- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-333-553/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00618-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Vytautas Zelianka, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- E. J. M.
- Ieškovas
- N. M.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui E. J. M. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir skolos priteisimo bei atsakovo E. J. M. priešieškinį ieškovei N. M. dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Šalies argumentai
2. Ieškovė ieškiniu prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti ieškovei butą, esantį (duomenys neskelbtini); subendrinus priešpriešinius reikalavimus, priteisti ieškovei iš atsakovo 107 000,40 Eur skolos.
3. Nurodė, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), kiekvienai iš šalių priklauso po ½ buto. Atlikus turto vertinimą, nustatyta, kad 2018 m. sausio 25 d. buto rinkos vertė yra 256 000 Eur. Ieškovės teigimu, buto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos padarymo nėra įmanomas, jis būtų labai ekonomiškai nenaudingas abiem šalims, be to, naudotis juo dviem svetimiems asmenims yra sudėtinga. Tokiu būdu ieškovė prašo taikyti subsidiarų turto padalijimo būdą, t. y. priteisti vienai šaliai turtinį vienetą, o kitai kompensaciją pinigais. Atsakovas nemoka komunalinių mokesčių, butu nesinaudoja, gyventi Lietuvoje nenori. Ieškovė, turėdama tik ½ buto, negali tinkamai juo disponuoti, negalėtų jo išnuomoti. Norint butą parduoti, kaina būtų ženkliai mažesnė, nei parduodant visą turtinį vienetą. Dėl teisminių ginčų bent keliose pasaulio valstybėse šalys nebesutaria jokiu klausimu, todėl ieškovė turtą prašo padalinti, t. y. jai priteisti butą, o atsakovui – buto vertės piniginę kompensaciją 129 500 Eur. Ieškovė prašo subendrinti priešpriešinius reikalavimus ir priteisti iš atsakovo jai skolą – 107 000,40 Eur. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-535-580/2017 ieškovei priteistas 809 636,35 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas 16-ajai GNSB, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsakovui. Ieškovei priteistas kreditorinis reikalavimas sudaro ½ atsakovui patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu 16-osios GNSB bankroto procedūra baigta, atsakovui išmokėta 473 700,80 Eur patvirtinto kreditorinio reikalavimo suma. Kreditorinis reikalavimas teismo sprendimu buvo padalintas tarp ieškovės ir atsakovo lygiomis dalimis, tačiau visas lėšas gavo atsakovas, nors pusė atsakovo gautų lėšų, t. y. 236 500,40 Eur, priklausė ieškovei. Atsakovas gera valia šių pinigų ieškovei negrąžina. Pagal reikalavimą atidalinti turtą iš bendros dalinės nuosavybės ieškovė atsakovui turi sumokėti 129 500 Eur piniginę kompensaciją, tačiau, subendrinus priešpriešinius reikalavimus ir atlikus 129 500 Eur įskaitymą, iš atsakovo priteistina 107 000,40 Eur skolos suma.
Atsiliepimas
4. Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos siekį susitarti su atsakovu dėl buto padalijimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad buto atidalinimas natūra yra neįmanomas, taip pat nepateikė įrodymų, kad buvo iškilę kokie nors nesutarimai dėl buto naudojimosi ir jie šalių susitarimu nebuvo išspręsti. Atsakovas iš esmės nesutinka dėl buto atidalijimo, jam gaunant kompensaciją pinigais. Ieškovė bute negyvena, todėl nėra aišku, kodėl būtent jai butas turėtų atitekti. Ieškovės teiginys, kad atsakovas „nenori gyventi Lietuvoje“ vertintinas kaip teisinės reikšmės neturinti ieškovės nuomonė, o tai, kad ji negali išnuomoti buto ar jo parduoti gera kaina turėdama ½ buto dalį, neatitinka tikrovės. Ieškovė gali kreiptis į atsakovą kaip buto bendraturtį ir susitarti dėl buto nuomos ar pardavimo, tačiau tokių veiksmų ieškovė neatliko. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-535-580/2017 išnagrinėjo bylą dėl sutuoktinių turto padalijimo nenutraukiant santuokos, po šios nutarties atsakovas nėra gavęs jokių lėšų iš bankrutuojančios 16-osios GNSB kaip kreditorius. Teismas minėta nutartimi dalindamas turtą turėjo informaciją apie atsakovui išmokėtus 473 700,81 Eur, tačiau šių lėšų ½ ieškovei nepriteisė. Todėl išsprendus turtinius klausimus tarp šalių ir faktinei situacijai nepasikeitus, atsakovas neturi pareigos išmokėti ieškovei jos nurodytą sumą. Ieškovė ieškiniu nėra pareiškusi reikalavimo priteisti jai atitinkamas lėšas, nes prašo atidalinti butą ir, subendrinus priešpriešinius reikalavimus, priteisti 107 000,40 Eur skolą.
Šalies argumentai
5. Atsakovas priešieškiniu prašė nustatyti naudojimo ginčo butu tvarką tokiu būdu: ieškovė naudojasi 25 kv. m kambariu (patalpa 1-5), atsakovas naudojasi 14,20 kv. m ir 11,20 kv. m kambariais (patalpomis 1-6 ir 1-7), ieškovė ir atsakovas bendrai naudojasi bendro naudojimosi patalpomis (patalpos 1-1, 1-2, 1‑3, 1-4).
6. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko. Nurodė, kad butas yra 77,59 kv. m, o pagal atsakovo siūlomą naudojimosi tvarką, šalys bendrai naudotųsi 29,99 kv. m plotu, kas sudaro trečdalį buto. Be to, patalpos 1-5, kurias atsakovas priskiria ieškovei, yra sujungtos su patalpa 1-6, kuri tektų atsakovui. Šalys visiškai nesutaria jokiais klausimais. Tarp šalių nuo 2009 metų Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, Tailande bei Dominikos Respublikoje išnagrinėti ir dar nagrinėjami 28 teisminiai ginčai, ir tai rodo, kad nustačius naudojimosi butu tvarką ir toliau būtų sudaromos prielaidos šalims tęsti tarpusavio ginčus ir teisminius procesus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – atidalino šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą turtą – butą, nuosavybės teise butą priteisiant ieškovei, priteisė iš ieškovės 128 000 Eur piniginę kompensaciją atsakovui už jam priklausančią ½ buto dalį, kitos ieškinio dalies netenkino; priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo ieškovei 1 425 Eur, o iš ieškovės atsakovui – 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Dėl buto atidalinimo. Teismas nustatė, kad šalims priklauso po ½ dalį buto. Iš turto vertinimo ataskaitos matyti, kad tarp patalpų 1-5 ir 1-6 yra panaikintos vidaus durys ir tokiu būdu patalpos yra sujungtos, todėl šias patalpas priskirti naudotis skirtingoms šalims nėra galimybės. Teismo vertinimu, padalijus butą pagal kiekvienai šaliai tenkančią dalį, nebūtų galima padalyti bendro naudojimosi patalpų (virtuvės, sanmazgo patalpų), o naudojimasis taip padalytu turtu gali lemti kitus šalių ginčus. Šalių santykiai yra konfliktiški, jos tarpusavyje bylinėjasi daugelyje valstybių teismų. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad ieškovė nebandė derėtis ir tartis dėl ginčo buto padalinimo, nes tiek iš paaiškinimų, tiek iš byloje esančių duomenų matyti, jog dar 2017 metais šalys vedė derybas dėl turimo turto, be kita ko, ir ginčo buto, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas. Teismas sprendė, kad nors šalių dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios, tačiau išskirti joms priklausančią dalį natūra nėra galimybės bei padalyti butą be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma. Kadangi šalims nepavyko rasti kitokio atidalijimo natūra varianto, tai teismas taikė atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdą. Ieškovė buto vertę grindė turto vertinimo ataskaita, atsakovas joje nurodytos buto vertės – 256 000 Eur, neginčijo, todėl teismas sprendė, kad ginčo tarp šalių dėl joms priklausančio buto vertės nėra. Atsakovo argumentai, kad butą jis įsigijo tik savo lėšomis, kaip ir argumentai, jog šalių santuoka yra anuliuota, nėra teisiškai reikšmingi. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad butas įsigytas po ½ dalį asmeninės nuosavybės teise kiekvienos iš šalių. Atsakovas nepateikė duomenų, kad šios nuosavybės teisės dalys būtų nuginčytos, todėl teismas buto nuosavybės dalių klausimo šioje byloje nenagrinėjo. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė sutinka išmokėti atsakovui kompensaciją ir taip pat reiškia reikalavimą dėl skolos iš atsakovo priteisimo. Iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 17 d. nutarties matyti, kad ieškovė turi ir kito nekilnojamo turto, piniginių lėšų, kas leidžia teigti, jog ji galės išmokėti atsakovui kompensaciją. Teismas įvertino ir tai, kad ieškovė rūpinosi ir dabar rūpinasi butu, moka komunalinius mokesčius, jame apsistoja tuo metu, kai gyvena Lietuvoje. Ieškovė nurodo, kad ji ketina gyventi Lietuvoje ir įvertinus tai, jog yra lietuvių kilmės ir su Lietuva turi glaudesnį ryšį bei daugiau interesų, teismas sprendė, kad buto priteisimas jai natūra labiau atitiktų ieškovės interesus. Vertinant atsakovo interesą turėti butą bei gyventi Lietuvoje, teismas pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog Lietuvoje negyvena ir dabartiniu metu dėl sveikatos būklės nekeliauja, bute nebuvo ilgą laiką, taip pat pripažino, kad ieškovė rūpinasi butu ir moka mokesčius. Teismo vertinimu, buto atidalinimas natūra priteisiant ieškovei butą, o atsakovui kompensaciją, nepažeistų atsakovo kaip savininko teisių. Aplinkybes, kad Vilniuje atsakovas turi restoraną, draugų, išlaiko kitą turtą, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingas. Teismas iš ieškovės atsakovui priteisė 128 000 Eur kompensaciją, o ginčo butą priskyrė ieškovei.
9. Dėl skolos priteisimo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-535-580/2017 ieškovei priteistas 809 636,35 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas 16-ajai GNSB, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsakovui. Tokiu būdu buvo patvirtinta ieškovės reikalavimo teisė į 16-ąją GNSB kaip skolininką. Pagal minėtą ieškovės nurodytą teismo nutartį ieškovės skolininku yra ne atsakovas, o 16-oji GNSB. Teismas nurodė, kad nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų ieškovei iš atsakovo priteista pusė atsakovo gautų lėšų – 236 500,40 Eur, todėl ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą kaip skolininką. Teismas nurodė, kad nagrinėjamojoje byloje ieškovė nepareiškė reikalavimo priteisti skolą, kurios pagrindu būtų bankroto byloje atsakovo gautos lėšos. Teismo vertinimu, nesant pareikšto materialinio reikalavimo dėl bankroto procese išmokėtų sumų atsakovui priteisimo, ieškovės reikalavimas dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo negali būti tenkinamas, nes ieškovė neturi galiojančio reikalavimo į atsakovą. Be to, ieškovės prievolė atsakovui dėl piniginės kompensacijos priteisimo, atidalinant turtą natūra, taip pat negali būti priešpriešinių reikalavimų įskaitymo objektu, nes ieškovės prievolė yra patvirtinama šioje byloje priimamu procesiniu sprendimu, kuris turi įsigalioti ir tik tada būti vykdomu. Tokiu būdu teismas minėto ieškovės reikalavimo netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Skundžiamo sprendimo motyvai prieštarauja byloje surinktiems įrodymas, neatitinka teismų praktikos, pažeidžia apelianto kaip savininko teises bei diskriminuoja jį tautybės pagrindu. Atsakovas nesutinka dėl buto atidalijimo, jam gaunant kompensaciją pinigais, todėl prašo nustatyti naudojimosi butu tvarką.
10.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad nėra galimybės šalims butą padalinti natūra. Tai, kad bute tarp patalpų 1-5 ir 1-6 (kambarių) yra durys, nereiškia, kad nėra galimybės atidalinti buto natūra arba nustatyti naudojimosi juo tvarką. Durų angos nepraeinamumo užtikrinimas (durų su užraktu įdėjimas ar durų išėmimas ir angos užmūrijimas) yra nesudėtingi statybos ar remonto darbai, kurių vertė yra nedidelė. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad patalpų izoliavimo viena nuo kitos darbai laikytini sukeliančiais neproporcingą žalą.
10.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad nėra galima padalinti bendro naudojimosi patalpų (virtuvės, sanmazgo patalpų). Padalinus gyvenamąją patalpą, bendro naudojimosi patalpos paliekamos naudotis abiem savininkams, todėl nesuprantama, kuo remiantis teismas nustatė, kad dalijant gyvenamąją patalpą, jos dalys turi būti visiškai izoliuotos viena nuo kitos.
10.4. Nepagrįsta teismo išvada dėl šalių santykių konfliktiškumo. Apeliantas nėra nusiteikęs konfliktiškai, jis galėtų naudotis butu, esant nustatytai jo naudojimosi tvarkai arba leistų juo naudotis sūnaus šeimai, kai jie atvyksta į Lietuvą. Apeliantas retai būna Lietuvoje, todėl ieškovė, jei gyventų Lietuvoje, jai bute priskirtu kambariu ir bendrojo naudojimosi patalpomis faktiškai naudotųsi viena. Byloje nėra duomenų, kad naudojimosi butu tvarkos nustatymas sudarys prielaidas naujiems ginčams.
10.5. Nepagrįsta teismo išvada, kad šalims nepavyko rasti buto atidalijimo natūra varianto. Nors ieškovė nurodė, kad ketina gyventi Lietuvoje, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie jos veiksmus, kurie pagrįstų realų siekį gyventi Lietuvoje. Šis ieškovės argumentas yra apgalvotas taktinis veiksmas, kuriuo siekiama įrodyti, kad butas yra labiau reikalingas ieškovei. Tačiau nesant įrodymų apie ieškovės realų ketinimą apsigyventi Lietuvoje, šis argumentas negali būti pagrindu priimant sprendimą byloje.
10.6. Teismo suteikiamas nepagrįstas prioritetas lietuvių tautybei (ieškovė) prieš airių tautybę (apeliantas) negali būti pagrindu sprendimui pagrįsti. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 14 straipsnis draudžia diskriminuoti asmenis dėl tautybės, todėl apeliantą diskriminuojantis sprendimas turi būti panaikintas.
10.7. Byloje nėra patikimų duomenų, kad ieškovė turi lėšų kompensacijai išmokėti, t. y. ieškovė nepagrindė, kad turi finansines galimybes apeliantui išmokėti pusę buto vertės grynaisiais pinigais. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje nėra duomenų apie ieškovės turimą realų turtą ar lėšas. Apeliantui 16-osios GNSB bankroto administratorius išmokėjo 473 400,81 Eur, todėl apeliantas yra vienintelis bendraturtis, galintis išmokėti kompensaciją už turto dalį. Apeliantas taip pat įvairiuose pasaulio valstybėse turi vertingo nekilnojamojo turto. Tai, kad tik ieškovė rūpinasi butu, negali būti reikšminga nustatant, kuriam bendraturčiui turi atitekti butas.
10.8. Daikto atidalijimas priteisiant kompensaciją yra subsidiaraus ir išimtinio pobūdžio. Apelianto dalis bute nėra mažesnė nei ieškovės, nėra duomenų, kad ieškovė siekė tartis dėl buto valdymo, ieškovė bute negyvena, nors faktiškai jį yra užvaldžiusi, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovės interesas naudotis butu yra esminis. Tokiu būdu, apelianto buto dalies perdavimas ieškovei už kompensacijos išmokėjimą yra esminis savininko teisių pažeidimas. Kompensacijos priteisimo galėtų reikalauti ieškovė, bet ne prašyti ją priteisti iš apelianto.
Atsiliepimas
11. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Šalių santykiai jau seniai yra itin konfliktiški, tą patvirtino tiek pačios šalys teismo proceso metu, tiek jų atstovai, kurie atstovauja šalims jau ne vienerius metus įvairiuose teismo procesuose. Teismo procesai, tiek pagal civilinę, tiek pagal baudžiamąją teisę vyksta ne vienoje valstybėje ir jokiu klausimu šalims nepavyksta susitarti. Tuo atveju, jei būtų nustatyta naudojimosi butu tvarka, tai sudarytų pagrindą kilti naujiems ginčams. Tik atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės gali užkirsti tam kelią.
11.2. Nors apeliantas ir teigia, kad jam svarbu išlaikyti nuosavybę, tačiau savo veiksmais to neparodė. Jau ne vienerius metus visiškai neišlaikė nuosavybės, nemokėjo komunalinių mokesčių, dėl ko vyko teisminiai procesai, priteisiant įsiskolinimą paslaugų tiekėjams. Tik ieškovei ėmus mokėti visus mokesčius, butas yra be įsiskolinimų.
Šalies argumentai
11.3. Apeliantas, prašydamas nustatyti naudojimosi butu tvarką, nenurodė, kada, kieno lėšomis ir darbu būtų atskirtos patalpos, taip pat nepaneigia aplinkybės, kad padalijus butą pagal kiekvienai šaliai tenkančią dalį, nebūtų galima padalyti bendro naudojimosi patalpų (virtuvės, sanmazgo patalpų). Bendrųjų patalpų palikimas naudotis abiem bendraturčiams, tik sukeltų papildomus konfliktus, kurių sprendimas ankščiau ar vėliau persikeltų teisminiam nagrinėjimui.
11.4. Apeliantas pripažįsta, kad Lietuvoje būna retai, svarsto, jog leistų butu naudotis tretiesiems asmenims, arba ieškovė juo naudotųsi viena. Tai rodo, kad apeliantui butas nėra reikalingas, juo neketina asmeniškai naudotis. Priešingai, ieškovė butu naudojasi, moka komunalinius mokesčius.
11.5. Apeliantas nepagrįstai kvestionuoja ieškovės galimybes sumokėti jam teismo priteistą kompensaciją. Šio klausimo apeliantas nekėlė pirmosios instancijos teisme, todėl jo kėlimas apeliacinėje instancijoje yra negalimas. Be to, viešame registre matyti, kad ieškovė savo vardu turi kito nekilnojamojo turto. Nors apelianto teiginiai apie jam priklausantį turtą yra teisingi, tačiau apeliantas nenurodo, kad viso jo išvardintas turto bendraturtė yra ieškovė ir visose valstybėse vyksta turto padalijimo procesai.
11.6. Apeliantas nei teismo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu neneigė ieškovės galimybės sumokėti jam kompensaciją, taip pat nesiūlė, kad kompensaciją galėtų mokėti jis. Apeliantas nėra įvykdęs nei vieno teismo sprendimo, kuriais ieškovei priteistos piniginės lėšos, todėl yra pradėti vykdomieji procesai ir areštuotas apeliantui priklausantis turtas. Būtent apeliantas negali ne tik įvykdyti jau įsiteisėjusių teismo sprendimų, bet negalėtų ir imtis naujų mokestinių prievolių.
11.7. Nepagrįstas apelianto argumentas dėl tautybės diskriminavimo. Toks argumentas galėtų būti pagrįstas, jei teismas, vadovaudamasis vienu argumentu dėl tautybės, būtų priėmęs teismo sprendimą, tačiau šiuo atveju teismas vertino aplinkybių visumą. Tai, kad ieškovė yra lietuvių tautybės yra faktas, ieškovės ryšiai su gimtąja valstybe yra artimi, čia palaidoti tėvai, taip pat Lietuvoje gyvena platus giminės ratas, todėl ieškovė nuolat atvyksta į Lietuvą. Fakto konstatavimas, kad ir tautybės prasme, negali būti traktuojamas kaip diskriminacija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Byloje nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė pagal pateiktą turto vertinimo ataskaitą nustatyta 256 000 Eur. Ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl bendrosios dalinės nuosavybės turto atidalinimo – ieškovei priteisiant butą, o apeliantui – kompensaciją, tačiau subendrinus priešpriešinius reikalavimus, iš apelianto ieškovė prašė priteisti 107 000,40 Eur skolos. Apeliantas priešieškiniu prašė nustatyti naudojimosi ginčo butu tvarką. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio netenkino, ieškinį tenkino iš dalies – atidalijo šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą ginčo turtą, nuosavybės teise butą priteisiant ieškovei, o apeliantui iš ieškovės – 128 000 Eur piniginę kompensaciją, kitos ieškinio dalies (dėl skolos) netenkino. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
15. Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimu, teigdamas, kad sprendimo motyvai prieštarauja byloje surinktiems įrodymas, neatitinka teismų praktikos, pažeidžia apelianto kaip savininko teises bei diskriminuoja jį tautybės pagrindu. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su buto atidalijimu – jam gaunant kompensaciją pinigais, todėl prašo nustatyti naudojimosi butu tvarką. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodomus argumentas, nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis neturi pagrindo.
16. Visų pirma pasisakytina dėl nagrinėjamos bylos apeliacijos ribų. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio dėl naudojimosi butu tvarkos nustatyto netenkino, o ieškinį tenkino iš dalies, t. y. tenkino ieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo atmetė. Apeliacinį skundą padavė tik apeliantas, kuris nesutinka su sprendimo dalimi, kuria ieškinys tenkintas, o priešieškinis atmestas. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo neįeina į apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu apeliacijos dalyką sudaro skundžiamos sprendimo dalies, kuria spręstas ginčo buto atidalijimo / naudojimosi juo tvarkos nustatymo klausimai, teisėtumo vertinimas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
17. Tarp šalių kilo ginčas dėl jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio buto – ieškovei prašant jį atidalyti – ieškovei paskiriant butą, o apeliantui išmokant kompensaciją, tuo tarpu apeliantas nesutinka su buto atidalijimu ir prašo nustatyti naudojimosi juo tvarką.
18. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti, ši teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.75 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bendraturčių valia dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo turi būti derinama ir ieškoma visiems priimtino sprendimo.
19. Bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
20. Tiek atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto, tiek naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo instituto taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Vis dėlto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, nors šiuos daiktinės teisės institutus ir sieja panaši paskirtis, yra savarankiški ir kartu skirtingi bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais, sprendžiant ginčą teisme – įrodinėjimo dalyku byloje ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018).
21. Pagal kasacinio teismo praktiką, vienam bendraturčiui reikalaujant atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitam bendraturčiui – nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (natūra) variantui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-248/2019). Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014; 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-248/2019).
22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, nėra galimybės pagal apelianto prašymą nustatyti šalims naudojimosi butu tvarką, taip pat nėra galimybės šalims išskirti joms priklausančią dalį natūra bei padalyti butą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, taikė atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais būdą – ieškovei priteisiant butą, o apeliantui – kompensaciją pinigais. Nors apeliantas ir kvestionuoja šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau teisėjų kolegija pagrindo priešingai išvadai nenustatė.
23. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 ir 178 straipsniai).
24. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamu atveju yra galimybė nustatyti naudojimosi butu tvarką, taip pat atidalyti butą natūra. Visų pirma, pats apeliantas pripažįsta, kad minėtu atveju yra reikalingi statybos ir / ar remonto darbai, tačiau nei nurodė, kokiomis lėšomis jie būtų atlikti, nei pateikė įrodymų apie tokių darbų kainą, juo labiau, įrodymų, patvirtinančių jų atlikimo galimybę bei realumą. Antra, apelianto teiginius dėl šalių nekonfliktiškumo paneigia tiek Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, tiek ieškovės paaiškinimai, iš kurių matyti, kad tarp šalių daugelyje valstybių (Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, Tailande, Dominikos Respublikoje) nuo 2009 metų išnagrinėti bei nagrinėjami teisminiai ginčai tiek civiline, tiek baudžiamąja tvarka. Ieškovės teigimu, nei vienoje byloje šalims susitarti taikiai nepavyko. Tai, kad šalys nuolat inicijuoja teisminius procesus, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šalių santykiai yra itin konfliktiški. Todėl tiek nustačius naudojimosi butu tvarką, tiek atidalijus būtą natūra, teisėjų kolegijos vertinimu, ir toliau būtų sudaromos prielaidos šalims tęsti tarpusavio ginčus ir teisminius procesus.
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis bei nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju, natūra padalyti kiekvieną ginčo turto vienetą pagal bendraturčių turimas jų dalis galimybės nebuvo. Visų pirma, tiek dėl susiklosčiusių konfliktiškų šalių santykių, tiek dėl to, kad apeliantas neįrodė, jog šalims priklausančią buto dalį yra galimybė atidalyti be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė turto atidalijimą priteisiant kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Vien ta aplinkybė, kad su tokio pobūdžio turto atidalijimu apeliantas nesutinka ar jis jam atrodo nepriimtinas, neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą, juolab kad, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, kito bendraturčio nenoras, kad būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-248/2019).
26. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad butas šalims priklauso po ½ dalį kiekvienam. Ieškovė buto vertę grindė turto vertinimo ataskaita, pagal kurią buto vertė – 256 000 Eur. Pažymėtina, kad apeliantas nurodytos buto vertės neginčijo, kas suponuoja išvadą, kad ginčo tarp šalių dėl joms priklausančio buto vertės nėra.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių valią, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam butui, galimybę išmokėti kompensaciją bei kitas reikšmingas nagrinėjam klausimui aplinkybes – ryšį ir interesus su Lietuvos valstybe, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atidalijant butą, pastarasis priteisiamas ieškovei, o kompensacija – apeliantui. Visų pirma, apeliantas pirmosios instancijos teismui nebuvo pareiškęs prašymo dėl buto jam priteisimo, o kompensacijos ieškovei mokėjimo. Antra, apeliantas procesiniuose dokumentuose, be kita ko, ir apeliaciniame skunde pripažįsta, kad Lietuvoje retai būna, bute nebuvo ilgą laiką bei svarsto galimybę leisti tretiesiems asmenims (sūnui) naudotis butu, todėl pagrįstas ieškovės argumentas, kad apeliantas neketina asmeniškai butu naudotis. Taigi, apeliantas neįrodė ginčo buto reikalingumo savo poreikių tenkinimui. Trečia, apeliantas neginčija aplinkybės, kad šiuo metu butu rūpinasi ir mokesčius moka būtent ieškovė. Ketvirta, šiuo atveju neabejotinas ir ieškovės nei apelianto glaudesnis ryšys bei interesai su Lietuva. Vien tai, kad ieškovė negyvena Lietuvoje, nepaneigia jos ryšio su Lietuva, kurioje, kaip nurodo ieškovė, yra palaidoti jos tėvai, gyvena platus giminės ratas, be to, ieškovė nurodo, kad nuolat atvyksta į Lietuvą. Pažymėtina, kad minėtų aplinkybių apeliantas neginčija. Todėl darytina išvada, kad ieškovė pagrindė savo ryšį su butu ir siekį jį išlaikyti kaip savo nuosavybę. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis yra diskriminuojamas dėl tautybės, nes ieškovės glaudesnio ryšio su Lietuvos valstybe nustatymas, netraktuotinas kaip diskriminacija Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 14 straipsnio prasme. Ketvirta, apeliantas neįrodė, kad ieškovė neturi finansinių galimybių kompensacijos išmokėjimui (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), juo labiau kad minėtų aplinkybių apeliantas pirmosios instancijos teisme ir neįrodinėjo, o ieškovė patvirtino, kad turi finansines galimybes apeliantui sumokėti kompensaciją.
28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo buto atidalijimas ieškovei priteisiant butą, o apeliantui 128 000 Eur kompensaciją (1/2 buto vertės), nepažeidžia apelianto kaip savininko teisių.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
29. Apibendrinusi išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
31. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantui jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis – ieškovė.
32. Ieškovė pateikė prašymą bei įrodymus apie patirtas 700 Eur dydžio išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl ieškovės prašymas tenkinamas ir iš apelianto ieškovei priteisiama 700 Eur advokato išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimui (Rekomendacijų 8.11 papunktis, CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo E. J. M. ieškovei N. M. 700 Eur (septynis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą