Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų R. L. ir R. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-67-480/2018,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teisme gautas pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-67-480/2018 dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, motyvuojamas tuo, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu buvo padaryta aiški teisės taikymo ir aiškinimo klaida.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti prašymą atnaujinti procesą, pagrįstumo ir teisėtumo. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

6. Nagrinėjamu atveju, atskirajame skunde pateiktais argumentais įrodinėjama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-67-480/2018, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl BUAB „Elektrotinklas“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

7. CPK XVIII skyriaus nuostatose (365–374 straipsniai) reglamentuota proceso atnaujinimo instituto įgyvendinimo tvarka. CPK 365 straipsnio 1 dalies nuostatos nurodo, kad procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Nuo 2011 m. spalio 1 d., įsigaliojus 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymui, CPK 366 straipsnio, reglamentuojančio proceso atnaujinimo pagrindus, 3 dalis buvo papildyta nuostata dėl proceso atnaujinimo bankroto bylose negalimumo.

8. Spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą priėmimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, jog klausimo, ar bankrotas nėra tyčinis, išsprendimas yra tik vienas iš bankroto procedūros etapų, kurį lemia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytos pareigos bankroto administratoriui patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius įgyvendinimas, o nuo šios stadijos (bankroto pripažinimo tyčiniu) pabaigos priklauso tolesnis įmonės sandorių patikrinimas bei jų galimas nuginčijimas teisme, žalos, padarytos kreditoriams, atlyginimas įmonę likvidavus. Tokio klausimo nagrinėjimas patenka į bankroto bylos nagrinėjimo ribas, nepaisant to, jog bankroto pripažinimas tyčiniu sukuria asmenims, dėl kurių (ne)veikimo kilo tyčinis bankrotas, teisinius padarinius, ir nepaneigia CPK 366 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl proceso atnaujinimo negalimumo bankroto bylose privalomo pobūdžio bei nesukuria teisinio pagrindo atnaujinti tyčinio bankroto procesą (procedūrą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018 27 ir 31 punktai).

9. Atmesdamas apeliantų argumentus, jog teismų praktika gali būti keičiama ir plėtojama, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vienodos teismų praktikos formavimas aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus priklauso Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijai (CPK 4 straipsnis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Praktika formuojama nagrinėjant konkrečias bylas, per jose priimamas nutartis (plenarinės sesijos nutarimus). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Taigi teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais, atsižvelgti į kasacinio teismo nuolat plėtojamą teismų praktiką (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013, ir joje nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Argumentų, dėl kurių kiltų objektyvi būtinybė keisti tokio pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką, prašyme nenurodyta, jie nenustatyti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu.

10. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas, vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika, todėl naikinti ginčijamą nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.