Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

nedalyvaujant civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos atstovei V. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

S. S., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, bedarbis (registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), išsituokęs, neteistas,

paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nusikalstamų veikų aplinkybės

Kaltinamasis S. S. sunkiai sužalojo žmogų ir nežymiai sužalojo žmogų, tai yra 2018 m. gruodžio 25 d. apie 23.23 val., svečiuodamasis A. ir A. D. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, siekdamas sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą, tyčia vieną kartą peiliu smogė nukentėjusiajam J. Z. į kaklą, tuo padarydamas jam durtinę – pjautinę žaizdą kakle su kiauryminiu trachėjos sužalojimu, kas dėl kiauryminio trachėjos sužalojimo atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, bei, J. Z. išbėgus į lauką, tuo pačiu peiliu tyčia smogė nukentėjusiajai A. D. į kairiąją krūtinės ląstos pusę, tuo padarydamas jai krūtinės ląstos durtinę – pjautinę žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Įrodymai ir jų vertinimas

Kaltinamasis S. S. bylos nagrinėjimo teisme metu kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad negali paaiškinti, kaip tai nutiko, nes gyvenime nėra taip elgęsis. Nukentėjusiųjų šeimą pažįsta. Gruodžio 25 d. ryte A. su šeima atvažiavo pas jį į namus ir jis su J. išvažiavo į parduotuvę, o A. su A. liko pas jį namuose, kuriuose buvo ir jo draugė V. Kai jis su J. grįžo iš parduotuvės, su jais truputį išgėrė. Galėjo būti, kad išgėrė 0,5 l talpos butelį degtinės ir 0,7 l talpos butelį degtinės, tačiau to tiksliai nepamena. Po to A. su šeima išvažiavo, o vakare vėl atvažiavo ir jį su V. išsivežė pas save į svečius. Per tą laiką, kol J. atvažiavo jų paimti, daugiau alkoholio jis negėrė. Svečiuose vakarojo, viskas buvo gerai. Prisimena, kad sėdėjo, gėrė, šoko, o daugiau nieko neatsimena, atsipeikėjo tik ligoninėje, o šalia buvo du (policijos) pareigūnai ir viskas. Daugiau nieko neatsimena. Svečiuose gėrė degtinę, tačiau kiek išgėrė, pasakyti negali. Šiaip jis dažniausiai geria alų, o degtinės vengia, nes nuo jos jam darosi bloga. Tikrai nėra pastebėjęs, kad išgėręs degtinės taptų agresyvus, pablogėtų savikontrolė. Tą vakarą viskas buvo gerai, bloga (nuo degtinės) nebuvo. Nežino, kodėl taip atsitiko. Jis su niekuo nesipyko ir nekonfliktavo. Nors galėjo būti, kad konfliktavo su sugyventine, tačiau to nepamena. Anksčiau jokių konfliktų su nukentėjusiaisiais nebuvo. Pradžioje, kai A. susipažino su A., dar S. (A. brolis) buvo gyvas, buvo susiginčiję su A. ir viskas. Tik tas vienas kartas. Tikrai neturėjo jokių motyvų sužaloti šiuos žmones. Nepamena, kad rankoje turėjo peilį. Kad pats buvo mušamas taip pat neatsimena. Kad yra sumuštas pamatė tik būdamas ligoninėje, kitą dieną. Dėl ko buvo mušamas neatsimena. Pripažįsta savo kaltę, nes girdėjo kitų proceso dalyvių paaiškinimus, jie paaiškino tas aplinkybes. Pripažįsta, kad taip pasielgė. Tik nesupranta, kaip jis taip galėjo padaryti. Labai gailisi ir atsiprašo nukentėjusiųjų. Kad duriant peiliu galima sužaloti žmogų supranta.

Nukentėjusioji A. D. parodė, kad kaltinamąjį S. S. pažįsta 7-8 metus, nuo tada, kai atvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Labiau pradėjo bendrauti prieš 3 metus, kai mirė vyro brolis. Kartu su vyru nuvažiuodavo pas kaltinamąjį ir jo draugę į svečius savaitgaliais, o kaltinamasis su drauge pas juos atvažiuodavo pasisvečiuoti. Visada viskas normaliai būdavo, nesipykdavo. Pasikvietė kaltinamąjį ir jo draugę per Kalėdas į svečius ir tikrai tikėjosi, kad, kaip visada, bus smagu. Ji su vyru gyvena (duomenys neskelbtini), o kaltinamasis su savo sugyventine V. gyvena (duomenys neskelbtini) kaime. 2018 m. gruodžio 25 d. ryte, apie 10 val., jie nuvažiavo pas kaltinamąjį. Jos sūnus J. S. nuvežė į parduotuvę apsipirkti. Tuo metu S. buvo blaivus. Belaukdami jų, ji su vyru ir kaltinamojo drauge V. išgėrė pusę litro degtinės. S. sugrįžus, jau keturiese išgėrė dar kokį pusę butelio (0.5 ar 0,7 l talpos) degtinės. Apie 12-13 val. sūnus juos išvežė į namus. Kaltinamąjį iš esmės paliko blaivų. Apie 18 val. sūnus J. atvežė S. ir V. pas juos į namus. Jie jau buvo susiruošę stalą. Tuo metu, kai viskas įvyko, pas juos namuose Kalėdas šventė: ji, jos vyras A. D., sūnus J. Z., marti A. L. ir A. R. (kuris laikinai gyvena pas juos), kaltinamasis S. ir jo sugyventinė V. Visi šventė viename kambaryje. Ji, jos vyras ir S. sėdėjo ant sofos, V. sėdėjo fotelyje, o J., A. L. ir A. R. sėdėjo ant kitos sofos, prieš juos. Įvykis įvyko apie 23.30 val. Iki to įvykio visi gėrė degtinę, o vyrai dar ir alaus gėrė. Tuo metu, kai viskas prasidėjo, jos vyras miegojo ant tos pačios sofos parkritęs šonu. Kaltinamasis sėdėjo jai iš dešinės, per vidurį, o jos vyras snaudė kitoje pusėje. V. sėdėjo fotelyje arčiau jos. Kas įvyko tarp kaltinamojo ir jos sūnaus J. ji nematė, nes su A. buvo išėjusios parūkyti, o grįžusios išgirdo A. R. žodžius „ką tu padarei?“. Jai paklausus kas nutiko, A. R. pasakė, kad „su peiliu perdūrė“. J. tuo metu kambaryje jau nebuvo. Jos (ji su A.) rūkė pavėsinėje, iš kurios išėjimo iš namo nesimato. Kai R. klausė „ką tu padarei?“, jis buvo užėjęs už tos sofos, ant kurios jie sėdėjo. Ji tuo metu net nesuprato kam tie žodžiai „ką tu padarei?“ buvo adresuoti. Praktiškai iškart po šių žodžių viskas ir įvyko – šalia jos sėdėjęs S. ją apsikabino ir, nieko nesakęs, dūrė. Jis dūrė sėdėdamas, ji irgi tuo metu sėdėjo. Atsisuko ir smogė, pataikė jai į kairę pusę. Ji pajuto skausmą. Peilį S. tikriausiai paėmė nuo stalo. Tai buvo paprastas stalo serviravimo peilis „karpytais“ ašmenimis, kuris yra pridėtas prie bylos. Tuo metu, kai S. dūrė, atsibudo jos vyras ir viską matė. Ji pasiėmė marčios striukę ir išbėgo į lauką. Pajuto skausmą tik tada, kai nubėgo prie vartų. Pamatė, jog visa „maikutė“ kruvina, dėjo sniegą, kad sustabdytų kraujavimą. Nematė, ar kas nors bandė nuraminti kaltinamąjį, ar jį kas nors mušė, nes jos jau namo viduje nebebuvo. Sūnų matė prie vartų. J. buvo susiėmęs už gerklės, buvo „maikute“ užspaudęs. Sūnus nieko nešnekėjo. „Greitoji“ pirmiausia išvežė sūnų, o paskui atvažiavo ir ją išvežė. Visų aplinkybių nepamena, nes buvo tikrai daug išgėrusi. Jokių konfliktų iki įvykio nebuvo. Niekas nesipyko, visi šoko, šventė, juokavo. Ir anksčiau su kaltinamuoju bendraudavo, kartu švęsdavo ir nieko panašaus nėra buvę. Jokių piktumų nėra buvę. Jokio agresyvumo iš kaltinamojo nebuvo. Iš S. sugyventinės V. irgi nėra girdėjusi, kad jis girtas būtų agresyvus, nekontroliuotų savo elgesio. Po įvykio S. jos atsiprašė, su sūnumi jam atleido, pretenzijų jam neturi. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 79-81), nukentėjusioji A. D. juos patvirtino ir parodė, kad gali būti, jog rūkyti ji išėjo viena; gali būti, kad A. R., atbėgęs iš lauko, atsistojo už sofos ir S. klausė „ką tu J. padarei?“; iš pradžių ji galvojo, kad S. jai sudavė kumščiu, nes peilio jo rankose nematė; S. smūgiavo tolimesne nuo jos ranka.

Nukentėjusysis J. Z. (Z.) parodė taip pat kaip nukentėjusioji A. D. papildydamas, kad su kaltinamuoju S. S. yra pažįstamas apie dešimt metų. Per tą laiką sukonfliktavę buvo vos vieną kartą, tai įvyko apie 2010 metus. Tuo metu, kai buvo sužalotas, sėdėjo prie S. ir kalbėjosi su juo. Buvo išgėręs. Sėdėjo ant sofos toje vietoje, kur baliaus pradžioje sėdėjo jo motina. Jokio konflikto tarp jų nebuvo. Pamena, kad su S. kalbėjosi apie jo draugę V., jis sakė S., kad pastarasis nepyktų ant jos, daugiau jai padėtų, nes V. buvo sužalota ranka. S. tikrai nebuvo susinervinęs, sėdėjo ir kalbėjo ramiai. Peilį S. paėmė nuo stalo. Tai buvo aštrus peilis kepsniams. Į kurią ranką jis paėmė peilį neatsimena. Pamena, kad S. tik paėmė peilį ir iškart dūrė jam, jis nespėjo net sureaguoti ar apsiginti. Gal nuo girtumo nieko nepajuto, tik refleksiškai susiėmė už kaklo ir išbėgo. Jo draugė A. bėgo paskui jį, ji ir iškvietė „greitąją“, kuri jį išvežė. Vakarėlio metu kaltinamasis buvo nuovokus, jokių įtarimų dėl jo būsenos jam nekilo. Jam buvo padaryta durtinė žaizda kakle, pažeista trachėja, jokių liekamųjų reiškinių nėra likę, tik randas. Kaltinamajam atleido. Jam jokių pretenzijų neturi, civilinio ieškinio nereiškia. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 117-120, 121-122, 125-126), kurie buvo pagarsinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu. Nurodė, kad dabar neprisimena, kad tą vakarą S. savo sugyventinę būtų išvadinęs invalide.

Liudytojas A. R. parodė, kad kaltinamojo S. S. iki įvykio nepažinojo, o nukentėjusiuosius pažįsta, pas juos tuo metu laikinai buvo apsistojęs. Tą vakarą šventė Kalėdas J. tėvų namuose. Pradėjo švęsti apie 17 val. Viskas buvo gerai, iki įvykio jokių konfliktų nebuvo. Apie 23 val. jis rūkė lauke ir pamatė į lauką išbėgantį J., kuris buvo susiėmęs už gerklės. Jis sunkiai kvėpavo, jam bėgo kraujas. Jis paklausė J., kas atsitiko, tačiau J. buvo užsiėmęs kaklą ir nieko negalėjo pasakyti. Tada jis įbėgo į namą ir pamatė ant žemės gulinčią kaltinamojo žmoną, o pats kaltinamasis sėdėjo ant sofos. Tada vėl išbėgo į lauką ieškoti J. J. laukė prie gatvės atvykstant „greitosios“ automobilio. Jis nusivilko „maikę“ ir padavė J., kad šis užspaustų tą kraujuojančią žaizdą kakle. Po to vėl grįžo į kambarį, kur buvo švenčiama. Kaltinamasis jau gulėjo ant žemės, o A. buvo „prismaugęs“ kaltinamąjį, kad jis nebejudėtų, kol atvažiuos policija. A. (A.) jam pasakė, kad kaltinamasis dūrė J. ir A., todėl jis labai įpyko ir smūgiavo kaltinamajam bei kojomis spardė. Spyrė koja, nes kaltinamasis po stalu lyg bandė kažką dar griebti. Ar tada buvo kambaryje A. nepastebėjo. Atvažiavo policija ir kaltinamąjį išsivežė. Paties momento, kaip kaltinamasis dūrė J., nematė. Galėjo taip būti, kad įėjęs į kambarį puolė prie kaltinamojo ir jo klausė, ką jis J. padarė. Kaltinamasis su savo drauge vakarėlio pradžioje truputį konfliktavo, bet jis tų aplinkybių nepamena. Po to viskas buvo normalu, jokių konfliktų nebuvo, visi linksminosi. Kai jis grįžo iš lauko, kaltinamojo draugė gulėjo ant grindų virtuvėlėje, o ne tame kambaryje, kur jie šventė ir kur įvyko tas įvykis. Jis peilio nematė, tik tuo metu, kai įėjo į kambarį ir kaltinamasis buvo nugriautas ant žemės, matė, kad kaltinamasis ieško kažko po stalu, pamanė, kad gal peilio, kuris buvo po stalu. Tai, kad J. sužalojo „S.“, jam pirmiausia pasakė A. L.. Tai sužinojęs jis įbėgo į namus ir sušuko kaltinamajam „ką tu padarei J.?“. Jis nepastebėjo, kur tuo metu buvo A. D., kai jis pirmąjį kartą įbėgo į kambarį. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 149-151, 152-153) nurodė, kad teisingiausi jo parodymai yra duoti teisme, nes pirmos apklausos metu buvo išgėręs, be to, buvo šoke.

Liudytojas A. D. parodė taip pat, kaip nukentėjusieji A. D. ir J. Z., papildydamas, kad kaltinamąjį, kuris buvo geriausias jo prieš tris metus mirusio brolio A. D. draugas, pažįsta nuo vaikystės, tačiau labiau bendrauti su juo pradėjo prieš kokius šešerius metus, kai su broliu ir kaltinamuoju važiuodavo žvejoti. Kaltinamojo elgesyje jokios agresijos požymių nepastebėdavo, su juo konfliktų nėra turėjęs. Tą vakarą šventė Kalėdas, buvo išgėrę 3-4 butelius (0,7 l talpos) „šnapso“ ir alaus. Jam užėjo silpnumas ir jis prigulė ant tos pačios sofos, kur sėdėjo. Kai jis pabudo, daug ko nebuvo kambaryje, - sėdėjo V., šalia sėdėjo kaltinamasis. Tuo metu iš lauko grįžo jo žmona ir priėjo prie kaltinamojo. Žmona, pasilenkusi prie kaltinamojo, jį apsikabino ir kažko klausė ar sakė jam. Jam atrodė, kad viskas normaliai, - ji priėjo, apsikabino abu. Staiga pamatė, kad jo žmona sukniubo ant kelių ir išgirdo žodžius „ką tu padarei?“ Peilį kaltinamasis gal jau rankose turėjo. Nematė, kad kaltinamasis imtų peilį nuo stalo. Kaire ranka kaltinamasis buvo apsikabinęs jo žmoną, o dešinėje rankoje turėjo peilį ir dešine ranka smūgiavo jo žmonai, kuri buvo jam iš kairės. Jis matė, kad kaltinamasis jo žmonai dūrė į krūtinės sritį, truputį aukščiau širdies ploto. Po smūgio žmona iš karto susiėmė už tos vietos ir suklupo. Tada jis atėmė peilį iš kaltinamojo ir pradėjo jį mušti. Paskui pribėgo A. R., kuris taip pat mušė kaltinamąjį. Kaip buvo sužalotas J. nematė. Kai pabudo, J. kambaryje jau nebuvo. Peilį pas kaltinamąjį jis pamatė tuo momentu, kai jis tą peilį traukė nuo jo žmonos po dūrio. Peilio apibūdinti negali, nes jo neįžiūrėjo. Kai išmušė kaltinamajam iš rankų peilį, jis nukrito ant žemės. Nepastebėjo, ar kas nors peilį dar bandė paimti. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 158-159), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.

Liudytoja A. L. parodė taip pat, kaip nukentėjusieji A. D. ir J. Z., papildydama, kad to, kaip buvo sužaloti jos draugas J. ir pastarojo motina A. D. nematė, nes buvo išėjusi iš namo parūkyti. Matė, kaip J., susiėmęs už gerklės, išbėgo lauk. Tada ji bėgo jam iš paskos, kvietė „greitąją“ ir laukė, kol ji atvyks. Visą laiką buvo prie J. J. buvo žaizda gerklės srityje, netoli trachėjos. Kraujas bėgo stipriai, A. (R.) nusirengė savo marškinėlius ir jais užspaudė kraujuojančią žaizdą. J. bandė kalbėti, tačiau neaiškiai. Ji jo nesuprato. J. jai nesakė, kas taip pasielgė. Į namo vidų įėjo tik tada, kai atvažiavo policijos pareigūnai ir „greitoji“. Kai iškvietė „greitąją“, matė, kad į kiemą išbėgo A. D. ir pritūpė prie tvoros. Kad ji sužalota nežinojo, jokių sužalojimų ant jos kūno nematė. Švenčiant kaltinamasis su savo drauge kažkokiu momentu konfliktavo, tačiau su kitais svečiais kaltinamasis nekonfliktavo. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 168-169), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.

Liudytojas A. A. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiame policijos komisariate vyriausiuoju patruliu ir buvo nuvykęs į nagrinėjamo įvykio vietą, tačiau jokių su šiuo įvykiu susijusių aplinkybių nebeatsimena. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 179-180), kurie buvo pagarsinti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu.

Iš (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono policijos komisariato tyrėjo T. K. tarnybinio pranešimo matyti, kokias aplinkybes įvykio vietoje nustatė šis policijos pareigūnas (t. 1, b. l. 4).

Iš (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio A. A. tarnybinio pranešimo matyti, kokias aplinkybes įvykio vietoje nustatė šis policijos pareigūnas (t. 1, b. l. 8).

Iš 2018 m. gruodžio 26 d. apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus įvykio vietą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), namo virtuvėje ant metalinės plautuvės rastas peilis dantytais ašmenimis ir juodomis plastmasinėmis kriaunomis, ant peilio ašmenų rastos raudonos sudžiūvusio skysčio (galimai kraujo) dėmės. Namo svetainėje ant grindų rastos raudono skysčio (galimai kraujo) dėmės. Apžiūros metu iš įvykio vietos paimtas peilis ir biologiniai pėdsakai (t. 1, b. l. 17-27).

Iš 2019 m. sausio 24 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas peilis, paimtas 2018 m. gruodžio 26 d. įvykio vietos apžiūros metu. Nustatyta, kad peilis yra gamyklinis, 22 cm ilgio, peilio rankena plastikinė, juodos spalvos, geležtė metalinė dantytais ašmenimis, geležtės ilgis 11,5 cm (t. 1, b. l. 28-31).

Iš 2019 m. vasario 19 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo perklausyti telefoniniai pokalbiai tarp Bendrojo pagalbos centro operatorės ir pranešėjos, pranešusios apie įvykį (duomenys neskelbtini), taip pat užfiksuotas šių pokalbių turinys (t. 1, b. l. 39-42).

Iš 2018 m. gruodžio 25 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelių matyti, kokia pirmoji medicinos pagalba buvo suteikta nukentėjusiesiems J. Z. ir A. D., liudytojai V. K. (rankos trauma, gauta prieš kelias dienas) ir įtariamajam S. S. (t. 1, b. l. 48-55).

Iš (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pranešimo, civilinio ieškinio bei prie ieškinio pridėtų pažymų matyti, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už nukentėjusiesiems J. Z. ir A. D. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas sveikatos priežiūros įstaigoms buvo sumokėta 577,21 Eur (t. 1, b. l. 63-70).

Iš 2019 m. vasario 18 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusioji A. D. policijos tyrėjai pateikė sportinius marškinėlius (maikutę), kuriuos ji vilkėjo įvykio metu (t. 1, b. l. 94).

Iš 2019 m. vasario 20 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti sportiniai marškinėliai (maikutė), kuriuos pateikė nukentėjusioji A. D.. Nustatyta, kad marškinėlių priekinėje dalyje yra 1 cm dydžio vertikali įpjova (t. 1, b. l. 97-101).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajai A. D. padarytas sužalojimas: krūtinės ląstos durtinė – pjautinė žaizda. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (tai yra 2018 m. gruodžio 25 d. apie 23.23 val., duriant peiliu į krūtinę), jis galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek krentant be pašalinės jėgos poveikio arba krentant po gauto smūgio. A. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 115).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam J. Z. (Z.) padarytas sužalojimas: durtinė – pjautinė žaizda kakle su kiauryminiu trachėjos sužalojimu. Tikėtina, kad sužalojimas padarytas tiesioginio trauminio poveikio pasekmėje, aštriu duriančiai – pjaunančiu daiktu paveikus kaklą, galimai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (tai yra 2018 m. gruodžio 25 d. apie 23.23 val., duriant peiliu į kaklą). J. Z. dėl kiauryminio trachėjos sužalojimo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 144-145).

Iš alkotesterio kvito matyti, kad liudytojui A. R. 2018 m. gruodžio 26 d. 0.09 val. buvo nustatytas 1,04 promilių girtumas (t. 1, b. l. 146).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kokie sužalojimai buvo nustatyti S. S. (t. 2, b. l. 47-48).

Iš 2018 m. gruodžio 27 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad S. S. savanoriškai policijos tyrėjui pateikė megztinį, kelnes, marškinius ir batus, kuriuos vilkėjo ir avėjo įvykio metu (t. 2, b. l. 49).

Iš 2019 m. sausio 22 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti daiktai: megztinis, kelnės, marškiniai ir batai, kuriuos pateikė įtariamasis S. S.. Nustatyta, kad ant megztinio priekinės dalies ir marškinių yra sudžiūvusios rusvos, galimai kraujo, dėmės (t. 2, b. l. 50-55).

Iš 2019 m. kovo 26 d. Žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutarties matyti, kad (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ir S. S. sudarė sutartį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, o taip pat šios sutarties šalių pareigos bei atsakomybė (t. 2, b. l. 126-127).

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad S. S. veikos padarymo metu nesirgo psichikos sutrikimu, tuo metu jis buvo girtumo būsenoje, už kurios sukėlimą jis pats atsakingas; S. S. veikos padarymo metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo (tame tarpe ir patologinio girtumo) būsenoje; S. S. šiuo metu psichikos sutrikimai nekonstatuojami, jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 2, b. l. 192-194).

Iš 2019 m. rugsėjo 24 d. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos rašto matyti, kad šis civilinis ieškovas palaiko civilinį ieškinį dėl 245,21 Eur žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytus faktinius duomenis pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir laikydamas juos įrodymais (BPK 20 straipsnis), konstatuoja, kad kaltinamojo S. S. kaltė sunkiai sužalojus nukentėjusįjį J. Z. ir nežymiai sužalojus nukentėjusiąją A. D., yra visiškai įrodyta.

Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis) bei teismo pripažinti atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar surinktų įrodymų pakanka, ar jais galima tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Nukentėjusiųjų J. Z. ir A. D. bei liudytojų A. R., A. D. ir A. L. parodymais neabejotinai nustatyta, kad S. S. vieną kartą peiliu smogė (dūrė) nukentėjusiajam J. Z. į kaklą ir vieną kartą peiliu smogė (dūrė) nukentėjusiajai A. D. į kairiąją krūtinės ląstos pusę. Šiais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi jie yra iš esmės vienodi, vienas kitą papildantys, juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys (įvykio vietos, daiktų, kitų objektų apžiūros, specialistų išvados dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų), be to, šiuos parodymus nukentėjusieji ir liudytojai davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad minėti nukentėjusieji ir liudytojai būtų suinteresuoti pakenkti kaltinamajam S. S.. Nors tarp šių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų yra neatitikimų, tačiau jie neesminiai ir paaiškintini tuo, kad minėti nukentėjusieji ir liudytojai įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, be to, įvykį matė skirtingomis aplinkybėmis. Nors kaltinamasis S. S. nurodė įvykio aplinkybių neatsimenąs, tačiau patvirtino jau minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus ir nurodė, kad tiki jais. Todėl teismas detaliau aukščiau nurodytų įrodymų neanalizuoja.

III. Nusikalstamų veikų kvalifikavimas

S. S. kaltinamas tuo, kad pasikėsino sunkiai sutrikdyti dviejų žmonių sveikatą, iš kurių vieną sunkiai sužalojo, tai yra, išgertuvių metu, siekdamas sukelti nukentėjusiųjų sveikatai sunkius padarinius, tyčia peiliu smogė vieną kartą J. Z. į kaklą tuo padarydamas jam durtinę – pjautinę žaizdą kakle su kiauryminiu trachėjos sužalojimu, kas dėl kiauryminio trachėjos sužalojimo atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, bei, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas A. D. sužaloti vidaus organus, tuo pačiu peiliu tyčia smogė A. D. tiesiai į kairiąją krūtinės ląstos pusę, tuo padarydamas jai krūtinės ląstos durtinę – pjautinę žaizdą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes peilis vidaus organų nekliudė, ir A. D. tuoj pat peilį iš jo rankų išmušė, o nukentėjusioji A. D. tuo tarpu pabėgo į lauką, taip jis pasikėsino sunkiai sutrikdyti J. Z. ir A. D. sveikatą, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, ir padarė sunkų sveikatos sutrikdymą tik J. Z., tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje bei 22 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką galimas tik esant tiesioginei tyčiai (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, atsako pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sveikatos sutrikdymą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, tai yra nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą.

Aukščiau minėtais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad kaltinamasis S. S. tyčia, peiliu smogdamas vieną kartą J. Z. į kaklą ir tuo padarydamas jam durtinę – pjautinę žaizdą kakle su kiauryminiu trachėjos sužalojimu, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. Z. sveikatą, bei peiliu smogdamas A. D. į kairiąją krūtinės ląstos pusę ir tuo padarydamas jai krūtinės ląstos durtinę – pjautinę žaizdą, nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios A. D. sveikatą. Nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusiesiems nustatyti sužalojimai buvo padaryti kaltinamojo S. S. veiksmais (dūriu peiliu nukentėjusiajam J. Z. į kaklą ir dūriu peiliu nukentėjusiajai A. D. į kairiąją krūtinės ląstos pusę), todėl teismas konstatuoja, kad tarp minėtų kaltinamojo S. S. veiksmų (dūrių peiliu) ir pasekmių (nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys.

Teismų praktikoje sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą kvalifikuojamas tada, kai kaltininkas sunkiai sutrikdo (sužaloja ar susargdina) bent dviejų žmonių sveikatą vienu metu, veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu, arba skirtingu laiku, veikdamas tiesiogine tyčia pagal bendrą nusikalstamą sumanymą sunkiai sutrikdyti bent dviejų žmonių sveikatą. Vadinasi, tam, kad tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo S. S. veiksmus, būtina nustatyti jo tyčios turinį.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, tai yra nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas.

Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo), ir tiesiogine neapibrėžta tyčia, kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo, tai yra kaltininkas, darydamas veiką, suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, tai yra kaltininką tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62/2014, 2K-17-648/2017, 2K-13-976/2018, 2K-75-689/2018). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2012, 2K-521/2013, 2K-13-976/2018).

Šioje byloje nustatyta, kad kaltinamasis S. S. kartu su nukentėjusiaisiais A. D. ir J. Z. bei liudytojais A. D., A. L., A. R., o taip pat savo sugyventine V. K. šventė Šv. Kalėdas D. namuose. Buvo vartojamas alkoholis, visi šventę asmenys buvo daugiau ar mažiau apsvaigę nuo jo. Nustatyta, kad iki to momento, kai S. S. peiliu dūrė nukentėjusiajam J. Z. į kaklą, tarp šventėje dalyvavusių asmenų jokių konfliktų nebuvo, kaltinamasis su niekuo nesipyko (išskyrus nežymų konfliktą su sugyventine), visi bendravo draugiškai. Iš nukentėjusiojo J. Z. parodymų (kaltinamasis S. S. įvykio neatsimena, o kiti įvykio vietoje buvę asmenys šio momento nematė) matyti, kad prieš pat dūrį jis kalbėjosi su kaltinamuoju apie jo sugyventinę (V. K.), jokio konflikto nebuvo, tik staiga kaltinamasis paėmė nuo stalo peilį ir, nieko nesakęs, dūrė jam (į kaklą). Po to nukentėjusysis J. Z. išbėgo iš namo, o kaltinamasis S. S. liko sėdėti ant sofos. Netrukus į namo vidų atėjo nukentėjusioji A. D., kuri nieko nežinojo apie sužalotą sūnų J. Z. (nes tuo metu rūkė lauke). Ji prisėdo prie kaltinamojo, su juo kažką kalbėjo (liudytojo A. D. parodymai), po ko kaltinamasis S. S. ją apkabino ir, vėlgi nieko nesakęs, kitoje rankoje laikytu peiliu dūrė nukentėjusiajai į krūtinės sritį. Po to A. D. išmušė iš kaltinamojo S. S. rankos peilį ir kartu su A. R. sumušė kaltinamąjį. Tokios yra esminės nagrinėjamo įvykio faktinės aplinkybės, svarbios kaltinamojo tyčios turinio nustatymui.

Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis S. S. siekė sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų J. Z. ir A. D. sveikatą, tuo labiau, kad prieš pradėdamas nusikalstamą veiką (prieš dūrį nukentėjusiajam J. Z. į kaklą) kaltinamasis S. S. jau turėjo tikslą sunkiai sužaloti ne tik J. Z., tačiau ir jo motiną – nukentėjusiąją A. D., kurios, kaip jau buvo minėta, J. Z. sužalojimo momentu net nebuvo patalpoje, kurioje jis buvo sužalotas, ir kuri nematė, kad jos sūnus buvo sužalotas. Kaltinamasis S. S. nurodė, kad neatsimena įvykio ir negali paaiškinti savo elgesio. Kaltinamojo tiesioginės apibrėžtos tyčios sunkiai sutrikdyti abiejų nukentėjusiųjų sveikatą neįrodo ir byloje nustatytos aplinkybės. Visų pirma, kaltinamasis S. S. neturėjo jokio motyvo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų J. Z. ir A. D. sveikatą – niekada su jais nesipyko, gyveno draugiškai (ką patvirtina ir aplinkybė, jog D. pasikvietė kaltinamąjį pas save į namus švęsti Šv. Kalėdų), jokių konfliktų nebuvo (išskyrus nedidelį konfliktą tarp kaltinamojo ir jo sugyventinės, kurio detalių nei vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų nurodyti negalėjo) ir šventės metu (tą patvirtino absoliučiai visi šventės dalyviai). Antra, kaltinamasis S. S. neatliko jokių veiksmų, kurie liudytų apie jo ketinimą sužaloti nukentėjusiuosius, jiems padarant būtent sunkų sveikatos sutrikdymą, - kaltinamasis neišsakė jokių grasinimų nukentėjusiųjų atžvilgiu (juos sužaloti ar net nužudyti), nesiėmė jokių kitų (kaltinamajame akte nenurodytų) veiksmų, kad toks jo ketinimas būtų įvykdytas (nukentėjusiajam J. Z. dūrė tik vieną kartą (nors jam niekas netrukdė durti daugiau kartų), nesivijo šio nukentėjusiojo, kai jis ėjo iš namo, o liko sėdėti ant sofos, po kiek laiko į namo vidų įėjus nukentėjusiajai A. D. ir prisėdus prie jo, kaltinamasis iškart nedūrė nukentėjusiajai, o dar kurį laiką su ja kalbėjosi, šiai nukentėjusiajai taip pat dūrė tik vieną kartą, be to, nors kaltinamasis dūrė nukentėjusiajai į kairę krūtinės pusę, tačiau smūgis (dūris) peiliu nebuvo stiprus (juo nepadarytas kiauryminis krūtinės sužalojimas, nors buvo pataikyta į priekinę krūtinės sieną, į 2-3 tarpšonkaulyje esančią sritį, padarant nedidelę – vos 1,5 x 0,5 cm dydžio durtinę – pjautinę žaizdą), taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis S. S. būtų bandęs dar kartą durti nukentėjusiajai A. D. (iki kol jam buvo išmuštas peilis). Trečia, neaišku (ir kaltinamajame akte to nėra nurodyta), kas sutrukdė kaltinamajam S. S. duriant peiliu nukentėjusiajai A. D. į krūtinę sunkiai sutrikdyti jos sveikatą (tai yra durti nukentėjusiajai tokia jėga, kad būtų sužaloti jos vidaus organai ir taip sunkiai sutrikdyta jos sveikata, jei kaltinamasis, kaip nurodyta kaltinamajame akte, turėjo tokį tikslą). Atkrteiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės (peilio išmušimas, nukentėjusiosios pabėgimas iš patalpos) įvyko jau po to, kai kaltinamasis S. S. dūrė nukentėjusiajai A. D.. Ketvirta, kaltinamasis S. S. nusikalstamoms veikoms padaryti panaudojo virtuvinį peilį, kuris, savaime suprantama, yra mažiau pavojingas nei kitos paskirties (pavyzdžiui, medžiokliniai) peiliai.

Vien tai, kad nukentėjusiųjų sužalojimams padaryti buvo panaudotas peilis ir nukentėjusiesiems buvo smogta į gyvybiškai svarbias kūno vietas (nukentėjusiajam J. Z. – į kaklą (tuo pažeidžiant trachėją), o nukentėjusiajai A. D. – į kairiąją krūtinės ląstos pusę), neįrodo tiesioginės apibrėžtos kaltinamojo S. S. tyčios sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą, kadangi teismų praktikoje tokie atvejai, kai kaltininkas duria peiliu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno vietas (tame tarpe ir į krūtinę bei kaklą), neretai kvalifikuojami kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnį (įvertinus kitas bylos aplinkybes ir nustačius, kad kaltininkas turėjo tikslą atimti nukentėjusiojo ar nukentėjusiųjų gyvybę). Todėl neaišku, kodėl prokuratūra (jei apie kaltinamojo tyčios turinį sprendžiama tik pagal nusikalstamai veikai panaudotą įrankį (virtuvinį peilį) ir nukentėjusiesiems padarytų kūno sužalojimų vietas) kaltinamojo S. S. veiksmus kvalifikavo kaip pasikėsinimą sunkiai sutrikdyti dviejų žmonių sveikatą, o ne pasikėsinimą nužudyti du žmones.

Teismo įsitikinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis S. S., atlikdamas kaltinamajame akte nurodytus veiksmus (durdamas peiliu nukentėjusiajam J. Z. į kaklą, o nukentėjusiajai A. D. – į kairiąją krūtinės ląstos pusę), veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai yra suvokė, jog kelia pavojų nukentėjusiųjų sveikatai, numatė, kad juos gali sužaloti, ir vienodai norėjo bet kurio iš padarinių (bet kokio sunkumo nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo) atsiradimo. Todėl šiuo atveju kaltinamojo S. S. veiksmai kvalifikuotini pagal atsiradusius padarinius, tai yra pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo J. Z. sužalojimo) ir BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiosios A. D. sužalojimo). Toks kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme galimas, kadangi teismas apie tokį galimą kaltinimo pakeitimą BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Nors byloje nėra nukentėjusiosios A. D. skundo (dėl jai padaryto sužalojimo), kaltinamasis S. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiosios A. D. sužalojimo) privalo atsakyti, kadangi valstybinį kaltinimą šioje baudžiamojoje byloje palaikiusi prokurorė baigiamosiose kalbose išreiškė reikalavimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn S. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiosios A. D. sužalojimo tuo atveju, jei jo veika būtų perkvalifikuota pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį (BK 140 straipsnio 4 dalis, BPK 167 straipsnio 1 ir 4 dalys).

IV. Bausmės skyrimas

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).

Tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų (BK 135 straipsnio 1 dalis). Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų (BK 140 straipsnio 1 dalis).

Kaip jau buvo minėta, skiriant bausmę kaltininkui, privaloma atsižvelgti ir į jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kaltinamojo S. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte). Nors kaltinamasis nurodė neatsimenąs kaip padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (ši aplinkybė nepaneigta), tačiau nuo pat pirmos apklausos pripažino, kad taip pasielgti galėjo, pripažino visas nukentėjusiųjų ir liudytojų teisme nurodytas faktines aplinkybes. Kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi matyti ne tik iš to, kad jis visiškai pripažino savo kaltę (nors įvykio neprisimena), tačiau ir iš to, kad jis iki teismo bei po to teisme atsiprašė nukentėjusiųjų. Kaltinamojo S. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Netrukus po įvykio S. S. buvo nustatytas 2,5 promilių girtumas (t. 1, b. l. 4, 8). Nustatyta, kad S. S. apsvaigęs nuo alkoholio buvo jau prieš tyčios nusikalsti susiformavimo momentą ir tai slopino jo savikontrolę, taigi apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Teismo įsitikinimu, būtent apsvaigimas nuo alkoholio iš esmės ir lėmė kaltinamojo S. S. veiksmus. Tai patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad S. S. veikų padarymo metu buvo (paprasto) girtumo būsenoje ir nebuvo patologinio girtumo būsenoje (t. 2, b. l. 192-194). Nors kaltinamojo S. S. veiksmais nukentėjusiajam J. Z. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (padarytas kiauryminis trachėjos sužalojimas), tačiau ši aplinkybė nepripažintina kaltinamojo atsakomybę sunkinančia, kaip tai numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nukentėjusiajam J. Z. padaryto sužalojimo buvo iškilusi reali grėsmė jo gyvybei ar kad būtų atsisarę kokių nors ilgalaikių sunkių padarinių (nukentėjusysis J. Z. stacionare buvo gydomas vos 8 dienas, vėliau gydėsi tik ambulatoriškai (buvo vieną kartą perrištas žaizda)), šiuo metu nukentėjusysis nejaučia jokių sužalojimo pasekmių). Tai, kad buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo J. Z. sveikata, nesudaro pagrindo pripažinti kaltinamojo S. S. sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte, kadangi sunkus sveikatos sutrikdymas yra būtinas BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties elementas.

Kaltinamasis S. S. įvykdė dvi baigtas tyčines nusikalstamas veikas, kurių viena (numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje) priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), o kita (numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje) – priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), už kurios įvykdymą įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki dešimties metų. S. S. teisiamas pirmą kartą (t. 2, b. l. 59-60, 123-124), iki jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo administracine tvarka baustas nebuvo (t. 2, b. l. 61), jau po įvykio buvo baustas už neteisėtai įsigytas cigaretes (jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas su nurodymu, kuris buvo įvykdytas) (t. 2, b. l. 122), šiuo metu niekur nedirba (t. 2, b. l. 62, 70), yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (t. 2, b. l. 71), neturi psichikos sutrikimų (t. 2, b. l. 74, 76). Skiriant bausmę kaltinamajam S. S. atsižvelgtina ir į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: į tai, kad kaltinamasis susitarė su civiliniu ieškovu – (duomenys neskelbtini) teritorine ligonių kasa, dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo (t. 2, b. l. 126-127) ir didesnę dalį šios žalos yra atlyginęs, atsiprašė nukentėjusiųjų J. Z. ir A. D., nukentėjusieji jam atleido ir jokių pretenzijų jam neturi; taip pat į tai, kad kaip jau buvo minėta, kaltinamojo nusikalstamos veikos nesukėlė sunkių pasekmių nukentėjusiųjų sveikatai, be to, kaltinamasis S. S. po įvykdytų nusikaltimų jokių naujų nusikalstamų veikų neįvykdė, nors praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas – beveik dešimt mėnesių.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti kaltinamajam S. S. už abi jo įvykdytas nusikalstamas veikas paskyrus terminuotą laisvės atėmimo bausmę (BK 50 straipsnio 1 dalis), jos dydį parenkant arčiau nusikalstamų veikų sankcijose numatyto laisvės atėmimo bausmės minimumo (BK 61 straipsnio 2 dalis). Taip konstatuotina dar ir todėl, kad kaltinamasis, būdamas solidaus amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini) metais), iki šiol nebuvo teistas, iki nusikaltimų net nebuvo baustas administracine tvarka, kas rodo, jog jo įvykdytos nusikalstamos veikos yra daugiau atsitiktinės, nulemtos nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių (šiuo atveju, teismo įsitikinimu, girtumo būsenos), o ne kaltinamojo pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė. Griežtesnės, prokurorės baigiamosiose kalbose pasiūlytos bausmės, paskyrimas aiškiai prieštarautų proporcingumo principui bei teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). O skirti dar mažesnę laisvės atėmimo bausmę taip pat nėra pagrindo, nes yra viena kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Byloje nėra nustatyta būtinų sąlygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Kadangi kaltinamasis S. S. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), nėra pagrindo atidėti jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 1 dalis).

Už atskiras nusikalstamas veikas kaltinamajam S. S. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, tai yra griežčiausia bausme, paskirta už sunkų nukentėjusiojo J. Z. sveikatos sutrikdymą, apimant švelnesnę bausmę, paskirtą už nežymų nukentėjusiosios A. D. sveikatos sutrikdymą, kadangi jo įvykdytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, o, be to, jos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 dalies 1 ir 2 punktai).

Atsižvelgus į tai, kad kaltinamasis S. S. įvykdė sunkų nusikaltimą, o taip pat į jo asmenybę (anksčiau neteistas) laisvės atėmimo bausmė skirtina atlikti pataisos namuose (BK 50 straipsnio 3 dalis). Bausmės pradžia nustatytina nuo S. S. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Į bausmės laiką įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. gruodžio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. (t. 1, b. l. 185-188) (BK 66 straipsnio 1 dalis). Siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą (BPK 119 straipsnis), iki nuosprendžio vykdymo pradžios S. S. paliktinos galioti ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (t. 2, b. l. 26-35). Pradėjus vykdyti nuosprendį (gavus pranešimą apie nuosprendžio vykdymą iš įkalinimo įstaigos), prie bylos esanti kaltinamojo S. S. asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) išsiųstina į šią įkalinimo įstaigą.

V. Civilinis ieškinys

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Nukentėjusieji J. Z. ir A. D. byloje civilinių ieškinių nepareiškė ir nurodė, kad jie kaltinamajam S. S. neturi jokių pretenzijų.

(duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš kaltinamojo S. S. priteisti 577,21 Eur žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiesiems J. Z. ir A. D. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (t. 1, b. l. 64-70). 2019 m. kovo 26 d. (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa ir S. S. sudarė sutartį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, kuria S. S. įsipareigojo žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui – 577,21 Eur, atlyginti per 7 mėnesius nuo sutarties sudarymo (tai yra iki 2019 m. spalio 26 d.), kiekvieną mėnesį į sutartyje nurodytą banko sąskaitą įmokėdamas po 82 Eur, o pirmąją įmoką (85,21 Eur) sumokėdamas iki 2019 m. kovo 31 d. (t. 2, b. l. 126-127). Iš 2019 m. rugsėjo 24 d. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos rašto matyti, kad tai dienai kaltinamasis S. S. yra neatlyginęs 245,21 Eur žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalis ir 140 straipsnio 3 dalis numato, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje gali užbaigti civilinę bylą (išspręsti civilinį ginčą) taikos sutartimi, šis civilinio proceso institutas neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms, civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir kaltinamojo S. S. sutartis dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis), nuosprendžio priėmimo metu sutarties įvykdymo terminas dar nėra pasibaigęs (kaltinamasis S. S. sutartį turi teisę įvykdyti iki 2019 m. spalio 26 d.), todėl ši civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ir kaltinamojo S. S. sudaryta sutartis dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo (taikos sutartis) patvirtintina, o procesas dėl šio civilinio ieškinio nutrauktinas (CK 42 straipsnio 1 ir 2 dalys, 140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 5 punktas, BPK 115 straipsnio 1 dalis). (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai ir S. S. išaiškintina, kad S. S. nevykdant šio teismo patvirtinto susitarimo (taikos sutarties), (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka gali būti išduotas vykdomasis dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

VI. Daiktai ir kiti klausimai

Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisminę praktiką BK 72 straipsnio nuostatų prasme konfiskuotinas turtas turi turėti ekonominę vertę, o jeigu nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas – menkaverčiai ar uždrausti civilinėje apyvartoje daiktai (pavyzdžiui, netikri pinigai, savadarbis ginklas), jie ne konfiskuojami – paimami valstybės nuosavybėn, kaip nurodyta BK 72 straipsnio 1 dalyje ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bet iš asmens paimami ir perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 arba 4 punktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-628/2019).

Peilis, paimtas 2018 m. gruodžio 26 d. įvykio vietos apžiūros metu (t. 1, b. l. 17-27), saugomas prie bylos, kuriuo buvo sužaloti nukentėjusieji J. Z. ir A. D., pripažintinas nusikalstamų veikų įrankiu ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintinas, kadangi yra menkavertis ir negali būti sunaudotas (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kiti prie bylos saugomi daiktai – sportiniai marškinėliai (maikutė), kuriuos pateikė nukentėjusioji A. D. (t. 1, b. l. 94), megztinis, kelnės, marškiniai ir batai, kuriuos pateikė kaltinamasis S. S. (t. 2, b. l. 49), o taip pat įvykio vietoje rasti biologiniai pėdsakai (t. 1, b. l. 17-27), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini, kadangi drabužius ir batus juos pateikę asmenys pasiimti nepageidauja, šie daiktai yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Skaitmeninė laikmena su garso įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktina prie bylos.

Nagrinėjimo teisme dalyviams išaiškintina nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai, žodinio ir rašytinio apeliacinio proceso sąlygos (BPK 308 straipsnio 4 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299, 301-310 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje bei 140 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 ir 2 punktų taisyklėmis, bausmes, paskirtas už atskirus nusikalstamus, subendrinti bausmių apėmimo būdu ir S. S. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo S. S. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2018 m. gruodžio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d., tai yra 2 (dvi) dienas.

Iki nuosprendžio vykdymo pradžios S. S. palikti galioti ikiteisminio tyrimo metu paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą. Pradėjus vykdyti nuosprendį (gavus pranešimą apie nuosprendžio vykdymą iš įkalinimo įstaigos), prie bylos esančią S. S. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) išsiųsti į šią įkalinimo įstaigą.

Patvirtinti sutartį tarp civilinio ieškovo – (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė – (duomenys neskelbtini), ir kaltininko S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, kuria S. S. įsipareigojo žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui – 577,21 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt septynis eurus ir 21 centą), atlyginti per 7 mėnesius nuo sutarties sudarymo, kiekvieną mėnesį įmokėdamas po 82 Eur, o pirmąją įmoką (85,21 Eur) sumokėdamas iki 2019 m. kovo 31 d.

Šios sutarties šalims išaiškinti, kad S. S. nevykdant šio teismo patvirtinto susitarimo (taikos sutarties), (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka gali būti išduotas vykdomasis dokumentas.

Procesą dėl civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutraukti.

Prie bylos esančius daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: peilį ir biologinius pėdsakus, paimtus 2018 m. gruodžio 26 d. įvykio vietos apžiūros metu, sportinius marškinėlius (maikutę), pateiktus nukentėjusiosios A. D., megztinį, kelnes, marškinius ir batus, pateiktus kaltinamojo S. S., nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini.

Skaitmeninę laikmeną su garso įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.