Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-303-407/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-05-06
Bylos Nr.: e2A-303-407/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00145-2020-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Asta Radzevičienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas: I. G., A. G.
Atsakovas: J. U., I. U., V. U., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-303-407/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00145-2020-9Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Astos Radzevičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. G. ir A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. G., A. G. ieškinį atsakovams J. U., I. U. (I. U.), V. U., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai I. G. ir A. G. kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydami pripažinti negaliojančia (niekine) 1995 m. vasario 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3527 dalį dėl atsakovės J. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu I. U. neteisėtai įgytos 0,0551 ha ploto dalies valstybinės žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)) pirkimo; taikyti restituciją priteisiant iš atsakovės J. U. ir atsakovo I. U. Lietuvos Respublikai 0,0551 ha ploto dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovei J. U. priteisiant iš Lietuvos Respublikos 439,64 Eur pirkimo kainos dalį; pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkio Nr. 2564 priedėlio 13 punkto dalį dėl sprendimo parduoti atsakovei J. U. 0,0551 ha ploto dalį valstybiniame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia atsakovės J. U. kartu su atsakovu I. U. ir atsakovės V. U. 2019 m. kovo 25 d. sudarytą dovanojimo sutarties dalį dėl 0,0074 ha ploto dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo atsakovei V. U., priteisiant nurodytą sklypo dalį atsakovei J. U. ir atsakovui I. U., kad jis būtų grąžintas Lietuvos Respublikai; priteisti ieškovams iš atsakovų J. U., I. U. ir V. U. patirtas bylinėjimo išlaidas.

2. Nurodė, kad ant ginčo žemės sklypo stovi dviejų butų pastatas. Vienas iš butų – butas Nr. 1 – priklauso ieškovams, o kitas butas Nr. 2 – atsakovei V. U., kuriai butą perleido atsakovai J. U. ir I. U.. Ieškovai, pradėjo remontuoti / rekonstruoti butą ir kreipėsi į gretimo buto savininkus dėl naudojimosi ginčo žemės sklypo dalimi, reikalingos privažiavimui prie buto, parkavimo vietos ir kt. Derybos užtruko iki 2019 metų, tačiau buvo nesėkmingos. Ieškovai dėl to kreipėsi į teisininką ir sužinojo, kad visas žemės sklypas priklauso atsakovams. Paaiškėjo, kad atsakovė J. U. neteisėtai įsigijo iš valstybės 0,0551 ha dydžio valstybinės žemės sklypo dalį, reikalingą ieškovams priklausančio buto naudojimui, tuo pažeisdama ne tik valstybės, bet ir pačių ieškovų įstatyminę teisę į jos įsigijimą iš valstybės.

3. Pažymėjo, kad pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. su valstybine įmone „Saneta“ (vėliau tapo uždaroji akcinė bendrovė „Saneta“, toliau – UAB „Saneta“) sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 18-3433 atsakovė J. U. asmeninės nuosavybės teise privatizavo pastatą – „namų valdą“ (visas pastato patalpas, kurios tuo metu dar nebuvo suformuotos į atskirus butus – butą Nr. 1 ir butą Nr. 2), esantį (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)). Vilniaus miesto 1994 m. gruodžio 15 d. valdybos potvarkiu Nr. 2564V su priedėliu atsakovei J. U. aukciono tvarka buvo nuspręsta parduoti visą (0,1110 ha ploto) valstybinės žemės sklypą kaip privačios namų valdos vienintelei savininkei, 1995 m. vasario 9 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ginčo žemės sklypas buvo įgytas atsakovų J. U. ir I. U. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

4. Po valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, Vilniaus apygardos teismas 1995 m. gruodžio 6 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-762, kuria nutarė 1992 m. rugsėjo 29 d. namų valdos patalpų pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutarties dalį (dėl bendro 49,35 kv.m. ploto patalpų) pripažinti negaliojančia ir įpareigojo UAB „Saneta“ grąžinti atsakovei J. U. 1 289 Lt (373,32 Eur) sumą, sumokėtą už šių patalpų įsigijimą. Iš UAB „Saneta“ restitucijos būdu grąžintų bendro 49,35 kv. m. ploto patalpų 1996 m. birželio 24 d. buvo suformuotas butas Nr. 1, kurį UAB „Saneta“ pardavė kitiems asmenims, iš kurių jas vėliau dviem pirkimo–pardavimo sutartimis (2005 m. rugsėjo 22 d. ir 2015 m. lapkričio 13 d.) įsigijo ieškovai I. G. ir A. G..

5. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu (1995 m. vasario 9 d.) dalis pastato, esančio žemės sklype, atsakovei J. U. priklausė neteisėtai ir Vilniaus apygardos teismo nutartimi šios pastato dalies atžvilgiu atsakovės J. U. nuosavybės teisė buvo panaikinta. Tuo tarpu tiek valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, tiek vėliau galiojęs teisinis reguliavimas asmens teisę įsigyti valstybinę žemę be aukciono siejo su valstybinės žemės naudojimu / užėmimu asmeniui nuosavybės teise priklausančiu statiniu (jo dalimi), t. y. šiuo atveju – su atsakovei J. U. teisėtai priklausančia pastato (namų valdos) dalimi. Todėl atsakovė J. U. neturtėjo teisės įsigyti valstybinės žemės sklypo dalies, užimtos (naudojamos) pastato (namų valdos) dalimi, kurios nuosavybės teisę atsakovė J. U. buvo įsigijusi neteisėtai ir kuri Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo panaikinta.

Žemesnės instancijos teismas

6. Vilniaus apygardos teismui 1995 m. gruodžio 6 d. nutartimi nustačius dalies namų valdos įsigijimo neteisėtumą ir panaikinus atsakovės J. U. nuosavybės teisę į namo dalį, privalėjo būti sprendžiamas valstybinės žemės sklypo dalies, užimtos / naudojamos atsakovei J. U. priklausančios statinio dalies (49,35 kv.m.), grąžinimo valstybei klausimas. Tačiau, kaip matyti iš teismo nutarties, valstybinę žemę valdanti institucija toje byloje nedalyvavo, o pati atsakovė J. U. jos apie įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo nutartį neinformavo, todėl žemės grąžinimo valstybei klausimas iki šiol lieka neišspręstas. Dėl to ieškovams priklausančio buto naudojimui neliko valstybinės žemės sklypo dalies, kuri užtikrintų buto realų tikslinį naudojimą, o atsakovė J. U. (šiuo metu kartu su atsakove V. U.) ir toliau neteisėtai valdo buto Nr. 1 naudojimo užtikrinimui reikalingą žemės sklypo dalį.

7. Kadangi atsakovė J. U. kartu su savo sutuoktiniu atsakovu I. U. 211/370 dalį 0,1110 ha ploto žemės sklypo (0,0633 ha) dovanojimo sandoriu perleido dukteriai atsakovei V. U., o šis dovanojimo sandoris iš dalies (dėl 0,0074 ha) buvo sudarytas niekinės valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio dalies pagrindu, tad iš jo negalėjo kilti teisėtos pasekmės (lot. ex injuria jus non oritur). Dovanojimo sandoris (dėl 0,0074 ha dalies) negali būti laikomas teisėtu žemės dovanojimo sandoriu, kadangi pats pirminis valstybinės žemės įgijimas šioje sklypo dalyje buvo neteisėtas ir niekinis.

Šalies argumentai

8. Atsakovai J. U., I. U. ir V. U. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad, įsigijus minėtą namą, maždaug nuo 1994 m. metų buvo pradėti matuoti žemės sklypai. Atsakovei J. U. buvo paaiškinta, kad pagal nustatytą tvarką jos namų valdai bus matuojamas faktiškai naudojamas apie 20 arų žemės sklypas abipus pastato, sklypas jai bus parduodamas gyvenamajam namui statyti. Tačiau J. U. paaiškino, kad ji neturi lėšų įsigyti tokio dydžio sklypą, taigi jai buvo suformuotas beveik perpus mažesnis, t. y. 11 arų žemės sklypas, kurio šiaurės vakariniame kampe prie pat ribos buvo pastatas, o į pietvakarius nuo pastato – atsakovės naudojamas sodas ir daržas. Suformavus aplinkinių namų sklypus, žemės plotas į šiaurę nuo atsakovės J. U. sklypo taip ir liko laisvas, kurį vėliau bandė išsipirkti ieškovas.

9. Atsakovei J. U. buvo pateiktas Valakupių Turniškių zonos detaliojo plano papildymas (teritorijos tarp Nemenčinės pl. ir Nugalėtojų g. detalusis planas), patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. liepos 20 d. sprendimu Nr.1 449V, kuriame atsakovei J. U. priklausantis sklypas pažymėtas indeksu 7, o buto Nr. 1 savininkų ketinamas iš valstybės įsigyti sklypas – indeksu 8. Atsakovei buvo paaiškinta, kad, norint įgyvendinti tokį projektą, atsakovė turėtų parduoti buto Nr. 1 savininkams nedidelę dalį (apie 2 arus ) jai priklausančio žemės sklypo ir pateikti sutikimą gretimo sklypo įsigijimui iš valstybės. Tokį sutikimą buto Nr.1 savininkams atsakovė J. U. pateikė 2000 m. lapkričio 28 d. Ieškovas A. G. įsigijo dalį buto Nr. 1, jis tęsė žemės sklypų projektavimo darbus pagal minėtą teritorijos tarp Nemenčinės pl. ir Nugalėtojų g. detalųjį planą – ieškovo iniciatyva ir lėšomis buvo parengta ir atsakovei J. U. pateikta jai priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų byla su pakoreguotomis ribomis. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovas A. G., dar prieš įsigydamas buto Nr. 1 dalį, buvo puikiai susipažinęs su dokumentais, žinojo ir suprato visas su atsakovei J. U. priklausančio žemės sklypo nuosavybe susijusias aplinkybes, galimybes įsigyti valstybinę žemę. Ieškovo ir atsakovių J. U. ir V. U. santykiai pablogėjo tuomet, kai atsakovė J. U. nesutiko parduoti minėto apie 2 arų dydžio jai priklausančio žemės sklypo dalies už ieškovo siūlomą ženkliai per mažą kainą. Atsakovai mano, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, prašo jį taikyti ir ieškinį atmesti.

Šalies argumentai

10. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo konstatuoti, jog priimant ginčijamą Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkį bei sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, buvo atlikti neteisėti Vilniaus miesto valdybos veiksmai. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto valdyba ginčijamą potvarkį priėmė bei jo pagrindu valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį su atsakove J. U. sudarė remdamasi J. U. pateikta su UAB „Saneta“ 1992 m. rugsėjo 29 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, patvirtinusia atsakovės J. U. nuosavybės teisę į visą namų valdą buvusiu adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovų minima Vilniaus apygardos teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutartis buvo priimta po ginčijamo potvarkio priėmimo ir valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

Atsiliepimas

11. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba, kuri priėmė ginčijamą potvarkį ir sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, nedalyvavo teisminiame procese, todėl laikytina, kad Vilniaus miesto valdyba nežinojo aplinkybės, jog 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl 49,35 kv. m. yra nuginčyta. Viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį aktą, turi vadovautis šio administracinio akto priėmimo metu esančia faktine situacija bei galiojančiais teisės aktais. Atsakovės vertinimu, sutarties sudarymo metu J. U. nuosavybės teise valdė visą namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo teigti, jog valstybė elgėsi neteisėtai parduodama žemės sklypą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

13. Teismas nustatė, kad 1992 m. rugsėjo 29 d. buvo notaro patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria J. U. iš UAB „Saneta“ įsigijo 99,51 kv. m. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Gyvenamojo namo įkainojimo akte nurodyta, kad name nėra karšto vandens, nėra centralizuoto šildymo. Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkiu Nr. 2564V, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 500 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 dalinio pakeitimo“, atsižvelgiant į Vilniaus miesto vyriausiojo architekto išvadas, nustatytas prie išpirktų komunalinių namų žemės sklypų plotas ir ribos, 13 punkte nurodė, kad J. U. parduodamas sklypo plotas – 1 110 kv. m.

14. Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka bendrųjų taisyklių, patvirtintų 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 550 (toliau – 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 550 arba Tvarka), 4 punkte buvo nurodyta, kad asmuo, turintis teisę pirkti jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti: prašymą pirkti žemės sklypą, kuriame turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) ir priklausančios lengvatos; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo brėžinį, parengtą pagal Žemės ūkio ministerijos reikalavimus ir nustatytąja tvarka suderintą miesto (rajono) valdybos architektūros tarnybos, o perkant privačių namų valdos žemės sklypą – techninės apskaitos bylos plano kopiją.

15. J. U. 1995 m. vasario 9 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 0,1110 ha valstybinės žemės sklypą, kuris buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Iki naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis nustatė, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą atsiranda nuo sutarties įregistravimo turto registravimo įstaigoje. J. U. vardu nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą registruota 1995 m. vasario 13 d.

16. Valstybinio žemės sklypo pardavimo metu ieškovų nurodytos patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 49,35 kv.m. ploto) dar nebuvo išskirtos ir įregistruotos kaip atskiras daiktas, nuosavybės vienetas. Šių patalpų, kaip atskiro objekto, kadastrinių duomenų nustatymo data yra 1997 m. lapkričio 7 d., o tai reiškia, kad 1995 m. vasario 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu žemės sklype buvo įregistruotas vienas savarankiškai funkcionuojantis statinys, priklausęs atsakovei J. U..

17. Teismas pažymėjo, kad ieškovų nurodytoje teismine tvarka išnagrinėtoje byloje buvo pripažintas negaliojančiu ne valstybinės žemės privatinės nuosavybės teise įsigijimo sandoris, o žemės sklype esančių patalpų dalies pirkimo–pardavimo sutartis. Restitucijos taikymas nurodytoje byloje apėmė tik santykius, susiklosčiusius vykdant patalpų pirkimo–pardavimo sutartį.

18. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, kurių pagrindu galima daryti išvadą, jog buvę patalpų (šiuo metu – buto Nr. 1) savininkai buvo žemės sklypo naudotojai. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad subjektams, įsigijusiems nuosavybės teisę į patalpas – butą (duomenys neskelbtini), tos pačios pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perėjo teisė į valstybinį žemės sklypą.

19. Tai, kad Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas statinys, savaime nereiškia, jog statinys yra naudojamas. Asmens teisė įsigyti valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka yra susijusi su realiu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimu pagal nustatytą pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Atsakovai nagrinėjamoje byloje nurodė, kad nei vienas buto Nr. 1 savininkas, iš kurių ieškovai įgijo nuosavybės teises į namo dalies patalpas, šiame bute negyveno ir juo nesirūpino, o tai reiškia, kad jie nesinaudojo ginčo žemės sklypu. Šios atsakovų nurodytos aplinkybės nėra paneigtos, priešingai, jas patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, iš kurio matyti, jog ieškovams priklausančios patalpos yra 70 proc. fiziškai nusidėvėjusios. Šias aplinkybes taip pat patvirtina atsakovų pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuotos išgriuvusios statinio konstrukcijos, išgriuvę langai, o tai rodo, kad ieškovams priklausančios patalpos nėra tokios būklės, kad patalpas galima būtų eksploatuoti pagal tiesioginę jų paskirtį.

20. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 1995 m. vasario 9 d. 0,1110 ha valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovei J. U. buvo parduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nes buvę patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkai nei nuosavybės, nei nuomos, nei panaudos teise valstybei priklausiusio žemės sklypo faktiškai nevaldė.

21. Ieškovas, kaip apdairus pirkimo–pardavimo santykių dalyvis 2005 m. rugsėjo 22 d. įsigydamas ½ (vieną antrąją) dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), patikrino viešojo registro duomenis ir įsitikino, kad visas namų valdai priskirtas žemės sklypas nuo 1995 m. vasario 13 d. buvo įregistruotas atsakovės J. U. vardu, o tai reiškia, jog nei ieškovas pagal 2005 m. rugsėjo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį, nei ieškovai pagal 2015 m. lapkričio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo šio buto dalies pardavėjai. Šio buto pardavėjai teisių į valstybinės žemės sklypą nebuvo įgiję. Teismas sprendė, kad, nesant pagrindų pripažinti negaliojančia 1995 m. vasario 9 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, likę ieškinio reikalavimai pripažintini nepagrįstais, todėl netenkinami.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

22. Ieškovai I. G. ir A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei ieškinį tenkinti: pripažinti negaliojančia (niekine) 1995 m. vasario 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3527 dalį dėl atsakovės J. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su atsakovu I. U. neteisėtai įgytos 0,0551 ha ploto dalies valstybinės žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)) pirkimo; taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės J. U. ir atsakovo I. U. Lietuvos Respublikai 0,0551 ha ploto dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovei J. U. priteisiant iš Lietuvos Respublikos 439,64 Eur pirkimo kainos dalį; pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkio Nr. 2564 priedėlio 13 punkto dalį dėl sprendimo parduoti atsakovei J. U. 0,0551 ha ploto dalį valstybiniame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia atsakovės J. U. kartu su atsakovu I. U. ir atsakovės V. U. 2019 m. kovo 25 d. sudarytą dovanojimo sutarties dalį dėl 0,0074 ha ploto dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo atsakovei V. U., priteisiant nurodytą sklypo dalį atsakovei J. U. ir atsakovui I. U., kad jis būtų grąžintas Lietuvos Respublikai; priteisti bylinėjimo išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismo sprendime pateiktas asmens įstatyminės teisės į naudojamos valstybinės žemės pirkimą atsiradimo aiškinimas bei paties valstybinės žemės „naudojimo“, kaip pagrindo šios teisės atsiradimui, traktavimas prieštarauja teisiniam reglamentavimui, buvusiam valstybinės žemės pardavimo atsakovei J. U. metu. Ginčijamos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo metu galiojusio 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 24 straipsnis numatė, kad valstybinė žemė yra parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka, kuri buvo nustatyta Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550. Valstybinės žemės sklypai buvo skirstomi į naujus ir naudojamus. Naudojamais ne žemės ūkio paskirties sklypais laikomi žemės sklypai, kuriuos užima fiziniams ir juridiniams asmenims privatinės nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai bei įrenginiai, taip pat žemės sklypai, kuriuose pastatyti valstybinės nuosavybės objektai. Naujų sklypų sąvoka nepateikia, tačiau, akivaizdu, kad tai yra visi kiti, naudojamais nelaikomi, valstybinės žemės sklypai. Valstybinės žemės sklypai (nauji ar naudojami) Lietuvos Respublikos piliečiams buvo parduodami ne aukciono tvarka konkrečiais nutarime nustatytais atvejais. Vienas iš tokių pardavimo ne aukciono tvarka atvejų, susijusių su naudojamo sklypo pardavimu, kuris aktualus ir šios bylos nagrinėjimo metu, įtvirtintas Tvarkos 6.1 papunktyje, kuriame be kita ko pažymėta, kad ne aukciono tvarka valstybinės žemės sklypai parduodami privačių namų valdų savininkams, parduodami faktiško valdos dydžio žemės sklypai (Tvarkos 6.1.1.1 papunktis). Individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendrasavininkis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį, bet ne daugiau kaip 0,2 ha respublikos miestuose arba 0,3 ha kituose miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse visai namų valdai (Tvarkos 6.1.1.1 papunktis). Taigi ginčo valstybinės žemės sklypas priskirtinas naudojamų (t. y. tinkamu pirkimui) žemės sklypų kategorijai, nes buvusi namų valda (gyvenamasis namas, kuris šiuo metu susideda iš dviejų šalims priklausančių būtų), užėmė (užima) šį žemės sklypą. Teisę pirkti minėtą naudojamą valstybinės žemės sklypą turėjo visi teisėti namų valdos dalių savininkai, t. y. ieškovų buto pradiniai savininkai, o vėliau – ieškovai.

22.2. Tuo metu galiojusi Tvarka numatė, kad žemės sklypai, suformuoti prie privatizuotų daugiabučių gyvenamųjų namų, turėjo būti parduodami visiems to pageidaujantiems privačių butų savininkams (Tvarkos 6.1.1.2 papunktis), o tuo atveju, kai dar ne visi butai privatizuoti arba dalis butų savininkų dėl kažkokių priežasčių tiesiog neturėjo teisės įsigyti valstybinės žemės privatinėn nuosavybėn, prie šių namų suformuoti žemės sklypai buvo parduodami butų savininkams valstybės ir piliečių bendrosios dalinės nuosavybės teise. Vadinasi, tol, kol kita namų valdos (gyvenamojo namo) dalis (vėliau – butas) nebuvo teisėtai privatizuota teisę į tai turinčio asmens, tai namų valdos daliai (vėliau – butui) tenkanti valstybinės žemės sklypo dalis turėjo likti valstybės nuosavybėje ir negalėjo būti perleidžiama atsakovei.

22.3. Iš Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 matyti, kad valstybinės žemės sklypo naudojimas yra suprantamas tik sklypo užėmimas pastatu, statiniu ar įrenginiu, o ne asmens veiksmai naudojant / eksploatuojant pastatą, statinį ar įrenginį arba pačią žemę. Be to, asmeniui, pageidaujančiam pirkti valstybinę žemę, Tvarka nenumatė jokio reikalavimo įrodinėti pardavėjui (valstybei) faktinio naudojimosi pastatu ar valstybine žeme fakto (pvz., realaus gyvenimo bute) ir teikti su tuo susijusių dokumentų. Vien nuosavybės teisės į pastatą (jo dalį) turėjimas buvo pakankamas pagrindas valstybinės žemės po juo pirkimui.

22.4. Panašiai teisė į valstybinės žemės pirkimą yra reguliuojama ir šiuo metu. Be to, šis reguliavimas, būdamas dar išsamesnis, dar labiau patvirtina tą patį, anksčiau nurodytą, be aukciono parduodamo naudojamo valstybinės žemės sklypo statuso aiškinimą.

22.5. Ieškovai nėra praleidę ieškinio senaties termino. Ieškovai iki 2019 m. balandžio 16 d. niekada nebuvo susipažinę su Vilniaus apygardos teismo 1995 m. gruodžio 6 d. teismo nutartimi, iš kurios galima būtų spręsti apie savo teisių pažeidimą. Nors ši nutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, tačiau ieškovai pirkimo butą ne iš atsakovės, todėl neturėjo pagrindo domėtis kito buto nuosavybės įrašais. Kita vertus, minėtos nutarties reikšmę ir ryšį su valstybinės žemės sklypo pirkimu galėjo suprasti tik kvalifikuotas teisininkas. Ieškovai neturėjo jokio teisinio išsilavinimo, tad, bet kuriuo atveju, netgi susipažinę su Vilniaus apygardos teismo nutartimi, nebūtų supratę nutarties teisinės reikšmės savo teisėms ir (ar) jų pažeidimo.

22.6. Klausimas dėl galimybės naudotis žemės sklypo dalimi, reikalingos buto eksploatavimui, tapo ypač aktualus tik tuomet, kai ieškovai tapo viso buto savininkais (paskutinę dalį jie įsigijo tik 2015 m. lapkričio 13 d.) ir jiems atsirado galimybė valdyti (naudoti) visą butą bei įgyvendinti savo planus dėl buto remonto (rekonstrukcijos). Derybos su atsakove J. U. dėl naudojimosi sklypo dalimi arba dėl dalies sklypo pirkimo baigėsi 2019 m. kovo mėnesį, kai ji pareiškė, jog visas sklypas yra reikalingas tik jos šeimai ir daugiau kaip pusę žemės sklypo (0,0633 ha iš 0,110 ha) dovanojimo sandoriu perleido savo dukrai – atsakovei V. U., kuri 2019 m. kovo 27 d. sudarė projektavimo darbų sutartį antro namo statybai. Ieškovai tuomet kreipėsi į teisininką, kuris surinko visą reikšmingą informaciją ir galėjo pranešti ieškovams apie Vilniaus apygardos teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutartį ir paaiškinti jos teisinę reikšmę bei įtaką atsakovės žemės sklypo įsigijimo teisėtumui ir atitinkamai – ieškovų teisėms (jų pažeidimui). Todėl bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas būtent nuo 2019 m. balandžio 16 d. Net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teisme būtų vertinama, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas, vis vien yra pagrindų ieškinio senaties termino atnaujinimui, dėl kurių ieškovų teisių gynimo galimybė byloje neturėtų būti paneigta (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

22.7. Šioje konkrečioje byloje taip pat egzistuoja ir svarus viešasis interesas – neleisti įteisinti situacijų, kurios savo esme prilygsta draudžiamam valstybės turto įsigijimui ne įstatymo pagrindu (klausimai dėl valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo pagal Vyriausybės nustatytos tvarkos nuostatas yra susiję su viešuoju interesu). Nagrinėjamu atveju neatnaujinus senaties termino, nebūtų užtikrintas teisingas ir teisėtas valstybinio turto (šiuo atveju valstybinės žemės) privatizavimas. Priešingai, likus galioti neteisėtam valstybinės žemės sandoriui, būtų įteisinta neteisėtu būdu įgyta nuosavybės teisė į valstybinę žemę (įgyta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas), o tai niekaip nesiderina su konstituciniu teisinės valstybės principu.

Atsiliepimas

23. Atsakovai J. U., V. U. ir I. U. atsiliepime prašė ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

23.1. Ieškovų argumentus, kad nei ankstesnė, nei dabartinė tvarka nesiejo žemės sklypo įsigijimo galimybės su faktiniu naudojimu, o tik su jo užstatymu ar statinio priklausymu, yra visiškai nepagrįsta, tai paneigia ginčo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, pagal kurį žemės naudotoju buvo laikomas žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu, o valstybinės žemės sklypas gali būti parduodamas ar išnuomojamas, jei jis naudojamas statiniams eksploatuoti. Būtent tokios pozicijos dėl faktinio naudojimosi žemės sklypu teisėtu pagrindu nuosekliai laikosi tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniai teismai.

23.2. Aplinkybė, jog asmuo yra žemės naudotojas Žemės įstatymo ar kitų teisės aktų prasme, paprastai yra būtina prielaida įgyvendinti atitinkamas teritorijų planavimo (žemėtvarkos), statybos, ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir kitus panašius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas teises, taip pat vykdyti nustatytas pareigas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, todėl kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės J. U. privatinėn nuosavybėn žemės sklypas buvo parduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nes buvę patalpų savininkai nei nuosavybės, nei nuomos, nei panaudos teise valstybei priklausiusio žemės sklypo faktiškai nevaldė. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nei ankstesni patalpos savininkai, nei ieškovai ne tik nesinaudojo jiems priklausančiu žemės sklypu, tačiau ir neketino juo naudotis.

23.3. Atsakovei J. U. buvo suformuotas beveik perpus mažesnis, t. y. 11 arų žemės sklypas, kurio šiaurės vakariniame kampe prie pat ribos buvo pastatas, o į pietvakarius nuo pastato – atsakovės realiai naudojamas sodas ir daržas. Pačios atsakovės prašymu, jai nurodžius jos faktiškai naudojamą žemės plotą, buvo suformuota namų valda. Suformavus aplinkinių namų sklypus, žemės plotas į šiaurę nuo atsakovės J. U. sklypo, besiribojantis su ieškovams priklausančia patalpa, taip ir liko laisvas, kurį vėliau ir bandė išsipirkti ieškovas. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad jokių asmenų teisių atsakovė J. U. nepažeidė nei išpirkdama iš valstybės realiai naudojamą žemės plotą, nei vėliau.

23.4. Ieškovai niekada neturėjo teisėto intereso dėl ginčo dalyko – ketinimo apsigyventi bute Nr. 1 ir naudotis būtent atsakovėms priklausančiu žemės sklypu, taip pat, net jei toks interesas būtų buvęs, jis nebuvo ginamas 15 metų, todėl konstatuotina, kad ieškovai neįrodė, jog jų teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Darytina išvada, kad ieškovai neturi materialinio procesinio suinteresuotumo šioje byloje.

24. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į atsiliepime dėstomus motyvus. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialus teisinis reglamentavimas, kuriam būdingas imperatyvus pobūdis. Ginčo teisinių santykių metu valstybinės žemės pardavimą reglamentavo 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 550, kuriame numatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami ne aukciono tvarka, taikant nominalią žemės kainą, nustatytą specialia metodika. Individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį, bet ne daugiau kaip 0,20 ha Respublikos miestuose arba 0,30 ha kituose miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse visai namų valdai. Nauji žemės sklypai miestuose ir kaimo vietovėse parduodami ir išnuomojami ne žemės ūkio veiklai, vadovaujantis nustatytąja tvarka patvirtintais detaliaisiais planais ir žemės reformos žemėtvarkos projektais. Kiti naudojami žemės sklypai parduodami ar išnuomojami tik miestų (rajonų) valdyboms patvirtinus jų dydį. Naudojamais ne žemės ūkio paskirties sklypais laikomi žemės sklypai, kuriuo užima fiziniams ir juridiniams asmenims privatinės nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai bei įrenginiai, taip pat žemės sklypai, kuriuose pastatyti valstybinės nuosavybės objektai, ir žemės sklypai, naudojami valstybinių įmonių, organizacijų ar kitų juridinių asmenų. Taigi ginčo atveju turėtų būti svarstomas klausimas dėl ieškovų subjektinės teisės įsigyti valstybinę žemę.

24.2. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad atsakovai už ginčo žemės sklypą yra sumokėję investiciniais čekiais, rubliais. Nei Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, nei kituose šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nenumatyta galimybė grąžinti valstybei sumokėtas įmokas už perkamą namų valdos žemės sklypą (ar jo dalį), todėl teismų praktikoje tokiais atvejais restitucija nėra taikoma, o tik pripažįstama teisė į žemės sklypą ar jo dalį.

25. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į atsiliepime dėstomus motyvus. Atsiliepime yra nurodyti iš esmės tokie patys motyvai, kaip ir atsakovės yra Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą. Papildomai nurodyta kasacinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti ar įsigyti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio statinys turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o jo eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos ar nuosavybės teisę, lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, todėl kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą. Asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jo realiu faktiniu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

27. Ieškovai Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pasisakė dėl atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomų argumentų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys turi teisę teikti rašytinius paaiškinimus (CPK 42 straipsnio 1 dalis), rašytiniuose paaiškinimuose nėra teikiamas apeliacinio skundo papildymas, nekeičiamas apeliacinio skundo dalykas ir pagrindas (CPK 323 straipsnis), ieškovų teikiamus rašytinius paaiškinimus priima.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir nagrinėjamo ginčo esmės

28. Iš civilinėje byloje esančios medžiagos nustatyta, kad tarp UAB „Saneta“ ir atsakovės J. U. 1992 m. rugsėjo 29 d. buvo sudaryta ir notaro patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria J. U. iš UAB „Saneta“ įsigijo 99,51 kv. m. ploto gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

29. Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkiu Nr. 2564V nutarta ne aukciono tvarka parduoti J. U. suformuotą 1 110 kv. m. ploto žemės sklypą. Vilniaus miesto valdybos įgaliotas asmuo 1995 m. vasario 9 d. su atsakove J. U. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/95-3527, kuria J. U. buvo parduotas 1 110 kv. m. ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), už 3 061,11 Lt.

30. Vilniaus apygardos teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-762 buvo pripažinta iš dalies negaliojanti 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Saneta“ ir J. U. dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), teismas taikė restituciją ir įpareigojo J. U. grąžinti bendro 49,35 kv. m. ploto patalpas UAB „Saneta“, o UAB „Saneta“ – 1 289 Lt sumą, sumokėtą už dalį gyvenamojo namo.

31. Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarė 2019 m. kovo 25 d. patvirtinto žemės sklypo dalies dovanojimo ir naudojimosi tvarkos sklypu nustatymo sutartį, kuria atsakovė J. U. kartu su sutuoktiniu atsakovu I. U. 211/370 dalį 0,1110 ha ploto žemės sklypo (0,0633 ha) neatlygintinai perleido atsakovei V. U..

32. Nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės kilo ginčas dėl sandorio, kuriuo atsakovams buvo perleistas valstybinės žemės sklypas ne aukciono tvarka, teisėtumo, motyvuojant tuo, kad atsakovė, įgijusi 99,51 kv. m. ploto namą ir jo eksploatavimui paskirtą 1 110 kv. m. ploto žemės sklypą, tačiau teismui nusprendus, kad dalis namo – 49,35 kv. m. ploto patalpų – buvo įgytos neteisėtai, turi pareigą grąžinti valstybei atitinkamo ploto žemės sklypo dalį.

Dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo ir kitų sandorių (ne)galiojimo

33. Valstybinės žemės savininkė yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010; 2012 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 23 punktą ir kt.).

34. Ginčo teisinių santykių metu galiojusio Žemės įstatymo 24 straipsnis nustatė, kad valstybinę žemę parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių valdytojai įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 550 6.1.1.1 papunktyje buvo nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami privačių namų valdų savininkams – faktiško valdos dydžio žemės sklypai, jų ribas nustačius kaip nurodyta šios Tvarkos 4 punkte. Individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendrasavininkas) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį, bet ne daugiau kaip 0,2 ha respublikos miestuose (inter alia (taip pat) Vilniuje) arba 0,3 ha kituose miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse visai namų valdai. Faktiškas privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdų techninės apskaitos bylų duomenis. Miestų (rajonų) valdybų architektūros ir žemėtvarkos tarnybos vietoje patikrina nurodytas techninės apskaitos byloje privačių namų valdos žemės sklypo ribas ir, jeigu reikia, tikslina jas pagal nustatytąja tvarka patvirtintus detaliuosius planus, atsižvelgdamos į tai, kad privačių namų valdoms parduodamų žemės sklypų ribos turi atitikti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 punkto nuostatas (Taisyklių 4 punkto 2 dalis). Kai patvirtintų detaliųjų planų nėra, privačių namų valdų žemės sklypai parduodami pagal miestų (rajonų) valdybų architektūros ir žemėtvarkos tarnybų suprojektuotas ir techninės apskaitos bylų planų kopijose pažymėtas sklypų ribas (Taisyklių 4 punkto 5 dalis).

35. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad vienai namų valdai galėjo būti formuojamas iki 0,2 ha ploto žemės sklypas, reikalingas turimo pastato eksploatavimui. Jei pastatas priklausė keliems asmenims, visi jie turėjo teisę įsigyti atitinkamą žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų procesiniuose dokumentuose dėstomais argumentais, kad Vilniaus m. valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkis su priedu patvirtina, jog 0,1110 ha ploto valstybinės žemės sklypas atsakovei J. U. buvo suformuotas ir parduotas kaip visos tuometinės namų valdos savininkei ir buvo skirtas visos namų valdos naudojimui. Taigi, kai Vilniaus apygardos teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutartimi pripažino atsakovės namų valdos dalies įsigijimą neteisėtu ir grąžino 49,35 kv. m. ploto patalpas buvusiai savininkei UAB „Saneta“ (ši namų valdos dalis vėliau buvo suformuota ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras butas, kuris šiuo metu priklauso ieškovams), turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl proporcingos žemės sklypo dalies grąžinimo valstybei, kad asmenys, kuriems priklausė (priklausys) kita dalis gyvenamojo namo, galėtų pretenduoti į žemės sklypą, reikalingą butui (tuo metu – namo daliai) eksploatuoti.

36. Nors atsakovai savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad tuo metu buvo galima suformuoti ir didesnio ploto žemės sklypą, tačiau atsakovė neturėjo lėšų 0,2 ha dydžio sklypui įsigyti, tačiau, viena vertus, atsakovai šių savo argumentų nepagrindžia jokiais įrodymais, kita vertus, tai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovei 0,1110 ha ploto žemės sklypas buvo paskirtas visai namų valdai eksploatuoti. Be to, kaip teisingai pažymi ieškovai savo procesiniuose dokumentuose, 0,2 ha plotas norminiuose dokumentuose buvo nurodytas tik kaip maksimalus dydis, kurio valstybė negali viršyti tuo atveju, jei faktinė namų valda būtų didesnė.

37. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė po Vilniaus apygardos teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarties priėmimo kreipėsi pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 4 punkte nustatytą tvarką dėl privačios namų valdos žemės sklypo, kuris yra mažesnis nei 0,2 ha, padidinimo (išplėtimo). Kadangi atsakovė pareiškė (sutiko, nurodė), jog visos namų valdos eksploatavimui jai reikalingas 0,1110 ha ploto žemės sklypas, todėl, dalį patalpų iš atsakovės priteisus UAB „Saneta“, likusios namų valdos eksploatavimui atsakovei turėjo pakakti proporcingai mažesnės žemės sklypo dalies.

38. Teisėjų kolegija pritaria ieškovų procesiniuose dokumentuose nurodytiems argumentams, kad, teismui įpareigojus grąžinti dalį gyvenamojo namo patalpų UAB „Saneta“, atsakovė J. U. neturėjo įstatyminės teisės disponuoti visu namų valdai priskirtu valstybinės žemės sklypu. Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalis, kuria atsakovei perleistas 0,0550 ha ploto žemės sklypas, nebeatitiko imperatyvių teisės normų – ginčo teisinių santykių metu galiojusio Žemės įstatymo 24 straipsnio, jau minėto 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 550 1 punkto, 1.1, 1.1.1. papunkčių, 5 punkto, 6.1, 6.1.1.1 papunkčių. Pagal ginčo teisinių santykių metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnį, sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis). Analogiška norma galioja ir šiuo metu galiojančio CK 1.80 straipsnio 1 dalyje.

39. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė norminiuose aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, CK XXIX skyrius, Žemės įstatymas ir kiti specialieji įstatymai bei teisės aktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008 ir kt.). Teismų praktikoje nuosekliai nurodoma, kad ši teisė naujajam statinių savininkui pereina kartu (tuo pačiu momentu) su nuosavybės teisėmis.

40. Remiantis šiuo metu galiojančiu Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 6–8 punktais, ieškovai turi įstatyminę teisę įsigyti iš valstybės žemės sklypo dalį, užstatytą jų butu Nr. 1 ir reikalingą jo naudojimui (eksploatavimui) pagal paskirtį. Taigi, kaip pagrįstai pažymi ieškovai savo procesiniuose dokumentuose, ieškovams, įsigijusiems butą Nr. 1, kartu su nuosavybės teise į butą perėjo ir buvusių buto savininkų (pardavėjų) turėta, bet nerealizuota įstatyminė teisė pirkti iš valstybės valstybinės žemės sklypo dalį, reikalingą buto naudojimui pagal paskirtį. Tačiau ši ieškovų turima teisė į ginčo žemės sklypo dalį šiuo metu negali būti įgyvendinta, nes visas 1 110 kv. m. ploto žemės sklypas yra parduotas atsakovei. Taigi nepagrįstas atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad atsakovai neturi materialinio procesinio suinteresuotumo šioje byloje.

41. Pirmosios instancijos teismas iš esmės ieškinį atmetė remdamasis atsakovų atsikirtimais, kad byloje nėra įrodymų, jog buvę patalpų (buto Nr. 1) savininkai buvo žemės sklypo naudotojai, kadangi vien tai, jog buvo registruota nuosavybė, savaime nereiškia, kad statinys yra naudojamas. Teismas laikė esant reikšminga, kad ieškovams priklausančios patalpos yra fiziškai nusidėvėjusios, statinio konstrukcijos išgriuvusios, todėl nėra tokios būklės, jog jas būtų galima eksploatuoti pagal tiesioginę jų paskirtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutikti.

42. Tiek atsakovai, tiek pirmosios instancijos teismas citavo ir rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, kad ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti ar įsigyti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio statinys turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o jo eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos ar nuosavybės teisę; taigi savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-219/2018 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, todėl kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018, 32 punktas). Asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jo realiu faktiniu naudojimu atitinkamam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-701/2018 42 punktas).

43. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie išaiškinimai reikšmingi sprendžiant ginčus, kilusius iš valstybinės žemės perleidimo teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja Žemės įstatymas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra sprendžiamas ieškovų valstybinės žemės į(si)gijimo klausimas, kadangi ieškiniu prašoma žemės sklypo dalį grąžinti Lietuvos Respublikai. Todėl, nagrinėjamu atveju, sprendžiant ginčą dėl atsakovų sudarytų sandorių negaliojimo, nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar ieškovai naudoja ir (ar) ketina naudoti jiems priklausantį butą ir ginčo žemės sklypą pagal paskirtį, t. y. neaktualios Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto, nustatančio valstybinės žemės sklypų pardavimo be aukciono, taikymo sąlygos ir šiuo klausimu formuojama teismų praktika. Šios faktinės aplinkybės gali būti reikšmingos ieškovams siekiant įgyvendinti savo teisę pirkti valstybinės žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis, ne aukciono tvarka.

44. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovų procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai, kad ieškovai savo namo dalies eksploatacijai gali įsigyti greta esantį, su ieškovų namo dalimi besiribojantį valstybinės žemės sklypą. Pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad gretimo žemės sklypo įsigijimas priklauso ne tik nuo ieškovų valios, bet ir nuo nustatyto teisinio reguliavimo. Antra, teisė (galimybė) įsigyti gretimą žemės sklypą nepaneigia atsakovų sudarytos valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalies neteisėtumo.

45. Ieškovai ieškiniu taip pat prašė pripažinti negaliojančiais ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkį Nr. 2564V, kuriuo nutarta parduoti atsakovei visą ginčo žemės sklypą, taip pat žemės sklypo dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovai J. U. ir I. U. perleido 0,0073 ha ploto ginčo žemės sklypo savo dukteriai V. U..

46. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Vilniaus apygardos teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutartimi buvo pripažinta, kad atsakovė neteisėtai 1992 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo visą namų valdą, šis sandoris pripažintas iš dalies neteisėtu ir negaliojančiu ab initio (nuo pradžios), taigi teisėjų kolegija iš esmės pritaria ieškovų procesiniuose dokumentuose dėstomiems argumentams, kad visi sandoriai, sudaryti šio – 1992 m. rugsėjo 29 d. namų valdos pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtos dalies pagrindu, taip pat yra niekiniai ir negalioja, nes iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur).

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas tenkinti ir kitus ieškinio reikalavimus – pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkio Nr. 2564 priedėlio 13 punkto dalį dėl sprendimo parduoti atsakovei J. U. 0,0551 ha ploto dalį valstybiniame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), bei pripažinti negaliojančia atsakovės J. U. kartu su atsakovu I. U. ir atsakovės V. U. 2019 m. kovo 25 d. sudarytą dovanojimo sutarties dalį dėl 0,0073 ha ploto dalies žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo atsakovei V. U..

48. Atsakovai procesiniuose dokumentuose nurodo, kad 25 metus nepertraukiamai valdė ginčo žemės sklypą, mokėjo mokesčius už ginčo žemės sklypą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai negalėjo suponuoti atsakovų teisėtų lūkesčių ir toliau valdyti visą 0,1110 ha ploto žemės sklypą, žinant, jog dalis namų valdos patalpų, kurių eksploatavimui buvo paskirtas žemės sklypas, buvo pripažinta kaip įgyta neteisėtai. Kasacinis teismas yra išskyręs dvi būtinąsias sąlygas pripažinti, kad egzistuoja teisėtas lūkestis ir jis turi būti saugomas – tai valstybės įsipareigojimai (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, privalo nurodyti atitinkamus valstybės institucijos prisiimtus įsipareigojimus ar patikinimus) ir asmens elgesys (asmuo, kuris remiasi teisėtų lūkesčių pažeidimu, pats turi veikti apdairiai, sąžiningai, remdamasis gera valia) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-421/2020 28 punktą, 2021 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021 nutarties 33 punktą ir kt). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje sąžiningas, apdairus suinteresuoto asmens elgesys ir gera jo valia taip pat yra svarbūs kriterijai, sprendžiant teisėtų lūkesčių atsiradimo ir apsaugos klausimus (EŽTT 2010 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Huoltoasema Matti Eurén Oy ir kiti prieš Suomiją, peticijos Nr. 26654/08; 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Oklesen ir Pokopalisko Pogrebne Storitve Leopold Oklesen s. p. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 35264/04). Kaip jau buvo minėta anksčiau, byloje nėra duomenų, kad atsakovai kreipėsi dėl žemės sklypo išplėtimo, valstybė atsakovų atžvilgiu nebuvo prisiėmusi jokių papildomų įsipareigojimų, todėl atsakovams negalėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, kuris turi būti saugomas, ir toliau valdyti visą 0,1110 ha ploto žemės sklypą.

49. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai atmetė ieškinį konstatavęs, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių faktinį ginčo žemės sklypo valdymą, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiamas ieškovų valstybinės žemės įgijimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar ginčo žemės sklypas buvo suformuotas visai namų valdai ir ar atsakovai turėjo teisę toliau valdyti visą žemės sklypą, nors buvo nuginčyta dalies patalpų nuosavybė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino išvestinių ieškinio reikalavimų iš dalies pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkio Nr. 2564 priedėlio 13 punktą dėl sprendimo parduoti atsakovei J. U. 0,0550 ha ploto dalį ginčo žemės sklypo ir pripažinti negaliojančia tarp atsakovų J. U., I. U. ir V. U. 2019 m. kovo 25 d. sudarytos dovanojimo sutarties dalį dėl 0,0073 ha ploto ginčo žemės sklypo perleidimo.

Dėl restitucijos taikymo

50. Teismas, sandorį pripažinęs negaliojančiu, privalo išspręsti jo negaliojimo padarinių klausimą. Kai sandoris, pagal kurį asmuo gavo turtą, pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, taikoma restitucija (ginčo teisinių santykių metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnio 2 dalis, CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis). Iš asmens, kuris įgijo daiktą neatlygintinai, daiktas gali būti išreikalaujamas visais atvejais (ginčo teisinių santykių metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 143 straipsnio 3 dalis, CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 3 dalis).

51. Restitucijos taikymo esmė yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal pripažintą negaliojančiu sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Anksčiau buvusios padėties atkūrimas reiškia tai, kad nei viena iš šalių negali įgyti daugiau teisių ar suvaržyti savo pareigų palyginti su tuo, kiek jų turėjo iki sudarydama sandorį, dėl kurio negaliojimo restitucija taikoma. Kad restitucija būtų tinkamai pritaikyta, reikia įvertinti, kokie faktinio ar teisinio pobūdžio veiksmai atlikti pagal negaliojantį sandorį.

52. Restitucijos taikymo ir jos būdo klausimai reglamentuojami CK 6.145, 6.146 straipsniuose. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais netaikyti restitucijos, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija taikoma natūra, t. y. šalis gautą iš kitos šalies konkretų individualiais požymiais apibūdinamą daiktą taikant restituciją turi grąžinti. Restituciją natūra, kai ši neįmanoma (daiktas žuvo, perleistas kitiems asmenims, arba jos taikymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams), galima pakeisti pinigine kompensacija. faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė netaikyti restitucijos, turi būti išimtinė ir teismo tinkamai argumentuota. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tokios išimtinės faktinės padėties nekonstatuoja ir sprendžia, kad yra pagrindas taikyti restituciją natūra: žemės sklypo dalis pagal negaliojančiais pripažintus sandorius priteisti juo perleidusiems asmenims, atitinkamai priteisiant už žemės sklypo dalį sumokėtus pinigus.

53. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakovams buvo paskirtas 0,1110 ha ploto žemės sklypas, reikalingas 99,51 kv. m. ploto patalpoms eksploatuoti, grąžinus 49,35 kv. m. ploto patalpas UAB „Saneta“, valstybei turėjo būti grąžintas 0,0550 ha (49,35 kv. m. × 0,1110 ha / 99,51 kv. m.) ploto žemės sklypas. Taigi pripažinus, kad 1995 m. vasario 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3527, kuria atsakovai J. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su vyru I. U. ne aukciono tvarka įsigijo visą 0,1110 ha žemės sklypą, dalis, kuria atsakovams perleista 0,0550 ha ploto ginčo žemės sklypo, yra niekinė ir negaliojanti ab initio, taikytina restitucija priteisiant iš atsakovės J. U. Lietuvos Respublikai 0,0550 ha ploto dalį žemės sklypo, o atsakovei J. U. priteisiant iš Lietuvos Respublikos kainos dalį, sumokėtą už žemės sklypą.

54. Iš 1995 m. vasario 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, kad atsakovė už 0,1110 ha ploto žemės sklypą pirko už 3 031,11 Lt sumą, už žemės sklypą sumokėjo grynaisiais pinigais 54,39 Lt sumą, o likusią sumą – valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčo dėl to, kad atsakovė atsiskaitė už žemės sklypą, nėra. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, jeigu žemės sklypas iš valstybės įsigyjamas lengvatinėmis sąlygomis (apmokama investiciniais čekiais), taikant restituciją atsižvelgiama į nominalią pardavimo metu buvusią žemės sklypų kainą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009). Taigi atsakovei iš valstybės grąžintina 442,88 Eur suma (3 031,11 Lt × (0,1110 ha - 0,0550 ha) / 0,1110 ha / 3,4528 Eur).

55. Atsakovai J. U. ir I. U. 2019 m. kovo 25 d. dovanojimo sutartimi atsakovei V. U. perleido 211/370 dalis 0,1110 ha ploto žemės sklypo, t. y. 0,0633 ha (0,1110 ha × 211 / 370). Kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakovams priklausanti žemės sklypo dalis sudaro 0,0560 ha (0,1110 ha - 0,0550 ha), todėl J. U. ir I. U. neturėjo teisės atsakovei V. U. perleisti jiems nepriklausančios 0,0073 ha (0,0633 ha – 0,0560 ha) ploto žemės sklypo dalies. Pripažinus, kad atsakovai J. U. ir I. U. neturėjo teisės 2019 m. kovo 25 d. dovanojimo sutartimi atsakovei V. U. perleisti 0,0073 ha ploto ginčo žemės sklypo, taikytina restitucija priteisiant iš atsakovės V. U. 0,0073 ha ploto ginčo žemės sklypą atsakovams J. U. ir I. U.. Kadangi ginčijamas sandoris yra neatlygintinas, iš V. U. piniginės lėšos atsakovams nepriteisiamos.

Dėl ieškinio senaties

56. Atsakovai savo procesiniuose dokumentuose prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas ginčą tarp šalių išnagrinėjo iš esmės, o dėl ieškinio senaties nepasisakė, atsakovai šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčijo. Nors ieškovai apeliaciniame skunde detaliai pasisako dėl to, kad ieškinio senaties nepraleido, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą neatsikerta argumentais, jog yra pagrindas ieškinio senatį taikyti, o pasisako tik dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija neanalizuoja ir nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinio senaties (ne)praleidimo.

Dėl procesinės bylos baigties

57. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl byloje ginčijamų administracinio akto ir žemės perleidimo sandorių teisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė šio akto priėmimo ir sandorių sudarymo metu galiojusias materialinės teisės normas, nustačiusias valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo tvarką, nesilaikė kasacinio teismo praktikos dėl CK 1.80, 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių niekinių sandorių negaliojimą, taikymo. Dėl to teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys, negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir paliktu galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

58. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

59. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

60. Ieškovai už ieškinį sumokėjo 1 513 Eur (ieškinio priedas Nr. 14) dydžio žyminį mokestį, už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (2020 m. kovo 20 d. DOK-11516) – 38 Eur, taip pat 38 Eur žyminį mokestį už atskirąjį skundą (2020 m. kovo 31 d. DOK-12705). Ieškovai daugiau bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė. Kadangi ieškinys buvo tenkintas iš esmės visa apimtimi, šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovų – J. U., I. U. ir V. U. – lygiomis dalimis.

61. Ieškovai už apeliacinį skundą sumokėjo 1 476 Eur dydžio žyminį mokestį, daugiau bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Apeliacinį skundą tenkinus visiškai, šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovų – J. U., I. U. ir V. U. – lygiomis dalimis.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia ab initio Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarės 2019 m. kovo 25 d. patvirtintą žemės sklypo dalies dovanojimo ir naudojimosi tvarkos sklypu nustatymo sutarties (notarinio registro Nr. JŠ-2074) dalį, kuria V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) perleista 0,0073 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Taikyti dvišalę restituciją ir grąžinti 0,0073 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), J. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir I. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Pripažinti negaliojančia ab initio 1995 m. vasario 9 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/95-3527 dalį, kuria J. U. kartu su I. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo 0,0550 ha dalį valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas: (duomenys neskelbtini)). Taikyti dvišalę restituciją ir grąžinti 0,0550 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikai, o J. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos priteisti 442,88 Eur (keturių šimtų keturiasdešimt dviejų eurų 88 euro centų) sumą, sumokėtą už žemės sklypo dalį.

Pripažinti negaliojančiu ab initio Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 15 d. potvarkio Nr. 2564 priedėlio 13 punkto dalį, kuria nutarta parduoti atsakovei J. U. 0,0550 ha ploto dalį valstybiniame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Priteisti lygiomis dalimis ieškovams I. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. U. 529,67 Eur (penkis šimtus dvidešimt devynis eurus 67 euro centus), iš atsakovės J. U. 529,67 Eur (penkis šimtus dvidešimt devynis eurus 67 euro centus) ir iš atsakovo I. U. 529,66 Eur (penkis šimtus dvidešimt devynis eurus 66 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti lygiomis dalimis ieškovams I. G. ir A. G. iš atsakovės V. U. 492 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt du eurus), iš atsakovės J. U. 492 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt du eurus) ir iš atsakovo I. U. 492 Eur (keturis šimus devyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Dalia KačinskienėAsta RadzevičienėVigintas Višinskis