Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Skundu apygardos teismui J. L. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2017-01-12 nutartį ir priimti naują nutarimą, kuriuo pakeisti Biržų rajono apylinkės teismo 2016-09-09 nutarimo dalį ir perkvalifikuoti jo veiką iš ATPK 130 str. 1 d. į ANK 426 str. 1 d., paskiriant jam 600 Eur baudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ir tai turėjo įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Teigia, kad apylinkės teismas nutartyje pripažino, jog ANK 426 str. 1 d. numatyta teisės norma yra švelnesnė palyginus su galiojusio ATPK 130 str. 1 d., tačiau atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas tuo, kad to neleidžia Įsigaliojimo įstatymo 4 str. 2 d., 6 str. 1 d. Su šiais teismo argumentais nesutinka. Pažymi, kad ANK 3 str. 2 d. nustatyta, jog įstatymas, švelninantis ar panaikinantis atsakomybę už administracinius nusižengimus arba kitaip lengvinantis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, kuriam paskirta, bet nebaigta vykdyti administracinė nuobauda, teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Taigi šiame įstatyme nenumatyta, kad kažkoks kitas teisės aktas galėtų ar gali nustatyti kitokią situaciją ar tvarką dėl švelninančio atsakomybę įstatymo grįžtamosios galios taikymo bei galiojimo. Todėl konstatuotina, kad absoliučiai joks kitas teisės aktas negali interpretuoti ANK 3 str. 2 d. kitaip negu nurodyta šioje teisės normoje. Šiuo atveju prašymas buvo grindžiamas išimtinai ANK 3 str. 2 d. nustatytu teisiniu reglamentavimu jo situacijai teisingai išspręsti, nes jam nuobauda paskirta 2016 m. ir įsiteisėjusi, bet nebaigta vykdyti, todėl jo veika privalo būti perkvalifikuota pagal šiuo metu galiojantį švelnesnį įstatymą. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad teismas šiuo atveju netaikė įstatymo, kurį privalėjo taikyti. Tai pripažintina materialinės normos pažeidimu, kaip mano, šiuo atveju turėjusiu esminę reikšmę neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Teigia, jog aptarto teisės akto (ANK 3 str. 2 d.) analizė šios administracinės bylos aplinkybių kontekste leidžia konstatuoti, jog bylą nagrinėjantis teismas pagal konstitucinę savo paskirtį ir prigimtį privalo taikyti ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, jeigu proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose pateikia motyvuotus teisinius argumentus dėl, jų manymu, ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo, kurie reikšmingi ginčui teisingai išspręsti, teismas privalo dėl tokių argumentų pasisakyti. Šiuo atveju teismas dėl prašymo įstatyminio pagrindo – ANK 3 str. 2 d. taikymo ir aiškinimo skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė. Tai pripažintina proceso pažeidimu, mano, turėjusiu esminę reikšmę neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Be to, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas. O tai, be kita ko, reiškia, kad visi Lietuvos Respublikos teisės aktai yra suskirstyti pagal atitinkamą hierarchiją. Teisės doktrinoje žinoma ir pripažįstama, kad kodifikuoti įstatymai (kodeksai) yra aukštesnę teisinę galią turintys teisės aktai, palyginus juos su paprastais įstatymais. Šiuo atveju tai suponuoja neginčijamą išvadą, jog Įsigaliojimo įstatymas yra žemesnę teisinę galią turintis įstatymas negu ANK. Todėl Įsigaliojimo įstatyme numatytos normos, jeigu jos siaurina ar siaurintų ANK 3 str. 2 d. nustatytą įstatymo grįžtamosios galios galiojimą, negali būti taikomos, nes jos prieštarautų aukštesnę teisinę galią turinčiam įstatymui. Kartu tokia situacija prieštarautų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Kadangi teismas, skundžiama nutartimi taikydamas Įsigaliojimo įstatymo normas, susiaurino ANK 3 str. 2 d. nustatytą teisinį reglamentavimą, tai toks teismo veikimas pripažintinas ne tik materialinės teisės normų pažeidimu, turėjusiu esminę reikšmę neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui, bet ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Teigia, kad teismas, atmesdamas jo atstovo prašymą, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi Įsigaliojimo įstatymo 4 str. 2 d. Šios normos analizė leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog ja sureguliuota tokia teisinė situacija, kai iki 2017-01-01 buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudų paskyrimo dar neįsiteisėjo. Šiuo konkrečiu atveju taip nėra, nes jam iki 2017-01-01 paskirta administracinė nuobauda jau yra įsiteisėjusi, tačiau neįvykdyta. Akivaizdu, jog šiuo atveju Įsigaliojimo įstatymo 4 str. 2 d. negali būti taikoma. Teismas, netinkamai taikydamas šią įstatymo normą, padarė materialinės teisės normos pažeidimą, akivaizdžiai turėjusį esminę reikšmę neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Mano, jog šiuo atveju teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi ir Įsigaliojimo įstatymo 6 str. 1 d. Iš šios normos akivaizdu, jog joje įtvirtintas administracinių nuobaudų vykdymo tęstinumas. Šiuo atveju jis neginčija jam paskirtos administracinės nuobaudos vykdymo tęstinumo. Atkreipia dėmesį į tai, kad Įsigaliojimo įstatymo 6 str. 1 d. nustatytas teisinis reglamentavimas visiškai neprieštarauja ANK 3 str. 2 d. nustatytam teisiniam reglamentavimui ir šiuo konkrečiu atveju taip pat negali būti taikomas. Jis tik prašė jo veiką perkvalifikuoti pagal švelninantį jo atsakomybę įsigaliojusį naują įstatymą. Todėl teismas, skundžiamoje nutartyje netinkamai taikydamas Įsigaliojimo įstatymo 6 str. 1 d., dar kartą padarė materialinės normos pažeidimą, akivaizdžiai turėjusį esminę reikšmę neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Taigi apibendrindamas daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju teismas taikė materialinės teisės normas, kurių neprivalėjo ir negalėjo taikyti. O tai reiškia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neužtikrino Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose, kituose jiems neprieštaraujančiuose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimo bei teisės viršenybės. Mano, kad tokia nutartis negali būti palikta galioti.