- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-13
- Bylos Nr.
- e2-735-407/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00436-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Suinteresuotas asmuo
- G. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-296-278/2018, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Genva“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi iškėlė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Genva“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė L. P.Bankroto administratorius L. P. pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė BUAB „Genva“ bankrotą pripažinti tyčiniu.Bankroto administratorius, grįsdamas prašymą dėl BUAB „Genva“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nurodė, kad 2014 – 2016 m. UAB „Genva“ vykdė veiklą ir grynaisiais pinigais atliko atsiskaitymus su kreditoriais, tačiau neatsiskaitė su įmonės darbuotoja S. L. ir su Valstybine mokesčių inspekcija (toliau – VMI), kuriai prievolė mokėti mokesčius atsirado nuo 2016 m. sausio mėn. Teigia, kad darbuotojai ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos, vadovė administratoriui neperdavė įmonės dokumentų ir turto, todėl negalima nustatyti įmonės veiklos, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Nurodė, kad buvusi įmonės vadovė G. K. 2014 m. gruodžio 16 d. įregistravo individualią įmonę (toliau – IĮ) „Genkora“, kurioje dirbo dvi UAB „Genva“ darbuotojos, abi įmonės vykdė tą pačią veiklą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 12 d. nutartimi BUAB „Genva“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose, 3 dalies 1 punkte nurodytų požymių egzistavimą.Teismas nurodė, kad pareiga UAB „Genva“ išmokėti mirusiai darbuotojai S. L. priklausančias lėšas atsirado tik notarui 2015 m. liepos 21 d. išdavus paveldėjimo teisės liudijimą turto paveldėtojams. Aplinkybė, kad mirusios įpėdiniai galėjo pasinaudoti įmonės lėšomis, neatleido įmonės nuo atsiskaitymo su buvusios darbuotojos turto paveldėtojai, nes dėl žalos įmonei atsiradimo bendrovė turėjo teisę kreiptis į teismą, bet neužskaityti negrąžintų lėšų dengiant žalą mirusiajai priklausančiomis išmokomis. Nepaisant to, teismas sprendė, jog minėti duomenys neduoda pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad buvo tyčia siekiama neišmokėti S. L. priklausančios 905,91 Eur išmokos.Teismas pažymėjo, kad 2015 m. sausio mėn. – 2016 m. birželio mėn. laikotarpiu UAB „Genva“ atsiskaitinėjo grynais pinigais su tiekėjais, nors iš 2015 m. vasario 23 d. VMI sprendimo matyti, jog jau minėtu metu buvo vykdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, o prievolių ataskaita patvirtina, kad 2016 m. sausio 25 d. pateikus deklaraciją, įmonė valstybės biudžetui buvo skolinga 745,23 Eur, o 2016 m. vasario 4 d. VMI priėmė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos. Teismas nurodė, kad iš pateiktų balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščio už 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpį matyti, kad UAB „Genva“ buvo skolinga 23 050,40 Eur pridėtinės vertės mokesčio, o 2016 m. gruodžio 31 d. šis mokestis sudarė 11 872,35 Eur. Pagal bendrovės apyvartos žiniaraštį už 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. kovo 31 d. laikotarpį matyti, kad 2016 m. vasario 5 d. įmonė buvo VMI skolinga 22 586,94 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, kad įmonei 2016 m. birželio 16 d. pateikus deklaraciją, VMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto dėl 2 518,70 Eur, o 2016 m. spalio 4 d. dėl 12 043,47 Eur UAB „Genva“ skolos. Teismas pažymėjo, kad minėtos nepriemokos išieškojimas nebuvo galimas, kadangi įmonė neturėjo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, todėl antstolio patvarkymas buvo grąžintas be vykdymo.Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog UAB „Genva“ vadovei nebuvo žinoma apie bendrovės įsiskolinimą VMI, nes po S. L. mirties, įmonės buhalterinę apskaitą vykdė UAB „Apskaitos langas“. Teismas nurodė, kad įmonės vadovė yra atsakinga ne tik už bendrovės veiklą, bet ir už buhalterinę apskaitą, teisingą duomenų pateikimą. Teismas vertino, kad teiginiai, jog skolos susidarė dėl to, jog įmonės vardu S. L. vykdė pardavimus (duomenys neskelbtini) parduotuvėje ir jai mirus, sūnus K. D. neperdavė turto ir dokumentų, nėra pagrindas konstatuoti, jog UAB „Apskaitos langas“ neteisingai vykdė buhalterinę apskaitą.Teismas nurodė, jog neatmestina, kad įmonės vadovė siekė atsiskaityti tik su tiekėjais ir UAB „Genva“ ūkinę veiklą perkelti į įsteigtą individualią įmonę, tęsiant sutartis su tais pačiais tiekėjais. Teismas pažymėjo, kad įmonės vadovei leidus buhalterei S. L. vykdyti asmeninę ūkinę veiklą įmonės vardu, rodo, jog G. K. prisiėmė atsakomybę ir už įmonės (parduotuvės) veiklą bei galimus neigiamus padarinius. Be to, byloje nepateikta duomenų kad kilus ginčui dėl dokumentų ir turto perdavimo, G. K. būtų kreipusis į teismą dėl trukdymų pašalinimo, t. y. įmonės dokumentų išreikalavimo iš neteisėto valdymo.Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad sąmoningai blogai valdant įmonę, nesiimant aktyvių veiksmų, siekiant išreikalauti įmonės turtą, turint lėšų ir savalaikiai nevykdant atsiskaitymo su pirmesniais kreditoriais, įmonė tyčia buvo privesta prie bankroto, t. y. UAB „Genva“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo G. K. atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratoriaus prašymą dėl tyčinio bankroto atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas nepripažino, kad įmonės vadovė tyčiniais veiksmais neišmokėjo S. L. priklausančios 905,91 Eur sumos, todėl nėra priežastinio ryšio tarp blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties pabloginimo.Apie tai, kad yra susidariusi pridėtinės vertės mokesčio skola G. K. sužinojo tik 2016 m. liepos mėn., kai VMI buvo pateikta 2016 m. birželio 16 d. deklaracija. Tuo tarpu 2016 m. birželio mėn. įmonė jau veiklos nevykdė ir atsiskaitymų neatliko, todėl atsiskaitymų eilės pažeisti negalėjo. Skola VMI buvo apskaičiuota vadovaujantis S. L. paruošto UAB „Genva“ 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis ir susidarė dėl to, jog įmonės vardu S. L. vykdė pardavimus savo vardu (duomenys neskelbtini) parduotuvėje, o jai mirus K. D. atsisakė įmonei perduoti parduotuvėje buvusį turtą ir dokumentus. UAB „Genva“ direktorė G. K., siekdama atsiskaityti su įmonės kreditoriais, 2016 m. vasario 25 d. paskolino įmonei 5 200 Eur, kurie buvo panaudoti atsiskaitymams su darbuotojais, tiekėjais, VMI. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2- 1827-241/2017 yra nustatyti prejudiciniai faktai, reikšmingi šiai bylai. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad įsiskolinimo VMI paskaičiavimai buvo atlikti jau po atsiskaitymų su tiekėjais laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2016 m. birželio mėn. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad pirmos instancijos teismo įvertinti įrodymai, kuriais buvo grindžiama UAB „Genva“ numatyto atsiskaitymų grynais ir negrynais pinigais eiliškumo pažeidimas įmonės įsiskolinimui VMI, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti esant priežastiniam ryšiui tarp sąmoningai blogo UAB „Genva“ valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.G. K. 2014 m. gruodžio 16 d. įsteigė IĮ „Genkora“, tačiau tuo metu nebuvo jokių UAB „Genva“ nemokumo požymių, buvo siekiama toliau dirbti ir vystyti bendrovės veiklą. IĮ „Genkora“ buvo įsteigta turint kitus nei UAB „Genva“ veiklos tikslus, o būtent vaisių, grybų, daržovių džiovinimo paslaugoms teikti, prekybai, tačiau minėta bendrovė šiuo metu veiklos nevykdo, yra likviduojama.G. K. neprisiėmė atsakomybės už S. L. vykdomą asmeninę ūkinę veiklą, nes apie šią veiklą nežinojo. S. L. buvo įmonės buhalterė, tvarkė visą buhalterinę apskaitą, todėl ilgą laiką jos asmeninė ūkinė veikla buvo slepiama ir nenustatyta, o paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms, S. L. mirė. G. K. ėmėsi visų įmano veiksmų ir priemonių, siekiant perimti įmonės dokumentus bei turtą, bet dėl akcininkų neteisėtų veiksmų, parduotuvės patalpų užrakinimo, nebendravimo, to nepavyko padaryti, o kreipusis į policiją ir prokuratūrą, skundai buvo netenkinti.Bankroto administratorius L. P. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Apeliantė VĮ „Registrų centras“ nėra pateikusi bendrovės balansų už 2014 – 2016 m., be to Panevėžio apygardos teismui pateikė duomenis, kad bendrovėje yra apskaityta trumpalaikio turto už 56 535 Eur, kurio iki šios dienos neperdavė administratoriui.Skunde nurodyti motyvai dėl bendrovės turto yra labiau susiję su tuo, kurie iš asmenų (akcininkų, vadovų) yra kalti dėl tyčinio bankroto, kurie tyčia įmonę privedė prie bankroto, tačiau kiekvieno asmens kaltės laipsnis keliant bankroto bylą nėra nustatomas.Teismas teisingai nustatė, kad buvo pažeistas įstatyme numatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, kadangi 905,92 Eur darbo užmokestis už 2014 m. rugpjūčio mėn. nebuvo sumokėtas iki bankroto bylos iškėlimo, nebuvo atsiskaityta su VMI, o su tiekėjais atsiskaityta buvo visiškai. Be to, visi atsiskaitymai buvo vykdomi grynaisiais pinigais, o ne bankiniais pavedimais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Genva“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Po atskirojo skundo padavimo suinteresuotas asmuo G. K. pateikė naujus įrodymus – Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartį, kuria patvirtinta 2018 m. vasario 28 d. taikos sutartis tarp ieškovės BUAB „Genva“ ir atsakovų G. K., K. D., D. G. bei T. D. civilinėje byloje Nr. 2-234-212/2018 dėl žalos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2018 m. vasario 28 d. taikos sutartis jau yra pateikta į bylą, be to nurodytos taikos sutarties patvirtinimo faktas nėra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl BUAB „Genva“ bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl suinteresuoto asmens pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindais
ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį teismas nustatė pagrįstai. Šioje teisės normoje numatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Nustatyta, kad 2016 m. vasario 5 d. UAB „Genva“ buvo skolinga VMI 22 586,94 Eur pridėtinės vertės mokesčio, o 2016 m. gruodžio 31 d. šis mokestis sudarė 11 872,35 Eur. Byloje taip pat nustatyta, kad 2015 m. sausio mėn. – 2016 m. birželio mėn. laikotarpiu UAB „Genva“ atsiskaitinėjo grynaisiais pinigais su tiekėjais. Pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimą inicijavo VMI, 2017 m. sausio 24 d. nustačiusi 14 809,67 Eur mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui, kai tuo tarpu pagal bankroto administratorės į bylą pateiktus duomenis su UAB „Genva“ tiekėjais buvo atsiskaityta visiškai, atliekant atsiskaitymus grynaisiais pinigais. Taigi esant įsiskolinimui VMI, įmonėje buvo operuojama tik grynaisiais pinigais (banko sąskaitose pinigų nebuvo), dėl to buvo apribotos kreditorės VMI galimybes nukreipti išieškojimą į skolininkės UAB „Genva“ turtą, augo netesybos. Tokie juridinio asmens valdymo organų veiksmai pripažįstami nesąžiningais ir pažeidžiančiais CK 6.930¹ straipsnį bei suponuojantys išvadą, kad įmonė buvo sąmoningai valdoma netinkamai.Nesutiktina su apeliantės teiginiais, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2- 1827-241/2017 yra nustatyti prejudiciniai faktai, reikšmingi šiai bylai. Nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės įsiskolinimo VMI paskaičiavimai buvo atlikti jau po atsiskaitymų su tiekėjais laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio, todėl nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo UAB „Genva“ valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, bankroto administratorė pateikė į bylą naujus įrodymus (įmonės apskaitos žiniaraščius, pažymą dėl mokėjimų, kt.), kuriais buvo nustatytas skolos VMI buvimo faktas laikotarpiu, kai įmonėje buvo vykdomi atsikaitymai tik grynaisiais pinigais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo iš esmės konstatuotas įrodymų trūkumas negali būti laikomas prejudiciniu faktu iš naujo nagrinėjamoje byloje.Apeliantė nurodo, kad ji apie įmonės skolą sužinojo tik 2016 m. liepos mėn., kai VMI buvo pateikta 2016 m. birželio 16 d. deklaracija, be to neprisiėmė atsakomybės už S. L. vykdomą asmeninę ūkinę veiklą, nes apie šią veiklą nežinojo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais ir pažymi, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei, bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonės vadovei leidus buhalterei S. L. vykdyti asmeninę ūkinę veiklą įmonės vardu, G. K. prisiėmė atsakomybę ir už įmonės veiklą bei galimus neigiamus padarinius. Todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ne tik pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, bet ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį – įmonės valdymo organų netinkamas pareigų vykdymas.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu
Bankroto administratorė, teikdama pareiškimą dėl UAB „Genva“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nurodė, jog buvusi įmonės vadovė G. K. 2014 m. gruodžio 16 d. įregistravo IĮ „Genkora“, kurioje dirbo dvi UAB „Genva“ darbuotojos, be to abi įmonės vykdė tą pačią veiklą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, sprendė, kad neatmestina, jog įmonės vadovė siekė atsiskaityti tik su tiekėjais ir UAB „Genva“ ūkinę veiklą perkelti į įsteigtą individualią įmonę, tęsiant sutartis su tais pačiais tiekėjais.ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas įtvirtina prezumpciją, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, aptariamos tyčinio bankroto prezumpcijos konstatavimui nepakanka nustatyti vien aplinkybę, kad į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dalis buvusių UAB „Genva“ darbuotojų perėjo dirbti į IĮ „Genkora“, nepagrįstai konstatavo, jog vien darbuotojų perėjimas dirbti į kitą įmonę yra pakankamas pagrindas preziumuoti įmonės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė turėjo būti perėmusi ir prieš tai veikusios įmonės nebaigtas vykdyti sutartis bei (arba) reikalavimo teises, o tokių įrodymų byloje nėra (CPK 178 straipsnis).Nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nereikia nustatyti visų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto kriterijų, užtenka nustatyti bent vieną iš šių kriterijų. Šiuo atveju į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtino egzistuojant tyčinio įmonės bankroto požymius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai), o apeliantės nurodytos aplinkybės nepaneigė šių požymių buvimo, todėl skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.