriant pareiškėjo A. M. skundą, buvo kreiptasi į Sveikatos apsaugos ministerijos konsultantus specialistus. Konsultantas specialistas anesteziologas reanimatologas pateikė atsakymus, kad pagrindinė diagnozė (reumato sąlygoti širdies pokyčiai ir dėl to išsivystęs lėtinis paūmėjęs širdies nepakankamumas), dėl kurios stacionarizuota ligonė, nustatyta tinkamai ir profesionaliai. Taikomas gydymas buvo adekvatus, tinkamas ir šiuolaikinis. Dešiniojo stipinkaulio lūžis nustatytas vėliau dėl ligonės sunkios būklės, nustačius diagnozę buvo taikytas tinkamas gydymas. Žala ligonei padaryta nebuvo, tik nesuteiktas maksimalus komfortas.
Konsultantas specialistas gydytojas psichiatras taip pat patvirtino, kad psichiatrinė diagnozė pacientei buvo nustatyta laiku ir tinkamai, psichikos sutrikimo gydymas taip pat buvo adekvatus ir tinkamas, teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, žala pacientės sveikatai nepadaryta. Konsultantas specialistas gydytojas ortopedas traumatologas Komisijai pateikė atsakymą, kad taikomas gydymas pacientei buvo tinkamas esant tokio tipo traumai. Stipinkaulio lūžis nustatytas praėjus kelioms dienoms po traumos, dėl pacientės sunkios būklės, o lūžimo gydymas buvo tinkamas. Žala N. M. nebuvo padaryta, tik nebuvo suteiktos maksimalaus komforto sąlygos. Šios išvados paneigia ieškovo atstovo teiginius, kad sunkiai sergančiam asmeniui keturių dienų skausmas įtakojo sveikatos pablogėjimą, organizmo silpimą ir galimai greitesnę mirties datą.
Ieškovo A. M. atstovo advokato M. P. argumentus, kad specialistų išvadomis negalima remtis, nes Sprendime nenurodytos konsultantų pavardės, teismas atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Komisijos sprendimą pasirašė Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos pirmininkas J. V. Š. ir, teismo vertinimu, to visiškai pakanka 2013-10-10 Komisijos Sprendimą „Dėl A. M. pareiškimo“ vertinti kaip tinkamą įrodymą CPK 177, 197 straipsnių prasme.
Teiginius, kad nesavalaikiai buvo kreiptasi psichiatro, chirurgo konsultacijos ir nepagrįstai paskirtas ligonės fiksavimas lovoje, o medicinos gydytojas T. J., pacientei atlikęs lūžio repoziciją, viršijo medicinos gydytojo praktikos ribas paneigia duomenys, esantys Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2013 m. spalio 10 d. Sprendime Nr. 56-77 „Dėl A. M. pareiškimo“ (1 t., 22–26, 127–131 b. l.). Šiame dokumentuose nurodyta, kad dešinio stipinkaulio lūžis N. M. buvo nustatytas vėliau dėl sunkios ligonės būklės ir tai neįtakojo pagrindinės ligos eigos ir atokiųjų išeičių. Komisijos Sprendime konstatuota, kad konsultantas specialistas anesteziologas reanimatologas nurodė, jog ligonės fiksavimas lovoje buvo paskirtas gydytojo anesteziologo reanimatologo, nes budėjimo metu ligoninėje gydytojo psichiatro konsultacija buvo negalima, siekiant išvengti pacientės sužalojimo, bei sėkmingo paskirto gydymo taikymo. Nurodyta ir tai, kad gydytojo psichiatro konsultacijai nebuvo reikalo, nes gydytojo anesteziologo-reanimatologo kompetencija pagal MN 25:2009 Gydytojo anesteziologo-reanimatologo normos VII skirsnį Kompetencija (15 punktas) leidžia nustatyti kognityvinę disfunkciją bei psichomotorinį sujaudinimą. Fiksacija galėjo tik apsaugoti žmogų nuo pakartotinių sužalojimų, medikamentinių linijų ištraukimo ir paskirto gydymo netaikymo. Konsultantai specialistai gydytojas psichiatras ir gydytojas ortopedas traumatologas taip pat pateikė komisijai atsakymus, kad pacientės fiksavimas lovoje buvo profilaktika prieš galimas kitas traumas ir negalėjo pabloginti pacientės bendros būklės.
Teismo posėdyje apklaustas liudytojas gydytojas B. K. paaiškino, kad, įvertinus pacientės psichinę būklę, rankų patinimus, ligonei neišsakant nusiskundimų, gydytojai anesteziologai reanimatologai neturėjo galimybės savalaikiai diagnozuoti rankos lūžimo. Liudytojo parodymai sutampa su trečiojo asmens T. J. paaiškinimais teisme.
Be to, teismas sutinka su atsakovės atstovės advokatės S. B. pateiktais atsikirtimais, kad N. M. neturėjo kęsti skausmų, nes viso gydymo metu jai buvo leidžiami nuskausminamieji vaistai. Tai patvirtina trečiųjų asmenų L. P., R. S. paaiškinimai teisme ir įrašai N. M. ligos istorijoje. Be to, ieškovas A. M. 2014 m. liepos 29 d. teismo posėdyje nurodė, kad lankė sutuoktinę kiekvieną dieną, būdavo skyriuje apie valandą, tačiau apie galimą rankos lūžį sužinojo tik po keleto dienų, kai N. M. aplankyti atvykę giminaičiai perspėjo, kad ligonės ranka gali būti lūžusi. Byloje apklausta liudytoja D. J. taip pat patvirtino, kad apie galimai lūžusią mamos ranką ją informavo ieškovas rugsėjo 17 d., kai jos mamą aplankė giminaičiai. Ši aplinkybė įrodo, kad pati N. M. iki pagerėjo jos psichinė būklė, t. y. iki 2011 rugsėjo 16 d., rankos skausmais nei ieškovui, nei gydytojams nesiskundė. Ieškovo atstovo advokato M. P. teiginius, kad į bylą pateikta fotonuotrauka Nr. 16 (1 t. 41 b. l.) įrodo, jog lūžis buvo toks akivaizdus, kad kvalifikuoti medikai privalėjo tai nedelsiant pastebėti, teismas atmeta, nes antstolio R. K. 2011-11-30 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota minėtos fotonuotraukos fiksavimo data – 2011 m. spalio 26 d. 19 val. 33 min., t. y. daugiau kaip po mėnesio nuo įvykio.
Spręsdamas dėl atsakovės veiksmų teisėtumo tuo aspektu, ar reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus gydytojai, žinoję apie pacientės kritimą prie lovos ir nurodę fiksuoti ligonės rankas, privalėjo prieš tai atlikti rentgenogramą ir kreiptis chirurgo ir psichiatro konsultacijų, teismas vadovaujasi Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad gydytojo veiksmų standartas apima ne tik medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles, bet ir gydytojo veiksmų vertinimą protingumo, sąžiningumo kriterijais, konkrečiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje viešoji įstaiga Kauno medicinos universiteto klinikos v. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-236/2010). Nurodyta kasacinio teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad, sprendžiant dėl gydytojo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti vertinama, ar konkrečiomis aplinkybėmis gydytojas teikė medicinos pagalbą, dėdamas maksimalias pastangas. Kartu kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta ir tai, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. VĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2011). Jeigu gydytojas savo darbą atliko rūpestingai, atidžiai ir taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėlto atsirado, nuo atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas ir žala laikoma atsitiktine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. ir A. P. v. VšĮ Kauno raudonojo kryžiaus klinikinė ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2013).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Pagrindinis įrodymas, kuriuo remiasi ieškovas A. M. yra Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos (toliau – ir Tarnyba) ataskaita, kurioje buvo nustatyti formalūs medicininės dokumentacijos pildymo pažeidimai, susiję su pacientės fiksavimo paskyrimu, konsultantų kvietimu. Teismas sutinka su atsakovės ir trečiojo asmens „BTA Insurance Company“ SE pateiktais argumentais vertinant šį įrodymą, kai remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią valstybinės medicininio audito inspekcijos nuostatuose numatyta funkcija nagrinėti pacientų prašymus, pareiškimus ir skundus turi būti suprantama kaip vienas iš būdų nustatyti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, vykdyti jų kokybės (tinkamumo) ir efektyvumo kontrolę bei nustatyti priemones šiai priežiūrai gerinti, o ne ginti konkretaus asmens pažeistas teises. Tarnybos paskirtis yra ne vertinti pacientui padarytos žalos faktą, neteisėtus gydymo įstaigos veiksmus ir priežastinį ryšį, bet siekti gydymo įstaigos teikiamų paslaugų kokybės gerinimo. Ši institucija atlieka formalų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų veiksmų vertinimą atitikties teisės aktų reikalavimams požiūriu (vertina dokumentaciją, įstaigoje priimtus ligų ir būklių gydymo algoritmus, vidinius sveikatos priežiūros įstaigos aktus, darbo organizavimo įstaigoje tvarką, tačiau ši institucija nėra įgaliota nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų, kurias konstatavus gydymo įstaigai galėtų kilti pareiga atlyginti pacientui padarytą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-11-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-1140/2003; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2 -1217/07; 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-153/2012).
CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Tačiau teismas, remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, spręsdamas konkretų ginčą, gali suteikti didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie patikimiau patvirtina ar paneigia tam tikrų įrodinėjamų faktų egzistavimą (ne egzistavimą). Todėl šiuo konkrečiu atveju teismas vadovaujasi didesnę įrodomąją reikšmę turinčiu įrodymu – Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2013 spalio 10 d. Sprendime „Dėl A. M. pareiškimo“ esančiais duomenimis, kad nagrinėjamu atveju pacientės fiksacija galėjo tik apsaugoti žmogų nuo pakartotinių sužalojimų, medikamentinių linijų ištraukimo, paskirto gydymo netaikymo ir nepablogino pacientės bendros būklės. Gydytojų L. P., S. Š. (gydytojas miręs) 2011-09-13, 2011-09-14, 2011-09-15 daryti įrašai N. M. ligos istorijoje, gydytojos L. P. ir slaugytojų N. B., L. K. 2013-04-09 rašytinių paaiškinimų turinys (2 t., 69 – 71 b. l.), bei jų paaiškinimai teismo posėdyje, kad ligonė buvo nerami, neadekvati, išsitraukė kateterius, taip pat patvirtina, kad toje situacijoje, siekiant užtikrinti N. M. paskirtą gydymą, buvo būtina ją fiksuoti prie lovos.
Atsakovės VšĮ Radviliškio ligoninė ir trečiojo asmens „BTA Insurance Company“ SE atstovės teisminio nagrinėjimo metu keletą kartų atkreipė ieškovo atstovų dėmesį, kad tinkamu Komisijos išvadas paneigiančiu įrodymu gali būti vertinamos tik deontologinės ekspertizės išvados, tačiau ieškovas A. M. ir jo atstovai prašymo skirti byloje deontologinę teismo ekspertizę nepateikė ir ginčijo Komisijos išvadas tik prielaidomis, kad sunkiai sergančiam asmeniui keturių dienų skausmas įtakojo sveikatos pablogėjimą, organizmo silpimą ir galimai greitesnę mirties datą.
Apibendrinant tai, kas pasakyta teismas neturi pagrindo teigti, kad medicinos paslaugos VšĮ Radviliškio ligoninėje N. M. buvo teiktos aplaidžiai ar netinkamai, todėl gydymo įstaigoje atsiradusios neigiamos pasekmės – pacientės patirtos traumos, laikytinos ne gydytojų veiksmų/neveikimo rezultatu, bet nelaimingu atsitikimu.
Sprendžiant dėl atsakovės darbuotojų veiksmų teisėtumo tuo aspektu, ar medicinos personalo elgesys bendraujant su pacientės artimaisiais, atitiko teisėtumo reikalavimus, būtina įvertinti, kad ieškinį pareiškęs ieškovas A. M. ne tik nepateikė jokių leistinų įrodymų, bet ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie neteisėtą ar neetišką ligoninės personalo bendravimą su pacientės artimaisiais. Kaltinimus medikams dėl jų netinkamo elgesio bendraujant išreiškė liudytoja, mirusios pacientės N. M. dukra, A. J., kuri ieškinio reikalavimų gydymo įstaigai nepateikė, todėl teismas su liudytojos J. asmeniu susijusių aplinkybių neanalizuoja, nes įstatymas draudžia peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas (CPK 265 str. 2 d.).
Dėl žalos fakto
Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą neturtinę žalą yra konstitucinis principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymuose galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas), todėl teismas atmeta atsakovės ir trečiojo asmens BTA Insurance Company“ SE atsikirtimus dėl ieškovo A. M. teisės reikšti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta sveikatai. Pagal CK 6.283 straipsnio 1 dalies fizinio asmens suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo atveju už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Taigi žala atlyginama tam asmeniui, kuris tiesiogiai patyrė sveikatos sužalojimą. Fizinio asmens mirties atveju teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai) (CK 6.284 str. 1 d.). Iš paminėtų kodekso normų darytina išvada, kad Civilinis kodeksas tiesiogiai neįtvirtina teisės į neturtinės žalos atlyginimą artimojo sužalojimo atveju.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika laikosi nuostatos, kad neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, todėl ir teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėtos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010). Neturtinė žala dėl artimojo sužalojimo atlyginama tik išimtiniais atvejais, kai nustatomas itin glaudus artimųjų tarpusavio ryšys, o artimam žmogui padaryti sužalojimai yra ilgalaikiai ir itin pavojingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė; bylos Nr. 3K-7-255/2005).
Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, svarbu nustatyti, ar asmens teisės buvo pažeistos tokiomis aplinkybėmis ir tiek stipriai, kad proporcingumo principo aspektu būtina atsakovo atžvilgiu taikyti turtinę atsakomybę neturtinės žalos atlyginimo forma. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad dėl sužalojimo (rankos lūžio ir sumušimų) N. M. ar jos sutuoktinis patyrė itin intensyvias ir ilgalaikes neigiamas emocijas. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. pats jokių sužalojimų nepatyrė ir tiesiogiai nematė kaip susižalojo jo sutuoktinė. Ją lankydamas kiekvieną dieną ieškovas iki rugsėjo 16 d., galimai dėl sutrikusios sutuoktinės psichikos ir jai paskirtų stiprių nuskausminamųjų vaistų, neišgirdo jos nusiskundimų, nepastebėjo rankos lūžio. Bylai reikšminga aplinkybė, kad pati pacientė N. M. pretenzijų gydymo įstaigai nereiškė. Ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad N. M. iki mirties buvo gydoma VšĮ Radviliškio ligoninėje ir niekada nesiprašė išrašoma iš šios gydymo įstaigos. Teismo vertinimu, ši aplinkybė įrodo, kad N. M. pretenzijų dėl jai teikiamų gydymo paslaugų kokybės atsakovei neturėjo.
Apklausiamas teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad giliai išgyvena dėl sutuoktinės mirties, negali ramiai miegoti, jį kankina prisiminimai apie N. M. prieš mirtį ligoninėje patirtus sužalojimus. Teismas pripažįsta, kad ieškovas patyrė neigiamų išgyvenimų, tačiau ne kiekvienu atveju dėl liūdesio, streso, įtampos, nelaimingų atsitikimų ar paciento mirties jo artimiesiems turi būti atlyginama neturtinė žala. Įvertinęs bylos medžiagą teismas sprendžia, kad A. M. ilgą laiką pats slaugęs sunkiai sergančią sutuoktinę namuose, lydėjęs ją į ligoninę, lankęs kiekvieną dieną Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, matęs jos senkančias gyvybines funkcijas, žinojo apie itin sunkią ligonės būklę ir trinkančią jos psichiką, todėl galėjo adekvačiai suvokti situaciją ir ligonės blaškymosi sukeltas pasekmes, t. y. patirtas traumas ir fiksavimą prie lovos. Atsižvelgtina ir į tai, kad dėl patirtų sužalojimų N. M. gyvybei nebuvo iškilusi grėsmė, sužalojimai neįtakojo pagrindinės ligos eigos ir atokiųjų išeičių. Komisijos išvadoje konstatuota, kad pacientės stipinkaulio lūžis sėkmingai sugijo, žala padaryta nebuvo, tik nebuvo suteiktas maksimalus komfortas (1 t., 127–131 b. l.).
Bylos medžiaga leidžia teismui spręsti, kad ieškovas neturtinės žalos atlyginimą suvokia kaip bausmę gydymo įstaigai, kurioje mirė jo sutuoktinė, o ne tam tikrų neturtinių praradimų kompensavimą, todėl ir prašo priteisti net 50000 Lt žalos atlyginimo sumą, kuri yra ženkliai didesnė, lyginant su N. M. gyvai esant, 2011 m. spalio 27 d., A. M. atstovo, advokato M. P., VšĮ Radviliškio ligoninė pareikštu reikalavimu atlyginti N. M. 10000 Lt neturtinę žalą (1 t., 102–107 b. l.). Teismo posėdyje ieškovas negalėjo pagrįsti prašomos priteisti žalos dydžio ir nurodė, kad šį klausimą palieka spręsti teismui.
Apibendrindamas tai, kas pasakyta, teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto ir neteisėtų VšĮ Radviliškio ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus darbuotojų veiksmų, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas jo sutuoktinei N. M., todėl ieškinio argumentų, susijusių su CK 6.247 ir 6.248 straipsniuose reglamentuotomis civilinės atsakomybės sąlygomis, analizė, teismo vertinimu, praranda prasmę ir dėl šių aplinkybių teismas nepasisako, o dėl pareikšto reikalavimo sprendžia, kad ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovui A. M. neįrodytas, todėl negali būti tenkinamas (CK 6.250 str., LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23, 24 straipsniai, CPK 178 str.).
Pagal CPK 93 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys atmetamas, atsakovui VšĮ Radviliškio ligoninė iš ieškovo A. M. priteistina dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė nurodė, kad patyrė 3000 Lt išlaidų ir pateikė tai patvirtinančius mokėjimo dokumentus (1 t., 98 b. l., 2 t., 3, 4, 5 b. l.). Teismas, atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo ir į atsakovės atstovės darbo ir laiko sąnaudas, patirtas šioje byloje, priteistinas bylinėjimosi išlaidas mažina iki 1000 Lt (LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškovo A. M. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) atsakovei Viešajai įstaigai Radviliškio ligoninė (į. k. 171448341, adresas: Gedimino g. 9, Radviliškis) 1000 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.