Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Giedrės Kairienės ir Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmetamas.

Ginčas nagrinėjamojoje byloje kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2023 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 23-IL-50-00009-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pagal 2022 m. gruodžio 6 d. D. T. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendimas grindžiamas Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Ginklų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. GŠKĮ turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. GŠKĮ nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Ginklų kontrolės įstatymo normų sisteminė analizė patvirtina išvadą, kad įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, – yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, įgyjant, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms.

Konstitucinis Teismas dar 2001 m. balandžio 12 d. nutarime akcentavo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (nagrinėjamu atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).

GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Aiškindamas Ginklų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau– ir LVAT) ne kartą konstatavo, jog šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). LVAT dar 2014 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-143-974-14). Atitinkamai, vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.

Be to, aiškindamas GŠKĮ nuostatas, LVAT ne kartą konstatavo, jog GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą.

Nagrinėjamo ginčo kontekste akcentuotina, kad GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019; 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).

Nagrinėjamojoje byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad 2003 m. sausio 28 d. Panevėžio AVPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame D. T. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau– ir BK) 235 straipsnio 1 dalį; 2003 m. birželio 6 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas D. T. pripažino kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir paskyrė 1125 Lt baudą; 2010 m. gruodžio 16 d. Panevėžio AVPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame D. T. buvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, t. y., kad turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą, kurią neteisėtai parsigabeno ir laikė; 2011 m. lapkričio 21 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas D. T. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir nuteisė laisvės atėmimu 9 metams; 2012 m. spalio 16 d. Lietuvos aukščiausiasis teismas perkvalifikavo veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį bei paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę 8 metams; 2014 m. spalio 21 d. Kauno apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 3 dalimi D. T. lygtinai paleido neatlikus visos bausmės, taikant intensyvią priežiūrą. Panevėžio apylinkės teismo rūmai 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi pareiškėjo teistumą panaikino, ši nutartis įsiteisėjo 2022 m. rugpjūčio 31 d. Be to, Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus duomenimis D. T. 2019 m. vasario 13 d. nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 3 dalyje, padarymą, t. y. vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone.

Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos ir administracinis nusižengimas sietinas su pavojumi viešajai tvarkai ir saugumui. Įvertinusi pareiškėjo įvykdytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, vertinant juos kaip visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esantys duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms, rodo pareiškėjo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu. Pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su GŠKĮ tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir administracinį nusižengimą (pažeidimą), neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje. Faktai apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas bei administracinį nusižengimą, jų pobūdį, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir linkusį daryti teisės pažeidimus.

Pareiškėjo nurodytas faktas, kad jo teistumas yra išnykęs, GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Tai reiškia, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo požiūriu asmens nuteisimo faktas (esant teistumui ar jam išnykus) vertinamas visumoje kartu su kitais kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į šioje teisės normoje nurodytus teisinius gėrius tikimybė.

Pažymėtina, kad pareiškėjo motyvas, jog jis sukūręs šeimą, augina nepilnametį vaiką, išlaiko kitą vaiką iš ankstesnių santykių, dirba ir yra teigiamai charakterizuojamas darbdavio, nėra pagrindas patenkinti skundo reikalavimą. Be to, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis anksčiau yra turėjęs leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir tik 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu N. 15-IL-50-00881-e leidimas nebebuvo pratęstas, situacijos nekeičia.

Kaip jau minėta, priimant sprendimą dėl galimybės asmeniui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pakanka nustatyti grėsmę, kurią asmuo kelia ar dėl tam tikrų objektyvių apie jį esančių duomenų buvimą, gali kelti, ir šiuo atveju įstatymo leidėjas nereikalauja padarinių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, daro išvadą, kad vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, Panevėžio AVPK ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino GŠKĮ nuostatas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kuris buvo pakankamas Sprendimui priimti. Priimtas Sprendimas atitinka ir Lietuvos viešojo administravimo įstatymo nustatytus administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus.

Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Nepatenkinus skunde suformuluoto pagrindinio reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundą atmetus, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.