Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justinos Nasutavičienės ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. P. D. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 24S266698, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja tuo pagrindu, kad ji yra įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui 2024 m. vasario 21 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, kitus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.

Migracijos departamentas 2024 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S79123 pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Šiuo pagrindu, atsakovas, vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais, pareiškėjai 2024 m. kovo 18 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760341971, galiojantį iki 2026 m. kovo 18 d.

Vykdant užsieniečių kontrolę, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje 2024 m. lapkričio 21 d. buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjos valdomą UAB „Laferta“ bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie įmonėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad įmonėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu dirbo trys darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus – Lietuvos Respublikos piliečiai I. Č., gimusi (duomenys neskelbtini), S. S., gimusi (duomenys neskelbtini), ir M. S. – R., gimusi (duomenys neskelbtini), bei kiti darbuotojai, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad įmonės darbuotojai I. Č., S. S. ir M. S. – R. buvo atleisti ir nuo 2024 m. kovo 30 d. įmonėje nėra dirbančių darbuotojų, atitinkančių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos valdomoje įmonėje nuo 2024 m. kovo 30 d. nėra nei vieno darbuotojo, atitinkančio UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, konstatuotina, kad pareiškėja bei jos valdoma įmonė nuo 2024 m. kovo 30 d. neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

Kadangi pareiškėja ir jos valdoma įmonė ilgą laiką neatitinka imperatyvių UTPĮ reikalavimų (2024 m. kovo 29 d. (praėjus 11 dienų po leidimo laikinai gyventi išdavimo) buvo atleisti visi darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, naujas (-i) darbuotojas (-i) priimtas (-i) nebuvo – t. y. asmuo neužtikrino, kad atitiks UTPĮ nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laiką; asmuo, pasikeitus aplinkybėms, dėl naujo leidimo laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį į Migracijos departamentą nesikreipė), konstatuotina, kad pareiškėja Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jos tikslas buvo formaliai atitikti UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, bet ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 24S266698, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 45 straipsnio nuostatas. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Pagal UTPĮ bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, jog UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Taip pat leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę 2024 m. lapkričio 21 d. buvo atliktas patikrinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, siekiant įvertinti UAB „Laferta“ veiklą bei darbuotojų sudėtį. Nustatyta, kad prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu įmonėje dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai – I. Č., S. S. ir M. S. – R., taip pat kiti darbuotojai, turintys išduotus leidimus laikinai gyventi bei atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Tačiau jie visi buvo atleisti 2024 m. kovo 30 d., iš esmės iš karto po to, kai pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (2024 m. kovo 18 d.). Nuo šios dienos, beveik 8 mėnesius, įmonėje nebedirbo nei vienas asmuo, kuris atitiktų teisės aktų nustatytus kriterijus. Tad, Migracijos departamentas turėjo pagrįstą pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti jai išduotą leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nors formaliai prašymo nagrinėjimo metu įmonėje buvo reikalingas darbuotojų skaičius, tačiau vos po 11 dienų po leidimo išdavimo situacija pasikeitė – visi darbuotojai, kurie atitiko UTPĮ reikalavimus, buvo atleisti, o nauji jų vietoje nebuvo įdarbinti. Toks elgesys rodo, kad pareiškėjos tikslas nebuvo ilgalaikis ir teisėtas įmonės veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje, bet formalių sąlygų įgyvendinimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėja, suprasdama, kad jos valdoma įmonė nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gavimo pagal UTPĮ 40 straipsnio 5 dalį, taip pažeisdama savo pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja neįvykdė imperatyvių teisės aktų reikalavimų, o jos pateikti duomenys buvo klaidinantys, siekiant tik formaliai pagrįsti leidimo išdavimą. Dėl šių priežasčių egzistavo pagrindas priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Skunde nurodoma, jog pareiškėjos įmonėje darbuotojų nebuvo įdarbinta, kadangi 2024 m. kovą visas grožio salono kolektyvas išvyko dirbti į užsienį, o po nesėkmingų naujo personalo paieškų bei dėl nepelningos veiklos nuspręsta saloną uždaryti. Taip pat, buvo pradėtas naujas verslas Šiauliuose, tačiau tiekėjų paieškos, patalpų paieška ir užsienio partnerio, kuris turėjo finansuoti verslą, vėluojantis atvykimas lėmė užsitęsusią darbuotojų paiešką. Pareiškėjos manymu, nepaisant objektyvių jos verslo kliūčių, Migracijos departamentas savo nuožiūra sprendžia, kiek laiko įmonėje gali nebūti įdarbintų Lietuvos ar Europos Sąjungos piliečių, todėl dėl aiškaus reglamentavimo stokos tokia diskrecija tampa perteklinė ir teisiškai ydinga. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad pagal suformuotą teismų praktiką Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, kurioje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu pareiškėjas prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3352-624/2017, 2017 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4880- 622/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2018 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2909-492/2018, 2018 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2946-575/2018). Be to, teismų praktikoje yra suformuota, jog UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju, priežastys, dėl kurių pareiškėjos įmonė nebeatitinka šių reikalavimų (pvz., dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų) UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui), neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitiktis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018).

Taigi, atsižvelgdama į teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamentu, jog pastarasis, nustatęs UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje, netgi ir nevertindamas atitinkamų priežasčių, dėl kurių pareiškėjos įmonė neatitinka UTPĮ keliamų reikalavimų, kadangi vien neatitiktis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėja skunde taip pat akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, prieš Migracijos departamentui priimant ginčijamą sprendimą, pareiškėja nebuvo išklausyta ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo. Teismas pažymi, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2024 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024).

Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes ji būtų nurodžiusi bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikusi. Migracijos departamento sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas sprendimą turėjo papildomai apklausti pareiškėją.

Tiek pareiškėja skunde, tiek jos atstovė teismo posėdyje pažymėjo, jog pareiškėja visą laiką dėjo pastangas, kad atitiktų UTPĮ keliamus reikalavimus, tačiau ji niekaip negalėjo paveikti darbuotojų valios pasikeitimo dėl darbo santykių su jos įmone tęstinumo, taip pat daryti įtakos naujų darbuotojų suradimo trukmei. UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Šiuo atveju teismas pažymi ir sutinka su Migracijos departamento nuomone, jog šis pareiškėjos teiginys yra nepagrįstas, kadangi nuo 2024 m. kovo mėn. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos pareiškėja beveik 8 mėnesius apie pasikeitusias aplinkybes dėl įmonės neatitikties UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, nors žinojo apie tai, kad jos valdoma įmonė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, žinodama įstatymo reikalavimus, jų nepaisė ir matydama, jog jos valdoma įmonė neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, kurių pagrindu jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo nesikreipė ir taip nevykdė savo pareigos, nustatytos UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės, tokios kaip Migracijos departamento direktorės interviu, jos integracija į Šiaulių miesto bendruomenę, peticija, mero bei Seimo nario raštai ir kt., nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurių, be kita ko, neneigia ir pati pareiškėja. Papildomai pažymėtina, jog vien tai, kad pareiškėja yra įsitvirtinusi vietos bendruomenėje ar sulaukė tam tikrų politikų bei visuomenės palaikymo, nepanaikina jos įstatyme numatytos pareigos užtikrinti, kad jos valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus. Šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos vertinant, ar pareiškėja laikėsi UTPĮ nuostatų ir ar jos leidimas laikinai gyventi išliko pagrįstas. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad viešosios nuomonės išraiškos gali eliminuoti imperatyvias teisines pareigas ar suteikti pagrindą neatsižvelgti į objektyviai egzistuojančius faktus dėl įmonės neatitikties UTPĮ reikalavimams.

Pareiškėja taip pat teigia, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra neproporcingas ir sukelia jai itin neigiamas pasekmes. Pareiškėjos teigimu, teismui nepanaikinus skundžiamo sprendimo, pareiškėja privalės išvažiuoti iš Lietuvos, o tai, atsižvelgiant į jos verslo specifiką, reiškia visišką jos verslo žlugdymą. Be to, pareiškėja nurodo nuosavybės teise turinti nekilnojamąjį turtą, kuriuo neturės galimybės naudotis, jo valdyti išvykusi iš šalies, o galimybės disponuoti šiuo turtu bus apribotos.

Teisėjų kolegija negali pritarti šiems pareiškėjos skundo argumentams dėl sprendimo neproporcingumo, kadangi leidimo laikinai gyventi panaikinimas, šiuo atveju, yra teisėta ir proporcinga priemonė, tiesiogiai kylanti iš imperatyvių įstatymo reikalavimų. Kaip jau minėta, UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas yra privalomas, todėl, pareiškėjos valdomai įmonei neatitikus šio reikalavimo, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad skundžiamu Migracijos departamento sprendimu pareiškėja nėra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, taip pat jai nėra uždrausta atvykti į šalį. Sprendimas savaime pareiškėjai neužkerta kelio ateityje teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėja atitiks vieną iš įstatyme nustatytų pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Tai reiškia, kad pareiškėja turi galimybę imtis teisėtų veiksmų, siekdama iš naujo įgyti teisę gyventi Lietuvoje, tačiau tai turi būti daroma laikantis galiojančių teisės normų. Pareiškėjos argumentai, kad leidimo panaikinimas esą lemia jos verslo žlugimą ir riboja disponavimą turimu nekilnojamuoju turtu, taip pat nėra pagrįsti. Visų pirma, verslo vykdymas Lietuvoje savaime nesuteikia besąlyginės teisės gauti leidimą laikinai gyventi, jei vykdomas verslas neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų. Be to, leidimo panaikinimas nereiškia, kad pareiškėja negali vykdyti savo verslo per įgaliotus asmenis ar kitomis teisėtomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju, nuosavybės teisė nėra tiesiogiai susijusi su leidimo gyventi išdavimu ar panaikinimu, todėl pareiškėjos argumentai dėl negalėjimo disponuoti šiuo turtu nėra pakankami ginčijamam sprendimui panaikinti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento priimtą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu, juolab, kad pati pareiškėja, žinodama apie pasikeitusias aplinkybes, per ganėtinai ilgą laikotarpį neįvykdė teisės aktuose įtvirtintų pareigų.

Pasisakant dėl pareiškėjos šeiminių, ekonominių ar socialinių ryšių, nustatyta, jog pareiškėjai nuo 2020 m. liepos 30 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi, o Lietuvos Respublikoje ji dirba nuo 2019 m. sausio 14 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Nurodyti duomenys patvirtina, jog nors pareiškėja turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau didžiąją laiko dalį jie buvo sąlygoti darbo santykiais. Pareiškėjos socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, vertinant byloje esančius duomenis, apsiriboja profesine veikla, kurią ji vykdė šalyje. Nors ji turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius, tačiau šie ryšiai visų pirma buvo sąlygoti darbo santykiais ir jos verslo vystymu, tačiau neapėmė platesnių socialinių ar šeiminių aspektų. Nors pareiškėja nurodo, kad Lietuvoje turi pusseserę, su kuria kartu atvyko į šalį, įkūrė įmonę ir yra bendrovės akcininkės, tačiau vien šis faktas savaime nepatvirtina jos gilesnių socialinių ryšių su Lietuvos Respublika. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sukūrusi šeimą ar turėtų artimųjų, nuolat gyvenančių Lietuvoje, taip pat nėra įrodymų apie jos aktyvesnį įsitraukimą į visuomeninį ar bendruomeninį gyvenimą, išskyrus jos profesinę veiklą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad socialinių ryšių su valstybe vertinimas apima ne tik ekonominius aspektus, bet ir šeiminius, kultūrinius, bendruomeninius bei kitus integracijos į visuomenę požymius. Šiuo atveju pareiškėjos ryšiai su Lietuva iš esmės yra vienpusiški – jie grindžiami jos dalyvavimu darbo rinkoje ir verslo veikla, tačiau neatskleidžia platesnio asmeninio ar socialinio įsitvirtinimo šalyje. Atsižvelgiant į tai, vien faktas, kad pareiškėja plėtojo verslą Lietuvoje, savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti jos ryšius su šalimi kaip tvirtus ir įvairiapusius, o ekonominiai santykiai negali būti absoliutizuojami, kadangi teisė gyventi šalyje nėra grindžiama vien verslo vykdymu, bet turi atitikti įstatyme nustatytus kriterijus.

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Taigi, įvertinus skundžiamą Migracijos departamento sprendimą VAĮ 10 straipsnio kontekste, darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjai išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka, sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Be to, teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja skundu taip pat prašė atlyginti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjos skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos T. P. D. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.