Panevėžio apygardos teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Genva“ bankroto administratoriaus L. P. pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Genva“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

bankrutavusios UAB „Genva“ bankroto administratorius L. P. prašo pripažinti UAB „Genva“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies pagrindu. Nurodo, kad 2014-2016 metais UAB „Genva“ vykdė veiklą ir turimomis lėšomis, grynais pinigais vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, tačiau nebuvo atsiskaityta su įmonės darbuotoja ir su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), kuriai prievolė mokėti mokesčius atsirado nuo 2016 m. sausio mėnesio. Teigia, kad buvusi įmonės vadovė G. K. nesilaikė atsiskaitymo eiliškumo atsiskaitant su kreditoriais, išleido pinigines lėšas ir pažeidė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų grynais ir negrynais pinigais eiliškumą bei darbuotojos ir VMI interesus gauti savo reikalavimo patenkinimą. Nurodė, jog įmonė neturi turto ir lėšų, todėl su nurodytais kreditoriais nebus atsiskaityta įmonės likvidavimo eigoje. Be to, nurodė, kad įmonės vadovė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors darbuotojai ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos, administratoriui neperdavė įmonės dokumentų ir turto, tyčia nevykdo teismo įpareigojimo, nes gali būti, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai ir (arba) netinkamai, pažeidžiant teisės aktus. Teigia, jog dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nurodo, kad G. K. 2014-12-16 įregistravo IĮ „Genkora“, kurioje dirba dvi UAB „Genva“ darbuotojos, o veiklos pobūdis toks pats, kaip UAB „Genva“.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2017-01-25 pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos padavė teismui pareiškimą, kuriuo prašė UAB ”Genva” iškelti bankroto bylą. Pareiškėja nurodė, jog įmonės mokestinė nepriemoka valstybės (savivaldybės) biudžetui sudaro 14 809,67 Eur. Panevėžio apygardos teismo 2017-02-22 nutartimi tenkino VMI pareiškimą, UAB „Genva” iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė L. P.. Byloje nustatyta, kad 2017-05-08 nutartimi teismas įmonei taikė supaprastintą bankroto procesą, o 2017-05-16 nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto bei patvirtino įmonės kreditorių sąrašą bendrai 16 641,92 Eur sumai (CPK 179 str. 3 d.).

Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 21 ir 11 straipsnio nuostatas, įmonei iškėlus bankroto bylą, kreditoriai ar paskirtas bankroto administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2017-07-25 įmonės administratorius kreipėsi į UAB „Genva“ bankroto bylą iškėlusį teismą, prašydamas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies pagrindu.

ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte įtvirtinta, kad tyčinis įmonės bankrotas yra įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Minėto įstatymo 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e 3K-7-115-915/2017). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jau nemokia tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Esant minėtoms nuostatoms, tyčiniu bankrotu laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).

Iš VMI pareiškimo teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo matyti, kad UAB “Genva” vadove nuo 1998-07-01 buvo G. K., o įmonės buhalterinę apskaitą vykdė akcininkė S. L.. Suinteresuotas asmuo G. K. nurodė, jog įmonė veiklą vykdė (duomenys neskelbtini) k. ir (duomenys neskelbtini) k. parduotuvėse. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) k. parduotuvė veiklą vykdė S. L. nuosavybės teise praklausančiame pastate, kuriame buvo saugomi ir įmonės dokumentai. Be to, G. K. teigimu, S. L. žinioje buvo ir įmonės AB SEB banko kortelė. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad mirus S. L., (duomenys neskelbtini) buvo apskaičiuota darbuotojai priklausanti išmoka už nepanaudotas atostogas, tačiau išmoka nebuvo išmokėta, nes po darbuotojos mirties, įpėdiniams ilgai nebuvo išduotas paveldėjimo liudijimas. Be to, teigia, jog mirusiosios sūnus K. D. 2014-09-06 atsisakė leisti parduotuvės patalpose atlikti inventorizaciją, perduoti įmonės dokumentus, grąžinti įmonės banko kortelę bei paaiškėjo, kad 2014-09-04 su šia kortele buvo nuimta 4 000 Lt. Iš Kupiškio rajono notarų biuro išreikalautos paveldėjimo bylos matyti, kad mirusiosios S. L. vaikai K. D., T. D., D. G., L. D. 2014-10-13 padavė notarei M. M. pareiškimus apie S. L. palikimo priėmimą ir 2015-07-21 jiems buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (paveldėjimo byla, b. l. 1-3, 5, 7, 9, 23, 74-90). Pagal galiojusio Darbo kodekso 206 straipsnio 2 dalį, mirus darbuotojui, darbdavys privalėjo jam priklausantį darbo užmokestį ir kitas sumas išmokėti mirusiojo šeimos nariams arba tiems asmenims, kurie jį laidojo, ne vėliau kaip per tris darbo dienas pristačius mirties faktą patvirtinantį dokumentą. Suinteresuotas asmuo nurodo, to nepaneigė ir liudytoju apklaustas K. D., kad mirusios S. L. vaikai ar kiti asmenys, palaidoję mirusiąją, nesikreipė į UAB „Genva“ dėl darbuotojai priklausiusių lėšų išmokėjimo ir mirties liudijimo nepateikė. Esant minėtiems duomenims, darytina išvada, kad pareiga UAB „Genva“ išmokėti darbuotojai priklausančias lėšas atsirado tik notarui 2015-07-21 išdavus paveldėjimo liudijimą, t. y., paaiškėjus S. L. turto paveldėtojams. Kaip minėta, G. K. teigia, kad mirusiosios vaikams nuėmus bendrovei priklausančias lėšas, o K. D. tai pripažinus bei pilnai lėšų negrąžinus, buvo laikoma, kad įmonė darbuotojai nėra skolinga. Nors liudytoju apklaustas K. D. neigia nuėmęs įmonei priklausančias lėšas, tačiau į bendrovės kasą jis yra įnešęs 2 400 Lt. Liudytojas teigia, kad lėšos buvo įneštos G. K. teigiant, jog S. L. asmeniškai yra tiesiogiai skolinga tiekėjams bei (duomenys neskelbtini) k. parduotuvėje dirbusiai darbuotojai, tačiau 2014-09-17 kasos pajamų orderio įrašai, pagal kurį K. D. įneša UAB „Genva“ 1 400 Lt, iš dalies patvirtina suinteresuoto asmens teiginius. Minėta aplinkybė neatleido įmonės nuo atsiskaitymo su buvusios darbuotojos turto paveldėtojai, nes dėl žalos įmonei atsiradimo bendrovė turėjo teisę kreiptis į teismą, bet neužskaityti negrąžintų lėšų dengiant žalą mirusiąjai priklausančiomis išmokomis. Tačiau teismas konstatuoja, jog minėti duomenys neduoda pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad buvo tyčia siekiama neišmokėti S. L. priklausančių 905,91 Eur.

Bankrutavusios UAB „Genva“ administratorius nurodo, jog įmonė 2015-2016 m. grynais pinigais, pažeidžiant eiliškumą atsiskaitinėjo su tiekėjais, tačiau nemokėjo mokesčių valstybės (savivaldybės) biudžetui. G. K. nurodo, kad apie tai, jog bendrovė yra skolinga 14 809 Eur VMI, jai tapo žinoma tik įmonę išregistravus iš PVM registro, bendrovei nebevykdant veiklos. Teigia, jog atsiskaitant su kreditoriais buvo laikomasi atsiskaitymų eiliškumo, be to, su dalimi kreditorių buvo atsiskaityta 2016-02-25 įmonei suteikus 5 200 Eur paskolą.

Iš administratoriaus teismui pateiktų duomenų matyti, kad grynais pinigais su tiekėjais UAB „Genva“ atsiskaitinėjo 2015 m. sausio - 2016 m. birželio mėn. laikotarpiu. Nors G. K. nurodo, jog jai nebuvo žinoma apie skolą valstybei, tačiau iš 2015-02-23 VMI sprendimo matyti, jog jau minėtu metu buvo vykdomas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, o prievolių ataskaita patvirtina, kad 2016-01-25 pateikus deklaraciją, įmonė valstybės (savivaldybės) biudžetui buvo skolinga 745,23 Eur ir 2016-02-04 VMI priėmė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos. Iš pateiktų balansinių sąskaitų apyvartos žiniaraščio už 2015-01-01 - 2015-12-31 laikotarpį matyti, kad įmonė buvo skolinga 23 050,40 Eur pridėtinės vertės mokesčio, o 2016-12-31 šis mokestis sudarė 11 872,35 Eur. Pagal bendrovės apyvartos žiniaraštį už 2015-01-01 – 2016-03-31 laikotarpį matyti, kad 2016-02-05 VMI bendrovė buvo skolinga 22 586,94 Eur. Byloje nustatyta, kad įmonei 2016-06-16 pateikus deklaraciją, VMI 2016-08-12 priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto dėl 2 518,70 Eur, o 2016-10-04 dėl 12 043,47 Eur UAB „Genva“ skolos. Minėti sprendimai pateikti priverstiniam vykdymui, tačiau minėtos nepriemokos išieškojimas nebuvo galimas įmonei neturint kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir antstolio grąžintas be vykdymo. G. K. nurodo, jog skola VMI buvo apskaičiuota vadovaujantis S. L. paruošto UAB “Genva“ 2013-12-31 balanso duomenimis ir skolos susidarė dėl to, jog įmonės vardu S. L. vykdė pardavimus savo vardu (duomenys neskelbtini) k., parduotuvėje, o jai mirus, K. D. atsisakė įmonei perduoti parduotuvėje buvusį turtą ir dokumentus. Liudytojas K. D. nurodė, kad po motinos mirties, UAB „Genva“ vadovė G. K. atsisakė perimti parduotuvėje esančias prekes, nurodydama prekes patiems priduoti tiekėjams. G. K. nurodo, jog neturint dalies dokumentų, negalėjusi nustatyti UAB „Genva“ skolų dydį. Tačiau minėta aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog UAB „Genva“ vadovei nebuvo žinoma apie bendrovės įsiskolinimą VMI, nes po S. L. mirties, įmonės buhalterinę apskaitą vykdė UAB „Apskaitos langas“. Bendrovės vadovė yra atsakinga ne tik už bendrovės veiklą, bet ir už buhalterinės apskaitą, teisingą duomenų pateikimą. Teiginiai, jog skolos susidarė dėl to, jog įmonės vardu S. L. vykdė pardavimus (duomenys neskelbtini) k., parduotuvėje ir jai mirus, sūnaus K. D. neperdavė turto ir dokumentų, nėra pagrindas konstatuoti, jog UAB „Apskaitos langas“ neteisingai vykdė buhalterinę apskaitą. Be to, CK 2.87 straipsnio nuostatos numato, kad įmonės vadovas privalo veikti sąžiningai ir protingai bei siekti, jog nebūtų padaryta žala ne tik įmonei, bet ir kitiems asmenims (CK 2.87 str.), tačiau bendrovės vadovė, žinodama apie skolą VMI, nesiėmė priemonių šiai skolai padengti, o ir 2016-02-25 suteikusi įmonei 5 200 Eur paskolą, 2016 m. kovo - balandžio mėnesiais atsiskaitinėjo grynais pinigais tik su tiekėjais, nors 2016-02-29 bendrovės skola VMI sudarė 22 448,88 Eur. Be to, 2014-12-16 G. K. įsteigė individualią įmonę „Genkora“, kuri vykdė analogišką veiklą, kaip ir UAB „Genva“ ir, administratoriaus teigimu, šioje įmonėje buvo įdarbintos dvi UAB „Genva“ dirbusios darbuotojos. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog neatmestina, kad įmonės vadovė siekė atsiskaityti tik su tiekėjais ir UAB „Genva“ ūkinę veiklą perkelti į įsteigtą individualią įmonę, tęsiant sutartis su tais pačiais tiekėjais. Ta aplinkybė, jog suinteresuoto asmens teigimu skolos VMI susidarė tik dėl to, jog įmonės vardu S. L. vykdė asmeninę veiklą (duomenys neskelbtini) k., parduotuvėje ir jai mirus, nebuvo perduotas įmonei turtas ir dokumentai, nesudarė pagrindo nesidomėti įmonės skolomis ir savalaikiai nevykdyti mokėjimų VMI. Be to, tai, jog bendrovės vadovė leido buhalterei S. L. vykdyti asmeninę ūkinę veiklą įmonės vardu, rodo, jog G. K. prisiėmė atsakomybę ir už parduotuvės (duomenys neskelbtini) k. veiklą bei galimus neigiamus padarinius. Nors G. K. nurodo, kad kilus ginčams tarp jos ir S. L. sūnaus K. D. ji kreipėsi į Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono policijos komisariatą, Panevėžio apygardos prokuratūrą, o administratorių informavo apie dalies dokumentų ir prekių buvimo vietą, tačiau byloje nepateikta duomenų, jog, kilus ginčui, G. K. nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki įmonė nutraukė veiklą 2016 m. birželio mėn., būtų kreipusis į teismą su ieškiniu dėl trukdymų pašalinimo, t.y., įmonės dokumentų bei prekių išreikalavimo iš neteisėto valdymo ar žalos priteisimo.

Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog UAB „Genva“ vadovė, nuo 2015 m. sausio mėn. vykdydama atsiskaitymus grynais pinigais su tiekėjais, pažeisdama eiliškumą, pažeidė VMI interesus, ko pasėkoje įmonė neturi galimybių atsiskaityti su antros eilės kreditoriumi (CK 6.930/1 str.). Be to, byloje nepaneigti ir administratoriaus teiginiai, jog bendrovės vadovė siekė bendrovės veiklą perkelti į kitą įmonę bei vengė perduoti jos žinioje buvusius bendrovės dokumentus. Neatmestina, jog 2015 m. pabaigoje bendrovės vadovei G. K. buvo žinoma, jog įmonė yra nemoki, todėl vykdydama atsiskaitymus tik su tiekėjais, t.y. vėlesniais kreditoriais nei VMI, žinojo, ir suprato, jog, įmonei neturint turto, kreditorius VMI neturės galimybės patenkinti savo reikalavimų, t.y., sąmoningai išieškojimo pirmenybę atidavė vėlesniems kreditoriams. Be to, aukščiau minėti veiksmai leidžia daryti išvadą, kad būdama įmonės vadove G. K. tinkamai nesirūpino, jog įmonė vykdytų veiklą vadovaujantis įstatymų nuostatomis (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.).

Dėl paminėtų motyvų teismas konstatuoja, jog sąmoningai blogai valdant įmonę, nesiimant aktyvių veiksmų, siekiant išreikalauti įmonės turtą, turint lėšų ir savalaikiai nevykdant atsiskaitymo su pirmesniais kreditoriais, įmonė tyčia buvo privesta prie bankroto, t.y., UAB „Genva“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (ĮBĮ 2 str. 12 p., 20 str. 2, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais teismas,

nutaria:

pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Genva” (į.k. 164840694) bankrotą tyčiniu.

Įpareigoti UAB “Genva” bankroto administratorių L. P., nutarčiai įsiteisėjus, vykdyti LR Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Nutarties kopiją išsiųsti bankroto administratoriui bei suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, G. K..

Nutarčiai įsiteisėjus, jos kopiją išsiųsti Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui ir Audito ir apskaitos turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Finansų ministerijos.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per šį teismą.